Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. gynėjo advokato J. M. ir nuteistojo E. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje bei 284 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir nustatė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų, paskyrė pirmus 3 (trejus) laisvės atėmimo bausmės metus atlikti kalėjime, o kitą dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi R. V. pripažintas pavojingu recidyvistu.

E. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje bei 284 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir nustatė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų R. V. ir E. V. solidariai priteista 100 000 Lt neturtinei ir 4 151,85 Lt turtinei nukentėjusiajai J. A. padarytai žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų R. V. ir E. V. solidariai priteista 5 217 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už patirtas išlaidas gydant K. A. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. ir E. V. nuteisti už tai, kad 2010 m. liepos 28 d. apie 20.20 val.– 20.30 val. viešoje vietoje – prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodami kumščiais ir kojomis ne mažiau kaip aštuonis smūgius nukentėjusiajam K. A. į veidą, dešinę krūtinės pusę, pilvo kairę pusę, tuo padarydami poodines kraujosruvas abiejų akių viršutiniuose vokuose ir apatinėje lūpoje, kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje bei pilvo kairės pusės minkštuose audiniuose, blužnies plyšimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, veido kaulų lūžimus, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, plaučių uždegimu, nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę ir dėl ko nuo sužalojimų visumos nukentėjusysis 2010 m. liepos 31 d. 4 val. Panevėžio ligoninėje mirė, tyčia nužudė K. A. , sutrikdė visuomenės rimtį bei pažeidė viešąją tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji R. V. , E. V. ir nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. V. ir R. V. gynėjo advokato J. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistųjų kaltė, jų tyčia, nusikalstamų veikų kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį yra teisinga. Nuteistojo R. V. gynėjas advokatas J. M. nepagrįstai paršo jo ginamojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnį. Iš bylos medžiagos matyti, kad

pirmas nukentėjusįjį puolė R. V. , o tai patvirtino liudytojos L. Č. (pirmas smūgius sudavė R. V. , kuris buvo apsivilkęs tamsiais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir tamsiomis kelnėmis) ir J. J. (vienas vyriškis spyrė kitam kažkur į kaklo sritį ir šis nugriuvo ant nugaros. Tas, kuris spyrė, buvo vidutinio sudėjimo, dėvėjo tamsiais marškinėliais trumpomis rankovėmis bei juodomis sportinėmis kelnėmis) (4 t., b. l. 30, 32). Iš dalies šias aplinkybes patvirtina ir E. V. , kuris teisiamojo posėdžio metu parodė, kad R. V. kalbėjo su K. (K. A. ), o kai jis (E. V. ) priėjo ir norėjo suduoti smūgius nukritusiam nukentėjusiajam pastebėjo, jog jo veidas buvo kruvinas, o šalia stovėjo R. V. . Tas kraujas buvo šviežias. Patvirtino, kad R. V. tą dieną buvo apsivilkęs kažkuo tamsiai (4 t., b. l. 36). Apie tai, kad vėliau abu vaikinai jį (K. A. ) spardė paliudijo liudytojos L. Č. , A. B. , R. B. , J. J. , iš dalies pats nuteistasis E. V. . Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų duotais parodymais, nes liudytojai davė nuoseklius parodymus, jie vieni kitus papildė bei neprieštaravo kitiems surinktiems įrodymams. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 374/10 (05) nurodyta (1 t., b. l. 9-10), kad K. A. mirtis įvyko nuo jam padarytų sužalojimų visumos. Šią išvadą ekspertas G. S. patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam sužalojimus padarė nuteistieji R. V. ir E. V. , kurių visuma lėmė K. A. mirtį, o ne medikų kaltė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pažymima, kad nuteistojo E. V. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl eksperto ir liudytojos L. Č. duotų parodymų patikimumo, yra nepagrįstos. Teismas sutinka, kad liudytojo G. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu skiriasi tik dėl R. V. suduotų smūgių nukentėjusiajam, tačiau dėl E. V. davė tokius pat parodymus. Atkreipimas dėmesys į tai, kad pats nuteistasis E. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jis pribėgo ir spyrė nukentėjusiajam 3-4 kartus į veidą, kai šis jau gulėjo prie medžio (2 t., b. l. 153-154, 160-162, 4 t., b. l. 36).

Nuteistojo E. V. argumentas, kad jis neturėjo tyčios nužudyti K. A. , atmetamas. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad E. V. suduodamas smūgius koja nukentėjusiajam į galvą suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. gyvybę kitam žmogui atėmė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinosi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinės bylos Nr. 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K-469/2007 ir kt.). Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą, dešinę krūtinės pusę, pilvo kairę pusę. Nuteistasis E. V. pripažino, kad spyrė į galvą nukentėjusiajam ir suvokė, kad spardant į galvą galima užmušti (4 t., b. l. 36).

Nuteistojo R. V. prašyme nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja I. S. fabrikavo bylą, t. y. į protokolą įrašydama žodžius, kurių liudytojai nesakė, yra deklaratyvus. Iš bylos medžiagos matyti, kad po kiekvienu protokolu liudytojai savo ranka įrašydavo „perskaičiau, surašyta teisingai“ ir pasirašydavo. Pažymima, kad nei vienas liudytojas ar nuteistasis teisme nenurodė, kad jų parodymai surašyti neteisingai ir nei vienas nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl savo parodymų neteisingo surašymo. Dėl kitų prašymų teismas pasisakė 2011 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje priimant protokolinę nutartį.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam E. V. teisėta ir pagrįsta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam E. V. bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad padarė vieną tyčinį nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) bei netiesiogine tyčia labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimus, nusikaltimai baigti, nuteistasis panaudojo smurtą ir nužudė nukentėjusįjį, todėl kilo labai sunkios, nepataisomos pasekmės. Atsižvelgė į nuteistojo asmenybę: teistas, yra recidyvistas, administracine tvarka nebaustas, nedirba ir nesimoko, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas kaip išgeriantis, konfliktiškas ir kerštingas asmuo, augina du mažamečius vaikus (2 t., b. l. 170, 178). Specialisto išvadą, kuria nustatyta emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (2 t., b. l. 172-173). Apygardos teismas pagrįstai nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad E. V. prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs aukščiau aptartas aplinkybes, pagrįstai nuteistajam skyrė realias laisvės atėmimo bausmes, nes recidyvistui už tyčinių nusikaltimų padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmės. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje (sankcija laisvės atėmimas iki 2 m.), 129 straipsnio 1 dalyje (sankcija laisvės atėmimas nuo 7 m. iki 15 m.), padarymą skyrė sankcijos vidurkį (BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams; BK 29 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų), taigi nuteistajam už šių nusikalstamų veikų padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra pačios griežčiausios. Kadangi nuteistasis padarė dvi nusikalstamas veikas jos buvo subendrintos. Bausmės subendrintos nepažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimų, todėl nuteistajam E. V. paskirta galutinė subendrinta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir nėra aiškiai per griežta. Kitų teisinių pagrindų paskirtąją bausmę švelninti, kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. V. ir R. V. gynėjo advokato J. M. apeliacinius skundus atmesti.