Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. L., E. V. ir M. P. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje, pridėta švelnesnės bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, dalis (9 mėnesiai) ir paskirta subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2021 m. vasario 17 d. iki 2022 m. balandžio 15 d.

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirta subendrinta galutine trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirtos subendrintos galutinės trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis (vieneri metai) šiuo nuosprendžiu paskirtos švelnesnės vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi atliktos bausmės dalis.

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (5 700 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktu, šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta subendrinta galutinė vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir 150 MGL (5 700 Eur) dydžio bauda.

Iš M. P., M. L. ir E. V. solidariai priteista uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 630,74 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. V., M. P. ir M. L. nuteisti už tai, kad 2017 m. gegužės 27 d., apie 21.25 val., uždaroje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ dviračių nuomos punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, M. L. prisistačius A. K. ir nuomos punkto darbuotojai D. U. pateikus vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. A. K. vardu, bei pasirašius dviračių nuomos sutartyje, išsinuomojo tris dviračius „Fuji Nevada 1.9“, kurių du dviračiai kiekvienas po 308,32 Eur, bendros 616,64 Eur vertės, trečias dviratis 322,42 Eur vertės, kuriuos turėjo grąžinti iki 2017 m. gegužės 28 d. 9 val., tačiau dviračių negrąžino. Tokiu būdu E. V., M. P. ir M. L. apgaule savo ir kitų naudai įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 939,06 Eur vertės turtą.

2. M. P. nuteistas ir už tai, kad 2016 m. vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) surado ir pasiėmė A. A. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), taip neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė ir realizavo šį fizinio asmens dokumentą, t. y. 2017 m. gegužės 27 d., apie 21.25 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dviračių nuomos punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), A. A. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė naudotis M. L., kuris nuomos punkto darbuotojai D. U. prisistatė A. K., pateikė vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. A. K. vardu, ir pasirašė dviračių nuomos sutartį.

3. M. L. nuteistas ir už tai, kad 2017 m. gegužės 27 d., apie 21.25 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dviračių nuomos punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), M. P. perdavus naudotis A. A. K. vardu išduotu vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), pastarasis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo ir 2017 m. gegužės 27 d., apie 21.25 val., panaudojo fizinio asmens dokumentą, t. y. 2017 m. gegužės 27 d., apie 21.25 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dviračių nuomos punkte, esančiame (duomenys neskelbtini), prisistatęs A. K. bei nuomos punkto darbuotojai D. U. pateikęs negaliojantį vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. A. K. vardu, pasirašė dviračių nuomos sutartį.

II. Apeliacinių skundų argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. L. prašo Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio l dalį jam panaikinti ir jį šioje dalyje išteisinti.

4.1. Apeliantas pažymi, kad jo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, jis nuo pirmos apklausos momento teigė, kad užvaldyti dviračius apgaulės būdu nesitarė ir nežinojo, kad M. P. dviračių negrąžins. Nuteistasis M. L. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tyčios turinį bendrininkaujant apsprendžia ir tai, jog kitą dieną visi trys, turėdami grąžinti dviračius teisėtam savininkui, jų negrąžino, priešingai, kartu susitarė dviračius parduoti (duomenys neskelbtini), gyvenančiam asmeniui, kurio kontaktus, kaip nurodė M. P., jam davė E. V.. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos, nes apie jo išankstinį susitarimą negrąžinti dviračių, byloje duomenų nėra. Nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja D. U. kategoriškai nebeteigė, kad dokumentą pateikė tas, kuris ir pasirašė, kad dokumentą būtų pateikęs būtent M. L.. Vertinant liudytojos parodymus, apelianto nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad, kaip teigė pati liudytoja, nuomos punkte buvo nustatyta taisyklė, kad pasirašo tas, kuris ir pateikia dokumentą. Tačiau liudytoja, esant daugiau asmenų, gali ir nepastebėti, kuris iš tikrųjų pateikė dokumentą, tačiau ji negali pripažinti, kad nepastebėjo, ar pasirašo tas pats asmuo, kuris ir pateikė dokumentą, nes tokiu atveju liudytoja pripažintų, kad pažeidė nuomos punkto taisykles.

4.2. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai nustatė ir identifikavo E. V. kaip asmenį, realizavusį neteisėtai užvaldytus dviračius, iš esmės tik dėl to, kad pokalbis apie dviračių realizavimą vyko iš E. V. mobiliojo ryšio telefono. Tačiau duomenys, kurių pagrindu tai buvo padaryta, kelia labai didelių abejonių. Atlikdami ekspertizę, ekspertai neturėjo galimybių patikrinti E. V. balso, kadangi pastarasis atsisakė pateikti balso pavyzdžius. Todėl pirmosios instancijos teismas, nesant jokių kitų objektyvių bei patikimų ir priešingų įrodymų, negalėjo padaryti išvados, jog kitose pokalbių stenogramose užfiksuoto pokalbių dalyvio, vyro „E“ pasakytos frazės yra ne E. V.. Tai, kad pokalbių stenogramose užfiksuoto pokalbių dalyvio, vyro „E“ pasakytos frazės yra E. V., patvirtino ir liudytoju apklaustas R. D., kuris parodė, kad pagal įtariamųjų turimus telefono numerius, galėjo identifikuoti, koks žmogus kalba, dažniausiai identifikuoja pagal telefono numerius ir tai, jog dažnai asmenys, kurie būna teisti ir ne kartą, jų balsus jau pareigūnai atpažįsta. Tačiau toks asmens identifikavimo pagal balsą metodas ir būdas, kurį nurodė liudytojas R. D., kelia pagristų abejonių, nes liudytojas negalėjo tiksliai pasakyti, iš kur buvo identifikuotas balsas.

4.3. Apelianto teigimu, byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų, kad jis jau iš anksto kartu su M. P. ir E. V. buvo suplanavę negrąžinti dviračių. Apelianto tvirtinimu, jis patikėjo M. P. teiginiais, kad kitą dieną jis pats grąžins dviračius į nuomos punktą, ir nežinojo, kad M. P. to neketina padaryti. Dėl dviračių realizavimo jis nesitarė, realizavime nedalyvavo, jokios naudos iš to neturėjo. Byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad jis kažkaip galėjo prisidėti prie dviračių realizavimo.

4.4. Apeliantas formaliai sutinka, kad pasirašydamas nuomos sutartį svetimu vardu ir pavarde, jis padarė nusikalstamą veiką, nes turėjo suvokti, jog to daryti negalima. Tačiau toks formalus dokumento pasirašymas, apelianto nuomone, negali būti įrodymu, jog jis turėjo išankstinę tyčią negrąžinti dviračių. Dokumentą pateikė M. P., o jo dėmesys buvo sukoncentruotas į dviračius, o ne į dokumentą. Kadangi buvo arčiausiai dviračius nuomojančios merginos, M. P. paprašė jo pasirašyti. M. P. pasakė, kad pasirašyti A. K. vardu. Tai darydamas pasielgė spontaniškai ir neapgalvotai.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. kovo 31 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nuosprendį dėl jo nuteisimo palikus nepakeistą, sušvelninti jam pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę.

5.1. Apelianto teigimu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio pažeidimus, taip pat nesilaikė BK 41, 54 straipsnio nuostatų reikalavimų. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimuose pažymėjo, jog teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas ir šitaip apsaugoti asmens ir visuomenės teises ir teisėtus interesus, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų teismo vykdomą teisingumą, ir vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. vasario 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

5.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis aptaria bendrininkavimo, kaip nusikalstamos veikos sudėtį, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą. Teigia, kad teismas nenustatė tiesioginio ar kokio kito išankstinio susitarimo daryti nusikalstamą veiką. Nurodo, kad jis savo kaltės nepripažino, apie jokį išankstinį susitarimą neparodė ir nuteistieji M. P. bei M. L.. M. P. tvirtino, kad nei jis, nei M. L. nežinojo, kad jis nusprendė negrąžinti dviračių. M. P. parodė, kad jis pats buvo paėmęs ir jo mobiliojo ryšio telefoną bei skambino I. B.. Nuteistojo E. V. teigimu, tai, kad jis kartu su M. L. buvo dviračių nuomos punkte, neįrodo, kad jis turi atsakyti už M. P. ir M. L. veiksmus. Jis nežinojo, kad M. L. pateikė ne savo asmens dokumentą. Liudytoja D. U. taip pat patvirtino, kad dėl dviračių nuomos pasirašė tas pats asmuo, kuris padavė asmens dokumentą. Todėl neįrodyta, kad jis iš anksto buvo susitaręs apgaule pasisavinti dviračius, veikdamas bendrininkų grupe. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje nieko neužsiminta apie I. B. parodymus, todėl vien dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti teisėtas ir pagrįstas. Taip pat, apelianto teigimu, pagal atliktą ekspertizę, balsas visur yra ne jo, o M. P.. Tas faktas, kad M. P. naudojosi jo duotu automobiliu ir jo mobiliojo ryšio telefonu, nes M. P. ir M. L. yra jo draugai, apelianto teigimu, dar neįrodo jo kaltės.

5.3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. V. nesutinka ir su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, tvirtindamas, kad jis yra per griežtas. Apeliantas aptaria bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsni), jos paskirtį (BK 41 straipsnis), remiasi ir Teismų praktika Nr. 27 dėl bausmės skyrimo, nurodo ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą individualizuojant bausmę, aptaria ir BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas bei nesutinka su tuo, kad jam paskirta BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje artima sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė, teigdamas, jog jam nustatytas sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, jam paskirta griežtesnė bausmė nei kitiems nuteistiesiems, nebuvo atsižvelgta į kaltės formą ir rūšį, konkrečiai į jo, kaip bendrininko, vaidmenį, nors jis nusikaltimo apskritai nepadarė.

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo jam sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu, taip pat subendrinti bausmes su kitomis bausmėmis, skirtomis kituose teismuose. Teigia, kad teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis pripažino savo kaltę, ir skyrė didesnę bausmę negu kitiems nuteistiesiems.

7. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis E. V. ir jo gynėjas prašė nuteistojo E. V. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų M. L. ir M. P. gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistųjų E. V. ir M. P. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

9. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

10. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Pažymėtina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010 ir kitos). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. L., prašydamas jį išteisinti, tvirtina, kad jo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, jis nuo pirmos apklausos momento teigė, kad užvaldyti dviračius apgaulės būdu nesitarė ir nežinojo, kad M. P. dviračių negrąžins. Apelianto nuomone, formalus dokumento pasirašymas M. P. prašymu negali būti įrodymu, jog jis turėjo išankstinę tyčią negrąžinti dviračių.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. V., prašydamas jį išteisinti, teigia, kad teismas nenustatė tiesioginio ar kokio kito išankstinio susitarimo daryti nusikalstamą veiką. Nurodo, kad jis savo kaltės nepripažino, apie jokį išankstinį susitarimą neparodė ir nuteistieji M. P. bei M. L.. M. P. tvirtino, kad nei jis, nei M. L. nežinojo, kad jis nusprendė negrąžinti dviračių. Tai, kad jis kartu su M. L. buvo dviračių nuomos punkte, neįrodo, kad jis turi atsakyti už M. P. ir M. L. veiksmus. Jis nežinojo, kad M. L. pateikė ne savo asmens dokumentą. Taip pat, apelianto teigimu, pagal atliktą ekspertizę, balsas visur yra ne jo, o M. P.. Tas faktas, kad M. P. naudojosi jo duotu automobiliu ir jo mobiliojo ryšio telefonu, nes M. P. ir M. L. yra jo draugai, dar neįrodo jo kaltės. Taip pat nuteistasis E. V. nesutinka ir su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, tvirtindamas, kad jis yra per griežtas.

13. Apeliaciniu skundu M. P. savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, neginčija, prašo jam sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu, taip pat subendrinti bausmes su kitomis bausmėmis, skirtomis kituose teismuose. Teigia, kad teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis pripažino savo kaltę, ir skyrė didesnę bausmę negu kitiems nuteistiesiems.

Dėl nuteistųjų M. L. ir E. V. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje

14. Sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina (BK 182 straipsnis). Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir panašiai arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-139-719/2022).

14.1. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, ir to nori.

14.2. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan.).

15. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo – objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio (tyčios) esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą.

16. Nagrinėjamu atveju, nors nuteistieji M. L. ir E. V. neigia bendrininkavę apgaule pasisavinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius tris dviračius, o nuteistasis M. P. teigia, kad jis šiuos dviračius pasisavino vienas, nuteistieji M. L. ir E. V. apie dviračių nuomotojai pateiktą svetimą dokumentą nieko nežinojo, tačiau teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma nekelia abejonių dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad visi trys nuteistieji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. teisingai nustatyta sukčiavimui būdinga tiek apgaulė, tiek ir žala, taip pat nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai, t. y., kad apgaule buvo pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys trys dviračiai bendrininkaujant visiems trims nuteistiesiems.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. L. tvirtina, kad jo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. L. atsisakė duoti parodymus (t. 4, b. l. 7–8, 14–16, 22–24, 45). 2021 m. rugsėjo 3 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis M. L. neneigė, kad kaltinime nurodytu laiku jis buvo (duomenys neskelbtini), sutiko M. P., kartu pavalgė, M. P. pasiūlė išsinuomoti dviračius. Teigė, kad dviračių nuomos punkte M. P. pateikė dokumentą, tačiau jis nežinojo, ar M. P. dokumentą buvo radęs ar jis buvo pavogtas. Jis pasakė, kad reikia trijų dviračių ir nuėjo rinktis jų. Kai M. P. rinkosi dviračius, nuomos punkto darbuotoja pakvietė pasirašyti dėl dviračių nuomos. Tada M. P. pašaukė jį vardu ir paklausė, ar negali jis pasirašyti, pasakė kieno vardą ir pavardę įrašyti. Pasivažinėję dviračiais apsistojo M. P. nuomojame bute. Ryte turėjo reikalų, todėl su E. V. išvyko, o M. P. žadėjo grąžinti dviračius į nuomos punktą. Ką M. P. darė su tais dviračiais, nuteistojo M. L. teigimu, jis nežinojo (t. 7, b. l. 175–177). Iš 2018 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo M. L. parodymų nustatyta, kad M. P. minėjo, jog turi draugo ar pažįstamo dokumentą, M. P. jį pateikė dviračių nuomos punkte, o jis tik pasirašė (t. 5, b. l. 149).

18. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. V. parodymus duoti atsisakė (t. 3, b. l. 100–101, 111–113, 119–121, 136–138). 2021 m. rugsėjo 3 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis E. V. teigė, kad palaiko M. L. parodymus, pritarė tam, kad jie išsinuomojo dviračius, kartu pabuvo vakare ir daugiau nieko apie dviračius nežino. Teigė nežinantis ir apie jokius pokalbius (t. 7, b. l. 178). Iš 2018 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo E. V. parodymų nustatyta, kad už dviračių nuomą mokėjo susidėję bendrai. Jis su I. B. mokėsi vienoje mokykloje, ryšių su juo nepalaiko, yra „Facebook“ draugai, tačiau su juo nei tą dieną, kai išsinuomojo dviračius, nei kitą dieną su juo nebendravo. Kas siuntė I. B. dviračių nuotraukas, teigė nežinantis. Taip pat parodė, kad tą dieną, kai važinėjo dviračiais, buvo išgėręs, todėl galėjo kam nors duoti savo telefoną (t. 5, b. l. 149–150).

19. 2021 m. rugsėjo 3 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis M. P. teigė, kad jis pats pasiūlė išsinuomoti dviračius, pavažinėti po (duomenys neskelbtini), turėjo A. A. K. vardu dokumentą, kurį buvo radęs. Nuomos punkte tą dokumentą padavė ir nuėjo rinktis dviračių. M. L. paprašė, kad šis pasirašytų. Dokumento nematė nei M. L., nei E. V.. Tą naktį visi grįžo į jo nuomojamą kambarį, dviračius per naktį paliko kieme. Ryte pagalvojo, kad neturi pinigų, kad reikia parsivežti dviračius į (duomenys neskelbtini) ir parduoti. Jo telefonas buvo išsikrovęs, todėl jis nuo stalo pasiėmė E. V. ar M. L. telefoną. Išėjęs į lauką paskambino draugui ir paprašė, kad paieškotų, kas gali tuos dviračius nupirkti. Per „Facebook“ surado grupę, kur parašė, kad yra trys dviračiai. Ryte su M. L. ir E. V. išsiskyrė. Jiems apie dviračius nieko nesakė, kad juos išsiveš ir parduos. Susikrovęs dviračius grįžo į (duomenys neskelbtini), draugas jam davė numerį žmogaus, kuris susidomėjo dviračiais, ir jis su juo susitiko, parodė nuotraukas, sutarė kainą ir juos pardavė (t. 7, b. l. 177–178). 2018 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis M. P. taip pat tvirtino, kad M. L. ir E. V. apie tai, kad jis negrąžins dviračių nieko nežinojo. Parodė, kad jis nufotografavo dviračius ir išsiuntė I., pavardės „Facebook“ nebuvo, todėl nežinojo, kad jis B.. Nuotraukas siuntė iš savo telefono, bet kalbėjo su juo dėl dviračių E. V. telefonu. E. V. telefoną pasiėmė ir išėjo kalbėti į lauką. Kalbėjo su I. B. telefonu dėl dviračių ryte ar vakare, neprisiminė. Prieš išvažiuojant į (duomenys neskelbtini) jį buvo sutikęs, jis klausė, ar žino, kas parduoda dviračius. E. V. ir M. L. telefonus turėjo su savimi. Tame pačiame teisiamajame posėdyje, atsakydamas į prokuroro klausimus, nuteistasis M. P. parodė, kad skambino iš E. V. telefono, kuris buvo automobilyje (t. 5, b. l. 150–151, 153). Ikiteisminio tyrimo metu, įteikus pranešimą apie įtarimą, nuteistasis M. P. parodymus duoti atsisakė (t. 3, b. l. 100–101, 111–113, 119–121, 136–138, t. 4, b. l. 7–8, 14–16, 22–24, 45, 133–134). Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. lapkričio 30 d. kaip įtariamojo apklausos metu nuteistasis M. P. teigė, kad jis kartu su pažįstamais E. V. ir M. L. išsinuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dviračių nuomos punkte tris dviračius „Fuji“. Apie A. A. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą jis nieko nežino. Jokių dviračių I. B. nepardavė ir nieko apie tai jis nežino. Išsinuomotus dviračius grąžino nuomos punktui, kur yra dviračiai šiuo metu jis nežino (t. 4, b. l. 145–147). Papildomos apklausos metu nuteistasis M. P. parodė, kad jo duoti parodymai yra neteisingi (t. 4, b. l. 151–153). Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 11 d. apklaustas kaip įtariamasis M. P. parodė, kad vaikščiodamas (duomenys neskelbtini) su M. L. ir E. V. pametė piniginę, todėl sugalvojo išsinuomoti tris dviračius, kuriuos ketino parduoti pažįstamam I. B.. Išsinuomojant dviračius nuomos punkto darbuotojai pateikė A. A. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą ir pats sutartyje įrašė atitinkamus įrašus, nurodydamas dokumento savininko vardą, pavardę, ir pasirašė išgalvotu parašu, kad atitiktų minėtame varde ir pavardėje esančius inicialus. Tuo metu M. L. ir E. V. stovėjo nuo jo toliau. M. L. galėjo matyti dokumentą, kai jis pateikė jį dviračių nuomotojai, nes M. L. paklausė jo, iš kur jis gavo tą dokumentą. Tačiau jis jam nieko neaiškino. Išsinuomotais dviračiais grįžo į jo nuomojamą namelį, visi permiegojo. Jau tą patį vakarą per programėlę „Messenger“ jis susirašinėjo su I. B. dėl dviračių pardavimo, nes žinojo, kad jis nori pirkti dviračius. Ryte jis vieną dviratį įsidėjo į E. V. paskolinto automobilio bagažinę, o kitais dviem dviračiais M. L. ir E. V. išvažiavo į savo nuomojamą būstą. Jam paaiškino, kur yra jų būstas, kad galės atvažiuoti ir paimti dviračius tam, kad grąžintų į nuomos punktą. Atvažiavęs į nurodytą vietą surado dviračius. Vieną iš surastų dviračių įsidėjo į bagažinę, o kitas netilpo, todėl įmetė į krūmus. M. L. ir E. V. jau buvo nuėję prie jūros. I. B. nėra jo draugas, su juo susipažino per E. V., kuris su I. B. yra turbūt draugai. M. P. parodė, kad jis neturėjo I. B. telefono numerio, tačiau su juo susirašinėjo per programėlę „Messenger“. Prisiminė, kad tą vakarą kalbėjo telefonu su I. B., tik negalėjo parodyti, iš kurio telefono – savo, E. V. pasakius jo telefono numerį, ar iš E. V.. M. L. ir E. V. apie jo sumanymą pasisavinti dviračius nieko nežinojo, jis dviračius į (duomenys neskelbtini) vežė vienas. M. L. ir E. V. pasiliko (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 161–166).

20. Nagrinėjamu atveju iš teisiamajame posėdyje duotų ir aptartų nuteistojo M. L. parodymų nustatyta, kad, jo teigimu, dviračių nuomos punkte dokumentą pateikė M. P. ir nuėjo rinktis dviračių, o, kai M. P. rinkosi dviračius, nuomos punkto darbuotoja pakvietė pasirašyti sutartį dėl dviračių nuomos. Tada M. P. pašaukė jį vardu ir paklausė, ar negali jis pasirašyti, pasakė kieno vardą ir pavardę įrašyti. Nuteistojo M. L. teigimu, jis apie svetimą dokumentą nieko nežinojo. Iš teisiamajame posėdyje duotų ir aptartų nuteistojo E. V. parodymų nustatyta, kad, jo teigimu, jis nesusijęs su dviračių pasisavinimu, tokio tikslo neturėjo. Tačiau šiuo atveju net nelogiška būtų tikėti nuteistojo M. L. parodymais, kad, kaip nustatyta, M. P. pateikdamas ne savo dokumentą, girdint dviračių nuomotojai, būtų šaukęs, kokį vardą ir pavardę reikia įrašyti, kad sukeltų dviračių nuomotojai pagrįstų įtarimų dėl asmens tapatybės. Juolab, nėra jokio pagrindo tikėti tuo, kad dviračių nuomotoja, pagal sudaromą dviračių nuomos sutartį perduodama naudoti materialių turtą, t. y. net tris dviračiais, būtų sutikusi, kad pasirašytų ne tas asmuo, kuris pateikė dokumentą. Pažymėtina, kad šiuo atveju dėl to, kas pateikė dviračių nuomotojai dokumentą, skirtingai parodė ir pats M. P.. Nors teisiamajame posėdyje nuteistasis M. P. jau teigė, kaip ir M. L., kad jis turėjo A. A. K. vardu išduotą dokumentą, kurį dviračių nuomos punkte padavė dviračių nuomotojai ir nuėjo rinktis dviračių, o M. L. paprašė, kad šis pasirašytų, tačiau pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. lapkričio 30 d. apklaustas kaip įtariamasis, M. P. teigė, kad jis kartu su pažįstamais E. V. ir M. L. išsinuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dviračių nuomos punkte tris dviračius „Fuji“, o apie A. A. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą apskritai nieko nežino, išsinuomotus dviračius grąžino nuomos punktui. Vėliau papildomos apklausos metu nuteistasis M. P. parodė, kad jo duoti parodymai yra neteisingi (t. 4, b. l. 151–153), ir ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 11 d. apklaustas kaip įtariamasis M. P. jau tvirtino, kad išsinuomojant dviračius, nuomos punkto darbuotojai jis pats pateikė A. A. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą ir pats sutartyje įrašė atitinkamus įrašus, nurodydamas dokumento savininko vardą, pavardę, bei pasirašė išgalvotu parašu, kad atitiktų minėtame varde ir pavardėje esančius inicialus. Tuo metu M. L. ir E. V. stovėjo nuo jo toliau. Tačiau tokius nuteistojo M. P. parodymus, kad dviračių nuomos sutartyje pasirašė jis pats, objektyviai paneigia specialisto išvadoje nurodyti duomenys. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11K-306(17) nustatyta, kad tirti pateiktos 2017 m. gegužės 27 d. trijų dviračių nuomos sutarties A. K. vardu eilutėje „Nuomininkas (vardas, pavardė, gimimo data“) rankraštinį įrašą „A. K.“ ir eilutėje „Tel. Nr.“ rankraštinį įrašą „(duomenys neskelbtini)“ parašė M. L.. Tikėtina, kad šios sutarties eilutėje „Nuomininkas (vardas, pavardė, gimimo data)“, šalia rankraštinio įrašo „A. K.“, ir eilutėje „Parašas“ A. K. vardu pasirašė M. L. (t. 1, b. l. 167–170, 173–177). Šiuo atveju aplinkybę, kad sutartyje atitinkamus įrašus įrašė bei pasirašė būtent tas pats asmuo, kuris ir pateikė dokumentą, patvirtino liudytoja D. U.. Iš 2018 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje duotų liudytojos D. U. parodymų nustatyta, kad 2017 m. gegužės 27 d. ji dirbo kaip dviračių nuomotoja UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuomos punkte. Tą dieną, apie 21.25 val., į nuomos punktą atėjo trys vaikinai, jie buvo apie 23-25 metų amžiaus, visi trys panašaus kūno sudėjimo. Minėti vaikinai norėjo išsinuomoti parai laiko tris dviračius, paprašė vienos spynos, nes norėjo prisisegti dviračius, pasak jų, jie saugojo palapines. Vaikinai dviračius išsinuomojo vakare, o pažadėjo grąžinti ryte. Paprašius dokumento, jai buvo pateiktas vairuotojo pažymėjimas, kuris buvo A. vardu. Sutartį užpildė ir joje pasirašė tas pats asmuo, kuris pateikė dokumentą, sumokėjo 30 Eur ir išvažiavo. Bendraujant su kaltinamaisiais, jie atrodė draugiški, neatrodė įtartini. Liudytoja kategoriškai patvirtino, kad sutartį pasirašė tikrai tas asmuo, kuris padavė dokumentą, nes tokios taisyklės, kad pasirašo tas žmogus, kuris pateikia dokumentą. Kitos dienos ryte jų nesulaukus, dar laukė iki vakaro, skambino telefonu, bet jis buvo išjungtas. Suprato, kad įvykdyta vagystė, todėl kreipėsi į policiją. Vienas dviratis buvo grąžintas po savaitės, nes jį surado žmonės (t. 5, b. l. 152). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. U. davė analogiškus parodymus kaip ir teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 70–73). Pažymėtina, kad 2020 m. rugpjūčio 21 d. teisiamajame posėdyje liudytoja D. U., praėjus net daugiau kaip dviem metams, po to, kai davė parodymus pirmą kartą teisiamajame posėdyje, neabejodama patvirtino, kad nuomojantis dviračius, visi trys nuteistieji buvo kartu, kad sutartį užpildė ir joje pasirašė tas pats asmuo, kuris pateikė vairuotojo pažymėjimą, taip pat sumokėjo ir pinigus už dviračių nuomą, nors kiek ji prisimena, pinigus susimetė bendrai (t. 6, b. l. 72–73). Pažymėtina ir tai, kad aplinkybę, jog už dviračių nuomą nuteistieji mokėjo susidėję pinigus bendrai, nustatyta ir iš 2018 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo E. V. parodymų. Ir šiuo atveju nėra jokio pagrindo netikėti būtent liudytojos D. U. išsamiais ir vienodais parodymais, kurie visų apklausų metu yra ne tik išsamūs ir vienodi, bet ir logiški, kad, pažymėtina, materialinės atsakomybės sutartį pasirašė tikrai tas pats asmuo, kuris padavė dokumentą, t. y., kaip nustatyta, M. L.. Pažymėtina, kad liudytoja D. U., jau tuo metu, kai davė parodymus teisiamajame posėdyje pirmą kartą, ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebedirbo, nuo įvykio buvo praėję daug laiko, todėl akivaizdu, kad liudytoja neturėjo priežasties parodyti kitaip, nei buvo iš tikrųjų, juolab, kad ji nė vieno nuteistojo nepažinojo, ir jokio asmeninio suinteresuotumo apkalbėti kurį nors nuteistąjį neturėjo. Tai, kad liudytoja D. U. vėlgi, praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, teisiamajame posėdyje nebegalėjo atpažinti nuteistųjų, savaime nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų teisingumu. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje liudytoja D. U. jau pirmą kartą duodama parodymus parodė, kad šiuo metu ji visų nuteistųjų neatpažįsta, tačiau, pažymėtina, neabejodama parodė net požymį vaikino, padavusio jai, pažymėtina, dokumentą ir pasirašiusio ant sutarties, t. y. nurodė, kad tas vaikinas buvo su kepure. Ši aplinkybė kartu paneigia ir nuteistojo M. L. apeliacinio skundo argumentą, kad dokumentą galėjo paduoti vienas asmuo, o dviračių nuomotoja nepastebėjo, kaip pasirašė jau kitas. Ir šiuo atveju tiek nuteistojo M. L. parodymai, kad dokumentą dviračių nuomotojai padavė nuteistasis M. P., o jis tik, M. P. pasakius kokį vardą ir pavardę įrašyti, tuos duomenis ir įrašė bei pasirašė, tiek ir nuteistojo M. P. parodymai, kurie prieštarauja net ir tarpusavyje 2021 m. rugsėjo 3 d. teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kur jis parodė, kad ne tik pats padavė dokumentą dviračių nuomotojai, bet ir sutartyje pats įrašė atitinkamus įrašus bei pasirašė, kai tokius parodymus objektyviai paneigia ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11K-306(17) padaryta išvada, jog dviračių nuomos sutartyje įrašus įrašė ne M. P., vertinami kritiškai, kaip nuteistojo M. P. siekis duoti naudingus parodymus M. L. naudai ir kartu sušvelninti savo padėtį, jog jis veikė vienas, bei nuteistojo M. L. siekis apskritai išvengti atsakomybės ne tik dėl sukčiavimo, bet ir dėl to, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgijo ir panaudojo fizinio asmens dokumentą.

21. Iš aptartų duomenų nustatyta, kad nuomojantis dviračius, M. P., E. V. ir M. L. buvo kartu, visi bendru susitarimu nutarė išsinuomoti ir iš bendrų pinigų išsinuomojo dviračius, todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad ne tik M. L., bet ir E. V. iš anksto žinojo, kad dviračius nuomosis pateikdami M. P. turėtą svetimą dokumentą, kurį pateikė M. L.. Šiuo atveju nuteistieji nenurodė jokios aplinkybės, kuri būtų priežastimi slėpti nuo kartu buvusio draugo E. V. aplinkybę, kad dviračius nuomojasi pateikdami svetimą dokumentą. Priešingai, kaip bylos duomenimis nustatyta, nors svetimą dokumentą turėjo M. P., tačiau jis to neslėpė, pats dokumento dviračių nuomotojai nepateikė, jį iš M. P. įgijo M. L., bei dviračių nuomos sutarčiai sudaryti pateikė iš M. P. įgytą svetimą asmens dokumentą – vairuotojo pažymėjimą M. L., jo pagrindu, prisistatęs nuomos punkto darbuotojai vairuotojo pažymėjime nurodytais asmens duomenimis, užpildė ir pastarojo vardu bei pavarde nuomos sutartį, joje pasirašė, todėl nėra net mažiausios abejonės dėl to, kad ne tik M. L. aiškiai suprato, kad pateikdamas svetimą dokumentą, jis klaidina dviračių nuomotoją, kad suklastoto dokumento pagrindu įgyja turtą – dviračius, tačiau tai darė ir, kaip nustatyta, nekeldamas jokių klausimų, bet analogiškai ir E. V., o po to dviračiai grąžinti nebuvo.

22. Pažymėtina, kad tiek nuteistasis E. V., tiek ir nuteistasis M. L. tvirtino, kad jie išsinuomoję dviračius, tą patį vakarą jais važinėjo, po to nuvažiavo į M. P. nuomojamą būstą, ten išmiegojo ir iš ryto išėjo, o dviračius paliko M. P., kuris žadėjo juos grąžinti į nuomos punktą. Tačiau nagrinėjamu atveju jau vien ta nuteistųjų E. V. ir M. L. nurodyta aplinkybė, kad M. P. neva vienas pats turėjo grąžinti į nuomos punktą net tris dviračius, o jie ryte, kai būtent ryte ir privalėjo grąžinti dviračius į nuomos punktą, tiesiog išėjo, kai logiška, jog kiekvienas ir būtų grąžinęs savo vairuotą dviratį į nuomos punktą jais nuvažiuodami, yra ne tik nelogiška, bet kartu ir parodo, jog nei vienas iš nuteistųjų išsinuomotų dviračių grąžinti ir nežadėjo. Pagrindą šiai išvadai daryti sudaro ir dar labiau nelogiška ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 11 d. nuteistojo M. P. nurodyta dar viena versija, kuri skiriasi ir nuo nuteistųjų E. V. ir M. L. nurodytos, kad ryte jis vieną dviratį įsidėjo į E. V. paskolinto automobilio bagažinę, o kitais dviem dviračiais M. L. ir E. V. išvažiavo ne į dviračių nuomos punktą grąžinti dviračių, bet į savo nuomojamą būstą, o M. P., neva pagal susitarimą, kad jis grąžins dviračius, net važiavo į jų būstą tam, kad galėtų paimti ir grąžinti dviračius į nuomos punktą, bet neva tik jis vienas sugalvojo jų negrąžinti. Tačiau aplinkybę, kad ne tik M. P. ir M. L., bet ir E. V. tyčia ir buvo nukreipta apgaule pasisavinti išnuomotus dviračius, patvirtina ir tai, jog buvo skambinta būtent iš E. V. telefono, ir ne kam kitam, o būtent E. V. pažįstamam I. B. dėl išnuomotų dviračių realizavimo, o dviračiai buvo vežami parduoti į (duomenys neskelbtini) E. V. automobiliu.

23. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju iš telefoninių pokalbių suvestinėje užfiksuotų duomenų neginčytinai nustatyta, kad telefono numeris (duomenys neskelbtini), iš kurio, kaip nustatyta dėl dviračių pardavimo skambino I. B. M. P., taip pat nepaneigta, kad ir dar vienas asmuo, priklauso E. V.. 2021 m. gruodžio 3 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2359(21) konstatuota, kad tirti pateiktame telefoninio pokalbio garso įraše, žymimame: 3104, esančiame DVD-R diske „Titanum“, užfiksuoto pokalbio dalyvio, vyro „E“ (raide E žymimos jo pasakytos frazės tyrimui pateiktoje pokalbio stenogramoje), balsas bei kalba yra M. P.; tikėtina, kad tirti pateiktuose telefoninio pokalbio garso įrašuose, žymimuose: 3102, 3106, 3111, 3112, esančiuose DVD-R diske „Titanum“, užfiksuoto pokalbių dalyvio, vyro „E“ (raide E žymimos jo pasakytos frazės tyrimui pateiktose šių pokalbių stenogramose), balsas bei kalba yra M. P.; atsakyti į klausimus, ar tirti pateiktuose telefoninių pokalbių garso įrašuose, žymimuose: 3095, 3145, esančiuose DVD-R diske „Titanum“, užfiksuoto pokalbių dalyvio, vyro „E“ (raide E žymimos jo pasakytos frazės tyrimui pateiktose šių pokalbių stenogramose), balsas ir kalba yra M. P., negalima (t. 8, b. l. 83–89).

24. 2018 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis E. V. teigė, kad tą dieną, kai važinėjo dviračiais, buvo išgėręs, todėl galėjo kam nors duoti savo telefoną. Nagrinėjamu atveju iš telefoninių pokalbių suvestinėje užfiksuoto 2017 m. gegužės 27 d. 19.40.27 val. pokalbio Nr. 3063 nustatyta, kad vyras skambino E. V. ir klausė, ar jis jau atvažiavo, ar važiuojant nesugedo automobilis, kokį būstą susirado. E. V. pasakojo, kad susirado būstą, pažymėtina, visiems trims už penkis eurus, o vyrui paklausus, kas derino, E. V. atsakė, kad „su M.“, toliau kalbėdamas, E. V. pasakė, kad „Va, ateina M. išsišiepęs kaip kaimietis“. Ir šis pokalbio turinys be jokių abejonių atskleidžia faktą, kad į (duomenys neskelbtini) vienu automobiliu važiavo visi trys nuteistieji, kad visi trys gyveno viename išnuomotame būste, o ne, kaip teigė nuteistieji, M. P. atvažiavo E. V. duotu automobiliu, o nuteistieji M. L. ir pats E. V., tiek atvažiavo, tiek ir grįžo autobusu. Akivaizdu, kad šiuo atveju net nelogiška būtų manyti, kad visi trys nuteistieji važiuodami į (duomenys neskelbtini) vienu metu, laiką leidę visi kartu, būtų važiavę skirtingomis transporto priemonėmis. Kartu šis pokalbio turinys parodo, kad nė vienam iš nuteistųjų niekur ryte išeiti nereikėjo, o dviračiai buvo būtent jų gyvenamojoje vietoje, tačiau nė vienas iš nuteistųjų dviračių į nuomos punktą grąžinti nesiruošė ir, kaip nustatyta, jų negrąžino, o duodami parodymus, visi nuteistieji dėl savo neteisėtų veiksmų stengėsi išvengti atsakomybės, o vėlesnių apklausų metu nuteistasis N. P. tvirtino, kad jis nusikalstamas veikas padarė vienas.

25. Kaip jau aptarta, 2021 m. rugsėjo 3 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis M. P. teigė, kad ryte pagalvojo, kad neturi pinigų, kad reikia parsivežti dviračius į (duomenys neskelbtini) ir parduoti. Jo telefonas buvo išsikrovęs, todėl jis nuo stalo pasiėmė E. V. ar M. L. telefoną. Išėjęs į lauką paskambino draugui ir paprašė, kad paieškotų, kas gali tuos dviračius nupirkti. Per „Facebook“ surado grupę, kur parašė, kad yra trys dviračiai. Ryte su M. L. ir E. V. išsiskyrė. Jiems apie dviračius nieko nesakė, kad juos išsiveš ir parduos. Susikrovęs dviračius grįžo į (duomenys neskelbtini), draugas jam davė numerį žmogaus, kuris susidomėjo dviračiais, ir jis su juo susitiko, parodė nuotraukas, sutarė kainą ir juos pardavė. Tačiau 2018 m. birželio 28 d. teisiamajame posėdyje nuteistasis M. P. jau teigė, kad jis iš karto nufotografavo dviračius ir išsiuntė I., pavardės „Facebook“ nebuvo, todėl nežinojo, kad jis B.. Nuotraukas siuntė iš savo telefono, bet kalbėjo su juo dėl dviračių E. V. telefonu. E. V. telefoną pasiėmė ir išėjo kalbėti į lauką. Prieš tai tvirtinęs, kad su E. V. ir M. L. išsiskyrė ryte, šios aplinkybės jau nepatvirtino ir teigė, jog neprisimena, ryte ar vakare kalbėjo su I. B. telefonu dėl dviračių pardavimo. Be to, tvirtino, kad su I. B. buvo sutikęs prieš išvažiuojant į (duomenys neskelbtini), jis klausė, ar žino, kas parduoda dviračius. Tame pačiame teisiamajame posėdyje, prieš tai tvirtinęs, kad pasiėmė E. V. telefoną nuo stalo, nurodęs ir kur kalbėjo pasiėmęs telefoną, t. y. išėjęs į lauką, atsakydamas į prokuroro klausimus, nuteistasis M. P. jau parodė, kad dėl dviračių pardavimo skambino iš E. V. telefono, kuris buvo automobilyje. Be to, teigė, kad jau tą patį vakarą, kai išsinuomojo dviračius, per programėlę „Messenger“ jis susirašinėjo su I. B. dėl dviračių pardavimo, nes žinojo, kad jis nori pirkti dviračius.

26. Kaip matyti, nuteistasis M. P. visų apklausų metu davė skirtingus parodymus dėl to, kaip jis ieškojo dviračių pardavėjo, kokiu būdu ir kokiu laiku jis susisiekė su dviračių pardavėju, taip pat ir iš kur gavo E. V. telefoną, ir tai neabejotinai parodo, kad nuteistasis M. P. pats painiojosi savo parodymuose, siekdamas duoti naudingus parodymus E. V., kartu ir M. L. naudai. Šiuo atveju pažymėtina, kad iš telefoninių pokalbių suvestinėje užfiksuotų duomenų nustatyta, kad I. B., būtent dėl dviračių pardavimo, buvo skambinta ne tą pačią dieną, kai nuteistieji išsinuomojo dviračius, bet kitą dieną, t. y. 2017 m. gegužės 28 d. (t. 2, b. l. 83–87). Pažymėtina, kad šiuo atveju ir telefoninių pokalbių suvestinėje Nr. 3102 užfiksuoti duomenys objektyviai paneigia nuteistojo M. P. parodymus, kad jis skambino I. B. ryte, o kartu paneigia ir nuteistojo M. P. bei nuteistųjų E. V. ir M. L. parodymus, kad jie iš M. P. būsto išėjo ryte. Iš pokalbio suvestinėje užfiksuotų duomenų nustatyta, kad iš E. V. telefono buvo skambinta I. B. ir siūlyta pirkti dviračius 2017 m. gegužės 28 d. 15.51.19 val. Kartu pokalbio turinys paneigia ir nuteistojo M. P. parodytą aplinkybę, jog jis iš pradžių su I. B. susirašinėjo per programėlę „Messenger“, taip pat siuntė jam ir dviračių nuotraukas. Pažymėtina, kad telefoninių pokalbių suvestinėje Nr. 3102 užfiksuotas 2017 m. gegužės 28 d. 15.51.19 val. pokalbio turinys aiškiai parodo, kad I. B. apie jokių dviračių pardavimą dar nežinojo, ir būtent šio pokalbio metu skambinęs asmuo pasiūlė I. B. pirkti vieną dviratį, o I. B. klausinėjo apie dviračio modelį bei, pažymėtina, būtent šio pokalbio metu prašė per programėlę „Messenger“ įkelti dviračio nuotrauką. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-2359(21) nustatyta, jog tik tikėtina, kad tirti pateiktame telefoninio pokalbio garso įraše, žymimame 3102, užfiksuoto pokalbių dalyvio, vyro „E“ (raide E žymimos jo pasakytos frazės tyrimui pateiktose šių pokalbių stenogramose), balsas bei kalba yra M. P., t. y. nepaneigta, kad balsas bei kalba gali būti ir kito asmens. Šiame kontekste pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 20 straipsniu, būtent teismo prerogatyva vertinti byloje surinktus įrodymus ir daryti teisiškai pagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui byloje paskyrus fonoskopinę ekspertizę, nuteistasis E. V. duoti lyginamuosius balso pavyzdžius atsisakė. Dėl šios ekspertizės skyrimo iš esmės prieštaravo ir nuteistojo E. V. gynėjas, motyvuodamas tuo, kad šios ekspertizės išvadomis siekiama gauti įrodymų prieš jo ginamąjį, nors, teismo vertinimu, E. V., neigdamas dalyvavęs padarant nusikalstamą veiką, pats turėjo būti suinteresuotas tokios ekspertizės atlikimu. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dar prieš skiriant fonoskopinę ekspertizę, teisiamajame posėdyje nuteistasis M. P. iš pradžių pasitikslino, ar nėra balso ekspertizės ir tik po to tvirtino, jog balsas įrašuose yra jo (t. 7, b. l. 184). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad balsas gali būti kito asmens, parodo pokalbyje Nr. 3102 užfiksuota frazė: „iš m. feisbuko įmesiu“, kuri parodo, kad kalbantis asmuo kalba būtent apie M. P., kad jis išsiųs dviračių nuotraukas ne iš savo, bet iš „m. feisbuko“, t. y. iš M. P. paskyros „Facebook“, o tai, kad būtent M. P. buvo vadinamas sutrumpintai „M.“, patvirtina ir jau aptarto pokalbio Nr. 3063 turinys. Todėl, atsižvelgdamas į šią nustatytą aplinkybę, taip pat, kad telefonas buvo E. V., bei nesant jokių duomenų apie tai, kad tuo metu E. V. telefonu, be jo paties ir M. P., galėjo kalbėti ir dar kas nors, nes to nenurodė ir patys nuteistieji, be to, pažymėtina, konkrečia tema, t. y. apie dviračių pardavimą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad pokalbis Nr. 3102 vyko būtent tarp telefono savininko E. V. ir, kaip nustatyta, I. B.. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. P. pats parodė, kad su I. B. susipažino būtent per E. V., jis neturėjo ir I. B. telefono numerio, bei nuteistasis E. V., nors ir neigė bendraujantis su I. B., tačiau patvirtino, kad su I. B. mokėsi vienoje mokykloje.

27. Iš 2017 m. gegužės 28 d. 16.04.52 val. pokalbio Nr. 3104 nustatyta, kad I. B. tikslina, koks dviračio modelis, o M. P. jam pasakė, kad turi ne vieną dviratį, t. y. du L ir vieną S, bei, kad „galim ir dviračių daugiau parvežt“, o I. B. atsakė, kad „Tai aš tikiu, kad Jūs galit“. Tada M. P. patikslino, kad „Taip čia tris turim“. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad M. P. kalbėdamas apie dviračius, nurodo, kad dviračius, pažymėtina, turi ne jis vienas, bet nurodo daugiskaitą, o I. B. net nekyla klausimų, kad dviračiai yra ne vien M. P.. Pažymėtina, kad 2017 m. gegužės 28 d., 17.17.22 val. pokalbio Nr. 3111 metu, tikėtina N. P., tardamasis dėl dviračių pardavimo ir nuolaidos bei dėl to, kad reikia pinigų, vėlgi kalba daugiskaita, kad „padarysim, sakau, nuolaidėlę, čia mums žiauriai reikia“. Iš 2017 m. gegužės 28 d. 22.32.27 val. pokalbio Nr. 3139 nustatyta, kad į E. V. telefoną skambino I. B., klausė, už kiek laiko jau atveš dviračius. Iš E. V. telefono kalbantis vyras atsako, už kiek laiko jau atvažiuos, liepia nemiegoti, nes jis, akivaizdu, atidavęs dviračius, turi grįžti į (duomenys neskelbtini). Ir šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad pokalbio metu, kalbant apie tai, kad turi grįžti į (duomenys neskelbtini), vėlgi kalbama daugiskaita, t. y. „Nes mūsų mergos (duomenys neskelbtini) laukia“. Iš 2017 m. gegužės 28 d. 23.31.50 val. pokalbio Nr. 3145 nustatyta, kad iš E. V. telefono skambinama I. B. ir liepiama išeiti (t. 2, b. l. 83–87), tačiau ekspertizės atlikimo metu atsakyti, ar šio pokalbio metu yra M. P. balsas, ekspertai negalėjo.

28. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, nors M. P. viena iš versijų buvo ta, kad jis naudojosi E. V. telefonu, kurį jis surado E. V. automobilyje, tačiau tokios aplinkybės, kad jis vieną telefoną buvo palikęs automobilyje, nenurodė nei pats E. V., o bylos duomenimis objektyviai nustačius, kad dėl dviračių pardavimo buvo skambinta iš jo telefono, parodė, kad savo telefoną galbūt kažkam davė tą pačią dieną, kai važinėjo išnuomotais dviračiais, tačiau, kaip jau nustatyta, iš E. V. telefono I. B. buvo skambinta ir kalbėta būtent dėl dviračių pardavimo 2017 m. gegužės 28 d. Iš pokalbių suvestinėje užfiksuotų duomenų taip pat nustatyta, kad iš E. V. telefono 2017 m. gegužės 28 d. buvo skambinta ne ryte, kaip bandė įtikinti nuteistasis M. P., bet ne vieną ir ne du kartus nuo 15.51.19 val. iki pat to laiko, kol I. B. buvo pristatyti dviračiai, t. y. iki 23.31.50 val. Ir šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad apie dviračių pardavimą buvo kalbėta būtent E. V. telefonu, nors juo daugiausia kalbėjo M. P., tačiau, pažymėtina, asmenis nurodydamas daugiskaita, taip pat į nustatytą aplinkybę, kad telefonu su I. B. kalbėjo ir E. V., kuris, kaip nustatyta, pirmasis ir pasiūlė I. B. pirkti iš pradžių tik vieną dviratį, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad ne tik E. V. automobiliu buvo vežami į (duomenys neskelbtini) dviračiai, bet E. V. visą laiką aktyviai – tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai dalyvavo ir pokalbiuose bei derino klausimus su I. B. ir dėl dviračių pardavimo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kartu nėra pagrindo netikėti ir duotais liudytojo R. D. parodymais dėl to, kad pokalbių stenogramose užfiksuoto pokalbių dalyvio, vyro „E“ pasakytos kai kurios frazės, kai buvo tariamasi dėl dviračių pardavimo, yra ir E. V.. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo R. D. parodymų nustatyta, kad, pasinaudodamas policijos duomenų bazėmis ir pagal įtariamųjų turimus telefono numerius, jis galėjo identifikuoti, koks žmogus kalba. Pažymėjo, kad pareigūnai dažnai nustato teistų ir ne kartą teistų asmenų balsus, nes jų balsus pareigūnai jau atpažįsta (t. 9, b. l. 45–46). Pažymėtina, kad liudytojas davė parodymus būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės ir prisiekęs sakyti tiesą, todėl ši aplinkybė sudaro pakankamą pagrindą neabejoti liudytojo R. D. parodymų teisingumu. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo abejoti liudytojo R. D. parodymais, kad jis iš pokalbių identifikavo ir E. V. balsą, ir dėl to, kad šioje byloje kaip įtariamasis buvo ne tik E. V., bet ir M. L., kuris taip pat jau ikiteisminio tyrimo metu policijos turėtais duomenimis dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme, tačiau identifikuotas buvo būtent E. V. balsas.

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. V. teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nieko neužsiminta apie I. B. parodymus, tačiau visiškai nenurodoma, kokią vertinamąją reikšmę turėtų apklausto kaip įtariamojo I. B. parodymai kaltinančiais ar teisinančiais pagrindais. Pažymėtina, kad I. B. nebuvo įtrauktas ir į apklaustinų asmenų sąrašą, o teisiamajame posėdyje nei nuteistasis E. V., nei jo gynėjas apklausti I. B. neprašė, nors byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama net du kartus. Kartu pažymėtina ir tai, kad atlikti įrodymų tyrimo nebuvo prašoma ir apeliaciniame teismo posėdyje, gynėjui teigiant, kad byloje yra viskas, kas įmanoma, ištirta.

30. Atsižvelgęs į byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus, nuteistųjų veiksmų eiliškumą ir loginę seką, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ne tik nuteistojo M. P., bet ir nuteistųjų E. V. bei M. L. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje požymiai. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visi trys nuteistieji yra gerai pažįstami, kaip nustatyta iš telefoninio pokalbio, visi kartu išsinuomojo ir būstą (duomenys neskelbtini), vėliau visi trys nusprendė išsinuomoti dviračius, nuomos sutarties sutarčiai sudaryti M. L. pasinaudojo svetimu dokumentu, kurį jam davė M. P., M. L. nuomos sutartyje nurodė ne savo vardą ir pavardę, bet svetimo dokumento savininko vardą ir pavardę bei už jį pasirašė ir, kaip nustatyta bylos duomenimis, šias aplinkybes aiškiai žinojo ir E. V., visi trys nuteistieji dviračius nuomojosi iš bendrų pinigų, o kitą dieną visi trys, turėdami grąžinti dviračius teisėtam savininkui, jų sąmoningai negrąžino, ir kitą dieną ėmėsi veiksmų, kad juos realizuotų. Kaip nustatyta, dėl dviračių pardavimo su I. B. buvo tartasi E. V. mobiliojo ryšio telefonu, šį klausimą tiesiogiai derino ne tik M. P., bet ir E. V., dviračiai į (duomenys neskelbtini) buvo nuvežti E. V. automobiliu ir parduoti. Šiuo atveju pažymėtina, kad tai, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, kokiu būdu dėl dviračių realizavimo tarėsi ir M. L., nors jis neabejotinai buvo kartu su kitais nuteistaisiais, ši aplinkybė visiškai neeliminuoja jo kaltės dėl dviračių užvaldymo apgaule, nes būtent visiems nuteistiesiems susitarus išsinuomoti dviračius, jis, pateikdamas svetimą dokumentą ir pasirašydamas svetimu vardu, atliko konkretų veiksmą ir lygiai taip pat, kaip ir kiti nuteistieji sąmoningai prisidėjo prie sukčiavimo. Kaip teisingai, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kvalifikuojant asmens veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nebūtina, kad kiekvienas nusikalstamos veikos bendrininkas tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad bendrininkai veikė pagal iš anksto parengtą nusikalstamų veikų planą, siekdami vienintelio tikslo – įgyti svetimą turtą, ir šis planas nagrinėjamu atveju buvo įgyvendinamas būtent asmenims pasiskirsčius vaidmenimis ir kiekvieno nuteistojo veiksmai atliekant savo užduotį neabejotinai buvo būtini nusikalstamam tikslui pasiekti. Ir šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nekyla jokių abejonių dėl to, kad visi trys nuteistieji nusikalstamą veiką, už kurią nuteisti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, darė kartu, t. y. veikė kaip bendravykdytojai.

31. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors nuteistieji E. V. ir M. L. savo kaltę dėl bendrininkavimo sukčiavime neigė, nurodydami, kad nesuprato, jog daromas nusikaltimas, tačiau, sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus ir objektyvių bylos aplinkybių visumą. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad tiek E. V., tiek ir M. L., veikdami bendrininkų grupe kartu su M. P., kartu atlikdami inkriminuotus neteisėtus veiksmus, vienareikšmiškai suvokė, kad savo veiksmais kiekvienas prisideda prie daromo nusikaltimo – sukčiavimo, t. y. apgaule užvaldant turtą – tris dviračius, numatė, kad dėl tokių jų veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra daroma žala, tačiau, kaip nustatyta, nė vienam jokių klausimų dėl to nekilo, ir visi norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Dėl bausmės

32. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. V. nurodo galimybę dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo individualizuojant bausmę, atsižvelgdamas į BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatas teigia, kad skiriant bausmę, nebuvo atsižvelgta į kaltės formą ir rūšį, konkrečiai į jo, kaip bendrininko, vaidmenį, todėl jam paskirta BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje artima sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.

33. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo jam sumažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu, taip pat subendrinti bausmes su kitomis bausmėmis, skirtomis kituose teismuose. Teigia, kad teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad jis pripažino savo kaltę, ir skyrė didesnę bausmę negu kitiems nuteistiesiems.

34. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.

35. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

36. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skirdamas bausmę nuteistajam E. V. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas), ir ją padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas), taip pat atsižvelgė į nusikalstama veika padarytos žalos dydį bei ir į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).

37. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. V. nurodo galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje nustatyta bausmę. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje laisvės atėmimo bausmė numatyta iki trejų metų, taip numatytos ir alternatyvios švelnesnės bausmės rūšys – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas.

38. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad E. V. padarė vieną nesunkų tyčinį, nusikaltimą nuosavybei, anksčiau teistas, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, numatytus BK 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, taip pat už viešosios tvarkos pažeidimus pagal BK 284 straipsnį, būdamas jauno amžiaus, jis šiuo nuosprendžiu teisiamas vienuoliktą kartą, be to, už prekybą vogtomis prekėmis taip pat buvo teistas ir Nyderlanduose (t. 3, b. l. 147–157). Ankstesniais nuosprendžiais ne kartą taikytas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino, šiuo nuosprendžiu aptariamą nusikalstamą veiką taip pat padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, be to, neišnykus ankstesniam teistumui, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir E. V. pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę, jis teismo nuosprendžiais paskirtų bausmių nėra atlikęs, ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. E. V. anksčiau baustas ir už administracinius pažeidimus (t. 3, b. l. 185–187). Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad šios nusikalstamos veikos padarymo metu jis niekur nedirbo, Užimtumo tarnyboje nesiregistravo, o 2017 m. gegužės 31 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir joje dirbo iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2017 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)” (t. 3, b. l. 188–189).

39. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad E. V. anksčiau paskirtos bausmės savo tikslų nepasiekė – jo nepataisė ir nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo, nes jis, nepaisant ankstesnių teistumų, išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedarė, nesistengė keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti, o tai rodo didesnį jo pavojingumą visuomenei. Todėl, įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 55 straipsniu, 61 straipsniu, atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta E. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei, pažymėtina, nustatytos net dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstama veika padaryta turtinė žala nėra atlyginta, be to, kad darant nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, E. V. vaidmuo nebuvo antraeilis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatvo, kad bausmės tikslai bus pasiekti E. V. paskyrus griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, bei, nepažeisdamas BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų, nustatė artimą šios bausmės, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje, dydį – artimą vidurkiui. Ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad paskirtos bausmės rūšis ir trukmė atitinka nuteistojo E. V. asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumą ir nėra aiškiai per griežta. Kartu pažymėtina, kad ir ilga proceso trukmė savaime nėra pagrindas skirti švelnesnę bausmės rūšį ar nustatyti mažesnį paskirtos bausmės dydį. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė ne tik dėl to, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla buvo gąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau labiau dėl to, kad ne tik nuteistasis M. P., tačiau ir nuteistasis E. V. neatvyko į teisiamąjį posėdį, nuo teismo pasislėpė, buvo paskelbta tiek M. P., tiek ir E. V. paieška, išduoti Europos arešto orderiai, vyko nuteistųjų paieška, taip pat teisiamasis posėdis nevyko ir dėl E. V. bei jo gynėjo ligos.

40. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta bei kasacinio teismo išaiškinta, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (lot. non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). Nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo laikomasi visose proceso stadijose. Tiek nagrinėjant bylą apeliacine, tiek kasacine tvarka, tiek ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, kai byla nagrinėjama pagal jo skundą, t. y. kai procesas tęsiamas paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-380-942/2015, 2K-19-1073/2018 2K-170-495/2023).

41. Šiuo atveju Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartimi buvo panaikintas, ir šiuo skundžiamu nuosprendžiu E. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį nuteistas taip pat, kaip ir ankstesniu nuosprendžiu – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, todėl jo padėtis nepablogėjo. Tačiau, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę bendrinant su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirta subendrinta galutine trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirtos subendrintos galutinės trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausmės pridėta didesnė bausmės dalis (vieneri metai) šiuo nuosprendžiu paskirtos švelnesnės vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės nei buvo pridėta bendrinant bausmes Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu (aštuoni mėnesiai). Todėl, apeliacinės instancijos teismui nustačius skundžiamame nuosprendyje padarytą esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą konstatuotina, kad, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę bendrinant su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirta subendrinta galutine trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirtos subendrintos galutinės trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausmės pridėtina aštuonių mėnesių šiuo nuosprendžiu paskirtos švelnesnės vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalis.

42. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, skirdamas bausmę nuteistajam M. P. už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnius, kaltės formas bei rūšis, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat atsižvelgė į nusikalstama veika padarytos žalos dydį bei ir į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis).

43. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. teigia, kad jis pripažino savo kaltę, tačiau pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad, nors M. P. nurodė esmines įvykio aplinkybes, tvirtino, kad gailisi padaręs nusikalstamas veikas, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo pradžioje iš viso neigė savo kaltę, keitė parodymus, vėliau net ir sutikęs atskleisti daugiau faktinių bylos aplinkybių bei apie jas duoti parodymus, tvirtino, kad jis nusikalstamas veikas padarė vienas. Todėl nuteistojo parodymus ir jo poziciją pagrįstai vertino ne kaip visišką prisipažinimą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o kaip siekį palengvinti tiek savo, tiek kitų nuteistųjų teisinę padėtį. Atsižvelgdamas į aptartą M. P. elgesį bylos proceso metu ir kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama apie kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino M. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

44. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad M. P. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus. Šių nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas Lietuvoje, tačiau po šių nusikalstamų veikų jis teismo nuosprendžiais nuteistas net keturis kartus, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad jis yra teistas ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Be to, šios bylos nagrinėjimo metu M. P. pasislėpė nuo teismo, sąmoningai vilkino procesą ir jam paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės jo dalyvavimo teisiamuosiuose posėdžiuose neužtikrino, todėl buvo paskelbta jo paieška ir pakeistos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – į kardomąja priemonę – suėmimą. 2020 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra išdavė Europos arešto orderį. Pažymėtina, kad M. P., būdamas pasislėpęs nuo teismo, vėl padarė nusikalstamą veiką, ir 2020 m. spalio 27 d. Nyderlandų teismo nuosprendžiu nuteistas už suklastotų valstybės dokumentų arba administracinių dokumentų naudojimą, jam buvo paskirta bausmė (t. 7, b. l. 14). 2021 m. vasario 17 d. M. P. buvo sulaikytas ir parvežtas į Lietuvą. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme jam jau buvo įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 15 d. nuosprendis, kuriuo M. P. paskirta reali vienerių metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o Kauno apygardos teisme yra išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje M. P. pripažintas kaltu sunkių nusikaltimų padarymu. Taip pat M. P. ne kartą baustas administracine tvarka, jis nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, vėliau vykdė individualią veiklą. Ir šuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad M. P. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis sudaro pagrindą manyti, kad jis inkriminuojamas nusikalstamas veikas padarė neatsitiktinai ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o iš savanaudiškų tikslų, siekdamas neteisėtu būdu užsidirbti pragyvenimui. Todėl, atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad M. P. teismų nuosprendžiais paskirtos švelnesnės bausmės rūšys (bauda, laisvės apribojimo bausmė) savo tikslų nepasiekia – jo nepataiso ir nėra pakankamos, kad sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo, išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti, o tai rodo didesnį jo pavojingumą visuomenei.

45. Įvertinęs visas aptartas aplinkybes, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 55 straipsniu, 61 straipsniu, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis M. P. nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas neteistas Lietuvoje, be to, kad, jo tvirtinimu, jis nori keisti savo gyvenimo būdą, dirbti, atlyginti žalą, yra jauno amžiaus, siekiant išlaikyti kaltinamojo socialinius ryšius ir skatinant tolesnį elgesio keitimąsi teigiama linkme, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, pirmosios instancijos teismas teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti M. P. paskyrus už kiekvieną nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę, tačiau trumpesnio termino nei BK 182 straipsnio 1 dalies ir 302 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytieji šių bausmių vidurkiai. Bausmės subendintos nuteistana palankesniu – dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys). Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų tam, kad būtų galima paskirtą bausmę švelninti vienu trečdaliu. Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

46. Tačiau, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimą, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (lot. non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama, apeliacinės instancijos teismui nustačius skundžiamame nuosprendyje padarytą esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė negali būti didesnė nei šiuo atveju Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartimi buvo panaikintas, paskirta bausmė, t. y. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu M. P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, o skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė bei pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, tačiau skundžiamu nuosprendžiu M. P. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, skirtini laisvės atėmimo bausmės dydžiai negali būti didesni nei buvo nustatyti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu, todėl jie mažintini. Atitinkamai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės bendrintinos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 302 straipsnio 1 dalyje, pridedant švelnesnės bausmės, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, tą pačią dalį, kuri buvo pridėta (keturi mėnesiai) Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu.

47. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. taip pat prašė skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su kitų teismų paskirtomis bausmėmis. Šiuo atveju pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, jog iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, jog M. P. Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta aštuonerių metu šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos su Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 15 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 18 MGL (677,88 Eur) bauda, ir paskirta galutinė bausmė devyneri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo ir 18 MGL (677,88 Eur) bauda. Tačiau pažymėtina, kad nuosprendis neįsiteisėjęs, jis apskųstas apeliacine tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo šiuo nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės bendrinti su neįsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskira subendrinta galutine bausme. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. nuosprendis dar neįsiteisėjęs ir šiuo metu.

48. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniu skundu nuteistasis M. L. jam paskirtų bausmių rūšių bei dydžių neginčija, tačiau, kaip ir nuteistųjų E. V. ir M. P. atveju, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimą, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę (lot. non reformatio in peius) principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama, apeliacinės instancijos teismui nustačius skundžiamame nuosprendyje padarytą esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis M. L. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas švelnesne bausmės rūšimi, nei buvo nuteistas Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu, t. y. bauda, todėl keisti šios bausmės rūšį į kitą nėra teisinio pagrindo. Tačiau Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį M. L. buvo paskirta mažesnio dydžio, t. y. vienerių metu keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, nei yra paskirta skundžiamu nuosprendžiui, t. y. vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, abejais nuosprendžiais paskiriant analogiškus įpareigojimus. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dydis negali būti didesnis nei šiuo atveju nustatytas Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu, skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydis mažintinas. Atitinkamai keičiama ir skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria subendrintos bausmės, paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas. Be to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, M. L. bendrindamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes apėmimo būdu, kaip idealią nusikalstamų veikų sutaptį, griežtesne bausme apimant švelnesnę (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas), nepagrįstai, nustatydamas galutinę subendrintą bausmę, paliko ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskirtą švelnesnę bausmę – baudą.

49. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusioje BK 182 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Kadangi aptariamos straipsnio dalies dispozicija išliko nepakitusi, nagrinėjamu atveju yra aktualios BK 190 straipsnio nuostatos. Pagal anksčiau galiojusią baudžiamojo įstatymo redakciją turtas buvo laikomas didelės vertės, kai jo vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, o nedidelės vertės – kai jo vertė viršijo 3 MGL, bet neviršijo 5 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1199)). Pagal 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusius pakeitimus turtas labai didelės vertės yra tada, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, o nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“, arba „MGL“, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (suvestinė redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 Eur.

50. Vertinamo nuosprendžio kontekste matyti, kad nuteistųjų M. P., E. V. ir M. L. apgaule įgyto turto vertė pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą viršija 10 MGL (500 Eur) dydžio sumą, todėl baudžiamojo įstatymo pakeitimai nuteistiesiems teisinės padėties nešvelnina.

51. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus 2023 m. balandžio 27 d. Nr. XIV-1925 įstatymui, BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicija bei sankcija nesikeitė.

Dėl garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

52. Byloje gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymos bei prašymai iš nuteistųjų M. P., M. L. ir E. V. valstybei priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis), t. y. už gynėjo advokato V. Janušausko suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. P. – 70 Eur, už gynėjo advokato Z. Pociaus suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam E. V. – 105 Eur bei už gynėjo advokato V. Kičiatovo suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. L. – 65 Eur – nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

53. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

54. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė nuteistieji. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nuteistojo M. L. apeliacinis skundas dėl jame nurodytų motyvų atmestinas, nuteistųjų M. P. ir E. V. apeliaciniai skundai dėl jiems paskirtų per griežtų bausmių tenkintini iš dalies. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji M. P. ir E. V. atlieka laisvės atėmimo bausmes, privalo atlyginti ir nusikaltimu padarytą turtinę žalą, kad jokio turto neturi, o nuteistasis, nors ir nenuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau taip pat privalo atlyginti ir nusikaltimu padarytą turtinę žalą, kad jokio turto neturi, o, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų neišieškotinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria M. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje, pridėta švelnesnės bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, dalis (devyni mėnesiai) ir paskirta subendrinta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

M. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį nuteisti aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį nuteisti vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės vienerių metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį, pridėti švelnesnės bausmės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, dalį (keturis mėnesius), ir M. P. paskirti galutinę subendrintą vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, E. V. šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirta subendrinta galutine trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirtos subendrintos galutinės trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis (vienerius metus) šiuo nuosprendžiu paskirtos švelnesnės vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, ir E. V. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, E. V. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. kovo 31 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirta galutine subendrinta trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi paskirtos galutinės subendrintos trejų metų šešių mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį (aštuonis mėnesius) Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirtos švelnesnės vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, ir E. V. paskirti galutinę subendrintą ketverių metų dviejų mėnesių šešiolikos dienų laisvės atėmimo bausmę.

Pakeisti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2023 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kuria M. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktu, M. L. šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalyje, ir M. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieneri metai šeši mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir 150 MGL (5 700 Eur) dydžio bauda.

M. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį nuteisti vienerių metų keturių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, M. L. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį, ir M. L. paskirti galutinę subendrintą vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant visą laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymų priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistiesiems M. P., E. V. ir M. L. apeliacinės instancijos teisme netenkinti.