Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės, teisėjų Laimos Garnelienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. K. bei jo gynėjo advokato Romualdo Lincevičiaus skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. K. priklausančiam 30 738 Eur turtui pratęstas trims mėnesiams, šį terminą nustatant nuo 2016 m. balandžio 8 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. K. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, 196 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, 146 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji M. R. pareiškė civilinį ieškinį 738 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismas, siekdamas užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį, 2015 m. spalio 8 d. nutartimi laikinai apribojo kaltinamojo A. K. nuosavybės teisę į jam priklausantį 30 738 Eur turtą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį pakeitė ir laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą kaltinamajam A. K. nustatė trims mėnesiams. Šios procesinės prievartos priemonės terminas pratęstas vėlesne Kauno apygardos teismo nutartimi iki 2016 m. balandžio 8 d.

Skundžiama Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi, siekiant užtikrinti nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. K. priklausančiam 30 738 Eur turtui pratęstas trims mėnesiams, šį terminą nustatant nuo 2016 m. balandžio 8 d.

Kaltinamasis A. K. ir jo gynėjas skunduose nurodė panašius argumentus, todėl jie dėstomi bendrai. Skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrista, nes priimta, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus, be to, prieštarauja proporcingumo principui. Ankstesnėje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs kaltinamojo skundą dėl taikytos procesinės prievartos priemonės pagrįstumo, nurodė, kad apygardos teismas ne tik padarė šiurkščius Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus, bet ir nesivadovavo suformuota teismų praktika, nustatydamas procesinės prievartos priemonės neterminuotą taikymą iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Be to, aukštesnysis teismas konstatavo, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius. Nagrinėjamoje byloje priėmus skundžiamą nutartį, šis terminas akivaizdžiai viršytas.

Abiejuose skunduose nurodyta, kad civilinis ieškinys per didelis ir nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. Nukentėjusioji teisiamajame posėdyje taip pat negalėjo išsamiai paaiškinti, kuo remdamasi apskaičiavo tokio dydžio žalą. Vien šis faktas rodo nukentėjusiosios reikalavimą esant nepagrįstą. Be to, pareikšto ieškinio dydis neturėtų būti neabejotinas pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą analogiško dydžio kaltinamojo turtui.

Kaltinamojo A. K. nuomone, skundžiamą nutartį priėmęs teismas pažeidė BPK 151 straipsnio 3 dalyje numatytą draudimą laikinai apriboti nuosavybės teisę į turtą, kuris būtinas įtariamajam ar jo šeimos nariams ir jo išlaikomiems asmenims. Teismas laikinai apribojo nuosavybės teisę į A. K. turtą nekonkretizuodamas, kokiam turtui taikoma procesinė prievartos priemonė, todėl apribota teisė į butą, kuriame gyvena jo mažametė dukra ir sugyventinė. Taigi išieškojimas gali būti nukreiptas į vienintelę jo šeimos turimą gyvenamąją vietą.

Gynėjas skunde atkreipė dėmesį į tai, jog teismas, parinkdamas procesinę prievartos priemonę, turėjo atsižvelgti į kaltinamojo A. K. mažamečio vaiko interesus ir poreikius, nes dėl taikyto nuosavybės teisės apribojimo, būdamas suimtas, kaltinamasis neturi galimybės juo tinkamai pasirūpinti. Taip pat teismas turėjo įvertinti kaltinamojo materialinę padėtį, kad paimta būsto paskola ir kas mėnesį bankui turi būti mokama nustatyto dydžio įmoka. Dėl taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo bei kardomosios priemonės – suėmimo pernelyg suvaržytos A. K. teisės.

Kaltinamasis A. K. skunde nurodė ir tai, jog teismas laikinai apribojo nuosavybės teisę į jo senyvo amžiaus bei invalidumą turinčios motinos vienintelę gyvenamąją vietą, t. y. medinio namo palėpę, esančią Kaišiadorių raj., (duomenys neskelbtini) k., kuri dovanojimo sutartimi tik laikinai buvo perleista jam. Kita vertus, teismas privalėjo pranešti apie skundžiamos nutarties priėmimą ne tik A. K., bet ir visiems šio medinio namo, kurio dalis palėpės pagal dokumentus priklauso kaltinamajam, savininkams bei bendraturčiams, nes, nekonkretizavus turto, kuriam taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, preziumuojama, kad laikinai apribota nuosavybės teisė į visą namą.

Kaltinamojo A. K. skunde nurodyta, kad baudžiamojoje byloje neteisėtai paimti ir negrąžinti jo motinai priklausantys 1 314,82 Eur, kurie skundžiama nutartimi areštuoti. Ši suma gauta, motinai įkeitus savo turtą, kai ji norėjo sumokėti bankui įmokas už būsto paskolą. Šiuo atveju, negrąžinus pinigų jų teisėtai savininkei, bus prarastas ne tik kaltinamojo už paskolą įgytas butas, bet ir motinos įkeistas turtas.

Kaltinamasis A. K. skunde atkreipė dėmesį tai, jog baudžiamojoje byloje nėra jokio dokumento, kuriuo jis būtų pripažintas ne tik įtariamuoju ar kaltinamuoju, bet ir civiliniu atsakovu. Dėl to nėra jokio teisėto pagrindo taikyti jam kaip kaltinamajam su civiliniu ieškiniu susijusius jo nuosavybės teisės apribojimus.

Teismas šių duomenų neįvertino, priėmė skundžiamą nutartį, nekonkretizuodamas turto, į kurį apribojama nuosavybės teisė, kaip numatyta baudžiamajame įstatyme, ir, nepaisydamas to, kad ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas, taikė laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Kaltinamasis A. K. skunde akcentavo BPK 152 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, keliamų nutarties skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, turiniui, pažeidimą, nes nenurodyti asmens, kurio ieškinio reikalavimui užtikrinti apribojama nuosavybės teisė, duomenys. Nepakanka vien formaliai nurodyti tokio asmens vardą ir pavardę.

Be to, kaltinamasis skunde teigė, kad nutartis neteisėta, nes pasirašyta tik vieno teisėjo, nors bylą nagrinėja teisėjų kolegija.

Kaltinamasis A. K. bei jo gynėjas skunduose prašė panaikinti Kauno apygardos teismo nutartimi pritaikytą procesinės prievartos priemonę. Atmetus šį prašymą, kaltinamasis prašė sutrumpinti taikomos procesinės prievartos priemonės terminą ir įpareigoti Kauno apygardos teismą grąžinti jo motinai priklausančius grynuosius pinigus, kadangi ieškiniui užtikrinti visiškai pakanka areštuoto jam nuosavybės teise priklausančio turto.

Kaltinamojo A. K. ir jo gynėjo skundai atmetami.

BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl žemesniojo teismo nutarties, gali panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą.

Toks sprendimas gali būti priimtas, jei nustatoma, kad žemesnysis teismas svarstomu klausimu padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą. Aukštesnysis teismas nenustatė pagrindo pripažinti skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas neteisingomis bei nepagrįstomis. Apygardos teismas nutartyje išdėstė gana išsamius argumentus dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamojo turtą termino pratęsimo ir pagrįstai šį terminą pratęsė. Išnagrinėjęs skundus aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių prievartos priemonių, susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu.

Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas.

To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.

Taigi laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri gali būti paskirta, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pagrįstai pratęsė laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą trims mėnesiams nutartyje nurodytam A. K. priklausančiam turtui.

Kaltinamojo skundo argumentai, susiję su skundžiamos nutarties teisėtumu, yra deklaratyvūs. Priešingai, nei skunde nurodė kaltinamasis, jokių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. K. pateiktas kaltinimas padarius baudžiamąjį nusižengimą (BK 196 straipsnio 3 dalis), du apysunkius nusikaltimus (BK 180 straipsnio 1 dalis, 146 straipsnio 2 dalis) ir pasikėsinimą padaryti labai sunkų nusikaltimą (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Nusikaltimų padarymo aplinkybės kaltinime rodo, jog galbūt, prieš nukentėjusiąją panaudojus jėgą, buvo atimta jos laisvė, o smurtaujant užvaldytas jai priklausantis turtas ir pasikėsinta ją nužudyti, tačiau šio nusikaltimo A. K. nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jį sulaikė policijos pareigūnai. Šioje baudžiamojoje byloje yra nukentėjusiosios M. R. civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Taigi, jei kaltinamajam A. K. teismas priimtų apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiajai būtų priteistas žalos atlyginimas.

Kaltinamasis skunde akcentavo, kad baudžiamojoje byloje jis nėra pripažintas civiliniu atsakovu, kaip to reikalauja BPK 111 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl į jo turtą negali būti nukreiptas išieškojimas pagal civilinį ieškinį.

Tokie A. K. teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Skundžiama nutartimi, vadovaujantis BPK 151 straipsnio 6 dalies nuostatomis, išspręstas klausimas dėl procesinės prievartos priemonės taikymo kaltinamajam, o ne dėl jo statuso baudžiamojoje byloje. Be to, BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatytas asmenų, kuriems gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, sąrašas ir vienas iš tokių asmenų yra įtariamasis.

Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl A. K. galbūt padarytų nusikalstamų veikų, jam įteiktas pranešimas apie įtarimą, vėliau baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui, kaltinant A. K. padarius analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Taigi Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. K. teisinis statusas yra kaltinamasis ir jam gali būti taikoma ne tik BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė, bet ir kitos BPK XII skyriuje nurodytos procesinės prievartos priemonės.

Taip pat atmetami kaip nepagrįsti kaltinamojo skundo argumentai dėl BPK 152 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų pažeidimo, jog skundžiamoje nutartyje tik formaliai nurodyti asmens, kurio ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti laikinai apribota kaltinamojo nuosavybės teisė, t. y. nukentėjusiosios, vardas ir pavardė, nenurodant jokių kitų būtinų asmens duomenų.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad formalus įstatymo raidės laikymasis neturi pažeisti pagrindiniame šalies įstatyme – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto privataus gyvenimo neliečiamumo principo. Atsižvelgiant į A. K. inkriminuojamų nusikaltimų pobūdį, įvertinus nusikaltimų padarymo aplinkybes, jog prieš nukentėjusiąją M. R. buvo intensyviai smurtaujama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos asmens duomenys kaltinamajam A. K. negali būti atskleisti, siekiant apsaugoti jos interesus. Tokių priemonių ėmęsis A. K. baudžiamąją bylą nagrinėjantis Kauno apygardos teismas tinkamai taikė įstatymus ir nepadarė jokių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Remdamasis nukentėjusiosios paaiškinimais teisme, gynėjas bandė įrodyti, kad civilinis ieškinys yra per didelis, nukentėjusioji nesugebėjo jo pagrįsti, tačiau tokie gynėjo teiginiai nėra pakankami, norint panaikinti kaltinamajam taikomą procesinę prievartos priemonę.

Atkreipiamas dėmesys, jog, taikydamas procesines prievartos priemones, teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tiek, kad galėtų nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tačiau nesprendžia kaltės klausimo. Taip pat iš esmės nesprendžiamas civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas. Civilinio ieškinio ir jo dydžio pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Taigi teisėjų kolegija, nagrinėdama skundą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nevertina byloje nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio bei jo dydžio pagrįstumo.

Iš baudžiamojoje byloje esančio kaltinamojo akto bei kitos bylos medžiagos (liudytojų V. S., J. Ž. ir D. B. parodymų, teismo medicinos specialistės M. K. paaiškinimų, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų baudžiamosios bylos duomenų) yra žinoma, jog kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Be to, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų nukentėjusioji M. R. patyrė turtinės ir neturtinės žalos, kuriai atlyginti ir yra apribota nuosavybės teisė į kaltinamojo turtą.

Atmetami kaip nepagrįsti kaltinamojo skundo argumentai dėl BPK 152 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimų pažeidimo.

Iš tiesų laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas 30 738 Eur A. K. turtui, nenurodant konkretaus kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, tačiau tai padaryta dėl objektyvių priežasčių. Pagal Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenis A. K. nuosavybės teise priklausantis turtas – butas Kaune, (duomenys neskelbtini), jau įkeistas bankui (taikoma hipoteka); taip pat jam nuosavybės teise priklauso ½ dalis gyvenamosios paskirties pastato su priklausiniais, esančių Kaišiadorių raj. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., kurie 2014 m. liepos 23 d. areštuoti pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimą, apribojant disponavimą jais, vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Taigi priešingai, nei skunde akcentavo kaltinamasis A. K., šioje byloje civilinio ieškinio užtikrinimas nenukreiptas į jam nuosavybės teise priklausantį konkretų nekilnojamąjį turtą. Todėl kaltinamojo skundo argumentai, susiję su jo mažamečio vaiko teisių pažeidimu, nukreipiant būsimą išieškojimą pagal nukentėjusiosios civilinį ieškinį į vienintelį šeimos gyvenamąjį būstą, neatitinka tikrovės.

Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia kaltinamojo dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme stadijoje išieškojimo veiksmai nėra vykdomi. Išieškojimo procesas galimas, tik įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, jį vykdant.

Priešingai, nei skunde nurodė kaltinamojo gynėjas, byloje nėra jokių duomenų, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas nukreiptas į kaltinamojo asmenines banko sąskaitas, todėl jam būtų apribotos galimybės teikti vaikui išlaikymą, mokėti paskolą bankui.

Jau ankstesnėje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartyje pasisakyta, kad Turto arešto aktų registro išrašo duomenys (juos aukštesnysis teismas dar kartą išanalizavo) paneigia gynėjo skundo argumentus, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikomas kaltinamojo asmeninėms sąskaitoms. Teismui nebuvo pateikti duomenys, pagrindžiantys A. K. teikiamo išlaikymo vaikui dydį ir šaltinį, be to, kaltinamasis jau kurį laiką laikomas suimtas. Tokie gynėjo skundo argumentai atmetami kaip deklaratyvūs.

Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad kaltinamojo nuosavybės teisė laikinai apribota pagrįstai ir teisėtai. Nenustatęs pagrindų, leidžiančių panaikinti šią procesinę prievartos priemonę, apygardos teismas pagrįstai paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamojo A. K. turtui, nurodytam skundžiamoje nutartyje.

Aukštesnysis teismas taip pat konstatuoja, kad apygardos teismo A. K. paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas turtui neviršija byloje pareikšto civilinio ieškinio dydžio, todėl minėta procesinė prievartos priemonė paskirta, nepažeidžiant proporcingumo principo, įtvirtinto BPK 11 straipsnio 1 dalyje. Kaltinamojo gynėjo skundo argumentai dėl A. K. finansinių įsipareigojimų šiuo atveju nelaikytini esminiais, paneigiančiais būtinybę įgyvendinti svarbų bendrąjį interesą – nukentėjusio asmens (civilinio ieškovo) teisių apsaugą.

Pastebėtina, jog procesinės prievartos priemonės yra laikino pobūdžio. Nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas teismo nutartimi, jei jis tampa nebereikalingas.

Baudžiamojo proceso kodeksas šios priemonės taikymo terminą riboja tik ikiteisminio tyrimo metu. Nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam paskirtas, bylą nagrinėjant teisme. Taigi kaltinamojo A. K. skunde akcentuojamas šešių mėnesių terminas, per kurį gali būti taikoma ši procesinė prievartos priemonė, negali būti pagrindas naikinti skundžiamą nutartį, juo labiau kad pratęsus laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą jis bus taikomas mažiau nei 12 mėnesių. Toks terminas nėra neleistinos trukmės ir pagal BPK 151 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kaltinamojo skundo argumentą, jog skundžiama nutartimi areštuoti jo motinai priklausantys pinigai – 1 314,82 Eur.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2015 m. kovo 17 d. A. K. asmens kratos metu, be kitų daiktų, rasta ir paimta 1 314,13 Eur (5 t., 85 b. l.), kurie 2015 m. kovo 31 d. prokuroro nutarimu perduoti į Kauno apskrities VPK depozitinę sąskaitą iki procesinio sprendimo priėmimo (4 t., 52–56 b. l.). Byloje nėra procesinio dokumento, patvirtinančio, kad minėtai pinigų sumai taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Tai nenurodyta ir skundžiamoje Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartyje.

Procesinės prievartos priemonės neabejotinai suvaržo asmens teises, tačiau tai nereiškia, jog procesinė prievartos priemonė taikoma neteisėtai ir nepagrįstai. Atsižvelgiant į A. K. galbūt padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, laikinas nuosavybės teisės apribojimas baudžiamojoje byloje pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė.

Esant šioms aplinkybėms, skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai pratęsė kaltinamajam A. K. procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į nurodyto dydžio turtą terminą. Netaikant šios procesinės prievartos priemonės, gali būti apsunkintas arba net neįmanomas žalos išieškojimas pagal pareikštą civilinį ieškinį, jeigu jis, priėmus kaltinamajam nepalankų procesinį sprendimą, būtų patenkintas.

Atmetamas kaip nepagrįstas kaltinamojo argumentas, jog skundžiamą teismo nutartį pasirašė tik vienas teisėjas.

Byloje priimtą 2016 m. balandžio 6 d. teismo nutartį pasirašė kolegijos pirmininkė S. J. bei teisėjai A. A. ir G. V.. Tai matyti iš baudžiamojoje byloje esančios nutarties. Šios nutarties kopija išsiųsta į Kauno tardymo izoliatorių ir 2016 m. balandžio 12 d. įteikta A. K.. Kaltinamojo su skundu pateikta minėtos nutarties dalis rodo, kad jam išsiųsta 2016 m. balandžio 6 d. nutarties kopija, kurios teisėtumą savo parašu patvirtino tik viena teisėja – kolegijos pirmininkė.

Priešingai, nei skunde nurodė kaltinamasis, tai nedaro teismo priimtos nutarties neteisėtos ir nepagrįstos.

Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks nutarties kopijos patvirtinimas nėra teisingas ir proceso dalyviams kelia abejonių dėl nutarties teisėtumo. Į tai turi atkreipti dėmesį bylą nagrinėjantis teismas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje nutartyje negali būti nagrinėjamas klausimas dėl kitų procesinių prievartos bei kardomųjų priemonių taikymo, jų suderinamumo su jau taikoma BPK 151 straipsnyje numatyta procesine prievartos priemone, nes tai nėra aukštesniojo teismo nagrinėjimo dalykas.

Kauno apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar pakeisti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo A. K. bei jo gynėjo skundus ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi pratęstą A. K. turtui taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.