Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-266-1003/2022 pagal ieškovės T. M. patikslintą ieškinį atsakovui R. Š. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsakovo bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kompensacijos priteisimo, išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18.5. Atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovo tvirtinimai, jog aplinkybė, kad ieškovė ginčo bute nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos, leidžia manyti, kad ieškovė nelaikė savęs šio buto šeimininke. Gyvenamosios vietos deklaravimas niekaip nepagrindžia nuosavybės teisės turėjimą ar neturėjimą: buto savininkas gali būti deklaravęs gyvenamąją vietą kitur ir atvirkščiai – bute kitais pagrindais gyvenantis asmuo gali būti ten deklaravęs savo gyvenamąją vietą ir jis dėl to nebus laikomas to buto savininku.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo

20. Galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

21. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

23. Kartu kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrą dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-544-2011).

25. Pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 38 punktą ir jame nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016, 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas teismas turi nustatyti dviejų sąlygų visumą tam, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe: 1) susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą; 2) asmeninį indėlį pinigais, turtu ar darbu kuriant kiekvieną ginčo objektą. Šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Sugyventinių ir bendrai gyvenančių asmenų turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas, sukurtas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas.

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys kartu pradėjo gyventi nuo 2009 metų ir gyveno iki 2020 metų spalio mėnesio. Šalims gyvenant kartu, (duomenys neskelbtini) gimė dukra A. Š.. Atsakovas 2015 m. rugpjūčio 6 d. vartojimo kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta su Swedbank, AB, gavo 10000 Eur sumą nekilnojamojo turto pirkimui ir 2015 m. rugsėjo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėtas butas buvo įregistruotas atsakovo vardu.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyto turto teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010). Todėl kilus ginčui tarp sugyventinių dėl turto padalinimo, teismas turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais.

30. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad: šalių gyvenimas drauge prasidėjo nuo 2009 metų; šalims 2012 metais gimė dukra; šalys vedė bendrą ūkį; 2015 m. rugpjūčio 6 d. vartojimo kredito sutartimi atsakovas gavo 10 000 Eur sumą nekilnojamojo turto pirkimui; 2015 m. rugsėjo 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas asmeninės nuosavybės teise įgijo ginčo butą; ieškovė pateikė į bylą mokesčių mokėjimą už butą patvirtinančius įrodymus butui (dalies paslaugų sąskaitos apmokėjimui buvo išrašomos ieškovės vardu); bendromis lėšomis ir darbu buvo atliekamas šio buto pagerinimas (įstiklintas balkonas, pirkti baldai); šalys nuo pat šio buto įsigijimo apsigyveno šiame bute kartu. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad atsakovas ir ieškovė turėjo atskirus biudžetus, tad didesnius pirkinius planavo atskirai, tarp šalių buvo įprasta prireikus skolintis tarpusavy ir po to grąžinti pinigus, bendro biudžeto šalys neturėjo, todėl šie jo argumentai atmetami kaip deklaratyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, būsto, kuriame galėtų gyventi šeima, šalys neabejotinai ieškojo kartu ir dėl jo pirkimo sprendė abipusiu sutarimu, šią išvadą patvirtina tai, jog atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos tesime paaiškino, kad butą, prieš jį perkant, vyko apžiūrėti kartu su ieškove. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, į bylą pateiktas buto pardavėjo A. P. ranka rašytas raštelis patvirtina, kad tariantis dėl buto pardavimo dalyvavo ir ieškovė, raštelio tekste įrašyta: „Į butą jie persikraustys 2015 09 01“. Dar daugiau, pats atsakovas teismo posėdžio metu davė paaiškinimus, jog gyvendami kartu nusprendė įsigyti butą siekiu nemokėti nuomos, o trijų kambarių butą pirko dėl to, kad gyveno su ieškove ir dviem vaikais.

32. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nurodytos kredito suteikimo aplinkybės, sąlygos nėra nelogiškos, prieštaraujančios priimtino elgesio standartams. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateikti paaiškinimai dėl kredito suteikimo aplinkybių iš esmės patvirtina, dėl kokios priežasties ieškovė kartu su atsakovu nepasiėmė kredito ginčo būsto pirkimui. Be to, teismo vertinimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad ginčo buto pirkimui buvo paimtas 10000 Eur dydžio vartojimo kreditas (atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad butas kainavo 5 000 Eur, o kitus pinigus pasiliko sau, darbo įrankiams), todėl konstatavus, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas, gyvendami kartu, prisidėjo prie bendrų kasdienių tiek savo, tiek bendro vaiko poreikių tenkinimo, kiekvienas įnešdamas savo indėlį darbu, daiktais, pinigais, vertintina, kad 10 000 Eur dydžio vartojimo kreditas buvo panaudotas šalių ir jų bendro vaiko poreikiams tenkinti įsigyjant būstą. Kita vertus, vien ta aplinkybė, jog ginčo buto pirkimui paskola buvo paimta tik atsakovo vardu, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė nei savo lėšomis, nei darbu prie ginčo buto įsigijimo neprisidėjo. Byloje nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 28 d. iki balandžio 27 d. ieškovė augino vaiką iki trejų metų, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki gegužės 18 d. jai buvo mokama nedarbo draudimo išmoka, o nuo 2015 m. gegužės 19 d. ji pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Atsakovas vartojimo kredito sutartį sudarė 2015 m. rugpjūčio 6 d., o ginčo butas įsigytas 2015 m. rugsėjo 21 d., t. y. jau ieškovei dirbant ir gaunant darbo užmokestį (laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. gruodžio mėnesio ieškovei buvo mokamas vidutiniškai po 548,82 Eur kas mėnesį darbo užmokestis; nuo 2019 m. sausio – po 602,77 Eur kas mėnesį darbo užmokestis). Todėl labiau tikėtina, kad atsakovui gaunant nedidelį darbo užmokestį, ieškovė savo darbo užmokesčiu (kurio dydis iš esmės nesiskyrė nuo atsakovo gaunamo darbo užmokesčio) esmingai prisidėjo prie šalių bendrų poreikių tenkinimo, įskaitant būsto paskolos dengimą ir mokesčių mokėjimą (byloje įrodyta, kad už komunalinius mokesčius ir kitas paslaugas mokėjo ieškovė). Minėtą aplinkybę patvirtina ir tai, kad po kredito sutarties sudarymo ir ginčo buto įsigijimo šalys kartu gyveno daugiau nei penkis metus (nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2020 metų spalio mėnesio), atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad paskola buvo išmokėta iki 2020 m. rugpjūčio 12 d., kas reiškia, kad paskola buvo išmokėta šalims dar gyvenant kartu.

34. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nereiškė reikalavimo dėl automobilio pripažinimo bendra daline nuosavybe, neginčijo automobilio įsigijimo aplinkybių, todėl nėra pagrindo analizuoti, bendromis ar asmeninėmis lėšomis ieškovė pirko minimą automobilį. Atsakovas taip pat nepaneigė ieškovės nurodomos aplinkybės, jog automobiliui įsigyti ji gavo finansinę paramą iš tėvų. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Apeliantas nagrinėjamu atveju priešieškiniu, ar bent jau atsiliepime į ieškinį, kaip minėta, nereiškė reikalavimo dėl automobilio pripažinimo bendra daline nuosavybe. Be to, pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas turi teisę reikšti ieškinį kitoje byloje ir įrodinėti, jog minimas automobilis buvo įgytas iš bendrų lėšų šalims vedant bendrą ūkį. Apeliantas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų dėl minėtų pirmosios instancijos teismo motyvų, todėl apelianto argumentai šioje dalyje atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

35. Apeliantas nurodo, kad ieškovė ginčo bute nebuvo deklaravusi savo gyvenamosios vietos. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad ieškovė nelaikė savęs šio buto savininke. Teisme ieškovė nurodė, kad tokiu būdu siekė mažesnių mokesčių. Teismas nepagrįstai palaikė tokius teiginius, nes didesnius mokesčius turėjo mokėti ieškovės mama, kurios būste ieškovė buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą.

36. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad tai, jog ieškovė nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos ginčo bute, nėra reikšminga, nes šis ieškovės daromas administracinių teisės normų pažeidimas gali sukelti jai administracinę atsakomybę ar kitas neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog ieškovė nedeklaravo gyvenamosios vietos ginčo bute, priešingai nei teigia apeliantas, nepatvirtina, kad ieškovė nelaikė savęs šio buto savininke.

37. Apeliantas nurodo, kad iš prijungtos civilinės bylos Nr. e2-7847-1004/2018 matyti, jog teikdama 2018 metais ieškinį dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui N. M. padidinimo, ieškovė ieškinyje tąkart nurodė, kad butas, kuriame gyvena, įgytas jos sugyventinio (t. y. R. Š.), paėmus vartojamąją paskolą, bei kad be UAB (duomenys neskelbtini)gaunamo užmokesčio 550 Eur kito turto neturi. Taigi, ieškovė kitoje byloje 2018 metais laikėsi pozicijos, kad ginčo butas jai nepriklausė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės civilinėje byloje Nr. e2-7847-1004/2018 pateikto ieškinio turinį (civilinės bylos Nr. e2-7847-1004/2018, l. 5), pritaria ieškovės atsiliepime nurodytam argumentui, kad priešingai nei teigia atsakovas, ieškovė jau tuo metu teismui nurodė, jog ji ir jos sugyventinis suteikia vaikams gyvenamąjį būstą mokėdami už jį paskolą, komunalinius mokesčius, t. y. ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad: „Butas, kuriame šiuo metu gyvena ieškovė su sugyventiniu ir jos su atsakovu sūnus bei ieškovės neįgali dukra, įsigytas ieškovės sugyventinio, paėmus vartojamąją paskolą, už kurią kas mėnesį reikia mokėti po 213,04 Eur. Taigi, ieškovė ir jos sugyventinis suteikia vaikams gyvenamąjį būstą, moka už jį komunalinius mokesčius, [...]“. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog ankstesnėje byloje ieškovė negalėjo teikti teismui klaidinančių duomenų apie minimą butą, nes Nekilnojamojo turto registro duomenims butas asmeninės nuosavybės teise buvo įregistruotas atsakovo vardu, o ne ieškovės vardu, be to, tik šioje byloje ieškovė įrodinėjo, kad butas buvo įgytas už šalių bendras lėšas joms gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį.

39. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog šalys kryptingai kūrė bendrą turtą asmeniniu indėliu ir bendromis pastangomis bei sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl jungtinės veiklos įsigyti bendrąja daline nuosavybe butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., savo šeimos interesų tenkinimui. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Tai, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties dėl ginčo buto įsigijimo bendrąja daline nuosavybe, nepaneigia šalių susitarimo fakto. Kaip minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pripažinus, jog kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje. Be to, kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 punktas).

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino šalių turto sukūrimo sąlygas, analizavo šalių įrodinėjamas aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus, jų pagrindu konstatavo nustatytus faktus, išdėstė jų teisinį vertinimą, kvalifikavo šalių ginčo santykius. Byloje nustatęs šalių susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą bei tai, kad ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei baldus šalys įgijo iš bendrų lėšų laikotarpiu nuo 2009 iki 2020 metų spalio mėnesio gyvendamos kartu ir vesdamos bendrą ūkį, naudojosi daiktais kaip savais, kiekvienas prisidėdamas prie bendro gyvenimo savo darbu ir lėšomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalys įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei baldus bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Dėl įrodinėjimo pareigos netinkamo paskirstymo

41. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas dalį ieškovės nurodytų, tačiau leistinais įrodymais neparemtų, teiginių pripažino įrodytais, nes jų nepaneigė atsakovas. Tokios pozicijos teismas laikėsi vertindamas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl jos negalėjimo 2015 metais paimti savo vardu vartojimo kredito bei dėl automobilio „(duomenys neskelbtini)“ įgijimo iš ieškovės asmeninių lėšų. Tokiu būdu teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovui bei pažeidė CPK 178 straipsnį.

42. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011).

43. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017).

44. Pažymėtina, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

45. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visetu. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio ir atsakovo atsikirtimo į ieškinį argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas. Vien tai, kad ieškovės nurodytomis aplinkybėmis dėl kredito suteikimo ir automobilio „(duomenys neskelbtini)“ įgijimo teismas vadovavosi priimdamas sprendimą, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog padaryti proceso teisės normų pažeidimai. Kaip jau minėta, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog atsakovas nepaneigė ieškovės nurodytų kredito suteikimo sąlygų, byloje nereiškė reikalavimo dėl automobilio pripažinimo bendra daline nuosavybe, neginčijo automobilio įsigijimo aplinkybių bei nepaneigė ieškovės nurodytos aplinkybės, jog automobiliui įsigyti ji gavo finansinę paramą iš tėvų, priešingai nei teigia apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovui bei pažeidė CPK 178 straipsnį. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Būtent šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus į ieškinį. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojama kaip netinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas.

Dėl rungimosi principo pažeidimo

46. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas liudytojo E. B. parodymus vien dėl to, kad jis patvirtino atsakovo teiginius ir kad liudytojas su atsakovu yra seniai pažįstami, pažeidė atsakovo teisę į gynybą, šalių rungimosi bei procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 12, 17 straipsniai).

47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojų parodymai – tik viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

48. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl liudytojų parodymų vertinimo, konstatuota, jog liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).

49. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas itin detaliai vertino tiek šalių paaiškinimus, tiek liudytojais apklaustų asmenų parodymus visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir išsamiai pagrindė, dėl kokių priežasčių liudytojo E. B. parodymus vertino kritiškai. Sutiktina su teismo vertinimu, kad atsižvelgiant į tai, jog liudytoją ir atsakovą sieja ilgamečiai bendravimo santykiai, liudytojas gali būti suinteresuotas duoti atsakovui palankius parodymus.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

51. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovo ieškovei priteisiamos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

53. Netenkinus apeliacinio skundo, taip pat yra pagrindas priteisti iš atsakovo valstybei 206 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą, kurio sumokėjimas buvo atidėtas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 6 d. nutartimi iki galutinio procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

P. T. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti valstybei iš R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 206 Eur (dviejų šimtų šešių eurų) žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.