Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

19. Atsakovė R. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo už akių dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo.

23. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirminė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovė R. P. 2020 m. rugsėjo 15 d. sudarė nuomos sutartį Nr. BK-023335, kuria 24 mėnesių terminui atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – Telefonas Samsung-Galaxy S10 Lite, 128 GB-RF8N80A9H3R. Pagal nuomos sutarties specialiąsias sąlygas atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 34,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį 24 mėnesius. Atsakovei nevykdant prievolės mokėti nuomos mokestį, sutartis buvo nutraukta 2020 m. gruodžio 7 d. 2021 m. sausio 19 d. pirminė kreditorė sudarė su ieškove UAB „Legal Balance“ reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2021-01/01, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingus asmenis, įskaitant ir atsakovę. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 804,77 Eur skolos, 723,60 Eur delspinigių.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, pripažino 2020 m. rugsėjo 15 d. nuomos sutarties Nr. BK-023335 specialiąją sąlygą, nustatančią 0,5 proc. dydžio delspinigių dydį, nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), priteisė ieškovei 804,77 Eur skolos , reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė.

26. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatos ginčo sutarčiai bei įrodinėjo, kad jos negali būti taikomos, nurodydama argumentą, jog įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto.

27. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VKĮ priimtas įgyvendinant 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2008/40/EB, kurios 2 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, kad ši direktyva netaikoma nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai nei pačioje sutartyje, nei atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą; laikoma, kad tokia pareiga yra, jei kreditorius vienašališkai taip nusprendžia. VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte iš esmės atkartotas Direktyvos 2008/40/EB 2 straipsnio 2 dalies d punktas, bet nėra nurodyto punkto paskutiniosios dalies „laikoma, kad tokia pareiga yra, jei kreditorius vienašališkai taip nusprendžia“.

29. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

30. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad šios sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (telefonui) įsigyti. Tai patvirtina, sutarties sąlyga numatanti, kad atsakovės mokėjimai už įsigyjamą daiktą, kurio vertė sutarties sudarymo dieną yra 539 Eur, išdėstomi 24 mėnesių terminui, mokant 34,99 Eur įmokas, mokėjimų skaičius pagal sutartį 24. Taigi, pagal tokią sutartį, mokant dalimis už telefoną per 24 mėnesius jo vertė išauga nuo 539 Eur iki 839,76 Eur. Pastebėtina, kad sutartis numato, kad tinkamai įvykdžius sutartį, atsakovė įgyja teisę už 1 Eur įsigyti sutarties objektą – telefoną. Taigi, šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti sutarties objekto. Tačiau, teismo vertinimu, tokia sutarties sąlyga numatanti teisę, bet ne pareigą vartotojui už 1 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, 1,57 karto viršijančias įsigyjamo daikto vertę, vertintina kaip formali ir sutartyje įtvirtinta siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

31. Vertinant tikruosius šalių ketinimus, sudarant sutartį privalomai turi būti įvertintos visos sutarties nuostatos. Pažymėtina, kad sutarties dalyje „Turto grąžinimas“ numatyta, kad pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka, ar nutraukus šią sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po sutarties pasibaigimo ar nutraukimo sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje; <...> nuomininkas nuomotojui savo sąskaita grąžina turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu ir kurie nurodyti sutarties specialiojoje dalyje. Jei per turto perdavimą nuomotojui nustatomi grąžinamo turto defektai ar gedimai, jie nurodomi turto grąžinimo akte. Turto defektai ar gedimai gali būti nustatyti ir per 10 (dešimt) darbo dienų po turto grąžinimo akto pasirašymo ir apie tai nuomotojas informuoja nuomininką raštu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios apsunkintos sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas už 1 Eur, taip pat vertintinos kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą.

32. Pažymėtina ir tai, kad sutarties dalis „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, numato, kad ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Įvertinus šią sąlygą darytina išvada, jog šioje sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su 1 Eur įmokos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Ieškovė ieškinyje bei apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovė perduoto daikto – telefono negrąžino, tačiau 2020 m. gruodžio 7 d. pradinės kreditorės pretenzija buvo reikalaujama sumokėti susidariusią skolą ir delspinigius, 2021 m. sausio 20 d. ieškovės pranešimu buvo reikalaujama sumokėti visą sutartimi numatytą kainą su delspinigiais lygią 937,56 Eur sumai, tačiau nebuvo prašomą grąžinti išnuomotą daiktą, t. y. telefoną. Ieškovė nepareikalavo grąžinti daikto, bet pareiškė ieškinį teisme dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo - siekis prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti/suteikti atsakovei finansavimą sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis.

33. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju ieškovė, kaip kreditorė, vienašališkai nusprendė dėl atsakovės pareigos įsigyti nuomojamą daiktą. Tai atitinka Direktyvos 2008/40/EB 2 straipsnio 2 dalies d punkto nuostatos išimtį, pagal kurią laikoma, kad nuomos ar išperkamosios nuomos sutartyje nustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą, jeigu kreditorius vienašališkai taip nusprendžia. Toks vienašalis ieškovės sprendimas yra VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos išimtis, kuriai esant, VKĮ turi būti taikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutarčiai.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja - pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šalių sutarties esmę ir tikslą - 2020 m. rugsėjo 15 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ (nuomotojos) ir atsakovės sudaryta sutartimi Nr. BK-023335 pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi telefonu, o dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu atsakovei mokant kasmėnesines įmokas. Įvertinus išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiąsias ir proceso normas, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir tinkamai nustatė šiuo atveju taikytinus teisės aktus ir teisės normas, kas reiškia, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai taikė VKĮ nuostatas ir teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius nustatydamas, jog buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis.

35. Apeliacinės instancijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, sprendžiant dėl priteistino delspinigių dydžio ir, kad prioritetas turi būti teikiamas šalių susitarimui. Pabrėžtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, jog šalys sudarė vartojimo sutartį. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

36. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių susiklostė vartojimo sutarčių teisiniai santykiai, išaiškintina apeliantei, kad tokiai sutarčiai taikoma didesnė apsauga, tame tarpe teismo teisė ex officio (pagal pareiga) spręsti dėl sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.2284 straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau Direktyva 93/13/EEB).

37. Europos sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, taip pat išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Tai reiškia, kad pripažinus sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, nesąžininga atsakovės atžvilgiu, tokia sąlyga iš viso negali būti atsakovei taikoma ab initio (nuo sudarymo momento). Teismas neturi teisės keisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio iki tiek, kiek ji, teismo nuomone, galėtų vertinama kaip esanti sąžininga vartotojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 52 punktas). Taigi, pripažinus sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), ji netaikytina, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius atmestas pagrįstai (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys).

38. CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. Šiuo atveju, apeliantė apeliaciniame skunde neginčija ir neįrodinėja, jog sąlyga buvo individualiai derinta, o taip pat į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ši sąlyga su atsakovu buvo individualiai derinta. Apeliantei neįrodžius šios aplinkybės, pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, jog nepakankamai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, nėra.

39. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Šiuo atveju, pirmosios instancijos šią savo pareigą įvykdė teisėtai kaip to reikalauja CK 6.2284 straipsnio 2 dalis ir nustatė, jog sąlyga dėl delspinigių dydžio yra nesąžininga, kadangi nustatytas netesybų dydis nepagrįstai didelis.

40. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sutartyje nustatytas delspinigių dydis nepagrįstai didelis. Sutarties specialiosiose sąlygose bei bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, taip pat specialiojoje dalyje sutarties šalys numatė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovė privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Tokiu būdu ieškovė už 180 dienų laikotarpį paskaičiavo atsakovei 723,60 Eur delspinigių.

41. Nutarties 24 punkte konstatuota, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė VKĮ nuostatas, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama.

42. Nagrinėjamu atveju apeliantės paskaičiuoti delspinigiai, taikant 0,5 proc. delspinigių normą, dešimt kartų didesni nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 proc.). Toks delspinigių dydis prieštarauja VKĮ 8 straipsniui ir yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskaičiuoti apeliantės delspinigiai nepagrįstai dideli. Atsižvelgiant į tai, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir 2020 m. rugsėjo d. nuomos sutarties Nr. BK-02335 specialiąją sąlygą, nustatančią 0,5 proc. dydžio delspinigių dydį, pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

43. Apeliantės apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantė, vadovaudamasis Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų, šiuo atveju nėra aktualus, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino sąlygą dėl delspinigių negaliojančia nuo sutarties sudarymo, kas reiškia, jog apeliantė teisinio pagrindo skaičiuoti atsakovei delspinigius neturi. Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog toks pat 180 dienų terminas, kaip maksimalus laikotarpis netesyboms skaičiuoti, imperatyviai įtvirtintas ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje. Šie nustatyti dydžiai yra aktualūs ir reikšmingi tik tada, kai teismas priteistinus delspinigius sumažina, taikydamas delspinigių mažinimo instituto nuostatas. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismui pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai). Atsižvelgiant į tai nurodytas apeliantės argumentas šiuo atveju atmestinas, kaip nepagrindžiantis teismo sprendimo už akių dalies dėl delspinigių nepriteisimo nepagrįstumo ir neteisėtumo.

44. Įvertinus kitus apeliantės apeliacinio skundo motyvus nustatyta, kad apeliantė nurodo teisinius motyvus dėl netesybų (delspinigių) sumažinimo nepagrįstumo bei atitinkamai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

45. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

46. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo už akių motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

48. Ieškovė apeliacinius skundu prašo patenkinus apeliacinį skundą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti pirmosios instancijos nepriteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atmestas ieškovės į apeliacinis skundas nėra teisinio pagrindo perskirsti ir ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidas, todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

49. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.