Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Linos Nainienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ji perduota G. Ž. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, V. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugpjūčio 19 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 dalimi, V. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto – nusikalstamos veikos įrankio – automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio nuosavybės teise V. Ž., – konfiskavimas.

V. Ž. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. Ž. paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas – palikta galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – vykdymo pradžios.

(duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) 2024 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas V. Ž. turtui – automobiliui „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), –paliktas galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – įvykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. Ž. buvo kaltinta ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad vairavo transporto priemonę, būdama neblaivi, kai jai nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas: 2024 m. rugpjūčio 18 d., apie 1.15 val., pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto, numatančio draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, reikalavimus, nuo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, esančia (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi – 2024 m. rugpjūčio 18 d. 1.47 val. alkotesteriu jai nustatytas 1,72 promilių neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

2.1. Iš formuojamos teismų praktikos matyti, jog nuteisto asmens ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, teisinis statusas skiriasi. V. Ž. yra atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, todėl yra nenuteisiama. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir nuteisimo atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas taip pat skiriasi. Atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi, priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

2.5. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teigė, kad „Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuostatas, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui“. Apeliantei yra nesuprantami teismo motyvai, nes nuo nusikaltimo padarymo momento iki bus išnagrinėtas skundas apeliacine tvarka jau bus praėję apie 4 mėnesiai, o ji nevairavo nei šios, nei kitos transporto priemonės ir sąžiningai laikėsi paskirtos kardomosios priemonės. V. Ž. turima transporto priemonė yra jos žinioje ir ja niekas nesinaudoja. Taigi matyti, jog argumentas, kad V. Ž. gali transporto priemonę pakartotinai panaudoti nusikaltimui daryti, yra visiškai nepagrįstas. V. Ž. yra neteista, buvo padarytas nesunkus, nesmurtinio pobūdžio nusikaltimas, dėl kurio ji visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, padėjo nusikaltimą atskleisti, yra teigiamai charakterizuojama.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas, o Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 30 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės kaltės klausimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl V. Ž. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma nekonfiskuoti transporto priemonės ir sutrumpinti uždraudimo naudotis specialia teise terminą. Taigi teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent šį esminį apeliacinio skundo klausimą, t. y. ar atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. buvo paskirtos teisingos ir proporcingos baudžiamojo poveikio priemonės.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo (BK 72 straipsnis)

7. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas yra teismo diskrecija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-182-303/2022 ir kt.). Teismas, nustatęs, kad atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui tikslinga paskirti baudžiamojo poveikio priemones, jas parenka atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Spręsdamas šį klausimą, teismas pirmiausia turėtų įvertinti tokių priemonių suderinamumą su tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

7.1. Sprendimas dėl turto konfiskavimo taikymo turėtų būti priimamas visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas turto konfiskavimo tikslingumo, suderinamumo ir proporcingumo klausimui spręsti. Šia prasme atsižvelgiama į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, 2K-50-303/2020, 2K-250-976/2020, 2K-107-976/2021). Nuspręsdamas asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skirti turto konfiskavimą, teismas turi vadovautis BK 72 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, požymius. Ji pagal šio straipsnio 3 dalį kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021). Tačiau, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo, turi būti vertinamas ir tokio konfiskavimo proporcingumas.

7.2. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis iš šios taisyklės – kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Aiškinant turto konfiskavimo netikslingumo nuostatą, turi būti atsižvelgiama į konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, tikslus. Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma, panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). Taigi pagrindą išvadai, kad turto konfiskavimą taikyti netikslinga, todėl byloje priimamas sprendimas konfiskuoti turto vertę, galėtų sudaryti teismo nustatytos aplinkybės, rodančios, kad konkrečiu atveju nebūtų pasiekti šiai baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai arba kad turto konfiskavimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-107-976/2021). Pagal kasacinio teismo praktiką, spręsdami dėl BK 72 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos taikymo, teismai turi atsižvelgti į du aspektus: 1) byloje turi būti nustatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, leidžiančios taikyti šią išimtinę nuostatą ir ne konfiskuoti patį turtą, o išieškoti jo vertę atitinkančią pinigų sumą; 2) taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, turi būti įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas, t. y. teismas turi diskreciją spręsti, ar iš asmens išieškoti visą konfiskuotino turto vertę, ar tik jos dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020). Nusprendęs konfiskuoti ne turtą ir ne visą jo vertę, o tik dalį vertės, teismas taip pat turi pateikti tokio sprendimo motyvus, ypač tada, kai konfiskuotinas turtas priklauso kaltininkui ir nėra objektyviai egzistuojančių kliūčių jį konfiskuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021).

7.3. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. Ž., būdama neblaivi, vairavo jai nuosavybės teise priklausantį automobilį; šis automobilis laikytinas nusikalstamos veikos priemone. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju, siekiant prevencinio tikslo, BK 72 straipsnio nuostatų taikymas yra būtinas, ir nutarė konfiskuoti transporto priemonę. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog, automobilio nekonfiskavus, susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį – galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuostatas, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, taip neužtikrinant prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių pobūdžio. Byloje nustatyta viena V. Ž. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jos baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta; V. Ž. (duomenys neskelbtini) amžiaus, dirba, augina (duomenys neskelbtini), padeda (duomenys neskelbtini), turi (duomenys neskelbtini) įsipareigojimų. Pažymėtina, jog į visas šias aplinkybes atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau pagrįstai pažymėjo, jog neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. V. Ž. interesai, kodėl jai reikalinga transporto priemonė ir teisė vairuoti, negali būti svarbesni už visos visuomenės viešąjį interesą užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų eliminuoti neblaivius vairuotojus. Aplinkybės, kad teisė vairuoti ir transporto priemonė reikalingos, atliekant darbines funkcijas, padedant (duomenys neskelbtini), V. Ž. buvo žinomos ir egzistavo dar iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tai nesustabdė jos nuo vairavimo, esant neblaiviai.

7.4. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog, V. Ž. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jai nekilo neigiamų padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, pirmosios instancijos teismo nustatytos laidavimo sąlygos yra švelnios – laidavimas skirtas be užstato, paskirto laidavimo terminas yra minimalus, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – terminas mažesnis už vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, siekiant užtikrinti efektyvų kompleksinį BK 41 straipsnyje nurodytų tikslų įgyvendinimą, V. Ž. pagrįstai buvo paskirtas transporto priemonės konfiskavimas. Apeliaciniame skunde atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės aptariama teismų praktika nėra pati naujausia ir aktuali, nuo kai kurių procesinių sprendimų priėmimo yra praėję apie 7 metus, be to, bylose nustatytos faktinės aplinkybės ir nagrinėtos situacijos nevisiškai atitinka nagrinėjamą atvejį: 1) baudžiamojoje byloje Nr. 1A-313-174/2017 apeliacinės instancijos teismas panaikino konfiskuotinos transporto priemonės vertės išieškojimą, nes nebuvo žinoma tiksli (duomenys neskelbtini) vertė, o asmuo buvo nuteistas ir jam paskirta baudos bausmė – nagrinėjamu atveju yra žinoma V. Ž. transporto priemonės vertė, be to, jai nėra paskirta jokia bausmė, nes ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės; 2) baudžiamojoje byloje Nr. 1A-291-348/2017 transporto priemonė priklausė ne atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės, o jo (duomenys neskelbtini), todėl ji nekonfiskuota, bet nutarta vertės neišieškoti, kadangi buvo paskirta 10 MGL įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – nagrinėjamu atveju transporto priemonė priklauso pačiai V. Ž., o jokia kita turtinė / finansinė baudžiamojo poveikio priemonė paskirta nebuvo; 3) baudžiamojoje byloje Nr. 1A-230-309/2017 transporto priemonė priklausė (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo būti konfiskuota, o (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašė tik konfiskuoti transporto priemonę, bet neprašė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos; 4) baudžiamojoje byloje Nr. 1A-135-768/2020 transporto priemonė buvo konfiskuota, o apeliacinis skundas netenkintas; 5) baudžiamojoje byloje Nr. 1A-323-312/2021 transporto priemonė nebuvo konfiskuota, nes tai (duomenys neskelbtini) automobilis, be to, atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės buvo paskirta 10 MGL įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

7.5. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat yra ne pastarųjų kelių metų, todėl jos negalima laikyti visapusiškai aktualia. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog automobilio vertė neturėtų būti lemiamas veiksnys, kai, siekiant aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslų (atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims), sprendžiama, ar kaip nusikalstamos veikos priemonė konfiskuotinas automobilis, ar išieškotina tik dalis jo vertės. Priešingu atveju galima situacija, kad asmuo, nusikalstamą veiką padaręs vairuodamas didesnės vertės automobilį ir dėl to išvengęs jo konfiskavimo, atsidurtų kitokioje padėtyje nei analogiškai mažesnės vertės automobilį vairavęs asmuo, kurio automobilis būtų konfiskuotas. Tai neleistų vienodai užtikrinti aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės prevencinių tikslų ir prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-511/2024). Vis dėlto nagrinėjamu atveju neturėtų būti sprendžiamas klausimas dėl konfiskuotinos transporto priemonės vertės ar jos dalies išieškojimo iš V. Ž. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas būtų buvęs paslėptas ar suvartotas, jis nuosavybės teise priklauso V. Ž., o nustatytos aplinkybės nepagrindžia išvados, kad šiuo atveju konfiskuoti automobilį būtų netikslinga ir jo vertės ar jos dalies išieškojimas yra tikslingesnis.

7.6. Prašymas nekonfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės – automobilio – apeliaciniame skunde nėra tinkamai motyvuotas, pateikti tik deklaratyvūs teiginiai, susiję su asmenine V. Ž. situacija, nenurodant konkrečių aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo pirmiau jau minėtos imperatyvios, BK 72 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos, nustatančios, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas (šiuo atveju – nusikalstamos veikos priemonė) privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Nagrinėjamu atveju transporto priemonė, su kuria V. Ž. padarė nusikalstamą veiką, nėra (duomenys neskelbtini) automobilis, nepriklauso tretiesiems asmenims, o yra jos asmeninė nuosavybė, jai nebuvo paskirta jokia bausmė ar finansinė / piniginė baudžiamojo poveikio priemonė, laidavimas paskirtas minimaliam terminui ir be užstato. Apeliantės tvirtinimas, kad jos girtumas tik minimaliai viršijo ribą, nuo kurios yra taikoma baudžiamoji atsakomybė, nepagrįstas, kadangi baudžiamoji atsakomybė taikoma už transporto priemonės vairavimą, esant neblaiviam, kai girtumas viršija 1,51 promilių ribą, tuo tarpu V. Ž. buvo nustatytas 1,72 promilių neblaivumas, t. y. jos neblaivumas 0,2 promilės viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, o tai negali būti laikoma minimaliu viršijimu. Nors sutiktina su apeliantės teiginiais, jog ji anksčiau nėra buvusi teista (t. 1, b. l. 94), tačiau per pastaruosius trejus metus ji buvo net 8 kartus bausta už administracinius nusižengimus ir visais šiais atvejais tai buvo Kelių eismo taisyklių pažeidimai (t. 1, b. l. 86–92), kas rodo, jog atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž., kaip eismo dalyvės, elgesys įžūlėja ir tampa vis pavojingesnis – nuo transporto priemonės vairavimo neapsidraudus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pereita iki transporto priemonės vairavimo esant neblaiviam, už kurį jau numatyta ne administracinė, bet baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinio skundo teiginys, jog administracinius nusižengimus padarė ne V. Ž., o jos (duomenys neskelbtini), yra nepatvirtintas jokiais objektyviais duomenimis (rašytiniais dokumentais), be to, pavyzdžiui, pareiga apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tenka ne transporto priemonės naudotojui, o būtent valdytojui (t. y. savininkui). V. Ž. teiginys, kad ji nesukėlė neigiamų padarinių ir dėl jos vairavimo esant neblaiviai nekilo žala, savaime nemenkina jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, kadangi neigiami padariniai nekilo laimingo atsitiktinumo dėka, o ne dėl to, jog pati V. Ž. būtų ėmusi veiksmų jiems išvengti.

7.7. Šiame kontekste apygardos teismas pažymi, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais (2016 m. kovo 25 d. įstatymas Nr. (duomenys neskelbtini) (TAR, 2016, Nr. (duomenys neskelbtini))), už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė, taip siekiant didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač siekiant išvengti eismo įvykių, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, daugeliu atvejų nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kai asmuo, padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Sąmoningas transporto priemonės panaudojimas darant šioje teisės normoje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką yra įtrauktas į BK 281¹ straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikaltimo sudėtį kaip būtinasis požymis, tačiau tai transporto priemonės kaip nusikalstamos veikos priemonės statuso nekeičia, nes būtent ją naudojant ir yra sudaromos sąlygos įvykdyti tokio pobūdžio nusikalstamą veiką. Taigi transporto priemonės panaudojimas yra ir nusikaltimo padarymo priemonė ir būtina sąlyga, be kurios neįmanoma padaryti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos (lot. conditio sine qua non). Tai, kad anksčiau V. Ž. nebuvo teista, savaime neįrodo, jog ateityje ji nedarys nusikalstamų veikų, kuriose gali būti panaudota konfiskuotina transporto priemonė, o tokią išvadą ypač sustiprina faktas, jog per pastaruosius kelerius metus ji ne kartą buvo bausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimus.

7.8. Įvertinęs visa tai, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad transporto priemonės, kurios vidutinė vertė 5 090 Eur (su PVM) (pagal VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ duomenis), konfiskavimas būtų neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė V. Ž. padarytam nesunkiam nusikaltimui ar asmenybei. Teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje, nevaržo V. Ž. teisių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Papildomai pažymėtina, jog apeliaciniame skunde buvo išdėstytas ir prašymas svarstyti klausimą dėl transporto priemonės konfiskavimo pakeitimo į įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Šia įmoka paprastai siekiama užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą, o nagrinėjamu atveju padarytas tyčinis nusikaltimas transporto eismo saugumui. Nors įstatymas nedraudžia įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirti padarius ir kitokio pobūdžio nusikaltimus (ne tik smurtinius), tačiau visais atvejais būtina šios poveikio priemonės taikymą pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymima, kad įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-81-676/2019 ir kt.). Manytina, kad nagrinėjamu atveju, V. Ž. nepadarius smurtinio pobūdžio nusikaltimo, finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas, kuris nebūtų tiesiogiai susijęs su jos padaryta nusikalstama veika ir neatitiktų nusikalstamos veikos pobūdžio, be to, tiesiogiai nesumenkintų galimybės ateityje daryti analogiškas nusikalstamas veikas, nebūtų teisingas ir pagrįstas bei proporcingas atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės veiksmams.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise termino sutrumpinimo (BK 68 straipsnis)

8. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialiąja teise. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą, tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-489/2017). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles arba BK 281¹ straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008, 2K-599/2012, 2K-401/2014 ir kt.).

8.1. Uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas yra nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, uždraudė atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. šia teise naudotis ir nustatė vienerių metų septynių mėnesių terminą. V. Ž. nesutinka su paskirtu baudžiamojo poveikio priemonės terminu ir mano, kad buvo galima paskirti minimalų jos taikymo terminą. Su tokia pozicija teisėjų kolegija visiškai nesutinka. Bylos medžiagoje nustatyta, kad BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą V. Ž. padarė, kai jai nustatytas 1,72 promilių neblaivumas. Padarytą nusikaltimą galima vertinti kaip pavojingą ir konstatuoti, kad V. Ž. šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles, nes ji rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, buvo abejinga bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Šiuo atveju atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės veikė tiesiogine tyčia, nes žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad V. Ž. nėra teista, prisipažino įvykdžiusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, charakterizuojama puikiai, veda sveiką ir visuomenei naudingą gyvenimo būdą, nepaneigia anksčiau aptartų išvadų. V. Ž. asmeniniame gyvenime patiriami sunkumai taip pat nesudaro pagrindo netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės ar sutrumpinti paskirtą uždraudimo naudotis specialia teise terminą. Nusikaltimą V. Ž. padarė, kai nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, todėl teigti, kad toks nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai V. Ž. skyrė šią baudžiamojo poveikio priemonę.

8.2. Remiantis tais pačiais argumentais, nesutiktina ir su tuo, kad nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra per ilgas. Apygardos teismo teisėjų kolegija mano, kad, tiek paskiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes: padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą (nustatytas girtumo laipsnis – 1,72 promilės), asmenybę (prisipažino padariusi nusikaltimą, neteista, turi galiojančių administracinių nuobaudų), tai, kad veika jokių pasekmių nesukėlė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo nustatytas 1 metų 7 mėnesių draudimo naudotis specialia teise terminas, neviršijantis BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyto šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo trukmės vidurkio, yra proporcingas ir adekvatus kaltininkės asmenybei, jos padarytai nusikalstamai veikai. Atkreiptinas dėmesys, jog pačios apeliantės nurodoma teismų praktika atskleidžia, jog ir bylose, kuriose asmenys, padarę BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės, buvo paskiriamas net ir ilgesnis specialiosios teisės atėmimo terminas nei nagrinėjamu atveju (pavyzdžiui, baudžiamosiose bylose Nr. 1A-291-348/2017, 1A-230-309/2017, 1A-135-768/2020 teise vairuoti transporto priemones asmenims buvo uždrausta naudotis 2 metų laikotarpiui). Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad V. Ž. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir dėl to jai nebuvo paskirta bausmė, taikytą baudžiamojo poveikio priemonės terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą neturi pagrindo. Objektyvių duomenų, kurie rodytų akivaizdų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino neproporcingumą, nėra. Teisės taikymo aspektu paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė ir jos trukmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir V. Ž. asmenybę, todėl nelaikytina per griežta. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju proporcingumo principo įgyvendinimą užtikrino, paskirdamas uždraudimą naudotis specialia teise trumpesniam laikotarpiui negu įstatyme numatytas termino vidurkis.

9. Apygardos teismas, įvertinęs baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, daro išvadą, kad V. Ž. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės yra teisingos, proporcingos ir atitinka savo paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.