Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Viktoro Kažio, Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Romualdo Lincevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas 9 metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrinta su subendrinta bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2015-06-11 nuosprendžiu, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

A. K. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 196 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš A. K. priteista: 179,48 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai; nukentėjusiajai M. R. 438,78 eurų turtinei ir 12 000 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 700 eurų jos turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. K. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą bei 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 m. liepos 20 d. laikotarpiu nuo 2.30 val. iki 3.30 val. prie (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą neteisėtai atimti laisvę M. R. bei atlikti prieš ją smurtinius veiksmus, griebė iš J. A. automobilio „BMW 730“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išlipusią M.R., jėga stūmė ją į savo naudojamo automobilio „BMW 5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę, nepavykus to padaryti, jėga įstūmė ją į automobilio salono galinę sėdynę, pats atsisėdęs greta, liepė automobilį vairavusiam V. S. važiuoti, tada važiuojančiame automobilyje atliko prieš M. R. smurto veiksmus – sudavė jai kumščiais ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą bei ne mažiau kaip 10 kartų spyrė kojomis į nugarą, krūtinę, pilvą. Važiuojant greitkeliu Vilnius-Kaunas-Klaipėda Vilniaus kryptimi toliau nenustatytą skaičių kartų rankomis ir kojomis smūgiavo M. R. į įvairias kūno vietas, tąsė už plaukų ir juos rovė, grasino užmušti, pakasti arba paskandinti. Nuplėšęs važiuojančio užrakinto automobilio galinių dešinės pusės durelių vidinę apdailą, tokiu būdu atidaręs automobilio dureles, ne mažiau kaip 5 kartus stūmė M. R. iš važiuojančio automobilio, grasino ją išmesti iš važiuojančio automobilio ir pervažiuoti galvą automobilio ratu, po to nuplėšta automobilio durelių vidine apdaila smogė ne mažiau kaip 20 kartų M. R. į galvą ir kitas kūno vietas, šaukė, jog veža į mišką ir pakas, paėmęs automobilio salone buvusį atsuktuvą, jo smaigalį įrėmęs jai į kako dešinę pusę ne mažiau kaip du kartus juo rėžė per kaklą, grasindamas perpjauti gerklę, automobiliui važiuojant (duomenys neskelbtini), vėl atidarė važiuojančio automobilio dešinės pusės galines dureles ir išstūmė M. R. iš važiuojančio automobilio, o šiai iškritus ir atsitrenkus galva į kelio dangą, išlipęs iš automobilio, sugriebė ją už plaukų, atitempė ją prie automobilio, prispaudė jos plaukus galinėmis dešinės pusės durelėmis, reikalavo vairuotojo V. S. važiuoti automobiliu ir vilkti M. R. gatvės važiuojamąja dalimi, tačiau V. S. atsisakius, o nukentėjusiajai išsivadavus, atidarė bagažinės dangtį, stūmė ir grūdo M. R. į bagažinę, o nepavykus uždaryti bagažinės – nemažiau kaip du kartus bagažinės dangčiu smogė M. R. per galvą ir kaklą, grasindamas nukirsti jai kaklą, šaukdamas, kad neturi ko prarasti, kartojo, kad nužudys ir todėl veža M. R. į mišką, visais šiais veiksmais, panaudodamas smurtą, neteisėtai atėmė M. R. laisvę, sukeldamas pavojų jos sveikatai ir gyvybei, sukėlė jai dideles fizines ir psichologines kančias ir padarė poodines kraujosruvas akių vokuose, ausų kaušeliuose, pereinančias į spenines sritis, kaklo šonus, sprandą dešinėje, dešiniame petyje, kairiame žaste, kairėje veido pusėje, pereinantį į pažandę, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, pogleivio kraujosruvas lūpose, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste, pereinant į žandą, dešinėje plaštakoje, dešiniame delne, juosmens dešinėje, kryžmenyje, kairiajame petyje, pereinant į žastą, dešiniame delne, klubuose, kairiame kelyje, pėdose, kojų nykščiuose, kaklo, odos nubrozdinimus ir poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, lengvą smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje, kairio stipinkaulio lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą, šiais veiksmais pasikėsino nužudyti M. R., tačiau nusikalstamos veikos – nužudymo kankinant ar kitaip itin žiauriai, nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi iš automobilio pasišalinęs V. S. telefonu pranešė policijai ir policijos pareigūnams sustabdžius automobilį, A. K. buvo sulaikytas.

2. A. K. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dar ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 196 straipsnio 3 dalį, už tai, kad 2014 m. liepos 18 d., apie 19.00 val. prie (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą – M. R. priklausantį mobilaus ryšio telefoną bei sunaikinti jame esančius elektroninius duomenis apie jos bendravimą su kitais asmenimis, savo automobiliu „BMW 5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užblokavo išvažiavimą automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš kiemo išvažiuojančiai M. R., pribėgo prie automobilio „VW Golf“, atidarė kairės pusės priekines dureles ir panaudojo fizinį smurtą prieš už vairo sėdinčią M. R. – pagriebė rankomis jai už kako, veido, ją tąsė ir stumdė, ištraukė iš užvedimo spynelės raktelius ir numetė į pievą, kumščiais smogė ne mažiau kaip 4 smūgius M. R. į pilvą, dešinę ranką, dešinį šoną, reikalaudamas atiduoti telefoną, išvertė M. R. rankinėje buvusius asmeninius daiktus ant galinės automobilio sėdynės, suradęs pagrobė M. R. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia Lumia“ su SIM kortele, bendros 500 litų vertės, tuo padarydamas M. R. 500 litų turtinę žalą, po to nusinešė minėtą telefoną į savo vairuojamą automobilį „BMW“ ir išvažiavo, tada naudodamasis šiuo telefonu pateko į interneto portale (duomenys neskelbtini) esančią M. R. paskyrą, ir, siekdamas sunaikinti anketą bei joje užfiksuotą bendravimą su kitais asmenimis, pasinaudodamas anketos savininkui suteiktomis funkcijomis, sustabdė anketos veikimą, dėl to anketos vėl neaktyvavus per 6 mėn., ji automatiškai ištrinama, taip pat ištrynė visus telefone buvusius gautus ir siųstus SMS pranešimus, šiais veiksmais sunaikino nedidelės vertės privačius M. R. elektroninius duomenis, po to paminėtą telefoną grąžino M. R. tik Kauno apskrities VPK Dainavos policijos komisariato patalpose, sužinojęs, kad M. R. ten nuvyko ir dėl jo veiksmų kreipėsi į šią policijos įstaigą.

Dėl šių nusikalstamų veikų padarymo A. K. išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo Romualdo Lincevičiaus apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 4 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl tyrėjos, prokuroro ir teismo šališkumo

7.4. Apeliantas nuteistasis A. K. teigia, kad ir pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Teismo šališkumą apeliantas iš esmės sieja su jam nepalankiu įrodymų vertinimu ir, apelianto nuomone, teismo nuosprendžio turinio trūkumais. Tokie apelianto teiginiai taip pat atmetami kaip nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Nešališkumo principo esmė yra ta, kad bylą nagrinėjantis teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Nešališkumo principo pažeidimas visada konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių. Tačiau nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Pagal teismų praktiką nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495/2014, 2K-67-746/2015, 2K-66-942/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija ar kuris nors iš bylą nagrinėjusių teisėjų būtų tendencingas, turėtų išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas pagal subjektyvųjį kriterijų. Nagrinėjamoje byloje dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo daryti išvadą ir apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistajam buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėjus, tačiau tokio nušalinimo nuteistasis nereiškė. Proceso dalyvių teisė pateikti prašymus nėra absoliuti, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo to, kiek pateikti konkretūs prašymai gali turėti įtakos bylos aplinkybių tyrimo išsamumui. Teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir, išsiaiškinęs, ar jie turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui bei objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotas nutartis. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visi proceso dalyvių pateikti prašymai buvo apsvarstyti, dėl jų priimti motyvuoti procesiniai sprendimai. Tai, kad teismas dalį nuteistojo ir jo gynėjo prašymų netenkino savaime negali būti traktuojama kaip šio teismo šališkumas ar įstatymų garantuojamų kaltinamojo teisių suvaržymai, sutrukdę teisingai išnagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų kokie nors realūs faktai, keliantys abejonių dėl pirmosios instancijos teismo (teisėjų) nešališkumo, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis apeliantų lūkesčių, negali būti laikomas teismo šališkumu. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo teisė į nešališką teismą pažeista nebuvo.

Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis), ir tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t.y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.).

11. Apeliacinės instancijos teismas pagal kompetenciją turi teisę iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą nuteistajam A. K. pareikštų kaltinimų kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atlikęs byloje išsamų įrodymų tyrimą ir teisingai nustatęs, kad A. K., turėdamas tikslą neteisėtai atimti laisvę M. R. bei atlikti prieš ją smurtinius veiksmus, prievarta atėmė nukentėjusiajai laisvę ir panaudodamas prieš ją fizinį smurtą, tuo sukeldamas pavojų nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei, padarė įvairaus pobūdžio kaltinime nurodytus sužalojimus, tarp jų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad A. K. kėsinosi nužudyti M. R. kankinant ar kitaip itin žiauriai, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir neteisingai paskyrė bausmę. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad nuteistasis A. K., naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, nuolat jai grasinio nužudymu (apie tokius ne kartą nukentėjusiajai adresuotus grasinimus paliudijo nukentėjusioji ir kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiąja automobilyje buvę liudytojai V. S. ir J. Ž.; šios aplinkybės neneigia ir nuteistasis A. K.). Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, t.y. prieš nukentėjusiąją naudojamo fizinio smurto apimtis, intensyvumas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti gali būti realizuotas. Tačiau, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytų bylos įrodymų visumą nuteistajam A. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kontekste, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad A. K., naudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją M. R., norėjo ir siekė atimti jai gyvybę.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie A.K. tyčios turinį, nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios ir liudytojo V. S. nurodytas aplinkybes apie nuteistojo naudoto smurto prieš nukentėjusiąją apimtį ir mechanizmą. Teismas nurodė, jog nukentėjusioji ir liudytojas V. S. parodė, kad nukentėjusiajai buvo suduota virš 100 smūgių kojomis ir rankomis, kad nukentėjusioji intensyviai buvo mušama su nuteistojo atplėšta durų apdaila, kuria jai buvo suduota 20 kartų į galvą ir kitas kūno vietas, taip pat, kad nukentėjusioji buvo ne kartą išmesta iš automobilio ir kad nuteistasis prispaudęs durelėmis plaukus, tempė ją asfaltu. Tačiau tokios nukentėjusiosios ir liudytojo nurodytos aplinkybės prieštarauja bylos medžiagai. Nukentėjusiosios ir liudytojo V. S. nurodytų aplinkybių, kad nukentėjusiajai buvo suduota virš 100 smūgių, nepatvirtina Specialisto išvada Nr. G 1796/14(02). Teismo medicinos ekspertė M. K., atlikusi M. R. apžiūrą po įvykio bei susipažinusi su jos gydymo stacionaro ligos istorija, kurioje rasti įrašai pagrįsti objektyviais klinikiniais tyrimais, priešingai nei nurodė nukentėjusioji ir liudytojas V. S., nustatė, kad nukentėjusiajai sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau 24 trauminiais poveikiais. Specialisto išvadoje konstatuota, kad dauguma M. R. padarytų sužalojimų buvo kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, sunkiausi sužalojimai nustatyti galvoje – kraujo išsiliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje ir kairėje rankoje – kairio stipinkaulio lūžis, būtent dėl šių dviejų sužalojimų nukentėjusiajai buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertė nustatė, kad dauguma sužalojimų nukentėjusiajai padaryti kietais bukais daiktais, kurių formos, dydžio, skaičiaus bei kitų fizinių savybių tiksliau detalizuoti nėra galimybės. Poodinės kraujosruvos veido ir kaklo srityje padaryti bukais daiktais, riboto paviršiaus daiktais, tai galėjo būti rankų kumščiai, odos nubrozdinimai kakle galėjo būti padaryti ir atsuktuvu, kairio stipinkaulio distalinio galo lūžis padarytas kietu buku daiktu, šis sužalojimas galėjo būti padarytas tiek pašalinės jėgos poveikyje tiesiogiai traumuojant kairį dilbį, tiek ir griuvimo metu, veikiant pašalinei jėgai, t.y. griūnant pastūmus; odos nubrozdinimai juosmenyje, klubuose, petyje, plaštakoje, delne, kelyje, pėdose, kojų nykščiuose galėjo būti padaryti ir velkant M. R. kietu buku, galimai gruoblėtu paviršiumi, arba jai iškritus iš automobilio. Objektyvių klinikinių duomenų apie M. R. gyvybei pavojingas būkles nerasta (t. 1, b. l. 113–115). Taigi byloje esanti Specialisto išvada, kurios teisingumą teisme patvirtino ją atlikusi ir išvadą surašiusi ekspertė, paneigia nukentėjusiosios ir liudytojo V. S. nurodytą nukentėjusiosios sužalojimų padarymo apimtį ir mechanizmą. Nukentėjusiosios ir liudytojo V. S. nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji intensyviai buvo mušama su nuteistojo atplėšta durų apdaila, kuria jai buvo suduota 20 kartų į galvą ir kitas kūno vietas, nepatvirtina liudytojos J. Ž. parodymai. Ši liudytoja parodė, kad A. K. tiek plėšė dureles, spardė, kad nulaužė nuo durelių kažkokią detalę, apdailą, ar su ta detale jis mušė nukentėjusiąją, ji nematė. A. K. nuplėšą detalę numetė į priekį, link jos. Vertinant nukentėjusiosios ir liudytojo V. S. parodymus apie A. K. smurto apimtį, suduotų smūgių lokalizaciją, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad smurto metu nukentėjusioji be abejonės buvo baimės ir streso būsenoje, o liudytojas V. S. vairavo automobilį, todėl dėl tokių objektyvių aplinkybių nei nukentėjusioji, nei liudytojas negalėjo matyti ir tiksliai suskaičiuoti smūgių, todėl teisėjų kolegija, nustatydama nuteistojo atliktų veiksmų apimtį ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmą, vadovaujasi Specialisto išvada Nr. G1796/14(02). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta aplinkybę, kad nukentėjusioji buvo ne kartą išstumta iš važiuojančio automobilio bei kad prispaudus durelėmis jos plaukus ji buvo tempiama asfaltu neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Nei nukentėjusioji, nei liudytojas V. S. nenurodė, kad nuteistasis, prispaudęs durelėmis nukentėjusiosios plaukus, tempė pastarąją asfaltu. Taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji būtų kelis kartus išmesta iš automobilio. Liudytojo V. S. parodymais, kurie neprieštarauja Specialisto išvadai, nustatyta, kad nukentėjusioji buvo išstumta iš automobilio vieną kartą. Automobilyje jokie specialūs įrankiai ar daiktai, kurie būtų pritaikyti žmogui žaloti, nerasti. Teismo medicinos ekspertė objektyvių klinikinių duomenų apie M. R. gyvybei pavojingas būkles nerado. Byloje nustatyta, kad liudytojas V. S., matydamas smurtaujantį A. K., pasišalino iš įvykio vietas, palikdamas nukentėjusiąją ir nuteistąjį dviese. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2014-07-31 3.34 val. A. S. pranešė bendrajam pagalbos centrui, kad „BMW“ juodame, penktame, visi ketvertai, nuvažiavusiame Taikos prospektu link žiedo, stipriai mušama mergaitė. Nurodė, kad automobilis nuvyko Elektrėnų gatve, Kaune Dainavos poliklinikos link (t. 2, b. l. 13–14), tačiau vėliau, policijos pareigūnams bandant susiekti su V. S., pastarasis neatsilipė. Liudytojų D. B. ir D. J. parodymais nustatyta, kad buvo gauta informacija apie tai, kad Elektrėnų gatve važiuoja juodos spalvos BMW automobilis, kuriame mušama mergina. Policijos pareigūnai pamatę įtartinai lėtai važiuojantį automobilį BMW, jį sustabdė. Už automobilio vairo sėdėjo mergina, kuri buvo išsigandusi, sumuštu ir sutinusiu veidu, matėsi mušimo žymės. Mergina prašė pagalbos, sakė, kad ją sumušė ir parodė į A. K. pusę. Mergina atidarė automobilio dureles ir iškrito, neteko sąmonės, todėl buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. A. K. sulaikomas nesipriešino. Tokie bylos duomenys apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, duoda pagrindą išvadai, kad nuteistasis A. K., naudodamas intensyvų fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, veikė neapibrėžta tyčia, t.y. jis suvokė, kad naudodamas smurtą prieš nukentėjusiąją, daro pavojingą veiką, numatė, kad dėl tokios veikos kils pavojingi, baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, bet savo sąmonėje galimo jų sunkumo nedetalizavo. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.

17. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo A. K. padarytos nusikalstamos veikos, be jau aptartos BK 146 straipsnio 2 dalies, atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytų nusikalstamų veikų sudėtis.

17.1. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007). Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis A. K. baugino nukentėjusiąją ne tik išsakydamas jai labai pavojingus grasinimus (užmušti, išmesti iš automobilio ir pervažiuoti galvą ir kt.), bet ir mušdamas ją bei bandydamas išstumti iš važiuojančio automobilio. Tokie agresyvūs smurtiniai veiksmai, vertinant juos tiek pagal objektyvų poveikį žmogaus psichikai, tiek subjektyvų nukentėjusiosios suvokimą, pripažinti realiu bauginimu. Aptariamu atveju nekyla jokių abejonių ir dėl to, kad nuteistasis suvokė, kad savo veiksmais kelia nukentėjusiajai baimę dėl jos gyvybės ir to norėjo. Todėl tokia nuteistojo A. K. padaryta veika pripažintina nusikalstama ir kvalifikuotina pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

17.2. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Sveikatos sutrikdymas, taip pat kaip ir nužudymas, itin žiauriai yra tada, kai sutrikdoma sveikata itin skausmingu būdu ir kaltininkas suvokė itin žiaurų sveikatos sutrikdymo ypatumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011, 2K-146/2014). Nagrinėjamoje byloje Specialisto išvada, be kita ko, nustatyta, kad dėl kraujo išsiliejimo po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje bei kairio stipinkaulio lūžio nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b.l. 113–115). Bylos medžiaga patvirtina, kad toks sužalojimas nukentėjusiajai buvo padarytas smurtiniais nuteistojo A. K. veiksmais, todėl jis privalo už tai atsakyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo A. K. veikai taikytinas kvalifikuojamasis požymis itin žiauriai. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs tai, kad nukentėjusiajai M. R. sužalojimai buvo padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau 24 trauminiais poveikiais, daugumos smūgių lokalizacija buvo išsidėsčiusi gyvybiškai svarbiose kūno vietose – galvos, kaklo srityse (ne mažiau kaip 11 trauminių poveikių); tiek nukentėjusioji, tiek ir įvykio vietoje buvę liudytojai parodė, kad nuteistasis, smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, naudojo atsuktuvą, kuriuo, nukentėjusiosios teigimu, bandė du kartus jai rėžti per gerklę, ir nors nukentėjusiajai durtinių žaizdų kaklo srityje nustatyta nebuvo, tačiau Specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiosios kakle yra odos nubrozdinimai, kurie galėjo būti padaryti ir atsuktuvu. Nukentėjusioji ir liudytojas V. S. parodė, kad nukentėjusioji buvo stumdoma, tampoma už plaukų, velkama žeme, taip pat nukentėjusioji buvo išstumta iš judančio automobilio. Tokie nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai atitinka ir Specialisto išvadą, kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajai nustatytas kairio stipinkaulio distalinio galo lūžis padarytas kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminių poveikių ir šis sužalojimas galėjo būti padarytas tiek pašalinės jėgos poveikyje tiesiogiai traumuojant kairį dilbį, tiek ir griuvimo metu, veikiant pašalinei jėgai, t.y. griūnant pastūmus; taip pat nukentėjusiajai nustatyti odos nubrozdinimai juosmenyje, klubuose, petyje, delne, kelyje, pėdose, kurie galėjo būti padaryti ir velkant M. R. kietu buku, galimai grublėtu paviršiumi arba jai iškritus iš automobilio. Nukentėjusiajai M. R. dėl kraujo išsiliejimo po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje bei kairio stipinkaulio lūžio buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tokios byloje nustatytos nukentėjusiosios M. R. sužalojimo aplinkybės, jas įvertinus kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, t.y. kad fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas pakankamai ilgą laiką – apie valandą laiko, smurto intensyvumas buvo pakankamai stiprus ir agresyvus, nukentėjusioji intensyviausiai buvo mušama ribotoje erdvėje – važiuojančiame automobilyje, todėl apsiginti negalėjo, nors visą laiką priešinosi, šaukėsi pagalbos, leidžia teismui daryti kategorišką išvadą, kad nukentėjusioji visą tą laiką kentė nuo skausmų, išgyveno fizines kančias. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytos aplinkybės, kad daugumą smūgių nuteistasis tikslingai sudavė nukentėjusiajai į galvos sritį, taip pat ekspertų, ištyrusių psichinę nuteistojo sveikatą, išvada, jog jis nusikalstamos veikos metu savo veiksmus suvokė ir galėjo vertinti, leidžia konstatuoti, kad nuteistasis A. K. smurtaudamas prieš nukentėjusiąją suvokė savo veiksmų žiaurumą ir norėjo taip elgtis. Taigi, nustatytų aplinkybių visuma neleidžia konstatuoti, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai M. R. buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios atitinka kvalifikuojamojo požymio itin žiauriai turinį. Tokia nuteistojo A. K. nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Dėl bausmės ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

19. Nuteistojo A. K. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį spręstinas ir bausmių paskyrimo pagal šiuos BK straipsnius klausimas.

20. Baudžiamasis įstatymas už kvalifikuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 2 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų, o už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 straipsnio 1 dalis) numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

21. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

22. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistasis viena veika tuo pačiu metu padarė tris nusikalstamas veikas, kurios numatytos skirtinguose BK straipsniuose: BK 146 straipsnio 2 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 145 straipsnio 1 dalyje.

23. Nuteistojo A. K. įvykdytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnio 2 dalis) yra tyčinis, baigtas nusikaltimas žmogaus sveikatai, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, šio nusikaltimo pasekmės – sutrikdyta žmogaus sveikata. Nustatytas nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantis požymis: nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas itin žiauriai (6 punktas). Ši aplinkybės įrodyta objektyvia bylos medžiaga – specialisto išvada (t. 1, b. l. 113-115), kurios objektyvumą ir teisingumą teisme patvirtino nukentėjusiąją po įvykio apžiūrėjusi ir išvadą surašiusi teismo medicinos ekspertė M. K. (12 t. b. l. 102-104). Nuteistojo įvykdytas neteisėtas laisvės atėmimas, panaudojant smurtą, (BK 146 straipsnio 2 dalis) taip pat yra tyčinis nusikaltimas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą (BK 145 straipsnio 1 dalis) priskiriamas tyčinių, nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis, grasindamas nužudyti, prieš nukentėjusiąją naudojo intensyvų fizinį smurtą, tokie veiksmai rodo, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti nuteistojo grasinimų. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia apeliantas – nuteistojo gynėjas, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo A. K. taikyti BK 59 straipsnio l dalies 2 punktą, t.y. pripažinti, kad A. K. pripažino savo kaltę nors dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, vykstantis kartu su sužalota nukentėjusiąja. Nuteistajam A. K. pateikus pirminius kaltinimus, jis parodymus duoti atsisakė, o vėliau duodamas parodymus pripažino tik tas aplinkybes, kurios jau buvo nustatytos kitais byloje surinktais įrodymais. Tokie nuteistojo veiksmai akivaizdžiai rodo, kad jis nebuvo nuoširdus ir dėl savo veiksmų nuoširdaus galėjimosi nereiškė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistasis A. K. viso bylos proceso metu stengėsi atrodyti auka. Tokią išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme paskirta ir nuteistajam A. K. atlikta stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Ekspertų komisija A. K. nustatė (duomenys neskelbtini), kurie inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu netrukdė ir šiuo metu netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos vadyti (19 t. b. l. 105-109). Taigi esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nei dėl vienos nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos nėra nustatyta aplinkybių, reikalingų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui. Todėl teisėjų kolegija konstatuojama, kad šioje byloje nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis A.K. nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Ši aplinkybė įrodyta ne tik nukentėjusiosios ir įvykio metu kartu su nuteistuoju buvusių ir bendravusių liudytojų parodymais, bet ir asmens blaivumo testo rezultatais. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. buvo sulaikytas 2014-07-20 03.45 val. 2014-07-20 05:06:18 patikrinus A. K. blaivumą jam buvo nustatytas 1,83 promilės girtumas (4 t. b. l. 80). Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad A. K. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, ir ši aplinkybė yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgdama į byloje esančią nuteistąjį A. K. charakterizuojančią medžiagą (Kauno TI pateiktą charakterizuojančią medžiagą, byloje esančius duomenis apie nuteistojo padarytus administracinės teisės pažeidimus, apie jo įvykdytas nusikalstamas veikas, dėl kurių priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis), šeimines aplinkybes (turi mažametę dukrą, padeda ją išlaikyti), ir vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, sprendžia, kad nuteistajam A. K. už nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės didesnės nei minėtų BK straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmės vidurkiai. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą tik pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus teisėjų kolegija negali nuteistajam A. K. sugriežtinti paskirtos bausmės pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, nes tokiu atveju būtų pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis ir būtų pažeistos BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos. Todėl esant byloje paduotiems tik nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniams skundams, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nuteistajam A. K. paskirtos pagal BK 146 straipsnio 2 dalį bausmės dydžio nekeičia.

25. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam paskirtas bausmes pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį bendrina su bausme paskirta skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmių apėmimo būdu, nes visos nagrinėjamoje byloje nuteistojo padarytos veikos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios numatytos skirtinguose BK straipsniuose. Taip pat šiuo teismo procesiniu sprendimu paskirta bausmė apėmimo būdu bendrinama su Kauno miesto apylinkės teismo 2015-06-11 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte ir 9 dalyje nurodytomis taisyklėmis. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamo teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodyta, kad A. K. į paskirtos bausmės laiką įskaitoma bausmė atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2015-06-11 nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2015-06-11 nuosprendis buvo priimtas tuo metu, kai nagrinėjamoje byloje nuteistajam A. K. buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas (tokia kardomoji priemonė šioje byloje buvo taikoma nuo 214-07-20 iki 2015-02-13 bei nuo 2015-03-17 iki 2016-11-18), ir dėl to nebuvo pradėtas vykdyti Kauno apylinkės teismo 2015-06-11 nuosprendis. Todėl nuteistajam A. K. nepradėjus vykdyti ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės nėra ką ir įskaityti į nauju teismu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką. Dėl to, skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.

26. Apeliantas nuteistasis A. K. prašo jam taikyti BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Toks prašymas netenkinamas.

27. BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiama į tai, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, kad nelinkęs sukurti konfliktinių situacijų, kad padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas teismo išvadai, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta ir be realaus laisvės atėmimo, kad šiuo atveju pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius prevencinį poveikį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012; 2K-62-696/2016; 2K-259-697/2017).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegijos šiame procesiniame sprendime išdėstytas A. K. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, jo asmenybę, elgesį iki ir po nusikalstamų veikų padarymo, konstatuoja, kad nuteistojo A. K. padaryti smurtiniai nusikaltimai prieš žmogų, nėra atsitiktinio pobūdžio, todėl bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, nebus pasiekti nuteistajam atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Todėl nuteistojo A. K. prašymas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo atmetamas.

Dėl civilinio ieškinio

29. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

30. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t.y. asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

31. Nagrinėjamoje byloje civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškė nukentėjusioji M. R., prašydama priteisti jai 738 eurus turtinei ir 30 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (9 t. b. l. 137-141). Taip pat byloje civilinį ieškinį pareiškė Kauno teritorinės ligonių kasos atstovas, prašydamas priteisti iš kaltininko PSDF biudžetui padarytą 619,71 Lt (179,48 €) žalą už nukentėjusiosios M. R. gydymą (2 t. b. l. 177).

32. Pirmosios instancijos teismas byloje pareikštą Kauno teritorinės ligonių kasos atstovo civilinį ieškinį patenkino, o nukentėjusiosios M. R. civilinį ieškinį tenkino iš dalies.

33. Apeliantai neginčija civilinio ieškinio priteisimo Kauno teritorinei ligonių kasai, tačiau nesutinka su nukentėjusiajai M. R. priteistu civiliniu ieškiniu ir prašo sumažinti nukentėjusiajai priteistus turtinės ir neturtinės žalos dydžius. Toks apeliantų prašymas yra deklaratyvus, nes iš esmės neargumentuotas.

34. Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą; b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos; c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016). Pirmosios instancijos teismas pagal byloje surinktus įrodymus nustatė, kad įvykio metu buvo suplėšyti nukentėjusiajai priklausantys drabužiai ir apgadinti nukentėjusiosios daiktai (telefonas, laikrodis, auskarai, delniniukė, batai), kuriuos nukentėjusioji įvertino realiomis ir protingomis kainomis, todėl iš nuteistojo nukentėjusiajai priteisė jos prašomą 438,78 € sumą turtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusioji savo asmeninius daiktus įvertino realiomis ir protingomis kainomis, neturi teisinio pagrindo mažinti jai priteistos turtinės žalos dydį.

35. Nukentėjusiosios M. R. civiliniame ieškinyje nurodoma, kad neturinę žalą, kurią nukentėjusioji įvertino 30 000 eurų suma, patyrė dėl jai sukeltų didelių fizinių ir psichologinių kančių tiek įvykio metu, tiek dėl po to vykusio gydymo proceso. Nukentėjusioji nurodo dėl prieš ją vartoto fizinio ir psichologinio smurto patyrusi didelius neigiamo pobūdžio dvasinius išgyvenimu, stresą, baimę, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir didelį pažeminimą.

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius medicininius dokumentus ir nukentėjusiąją gydžiusio gydytojo A. B. paaiškinimus, konstatavo, kad A. K. padaryta nusikalstama veika nukentėjusiajai sukėlė didelį fizinį skausmą, nes jai buvo padaryti daugybiniai sužalojimai, nukentėjusioji patyrė dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus bei nepatogumus, buvo pažeminta, patyrė psichologines kančias, baimę. Neigiamas pasekmes nukentėjusioji jautė ir po nusikaltimo padarymo, jos sveikatos būklė gali komplikuotis dėl liekamųjų reiškinių, nepriklausomai nuo to, kad jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, atsižvelgęs į nuteistojo nusikalstamų veiksmų pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį (jo finansinius įsipareigojimus bankui), į pinigų infliacijos lygį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, padarė išvadą, kad nukentėjusiajai turi būti priteista 12 000 € neturtinei žalai atlyginti ir tokiu būdu nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies.

37. Apeliantai apeliaciniuose skunduose prašo dar labiau mažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį, tačiau, kaip buvo minėta, nenurodo jokių konkrečių tokio prašymo argumentų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nors ir konstatavo, kad nuteistajam A.K. pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas), tačiau atmeta kaip nepagrįstą apeliantų prašymą sumažinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos dydį.

38. Pagal civilinį įstatymą, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). Teismas, kiekvienu atveju nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, t.y. atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala - į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tokių svarbiausių vertybių, kaip tyčiniais nusikaltimais sužalota sveikata, esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – pasekmės. Jas vertinant atsižvelgiama į nukentėjusio asmens patirtų moralinių, dvasinių praradimų svarbą, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei ir kt. Nustatant neturtinės žalos dydį visų pirma siekiama kaip įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą žalą.

39. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis – 12 000 € atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus. Teismų praktikoje priteisiamas neturtinės žalos dydis tyčinio sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, konkrečios situacijos aplinkybių kontekste. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš nukentėjusiąją buvo įvykdyti trys tyčiniai nusikaltimai, nukentėjusiajai buvo neteisėtai atimta laisvė, nesunkiai sutrikdyta sveikata bei sukeltas pavojus jos gyvybei. Pagal byloje nustatytas nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes ir pasekmes (nukentėjusioji patyrė daugybinius įvairaus pobūdžio sužalojimus) akivaizdu, kad dėl tokio smurtinio elgesio nukentėjusiojo patyrė neigiamas emocijas ir stresą, nepatogumus, kurie jausis ir ateityje. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis yra adekvatus nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl nekeistinas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nuteistojo ir jo gynėjo prašymai – sumažinti nukentėjusiajai priteistus turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui dydžius – atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl nuteistojo prašymo grąžinti asmens kratos metu paimtus pinigus

40. Apeliantas nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde prašo grąžinti jo motinai D. P. priklausančius 1314 eurus, paimtus jo asmens kratos metu 2015-03-17. Toks apelianto prašymas tenkintinas iš dalies.

41. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad byloje vykstant ikiteisminiam tyrimui, 2015-03-04 įtariamajam A. K. buvo paskelbta paieška (5 t. b. l. 77-79). Įtariamasis A. K. buvo sulaikytas 2015-03-17 (5 t. b.l. 83) ir atlikus jo asmens kratą buvo rasta ir paimta, be kitų daiktų, ir pinigai – 1 314,13 eurų (5 t. b.l. 84). Šie pinigai 2015-03-31 nutarimu, remiantis BPK 91 straipsniu, buvo perduoti į Kauno apskrities VPK depozitinę sąskaitą iki procesinio sprendimo priėmimo (t. 4, b.l. 52-56). Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas iki priteistos žalos pagal civilinius ieškinius atlyginimo taikomas A. K. turtui, bendrai 13 318,26 eurų sumai, nenurodant konkretaus turto. Byloje nėra procesinio dokumento, patvirtinančio, jog iš A. K. asmens kratos metu paimtai 1 314,13 eurų sumai buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, šių pinigų likimas skundžiamu teismo nuosprendžiu neišspręstas.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje iš A. K. asmens kratos metu paimtiems pinigams 1 314,13 eurų sumai laikinas nuosavybės teisų apribojimas taikytas nebuvo (BPK 151 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad šie pinigai negali būti panaudoti civiliniam ieškiniui atlyginti, todėl jie, remiantis BPK 94 straipsnio 1 dalyje 5 dalies nuostatomis, grąžintini jų savininkui. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pinigai rasti pas A. K. priklauso jo motinai, todėl pinigai grąžintini asmeniui, iš kurio jie buvo paimti, t.y. nuteistajam A. K.. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punktu.

Dėl kitų nuteistojo prašymų

43. Nagrinėjamoje byloje A. K. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dar ir pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 196 straipsnio 3 dalį, už tai, kad pagrobė M. R. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia Lumia“ su SIM kortele, bendros 500 Lt vertės, tuo padarydamas M. R. 500 Lt turtinę žalą, bei sunaikino nedidelės vertės privačius M. R. elektroninius duomenis. Dėl šių nusikalstamų veikų padarymo A. K. išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

44. Apeliantas nuteistasis A. K. prašo pakeisti išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 196 straipsnio 3 dalį motyvus, nurodant, kad byloje dėl šių veikų nėra jokių įrodymų. Toks apelianto prašymas suprantamas kaip prašymas pakeisti ne išteisinimo motyvus, kurių apeliantas iš esmės savo apeliaciniame skunde neginčija, o išteisinimo pagrindą.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsakydama į tokį apelianto prašymą, pažymi, kad nuosprendžių rūšys yra numatytos Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 punktas) arba jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (2 punktas). Teismų praktikoje išaiškinta, kad išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs bylą pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); o jei teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo, priima išteisinamąją nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t.y. neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014).

46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptariamoje byloje surinktų įrodymų visumą ir padaręs išvadą, kad byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai nepatvirtina, kad A. K. pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą, ir nenustatęs A. K. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 196 straipsnio 3 dalyje, sudėties teisingai A. K. išteisino vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t.y. nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Todėl šioje byloje keisti A. K. išteisinimo pagrindą nėra teisinio pagrindo.

47. Nuteistasis prašo išnagrinėti prie skundo pridedamą jo 2016-11-14 Kauno apygardos teismui adresuotą prašymą ir atsižvelgti į jame išdėstytus motyvus (18 t. b.l. 41-43). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinį skundą. Nagrinėjant aptariamą bylą apeliacinės instancijos teisme dalyvavo pats nuteistasis ir jis, pasinaudodamas savo teisėmis, turėjo galimybę pareikšti prašymus ir juos reiškė. Apelianto reiškiami prašymai buvo iš esmės analogiški jo prašymams, reikštiems pirmosios instancijos teisme, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų pagrįstumo pasisakė teismo posėdžio metu. Todėl teisėjų kolegija atskirai dėl 2016-11-14 nuteistojo prašymo, adresuoto pirmosios instancijos teismui, nepasisako.

48. Apibendrinant, tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo A. K. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti:

A. K. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir BK 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmes:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 punktais, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį, ir su subendrinta bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžiu, apėmimo būdu, ir A. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą sprendimą A. K. į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, grąžinti A. K. jo asmens kartos metu paimtus pinigus 1 314,13 eurų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.