- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-26
- Bylos Nr.
- 2K-203/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Vladislovas Ranonis
- Nuteistasis
- P. R.
- Nukentėjusysis
- N. R.
- Kaltinamasis
- Lietuvos
- Advokatai
- Jonas Nekrašius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:
P. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 181 straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 45 paroms, bausmę atliekant areštinėje.
Iš P. R. priteista nukentėjusiajam N. R. 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 120 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Nukentėjusiojo N. R. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, pastarajam pripažįstant teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu P. R. buvo išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, požymių. Nukentėjusiojo N. R. civilinis ieškinys atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. R. nuteistas už tai, kad iš nukentėjusiojo N. R. prievartavo turtą: 2008 m. kovo 31 d., tarp 15.30 ir 16.30 val., susitikęs su N. R., o 2008 m. balandžio 4 d. 10.44 val. ir 2008 m. balandžio 7 d., apie 18.21 val., skambindamas jam mobiliuoju telefonu, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, t. y. pokalbių metu liepė N. R. nurodyti asmenis, prirodžiusius perdengimo plokštes, esančias A. R. priklausančioje statybvietėje, ir neva iš jos pagrobusius 20 plokščių 15 000 Lt vertės, arba pačiam N. R. sumokėti 15 000 Lt, grasino neatstoti, nusivežti į sodybą ir įmesti į ten esantį baseiną; tęsdamas nusikalstamą veiką ir veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. balandžio 4 d. 10.44 val. atsiuntė N. R. į mobiliojo ryšio telefoną grasinamo pobūdžio SMS žinutę, nurodančią pasakyti, kas prirodė perdengimo plokštes; tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. balandžio 7 d., apie 11.45 val., panaudodamas psichinę prievartą, atvyko pas nukentėjusįjį N. R. į namus, tačiau šis jo neįsileido; tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2008 m. balandžio 9 d., tarp 11.23 ir 11.40 val., kavinėje „Katpėdėlė“, esančioje Šiauliuose, Gardino g. 2, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. pokalbio metu liepė N. R. nurodyti asmenis, prirodžiusius perdengimo plokštes, esančias A. R. priklausančioje statybvietėje, ir neva iš jos pagrobusius 20 plokščių 15 000 Lt vertės, arba pačiam N. R. sumokėti 15 000 Lt; tokiais tyčiniais veiksmais sukurdamas situaciją, verčiančią nukentėjusįjį manyti, jog neįvykdžius reikalavimų atsiras žalingos pasekmės N. R. sveikatai ir turtui, atvirai kito asmens - A. R. – naudai vertė N. R. perduoti turtą - sumokėti 15 000 Lt.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. R. buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, požymių. Šis teismas, vertindamas įrodymus, suabejojo nukentėjusiojo N. R. parodymų dalimi dėl P. R. grasinimų, nes to nepatvirtino objektyvūs duomenys, todėl padarė išvadą, kad P. R. veikoje nėra turto prievartavimo, tačiau gali būti savavaldžiavimo požymių. Dėl savavaldžiavimo teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog P. R. veika kokių nors asmenų teisėms ar teisėtiems interesams būtų padariusi didelę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis P. R. ir jo gynėjas advokatas Jonas Nekrašius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus ir pagrįstai išteisino P. R.. Jie teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, nekonkretus, prieštarauja BPK 1 straipsnio 1 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatoms, todėl jis naikintinas. P. R. ir jo gynėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neatitinka faktinių aplinkybių ir jo išvados grindžiamos atskirais ginčytinais įrodymais, o ne įrodymų viseto analize, taip pat prielaidomis ir spėliojimais. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadą grindė tik prieštaringais nukentėjusiojo N. R. parodymais, kurie turi būti vertintini kritiškai, nes nukentėjęs N. R. yra suinteresuotas bylos baigtimi ir savo parodymais klaidina teismą, tačiau visiškai neatsižvelgė į P. R. ir A. R. parodymus. A. R. ir P. R., kasatorių teigimu, turėjo rimtą pagrindą manyti, kad N. R. yra susijęs su plokščių dingimu. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus, šio teismo išvados prieštaringos. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista išteisintojo P. R. teisė į teisingą, objektyvų ir nešališką teisminį bylos nagrinėjimą taip esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas (BPK 1 ir 6 straipsniai, 20 straipsnio 5 dalis, 44 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnis).
Kasatoriai nurodo, kad P. R. ketinimas sužinoti, kas pavogė plokštes, yra teisėtas, todėl nesudaro BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, be to, prievartaujant turtą kaltininko kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo P. R. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 181 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už turto prievartavimą. Šio straipsnio 1 dalies dispozicija numato: ,,Tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą...“.
Taigi, esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis. Be to, grasinimas turi būti realus ir tai nukentėjusysis suvokia.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad P. R., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį nurodyti asmenis, kurie neva pavogė iš A. R. priklausančios statybvietės 20 vnt. perdengimo plokščių arba N. R. pačiam sumokėti A. R. 15 000 Lt už pavogtas plokštes ir toks reikalavimas buvo paremtas grasinimu panaudoti fizinį smurtą (įmesti nukentėjusįjį į baseiną, sumušti) bei kitokia psichine prievarta. P. R. nevienkartiniais įvairiais veiksmais – skambučiais, SMS žinute, atvykimais į nukentėjusiojo namus bei susitikimų metu naudojo psichinę prievartą ir vertė nukentėjusįjį įvykdyti jo neteisėtus reikalavimus.
Kaltininko veiksmus kvalifikuojant kaip turto prievartavimą svarbu, kaip faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis. Nukentėjusysis N. R. jau pirmo susitikimo su P. R. metu paaiškino, kad jam nežinomi asmenys, kurie galėjo pavogti perdengimo plokštes, tačiau P. R. į tai nekreipė dėmesio ir toliau įvairiais veiksmais – skambučiais, SMS žinute, atvykimu į nukentėjusiojo namus bei susitikimų metu, o tai vertintina kaip psichinė prievarta, spaudė vykdyti jo reikalavimus. Taigi P. R. reikalavimas N. R. pačiam sumokėti 15 000 Lt už pavogtas plokštes buvo neteisėtas. Byloje nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusysis N. R. suprato, kad pinigus jis turi perduoti vykdydamas neteisėtus P. R. reikalavimus, kurie buvo paremti grasinimu panaudoti fizinį smurtą bei psichine prievarta, todėl kreipėsi į policiją. Turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi.
Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti - veikė tiesiogine tyčia, nes neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai grasindamas fiziniu smurtu bei panaudodamas psichinę prievartą vertė N. R. sumokėti 15 000 Lt A. R.. Veikos kvalifikavimui neturi reikšmės reikalavimo perduoti turtą priežastis (kaip šiuo atveju neįvykdytas reikalavimas nurodyti asmenis pavogusius perdengimo plokštes). Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad P. R. veika apeliacinės instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis apeliacine tvarka panaikintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatoriai deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes nenurodė kokios bylos aplinkybės liko neištirtos. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė nukentėjusįjį N. R., liudytoją A. R., BPK nustatyta tvarka patikrino kitus bylos duomenis, išklausė proceso dalyvių kalbas ir tik tada įvertino byloje surinktus įrodymus. Esant tokioms aplinkybėms kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, iš naujo įvertino surinktus bylos duomenis ir padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusiojo N. R. parodymai nuoseklūs, o kad prieš jį P. R. naudojo psichinę prievartą patvirtina ir slapto sekimo metu daryto garso įrašo bei jo iššifravimo protokolo turinys, todėl teismui nebuvo pagrindo abejoti nukentėjusiojo N. R. parodymais.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatoriai iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą teigdami, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neatitinka faktinių aplinkybių, išvados grindžiamos atskirais ginčytinais įrodymais, o ne įrodymų viseto analize, taip pat prielaidomis ir spėliojimais ir tai prieštarauja BPK 1 straipsnio 1 punkto, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatoms.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriai ginčidami įrodymų vertinimą bei nurodydami įvairių BPK normų pažeidimus, tų pažeidimų nepagrindžia teisiniais argumentais, todėl šie kasatorių argumentai paliktini nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo P. R. ir jo gynėjo advokato Jono Nekrašiaus kasacinį skundą atmesti.