Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Rūtos Burdulienės ir Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

5. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams privalomai taikomos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatos, be kita ko, ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,5 proc. delspinigių normą, t. y. dešimt kartų didesnę nei VKĮ įtvirtintas maksimalus galimas dydis (0,05 proc.). Toks delspinigių dydis laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ, bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Pirmos instancijos teismas, padarė išvadą, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytos sutarties sąlyga, numatanti nepagrįstai didelį delspinigių dydį yra nesąžininga (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

6. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ginčo sutarties, sudarytos 2020 m. liepos 28 d. UAB „Be kredito“ su atsakovu sąlyga, numatanti 0,5 proc. dydžio delspinigius yra nesąžininga ir negaliojančia ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8 dalis). Teismas pripažinęs sutarties sąlygą dėl delspinigių negaliojančia, ieškovės reikalavimo dėl 600,09 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės netenkino.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

10. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

11. Byloje nustatyta, kad UAB „Be kredito“ su atsakovu 2020 m. liepos 28 d. sudarė Išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-022653 (toliau – Sutartis), pagal kurią pradinio kreditoriaus atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – Denver elektrinis paspirtukas SCO-85350 Lime 13051-11/19/00298 (toliau – Daiktas), nustatant dalinius mokėjimus kas mėnesį 24 mėnesių laikotarpiu. Atsakovas sutartimi įsipareigojo mokėti nuomos mokestį (28,99 Eur per mėnesį) bei vykdyti kitus įsipareigojimus. Su ieškiniu pateikta Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2020-07/01 pradinis kreditorius perleido savo reikalavimus atsakovo atžvilgiu ieškovei. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė 2021 m. sausio 19 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2021-01/01 ir Priedą Nr. 1 prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2021-01/01, iš kurių nustatyta, kad pirminis kreditorius UAB „Be kredito“ perleido savo reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal \ 2020 m. liepos 28 d. sutartį Nr. BK-022653 ieškovei; nurodyta bendra skola iki sutarties pabaigos be delspinigių – 666,77 Eur. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovas buvo informuotas 2021 m. sausio 20 d. pranešimu.

12. Nagrinėjamos apeliacijos objektą sudaro skundžiamas sprendimas už akių, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies.

14. Pažymėtina, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, kadangi ji sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens, kuris daiktą (šiuo Daiktą) pirko savo asmeniniams poreikiams, todėl tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga, tame tarpe teismo teisė ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau Direktyva 93/13/EEB).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad, sprendžiant dėl priteistino delspinigių dydžio, prioritetas turi būti teikiamas šalių susitarimui. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

16. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sąlygą dėl netesybų Sutartyje yra nesąžininga, kad šalių Sutartimi numatytos netesybos nepagrįstai didelės, jas sumažino, taikydamas netesybų mažinimo institutą.

Dėl ginčo vartojimo sutarčiai taikytinų teisės normų.

17. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartimi šalys susitarė, kad nuomotoja (UAB „Be kredito“) perduoda nuomininkei (atsakovei) laikinai valdyti ir naudotis už Sutartyje numatytą nuomos mokestį nuomotojui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį Daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Sutartyje šalys taip pat numatė, kad nuomininkui (atsakovei) tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur.

18. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

19. Apeliaciniame skunde ir ieškovė laikosi pozicijos, kad VKĮ nuostatos ginčo sutarčiai negali būti taikomos, kadangi tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis.

20. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

21. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

22. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos Sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad šios Sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (Daiktui) įsigyti. Tai patvirtina Sutarties sąlyga, numatanti, kad atsakovės mokėjimai už įsigyjamą daiktą, kurio vertė sutarties sudarymo dieną yra 439,00 Eur, išdėstomi 24 mėnesių terminui, mokant 28,99 Eur įmokas. Taigi, pagal tokią sutartį, mokant dalimis už Daiktą, per 24 mėnesius jo vertė išauga nuo 439,00 Eur iki 695,76 Eur. Minėta, kad Sutartis numato, jog, tinkamai įvykdžius Sutartį, atsakovė įgyja teisę už 1 Eur įsigyti sutarties objektą – Daiktą. Taigi, šiuo atveju tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti Sutarties objekto. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia Sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui už 1 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, 1,6 karto viršijančias įsigyjamo daikto vertę, vertintina, kaip formali ir Sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

23. Atkreiptinas dėmesys ir į Sutarties nuostatas, aptartas Sutarties dalyje „Turto grąžinimas“, kuriose numatyta, kad, pasibaigus Sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto, šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka ar nutraukus šią Sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po Sutarties pasibaigimo ar nutraukimo Sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje; <...> nuomininkas nuomotojui savo sąskaita grąžina turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu ir kurie nurodyti sutarties specialiojoje dalyje. Jei per turto perdavimą nuomotojui nustatomi grąžinamo turto defektai ar gedimai, jie nurodomi turto grąžinimo akte. Turto defektai ar gedimai gali būti nustatyti ir per 10 (dešimt) darbo dienų po turto grąžinimo akto pasirašymo ir apie tai nuomotojas informuoja nuomininką raštu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apsunkintos Sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas už 1 Eur, taip pat vertintinos, kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą.

24. Pažymėtina ir tai, kad Sutarties dalis „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, numato, kad ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal Sutartį, Sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Taigi, šioje Sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su 1 Eur įmokos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti jai nuomos, o ne įsigijimo tikslu, perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra. Toks ieškovės elgesys po Sutarties nutraukimo - siekis prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad Sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovei finansavimą Sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartimi pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi Daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartis ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl netesybų dydžio proporcingumo.

26. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims įtvirtinant civilinę atsakomybę netesybų forma, teismui kyla pareiga ex officio (pagal pareigas) šias nuostatas įvertinti ir sąžiningumo aspektu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

27. Nutarties 25 pastraipoje konstatuota, kad šiuo atveju tarp šalių atsiradusiems vartojimo kredito teisiniams santykiams privalomai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama.

28. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,5 procento delspinigių normą, t. y. dešimt kartus didesnę nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento). Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ 8 straipsniui, bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas Sutarties sąlygą, numatančią 0,5 procento delspinigių dydį, pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

29. Pažymėtina, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis neįtvirtina vieno galimo taikytino netesybų dydžio, kuris atitiktų sąžiningumo kriterijų ir galėtų būti vertinamas, kaip atitinkantis šalių valią, o tik numato maksimalų galimą taikytinų netesybų dydį (ne daugiau 0,05 procento). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, taip pat išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sajųngos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Tai reiškia, kad pripažinus sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, nesąžininga atsakovės atžvilgiu, tokia sąlyga iš viso negali būti atsakovei taikoma ab initio (nuo sudarymo momento). Taigi, pripažinus Sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), ji netaikytina, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės delspinigius pagrįstai atmetė, kaip nepagrįstą (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys).

Dėl procesinės bylos baigties.

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

31. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

32. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs materialinę teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

33. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

34. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija nesprendžia ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 28 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.