Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 20 d. sprendimo pagal pareiškėjo D. M. (D. M.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jo pareigos buvo žemos ir jis nedalyvavo valstybės tarnybai prilyginamoje veikloje, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems (duomenys neskelbtini) valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

11. Teismo vertinimu, pareiškėjo akcentuojami šeimos ryšiai su Lietuva, integracija negali paneigti nacionalinio saugumo interesų viršenybės. Šeiminiai ryšiai, net jei jie yra tvirti ir ilgalaikiai, negali būti laikomi pakankamu pagrindu ignoruoti nacionalinio saugumo rizikų. Teismas pažymėjo, kad Departamentas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie jo šeiminius ryšius, integraciją, tačiau pagrįstai konstatavo, jog nacionalinio saugumo interesai yra viršesni.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, jog jam anksčiau buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvoje, teismas pažymėjo, kad leidimo išdavimas nesukuria teisėto lūkesčio, jog leidimas bus pratęstas, nes institucijos turi teisę iš naujo vertinti užsieniečio biografijos aplinkybes, ypač pasikeitus geopolitinei situacijai ir išaugus rizikoms, susijusioms su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų veikla.

13. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nepaneigia VSD išvados ir Departamento atlikto vertinimo, todėl Departamento 2025 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 25S228256, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėtas ir pagrįstas.

15. Vertindamas Departamento 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 25S244372, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad Departamentas, priimdamas sprendimą dėl išsiuntimo, įvertino pareiškėjo šeiminius ir socialinius ryšius bei pagrįstai konstatavo, kad vien tai, jog pareiškėjo sutuoktinė ir vaikai turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nepaneigia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nesuteikia užsieniečiui absoliučios teisės gyventi konkrečioje valstybėje, o šeimos susijungimo ribojimas gali būti pateisinamas valstybės saugumo interesais. Pareiškėjo šeimos nariai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, jiems nėra draudžiama vykti į (duomenys neskelbtini), o jų kelionių istorija patvirtina, kad tokios kelionės yra realiai įmanomos. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo išsiuntimas nepažeis vaikų interesų ar teisės į šeimos gyvenimą.

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jo išsiuntimas iš Lietuvos kelia realią jo persekiojimo (duomenys neskelbtini) riziką dėl jo deklaruotų politinių pažiūrų ((duomenys neskelbtini)), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas po 2020 m. ne kartą vyko į (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų, jog jis būtų sulaukęs (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų dėmesio dėl minėto (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad skundo teiginys, jog pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos kelia realią jo persekiojimo riziką, yra grindžiamas prielaidomis. Teismas darė išvadą, kad Departamento 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), laikytinas teisėtu, pagrįstu ir proporcingu.

III.

19.1. Byloje nėra nustatyta jokio konkretaus pareiškėjo veiksmo, kuris būtų nukreiptas prieš Lietuvos Respublikos saugumą ar rodytų realų ketinimą atlikti tokį veiksmą ateityje. Toks aiškinimas, kad vien faktas, jog pareiškėjas ilgą laiką dirbo mokslo ir technologijų srityje (duomenys neskelbtini), savaime sudaro nacionalinio saugumo riziką, reiškia kolektyvinės atsakomybės taikymą pagal profesinę kilmę, o ne individualų vertinimą. Pareiškėjo darbas (duomenys neskelbtini) nacionalinėje mokslų akademijoje baigėsi 2012 metais, t. y. daugiau nei prieš 13 metų, ir nebuvo nustatyta, kad jis turėjo prieigą prie valstybės paslapčių, karinių technologijų ar vykdė veiklą, kuri šiandien galėtų būti aktuali nacionalinio saugumo požiūriu. Ilgas laiko tarpas be jokių neigiamų pasekmių pats savaime silpnina, o ne stiprina rizikos tikimybę, tačiau teismas nevertino šio aspekto. Nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintas pareiškėjo darbinių santykių pasibaigimo pagrindas (savanoriškas išėjimas iš darbo), praėjęs laiko tarpas nuo darbinių santykių pabaigos (prieš daugiau nei 13 metų). Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo tolesnį darbą (tarnybą) (duomenys neskelbtini) valdžios institucijose, nenustatyta jokių pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis.

19.3. „Aksonim LLC“ niekada nebuvo strateginė įmonė, valstybinė įmonė ar valdžios kontroliuojama struktūra, ji buvo ir išliko privati komercinė įmonė. Ji nedirbo su jokiais valstybiniais karinės pramonės subjektais, negavo valstybės finansavimo, mokestinių lengvatų ar politinės paramos. VSD išvadoje padaryta esminė faktinė klaida – vertinama ne pareiškėjo vadovavimo laikotarpio situacija, o įmonės statusas po nuosavybės pasikeitimo, t. y. po 2023 metų, kai pareiškėjas jau nebeturėjo jokio teisinio ar faktinio ryšio su įmone. „Aksonim LLC“ tapo (duomenys neskelbtini) aukštųjų technologijų parko rezidente tik 2025 m. vasario 1 d., praėjus beveik dvejiems metams po to, kai pareiškėjas pardavė įmonę. Todėl Departamentas ir VSD neteisėtai priskyrė pareiškėjui visiškai su juo nesusijusią įmonės veiklos istoriją.

19.4. VSD išvadoje nėra duomenų, kad „Kvarta Tekhnologii“ būtų įtraukta į sankcijų sąrašą. Vieši duomenys patvirtina, kad ta pati įmonė, kurios pavadinimas išverstas į anglų kalbą „Quarta Technologies“, yra oficialus Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės Microsoft (Windows loT) įgaliotasis platintojas. Pareiškėjui priklausiusi įmonė „Aksonim LLC“ yra elektronikos įrenginių gamintoja, jos vykdyti „Microsoft“ operacinių sistemų ir „Texas Instruments“ komponentų pirkimai iš oficialių platintojų yra standartinė, teisėta ir įprasta pasaulinė praktika. „MT-System“ tapo sankcionuota įmone, tačiau (duomenys neskelbtini) nėra paprasta įsigyti tam tikrą programinę įrangą ar komponentus. Ją galima įsigyti tik iš oficialių distributorių, kurie yra įsisteigę (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini).

19.5. VSD pateikiamos aplinkybės pažeidžia chronologinę įvykių seką, t. y. pareiškėjas ėjo „Aksonim LLC“ direktoriaus pareigas tik iki 2016 metų. Nuo 2016 m. įmonėje dirbo samdomi vadovai, kurie priimdavo sprendimus dėl veiklos bei partnerių pasirinkimo. 2023 m. liepos 26 d. UAB „Noctavis“ (buvęs pavadinimas UAB „AXONIM-Baltic“) pardavė „Aksonim LLC“. Sankcijos prieš „MT-System“ buvo įvestos 2025 m. liepos 20 d. Pareiškėjo susiejimas su įmone, kuri pateko į sankcijų sąrašą tik 2025 m., kai paskutinis (teisėtas ir komercinis) pareiškėjo bendradarbiavimas su ja vyko dar 2016 m., o paskutiniai formalūs ryšiai (per netiesioginę nuosavybę) nutrūko 2023 m., yra šiurkštus pareiškėjo teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų pažeidimas.

19.6. Departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, nesilaikė konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo. Pareiškėjas buvo vertinamas ne individualiai, o pagal bendrą, iš anksto suformuotą prezumpciją, grindžiamą vien faktu, kad jis anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini) valstybinėje institucijoje – (duomenys neskelbtini) mokslų akademijoje. Toks požiūris reiškia, kad pareiškėjo teisė gyventi Lietuvos Respublikoje buvo suvaržyta automatiškai, be individualaus jo veiklos pobūdžio, realių funkcijų, politinių pažiūrų ar vėlesnio elgesio analizės. Visų (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie tam tikru laikotarpiu dirbo valstybinėse institucijose, pripažinimas grėsme Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui vien dėl šio formalaus kriterijaus yra nesuderinamas su konstituciniu lygiateisiškumo principu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuosekliai formuojama praktika. Departamentas ir VSD, pripažindami pareiškėją keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui, taikė bendrą taisyklę, pagal kurią asmenys, dirbę (duomenys neskelbtini) valstybinėse institucijose, laikomi nepageidaujamais gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks kolektyvinis ir nediferencijuotas vertinimas paneigia individualaus administracinio sprendimo esmę, sudaro prielaidas savavališkam teisės taikymui ir neatitinka nei konstitucinių teisės viršenybės, nei proporcingumo principų. Toks lojalumo (duomenys neskelbtini) režimui prezumpcijos taikymas visiems be išimties asmenims, dirbusiems (duomenys neskelbtini) valstybinėse institucijose, sukuria nepaneigiamą kaltumo prezumpciją, kuri nėra suderinama su administracinės teisės principais.

19.7. Teismas nevertino kelionių tikslo. 2023 m. kelionės buvo susijusios su verslo pardavimu ir ekonominių ryšių nutraukimu. Kelionių skaičius pats savaime nėra saugumo grėsmės įrodymas. Be to, yra akivaizdi kelionių intensyvumo mažėjimo tendencija, kurios teismas nevertino. Nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo kelionės, lankant tėvus ir nutraukiant paskutinius verslo ryšius (duomenys neskelbtini), buvo panaudotos ar bandyta jas panaudoti žvalgybinei veiklai.

19.8. Nebuvo vertinta pareiškėjo vaikų integracija Lietuvoje, jų socialinė aplinka, ugdymo tęstinumas, saugumo aspektai ir autoritarinės valstybės realijos. Tokiu būdu vaikų interesai buvo de facto (faktiškai) subordinuoti abstrakčiam saugumo vertinimui, neparodant, kodėl toks sprendimas yra būtinas ir neišvengiamas. Teismas neįvertino, kad šeimos gyvenimo „perkėlimas“ į (duomenys neskelbtini) šiuo atveju nėra neutrali ar lygiavertė alternatyva. Teismas neanalizavo, ar pareiškėjo šeimos gyvenimo suardymas buvo vienintelė įmanoma priemonė siekiamam tikslui pasiekti. Nevertinta galimybė taikyti švelnesnes priemones (pvz., leidimo nepratęsimas be draudimo atvykti į šalį). Nebuvo tinkamai atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo dukra mokosi Lietuvoje bendrojo ugdymo mokykloje lietuvių kalba, sūnus studijuoja vienoje iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, o pareiškėjo sutuoktinė dirba Lietuvoje kaip aukštos kvalifikacijos specialistė.

19.9. Teismas nevertino (duomenys neskelbtini) politinio režimo veikimo logikos, kurioje represijos dažnai yra selektyvios, atidėtos laike ir priklausomos nuo politinės situacijos. Tai, kad pareiškėjas kurį laiką galėjo vykti į (duomenys neskelbtini) be akivaizdžių pasekmių, nereiškia, jog tokia rizika neegzistuoja ateityje, ypač atsižvelgiant į jo viešai deklaruotas politines pažiūras, pasirašytą (duomenys neskelbtini) ir siekį gyventi Europos Sąjungos valstybėje.

19.11. Byloje nebuvo nustatyta jokių akivaizdžių, konkrečių ar individualizuotų požymių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia realią ir faktinę grėsmę nacionaliniam saugumui. Byloje grėsmės samprata buvo išplėsta iki tokio lygmens, kad ja faktiškai tapo bet koks ankstesnis profesinis ryšys su autoritarinės valstybės mokslo ar technologijų sektoriumi, neatsižvelgiant nei į laiką, nei į realų asmens elgesį, nei į vėlesnę jo integraciją demokratinėje valstybėje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 25S228256, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, 2025 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 25S231946, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 25S244372, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui, pagrįstumo bei teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui vertinimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje. Departamentas gavo VSD parengtą išvadą, kurioje pateiktas vertinimas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dirbo valstybinėje mokslo įstaigoje (duomenys neskelbtini) nacionalinėje mokslų akademijoje Elektronikos institute, (duomenys neskelbtini) elektronikos ir inovacijų strateginio sektoriaus įmonėje ir, tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas „Aksonim LLC“, turėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti pasinaudoti jais, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD turimais duomenimis, asmuo periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, išdavus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. VSD išvadoje taip pat prašoma įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą penkerių metų laikotarpiui tuo atveju, jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ar panaikinti jį.

26. Departamentas, gavęs VSD išvadą, priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsisakė pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, taip pat, vadovaudamasis, be kita ko, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) ir, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

Dėl leidimo laikinai gyventi

27. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir VSD, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad VSD atlieka užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, turi pagrįsti jį objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas, atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012 ir kt.).

29. Departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai perkelti VSD išvados į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik sistemiškai įvertinęs jas gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024 ir kt.).

30. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo Departamento 2025 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 25S228256 turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos / (duomenys neskelbtini) išorinės sienos kirtimo atvejus. Departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir vertino juos kartu su VSD pateikta išvada, todėl konstatuotina, kad Departamentas tinkamai atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą.

31. Teisėjų kolegija, vertindama, ar byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas ilgą laiką dirbo (duomenys neskelbtini) nacionalinės mokslų akademijos Elektronikos institute, o vėliau – įmonėje „Aksonim LLC“, kurioje ėjo vadovaujančias ir inžinerines pareigas, gali būti vertinamos kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali lemti leidimo laikinai gyventi panaikinimą ar neišdavimą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, jog, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024 ir kt.).

32. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024 ir kt.).

34. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas 2001–2012 m. dirbo (duomenys neskelbtini) nacionalinėje mokslų akademijoje Elektronikos institute, o nuo 2012 m. iki 2023 m. dirbo įmonėje „Aksonim LLC“. (duomenys neskelbtini) nacionalinės mokslų akademijos Elektronikos institutas yra valstybinė mokslinių tyrimų įstaiga, o „Aksonim LLC“ – (duomenys neskelbtini) elektronikos ir inovacijų strateginio sektoriaus įmonė. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių aplinkybių kontekste gali būti nustatoma pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl jo galimo lojalumo (duomenys neskelbtini) ir jo pažeidžiamumo.

35. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) nacionalinėje mokslų akademijoje Elektronikos institute ir „Aksonim LLC“ pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau yra nustatyta teismų praktikoje nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems (duomenys neskelbtini) valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų; net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad pareiškėjas dirbo valstybinėje mokslinių tyrimų įstaigoje ir (duomenys neskelbtini) strateginio sektoriaus įmonėje, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjas privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (šiuo aspektu dėl darbo (duomenys neskelbtini) nacionalinėje mokslų akademijoje žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1111-442/2025).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien faktas, kad pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) nacionalinėje mokslų akademijoje Elektronikos institute prieš 13 metų, o įmonę „Aksonim LLC“ pardavė 2023 metais, savaime nereiškia, jog jo ryšiai (duomenys neskelbtini) yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės. Pažymėtina, kad asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2229-520/2024; 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025 ir kt.).

38. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo politines pažiūras, deklaruojamus stiprius ryšius su Lietuvos Respublikos valstybe, nesudaro pagrindo paneigti jo galimo lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai ir jo pažeidžiamumo. Aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės vėliau įvertinti reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Minėta aplinkybė taip pat nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014 ir kt.).

39. Byloje nustatyta, kad nuo 2022 m. rugsėjo iki 2022 m. gruodžio mėnesio pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) vyko 6 kartus, 2023 m. – 19 kartų, 2024 m. – 7 kartus. Nors pareiškėjas nurodė, kad vyko į (duomenys neskelbtini) aplankyti tėvus ir užbaigti verslą, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo dažnas vykimas į (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su juo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1950-575/2024; 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025).

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su Departamento sprendimuose padaryta išvada dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje keliamos grėsmės Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, vertinančios galinčią kilti (kylančią) grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. Vertinant įrodymus, pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl (duomenys neskelbtini), taip pat ir į (duomenys neskelbtini) autokratinio politinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio politinio režimo priešiškumą ir vykdomas provokacijas prieš Lietuvos Respubliką.

41. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.).

42. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo šeimos narių gyvenimą Lietuvoje (sutuoktinė gyvena ir dirba Lietuvoje, nepilnametė dukra mokosi gimnazijoje Vilniuje, sūnus studijuoja Lietuvoje) patvirtina jo šeiminių ryšių Lietuvoje egzistavimą. Tačiau tai, jog pareiškėjo šeima (sutuoktinė, nepilnametė dukra, pilnametis sūnus) gyvena Lietuvoje, jiems yra išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, nepatvirtina pareiškėjo ilgalaikių ryšių su Lietuva, atsveriančių grėsmės valstybės saugumui svarbą.

43. Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas 2025 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 25S228256 pagrįstai nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos

44. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.).

46. Nagrinėjamu atveju Departamentas, atlikęs individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y. įvertinęs pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), taip pat atsižvelgdamas į VSD 2025 m. rugsėjo 16 d. išvadoje Nr. 18-10171 nurodytą informaciją, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo darbo (duomenys neskelbtini) valstybinėje įstaigoje ir strateginio sektoriaus įmonėje, darė išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Departamentas nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Iš bylos medžiagos matyti, kad Departamento 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 25S244372 yra įvykdytas.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos galėjo turėti įtakos jo šeimos gyvenimui, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši aplinkybė laikoma proporcinga priemone, siekiant užtikrinti valstybės saugumą. Pareiškėjo interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisinamas vien tik aplinkybe, jog Lietuvoje gyvena jo šeima, t. y. pareiškėjo šeimos interesai negali būti vertinami kaip svarbesni už Lietuvos valstybės saugumo interesus.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl (duomenys neskelbtini), kurio pabaigoje yra nurodyta ir pareiškėjo pavardė, nelaikytina reikšminga visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ne kartą vyko į (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų sulaukęs (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų dėmesio dėl minėto (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nors vienas iš viešą nuomonę pareiškusių asmenų būtų nubaustas už tai ar kitaip nukentėjęs nuo (duomenys neskelbtini) valdžios struktūrų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginį, jog pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos kelia realią jo persekiojimo riziką.

49. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Departamento 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 25S244372 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką

50. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis kaip penkeri metai.

51. Vertinant Departamento 2025 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 25S231946 pareiškėjui taikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumą, pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas minėtu sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius).

52. Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021 ir kt.).

53. Pavyzdiniai kriterijai, kurie turėtų būti vertinami, kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, yra įtvirtinti Kriterijų vertinimo tvarkoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (1 p.) bei užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (2 p.). Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 10 metų laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje (Kriterijų vertinimo tvarkos 39 p.).

54. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas 2025 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 25S231946, atsižvelgė į VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šioje išvadoje VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, tai, kad buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje gyvena asmens šeimos nariai, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir, atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 37, 38.3, 39 punktus bei vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtintais protingumo bei proporcingumo principais, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytos su pareiškėju susijusios šeiminės aplinkybės, taip pat ir kitos aplinkybės, be kita ko, susijusios su pareiškėjo ryšiais (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo atitinkamais veiksmais (dažnu vykimu į (duomenys neskelbtini)), nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjui išimtį ir nenustatyti jam ribojimo atvykti į Lietuvą tam tikrą laiką. Pripažinus, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, jo interesas atvykti į Lietuvą negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje jiems išduotų leidimų gyventi Lietuvoje pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Departamento 2025 m. spalio 27 d. sprendime Nr. 25S231946 įtvirtintas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą 2 metus ir 6 mėnesius, nedraudžiant atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, atitinka proporcingumo kriterijų. Todėl šis Departamento sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylos baigties

56. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, nėra pagrindo naikinti juos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

58. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. M. (D. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.