Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Draugo petys“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d.nutarties, kuria atmestas prašymas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ bankrotą pripažinti tyčiniu, pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės„Draugo petys“ pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini), uždaroji akcinė bendrovė „Euremsta“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Architelio statyba“ bankroto administratorėuždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB)„Draugo petys“kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Architelio statyba“ bankrotą tyčiniu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV.Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria prašymas dėl BUAB „Architelio statyba“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

31. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau.

32. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

33. Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti – apyvartų su UAB „Orkanas“ laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2017 m. kopijas; BUAB „Architelio statyba“ sudarytų sutarčių su UAB „Anreka“ (objekte dirbo UAB „Nemenčinės statyba“), (duomenys neskelbtini), UAB „Auromeda“, (duomenys neskelbtini) kopijas. Prašymas motyvuojamas tuo, kad teikiami įrodymai paneigia suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) nurodomas nuostolių atsiradimo ir grėsusias nemokėjimo pasekmes.

34. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs sąlygų taikyti CPK 314 straipsnio išimtį, pareiškėjos su atskiruoju skundu teikiamų įrodymų nepriima. Minėti įrodymai neabejotinai galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teisme. Juo labiau, kad apeliantėpirmosios instancijos teisme tikslino savo pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kai tuo tarpu suinteresuotas asmuo dar atsiliepime į pirminį apeliantės pareiškimą buvo nurodęs atsikirtimus, susijusius su atsiskaitymais su kreditoriais, siekiant išvengti netesybų. Naujai teikiamų įrodymų priėmimas sudarytų prielaidas pažeisti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl teisinių pagrindų pripažinti bankrotą tyčiniu

35. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).

36. Kasacinis teismas, aiškindamas ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje ir 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, susijusį su bankroto pripažinimu tyčiniu, yra nurodęs, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, nustatęs bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas; be to preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017). Tačiau pagal kasacinio teismo praktiką visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

37. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Įmonės bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad įmonės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis. Atsižvelgiant į nemokumo teisėje vyraujantį reabilitacinį tikslą bei neigiamas įmonės bankroto sukeliamas pasekmes, tyčinį bankrotą reglamentuojančios nuostatos taip pat neturi būti aiškinamos ir taikomos tokiu būdu, kuris atgrasytų įmonės valdymo organus nuo protingumo kriterijų neviršijančios rizikos, siekiant atkurti mokumo problemų turinčios įmonės veiklą ir išvengti bankroto.

38. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad neegzistuoja nei vieno ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose numatytų tyčinio bankroto požymių bei, kad BUAB „Architelio statyba“ bankrotas neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies sąvokos, pareiškimą dėl BUAB „Architelio statyba“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė. Teismas nenustatė priežastinio ryšio su įmonės nemokumu ar ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Apeliantė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, pateikė atskirąjį skundą, kuriame, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei nepagrįstai nenustatė tyčinio bankroto požymių pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl BUAB „Architelio statyba“ bankroto atitikimo atskirajame skunde nurodytiems požymiams.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo bei sandorių tarp susijusių asmenų

39. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad buvo sudaryti įmonei nenaudingi sandoriai, dar labiau pabloginę nemokios įmonės būklę – 2014-2016 m. laikotarpiuiš 62 butų sandorių 40 buvo nuostolingi, nes perleisti su įmone susijusiems tretiesiems asmenims už mažesnę, nei įsigijimo, kainą, todėl tokie valdymo organų sudaryti sandoriai buvo sistemingi ir žalingi bendrovei; preliminari nuostolio suma – 158 440,63 Eur. Apeliacinės instancijos teismas apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir tyčinio bankroto požymių kontekste neįvertino BUAB „Architelio statyba“ sudarytų sandorių dėl butų perleidimo, pripažįsta nepagrįstais.

40. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi, tyčinio bankroto nustatymui privalomi ne tik objektyvūs, įstatyme numatyti tyčinio įmonės bankroto pagrindai, bet ir valinis, sąmoningas bendrovės vadovo ir / ar dalyvių siekis pabloginti bendrovės finansinę padėtį (iki ir / ar po tapimo nemokia).

41. Siekiant įvertinti apeliantės nurodytų nekilnojamojo turto perleidimo sandorių ekonominį nenaudingumą ir jų įtaką įmonės mokumui, visų pirma, vertinama tuo metu buvusi bendrovės finansinė padėtis. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantė šių aplinkybių neginčija, kad BUAB „Architelio statyba“ nemokumas konstatuotas ne anksčiau nei 2016 m. lapkričio 30 d. datai; iki rugsėjo mėn. įmonė generavo pelną; su finansiniais sunkumais susidūrė 2016 m. antrame pusmetyje. Iš apeliantės nurodomų kaip ekonomiškai nenaudingų ir žalingų įmonės veiklai sandorių sąrašo matyti, kad 48 sandoriai buvo sudaryti 2013-2015 m. laikotarpyje, t. y. įmonei veikiant pelningai, o 11 iš 14 2016 m. parduotų butų buvo perleisti iki 2016 m. birželio 15 d., t. y. iki susidūrimo su finansiniais sunkumais. Taigi, spręsti kad aptariami sandoriai turėjo reikšmės bendrovės turtinei padėčiai, atitinkančiai nemokumui, nėra pagrindo. Net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas priešingai išvadai, byloje nenustatyti sąmoningi bei kryptingi suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) veiksmai bendrovės finansinės padėties pabloginimui, kas tik tokiu atveju būtų pagrindu konstatuoti tyčinius suinteresuoto asmens veiksmus privedant įmonę prie bankroto.Priešingai, ginčo butai buvo apskaityti kaip ilgalaikis turtas, skirtas perparduoti, todėl pirmosios instancijos teismas jų pardavimąpagrįstai traktavo kaip normalų ekonominį veiksmą, didinant įmonės apyvartines lėšas. Be to, kaip jau minėta šioje nutartyje, tam, kad būtų galima bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, reikia nustatyti, jog sudaromais sandoriais buvo siekiama tyčia iš esmės pabloginti bendrovės finansinę padėtį, tačiau analizuojamu atveju vertinant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimosandorius, tokio tyčinio bankroto požymių nenustatyta. Kaip jau nurodyta, parduodant turtą, buvo gautos apyvartinės lėšos, siekiant toliau tęsti įmonės veiklą.

42. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkami paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes būtent buvęs vadovas turėjo įrodyti aplinkybes, kad sudarant sutartis su užsakovais buvo įvertinta, jog butus reikės parduoti greitai ir pigesne kaina, dėl ko sąmatoje 5-8 proc. būdavo įvertinamos papildomos išlaidos dėl kainų skirtumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius argumentus. Šiuo atveju būtent apeliantei kilo pareiga įrodyti pareiškime išdėstytus teiginius apie tai, kad butų perleidimo sandoriai yra nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi (pateikti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus), tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniam teismui tokių įrodymų nepateikta. Vien deklaratyvūs apeliantės teiginiai dėl butų realizavimo už mažesnę nei jų įgijimo kainą, nevertinant jų kompleksiškai su kitais sandoriais ir įmonės tuo metu buvusia finansine padėtimi, nepagrindžia aptariamų sandorių nenaudingumo ir sistemiškumo. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje buvo pažymėjęs, kad pareiškėja nenurodė visų kitų sandorių dėl nekilnojamojo turto objektų ir jų naudingumo, t. y. kituose vietovėse, ar žemės sklypų ir kitos paskirties pastatų – butų perleidimo sandorių neįvertino kompleksiškai su kitais sandoriais, tačiau apeliantė tokių aplinkybių nenurodė ir atskirajame skunde. Tokiu atveju taikytina taisyklė, kad procesinis sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012, 2018 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1140-823/2018). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).

43. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad absoliuti turto pirkimo–pardavimo sandoriųdauguma buvo sudaryta su bendrove nesusijusiais asmenimis, o sandoriai, sudaryti su (duomenys neskelbtini), buvo atlygintiniai, jų kaina iš esmės nesiskyrė nuo kitų sandorių kainos, gautomis lėšomis buvo atsiskaitoma su darbuotojais, medžiagų tiekėjais ir kitais kreditoriais, todėl nėra pagrindo spręsti, jog šiais sandoriais buvo kryptingai siekiama dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.Vien sandorių šalių tarpusavio ryšių identifikavimas nesudaro pakankamo pagrindo nei konstatuoti jų (sandorių) neteisėtumo (tyčinio bankroto aspektu), nei sukeltos žalos kitiems kreditoriams masto.

44. Apeliacinis teismas, įvertindamas šios nutarties 39-43 punktuose aptartas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad apeliantės teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyti tyčinio bankroto požymiai. Įvertinus nurodytus sandorius, nebuvo nustatyta, jog jais buvo siekiama iš esmės pabloginti BUAB „Architelio statyba“ turtinę padėtį, tokiu būdu sumažinant kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus, t. y. nenustatyti sąmoningi veiksmai, kuriais buvo siekiama tyčia privesti įmonę prie bankroto (priežastinio ryšio doktrina). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad BUAB „Architelio statyba“ bankroto nėra pagrindo pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų pagrindu.

Dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo

1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

2. Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu, preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jei atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad BUAB „Architelio statyba“ formaliai pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, tačiauatsiskaitymų su kreditoriais vykdymą per trečiuosius asmenis ir per kasą, atsisakius debitorių skolų bei prievolių užskaitomis, siejo su konkrečių kreditorių naudai pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis bei vertino kaip suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) siekį gaivinti įmonės veiklą bei ją išsaugoti. Apelianto teigimu, buvęs įmonės vadovas, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų eiliškumą, suprato, kad jo sudaryti sandoriai sukels BUAB „Architelio statyba“veiklos pabaigą ir dėl to nebus atsiskaityta su kreditoriais. Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) neneigia CK 6.930¹ straipsnyje numatytų reikalavimų – atsiskaitymų eiliškumo iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidimo, tačiau teigia, kad nebuvo jo sąmoningų tyčinių veiksmų atsiskaityti tik su pasirinktais kreditoriais, žinant, kad likusieji neturės į ką nukreipti savo išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais suinteresuoto asmens argumentais neturi pagrindo nesutikti.

4. Sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant,kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia sąmoningą blogą įmonės valdymą ir gali būti teisiniu pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau tokiai teisinei išvadai turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).

5. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

6. Nagrinėjamu atveju nesant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos prezumpcijos, pareiškimą dėl tyčinio bankroto pareiškęs asmuo privalo įrodyti, kad vadovas, pažeisdamas atsiskaitymo tvarką, tyčia siekė išvengti atsiskaitymų su kreditoriais, esmingai bloginti įmonės turtinę padėtį ir sukelti įmonės bankrotą. Apeliantės teigimu, suinteresuoto asmens veiksmai, kuriais buvo sukurta schema piniginius srautus nukreipti ir valdyti per UAB „Architelio prekyba“, kurios akcininkas buvo bendrovės direktoriaus (duomenys neskelbtini) ir kuriai pats (duomenys neskelbtini) vadovavo iki 2016 m. gegužės 9 d., užkirto galimybę kreditoriams nukreipti išieškojimą į įmonės turtą ir gautinas pajamas. Byloje ginčo, kad UAB „Arkstata“ naudai buvo pervesta mažiausiai 87 840,29 Eur suma, nėra. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pagal 2016 m. rugsėjo 7 d. pirkimopardavimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „Architelio statyba“ ir (duomenys neskelbtini), įmonės prašymu 55 000 Eur suma buvo pervesta į UAB „Arkstata“ banko sąskaitą. Tačiau sprendžiant, ar įmonės vadovas sąmoningai sudarė sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, įvertintina tai, kad UAB „Euremsta“ naudai nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. BUAB „Architelio statyba“ nekilnojamam ir kilnojamam turtui bei piniginėms lėšoms ir gautinoms sumoms iš trečiųjų asmenų buvo pritaikytas areštas (arešto mastas – 171 125,56 Eur). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „Arkstata“ didžiąją dalį gautų lėšų iš BUAB „Architelio statyba“ panaudojo einamiesiems mokėjimams tam tikra dalimi atsiskaityti su eile BUAB „Architelio statyba“ rangovų, tiekėjų, mokėjo darbo užmokestį ir mokesčius, taip pat pervedė dalį įsiskolinimo kreditorei UAB „Euremsta“. Tiek iš bankroto administratorės 2017 m. birželio 30 d. kreditorių susirinkimui teiktos ataskaitos, tiek ir iš 2017 m. rugsėjo 13 d. pranešimo teismui matyti, kad administratorė analogiškus paaiškinimus dėl lėšų, pervestų UAB „Arkstata“, pateikė kreditoriams ir teismui, nurodydama, kad BUAB „Architelio statyba“ dėl lėšų pervedimo UAB „Arkstata“ nepatyrė finansinio nuostolio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, suinteresuoto asmens veiksmai, tiek atliekant mokėjimusUAB „Arkstata“, kuri atitinkamai gautomis lėšomis tam tikra dalimi atsiskaitė su BUAB „Architelio statyba“ kreditoriams, tiek ir prievolių užskaitomis, nors ir nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto eiliškumo, negalėjo pabloginti įmonės turtinės padėties, be to, nėra pagrindo išvadai, kad šiais atsiskaitymais (mokėjimais) buvo siekiama pabloginti BUAB „Architelio statyba“ finansinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas tokius suinteresuoto asmens veiksmus vykdant prievoles per trečiuosius asmenis, atsisakant debitorinių skolų bei prievolių užskaitomis pagrįstai siejo su konkrečių kreditorių naudai pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, o ne su tyčiniais buvusio vadovo veiksmais. Priešingai, iš byloje esančios UAB „Arkstata“ ataskaitos dėl atliktų mokėjimų matyti, kad buvo siekiama tęsti BUAB „Architelio statyba“ veiklą – sumokėti skolas rangovams ir tiekėjams, darbo užmokesčio ir mokesčių įsiskolinimus bei kt. Atsižvelgtina į praktikoje dažnai susiklostančią situaciją, kai finansinius sunkumus patiriančios, bet veiklos neketinančios nutraukti įmonės ne visada gali tiksliai laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko ypatingai svarbia aplinkybe tai, kad iš UAB „Arkstata“ pervestų lėšų buvo siekiama sumokėti mokesčius mokesčių administratoriams bei išmokėti atlyginimus darbuotojams, t. y. siekė iš esmės atsiskaityti su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnė įmonės veikla. Suinteresuoto asmens siekį gaivinti įmonės veiklą ir ją tęsti taip pat rodo buvusio vadovo veiksmai, pateikiant teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas, aptartus suinteresuoto asmens veiksmus pagrįstai vertino kaip siekį išsaugoti ir tęsti įmonės veiklą, nes vertinant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nėra pagrindo išvadai, kad BUAB „Architelio statyba“ vadovas – suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) atliko veiksmus, kuriais siekė bloginti bendrovės finansinę padėtį, sumažinti kreditorių galimybes į reikalavimų patenkinimą. Kaip minėta, ĮBĮ nuostatos tyčinį bankrotą sieja ne vien su formaliu CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu, bet su sąmoninga bendrovės valdymo organų veikla, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais ar dalimi bendrovės kreditorių. Šiuo atveju tokių aplinkybių konstatuoti nėra pagrindo, todėl nėra ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio.

7. Apeliantė taip pat nurodo, kad BUAB „Architelio statyba“ buvęs vadovas (duomenys neskelbtini) suUAB „Orkanas“ sudarė nenaudingą įmonei sandorį, 2017 m. sausio 30 d. pasirašydamas taikos sutartį, kuria susitarė, jog abi šalys jokių pretenzijų viena kitai neturi, taip atleisdamas debitorę nuo prievolės mokėti 60 572,15 Eur sumą nuostolių dėl netinkamai ir ne laiku atliktų darbų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria suinteresuoto asmens argumentams, kad 60 572,15 Eur suma yra nepagrįsta jokiais atliktų darbų aktais ir UAB „Orkanas“ jos nepripažino bei atkreipia dėmesį, jog klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, todėl paprastai sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu nėra nagrinėjami klausimai dėl tam tikrų sandorių teisėtumo, o tik vertinama, ar dėl nustatytų aplinkybių visumos galima konstatuoti tyčinį įmonės bankrotą. Blogu bendrovės valdymu pažeistas teises suinteresuoti asmenys gali ginti ir pareiškiant atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir / ar konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pasinaudoti pastaraisiais teisių gynimo būdais galima ir nepripažinus bendrovės bankroto tyčiniu, t. y. bendrovės tyčinio bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Taigi, net ir nepripažinus tyčinio bankroto, administratorė ir kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt. Bankroto administratorei nėra draudžiama patikrinti ir ginčyti, jei yra pagrindas bei nepraleistas įstatymuose nustatytas terminas, bendrovės sandorius už daugiau nei 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo gali reikalauti ir bendrovės kreditoriai (ĮBĮ 21-23 straipsniai), nepriklausomai nuo fakto, pripažintas įmonės bankrotas tyčiniu, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus motyvus, plačiau dėl paskolos suteikimo (duomenys neskelbtini) ir jos apskaitymo įmonės buhalterinėje apskaitoje nepasisako.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

8. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas pažymi, kad įstatyme įtvirtintų tyčinio bankroto požymių nustatymas pats savaime dar nėra pakankamas konstatuoti tyčinį bankrotą – įstatymas reikalauja nustatyti priežastinį ryšį (sąsajumą) tarp tyčinių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir teisinių padarinių (nemokumo būklės). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Teismas pagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės veiklos organizavimo ir įmonės padėties esminio pabloginimo, siekiant panaikinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos atskirojo skundo argumentai dėl įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimo, bylos esmės neatskleidimo, atitinkamo priežastinio ryšio egzistavimo atmestini kaip nepagrįsti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

9. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą bei atsižvelgiant į priešingą šalių teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini), tačiau jie nepateikė savo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.