Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-673-562/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-12
Bylos Nr.: e2A-673-562/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-29963-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Rūta Petkuvienė, Rosita Patackienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
Atsakovas: V. R.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.2.1Netesybos
2.6.8.3Vartojimo sutartis
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-673-562/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29963-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.2.1; 2.6.8.3; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2022 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Petkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei V. R. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. R. (toliau – atsakovė), prašydama priteisti iš atsakovės 602,69 Eur skolą už nesumokėtas nuomos įmokas, 271,21 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp nuomotojos UAB „Be kredito“ (toliau – Pradinė kreditorė) ir atsakovės, kaip nuomininkė, 2019 m. gruodžio 6 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-020118 (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas Kampinis baldas-Benano-8462260133 (toliau – Daiktas) 24 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 34,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.

3. Ieškinyje taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Pradinei kreditorei iš atsakovės nepavyko gauti nei atlyginimo už suteiktas Daikto nuomos paslaugas, nei pačio nuomojamo Daikto, 2020 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. RP2020-11/01 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria Pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į 289 Pradinei kreditorei skolingus asmenis, nurodytus Reikalavimo perleidimo sutarties Priede Nr. 1 (toliau – Priedas Nr. 1), tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal Sutartį.

4. Ieškovė taip pat teigė, kad 2020 m. lapkričio 16 d. atsakovei Sutartyje nurodytu elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą, informuojantį, kad pasikeitė kreditorė iš Pradinės kreditorės į ieškovę ir atsakovė privalo įvykdyti prievolę ieškovei, kartu pridėjusi Reikalavimo perleidimo sutarties kopiją.

5. Papildomai nurodė, jog Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių patvirtinimai ir įsipareigojimai“ atsakovė įsipareigojo per 5 darbo dienas informuoti Pradinę kreditorę apie rekvizitų pasikeitimą. Atsakovė iki šios dienos nėra informavusi nei Pradinės kreditorės, nei ieškovės apie elektroninio pašto adreso pasikeitimą, todėl ieškovė laikė, kad atsakovės elektroninio pašto adresas yra aktualus, naudojamas, o pranešimai jame gaunami ir skaitomi.

6. Ieškinyje taip pat laikė, kad tinkamai perėmė Pradinės kreditorės teisę reikalauti iš atsakovės Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kartu su aksesorinėmis teisėmis, įvykdymo. Nurodė, kad iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos atsakovė nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų.

7. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė, sudarydama Sutartį, Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių patvirtinimai ir įsipareigojimai“ patvirtino, kad turi teisę sudaryti Sutartį ir įsipareigojo tinkamai bei nustatytais terminais vykdyti visus iš šios Sutarties bendrųjų ir specialiųjų sąlygų kylančius įsipareigojimus. Sutarties šalys bendrųjų Sutarties sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ susitarė, kad nuosavybės teisė į Daiktą atsakovei nėra perduodama. Atsakovė, tinkamai vykdžiusi Sutartį visu jos galiojimo laikotarpiu bei sumokėjusi visas nuomos mokesčio mėnesines įmokas, turėjo teisę įsigyti Daiktą, sumokėdama 1 Eur mokestį. Taip pat Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ atsakovei buvo suteikta teisė bet kada vienašališkai ne teismine tvarka nutraukti sutartį, įspėjus Pradinę kreditorę raštu prieš 10 darbo dienų iki Sutarties nutraukimo dienos. Įspėjusi Pradinę kreditorę ir vienašališkai nutraukusi Sutartį, atsakovė, remiantis Sutarties bendrųjų sąlygų dalimi „Turto grąžinimas“, privalėjo sumokėti iki vienašališko Sutarties nutraukimo priskaičiuotą nuomos mokestį ir delspinigius bei privalėjo ne vėliau kaip sekančią dieną po Sutarties nutraukimo Pradinei kreditorei grąžinti nuomojamą Daiktą.

8. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė jau ilgą laiką nemoka Daikto nuomos mokesčio, taip pat niekada neįspėjo ir neinformavo nei Pradinės kreditorės, nei ieškovės apie vienašališką Sutarties nutraukimą ir negrąžino nuomojamo Daikto. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovė nesilaikė vienos iš esminių sutarties sąlygų, ir vadovaudamasi Sutarties bendrųjų sąlygų dalimi „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, kurioje nurodyta, kad Pradinė kreditorė turi teisę vienašališkai ne teismine tvarka, įspėjusi atsakovę raštu prieš 10 darbo dienų, nutraukti Sutartį, jeigu atsakovė vėluoja sumokėti Sutarties mokestį ar kitus mokėjimus pagal Sutartį, ieškovė 2020 m. spalio 3 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą Sutartį.

Šalies argumentai

9. Ieškovė papildomai nurodė, kad atsakovė per pranešime apie Sutarties nutraukimą suteiktą terminą įsiskolinimo nepadengė. Pažymėjo, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 602,69 Eur negrąžinto nuomos mokesčio iki Sutarties termino pabaigos.

10. Pasisakydama dėl delspinigių, ieškovė nurodė, kad Pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ Sutarties šalys susitarė, kad už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovė privalo mokėti Pradinei kreditorei 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė pažymėjo, kad yra juridinis asmuo, užsiimantis ūkine-komercine veikla, teikiantis teisines paslaugas ir siekiantis gauti pelną, ir, atsakovei pažeidus Sutarties sąlygas bei nesumokėjus grąžintinos sumos laiku, negrąžinus nuomojamo Daikto, ieškovė patiria nuostolius. Kuo ilgiau atsakovė vengia įvykdyti prievolę, tuo didesni ieškovės patiriami nuostoliai. Teigė, kad atsakovė vengia įvykdyti prievolę ieškovei bei toliau naudojasi nuomojamu Daiktu.

11. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pateikusi 2021 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl trūkumų šalinimo, kuriame nurodžiusi, jog 2020 m. rugsėjo 23 d. atsakovei buvo išsiųsta pretenzija dėl neatliktų įmokų pagal Sutartį. Pretenzijoje atsakovė taip pat buvo informuota, kad, neatsiskaičius per 10 kalendorinių dienų nuo pastarosios pretenzijos išsiuntimo dienos, situacija bus vertinama, kaip esminis Sutarties pažeidimas, ir Sutartis bus nutraukiama. Paaiškino, jog kadangi atsakovė įmokų nepadengė, Sutartis buvo nutraukta.

12. Aiškindama susidariusios skolos paskaičiavimą, ieškovė prašyme dėl trūkumų šalinimo taip pat nurodė, jog pagal Sutartį numatytų įmokų skaičius yra 24, įmokos dydis – 34,99 Eur. Iš viso per visą Sutarties galiojimo laikotarpį atsakovė turėjo sumokėti 839,76 Eur nuomos mokestį. Pažymėjo, jog atsakovė yra iš viso sumokėjusi Pradinei kreditorei 237,07 Eur. Paaiškino, jog atlikti mokėjimai buvo įskaityti įmokoms padengti – iš viso pilnai padengtos 6 pirmosios įmokos pagal mokėjimų grafiką ir 27,13 Eur 7-osios įmokos už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 28 d. iki 2020 m. birželio 28 d. Nurodė, kad už laikotarpį, kai atsakovė įmokų nebemokėjo iki Sutarties termino pabaigos, liko nesumokėta dalis 7-osios (7,86 Eur) įmokos ir 17 pilnų įmokų pagal mokėjimų grafiką, nesumokėtų įmokų suma sudaro 602,69 Eur.

13. Ieškovė pažymėjo, kad delspinigiai paskaičiuoti pagal formulę 602,69 Eur nesumokėtų nuomos mokesčio įmokų suma pagal Sutartį x 0,25 procento delspinigių dydis / 100 x 180 dienų = 271,21 Eur. Delspinigiai paskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų.

14. Atsakovė atsiliepimo į pareikštą ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-35518-1154/2021 ieškinį tenkino iš dalies – pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) Sutarties specialiosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą „Vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 procento už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos.“ ir bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ įtvirtintą sąlygą „Už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.“; priteisė ieškovei iš atsakovės 602,69 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 602,69 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 97,23 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitoje dalyje ieškinį atmetė.

16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė pažeidė savo prievolę, todėl sprendė, jog buvo pagrindas ieškovės naudai priteisti 602,69 Eur skolą už nesumokėtas nuomos įmokas.

17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių Sutartyje nustatyta du kartus bendrojoje ir Specialiųjų sąlygų dalyse, savaime nereiškia, jog ji buvo individualiai aptarta. Vertindamas šios sąlygos turinį ir išdėstymą Sutartyje, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ji suformuluota neindividualizuotai nei turinio, nei formos (pvz., naudojamo šrifto) prasme, išdėstyta niekuo neišsiskiriančioje vietoje, be to, analogiškos sąlygos buvimas ir bendrųjų sąlygų dalyje, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, tik dar kartą pakartota Specialiųjų sąlygų dalyje, todėl sprendė, kad nėra jokių prielaidų išvadai, jog dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove buvo individualiai derėtasi. Sutartis yra parengta pradinės kreditorės, ji yra standartinės formos, iš kurios matyti, kad visi punktai, kurie šalių derinami individualiai, išdėstyti paryškintu šriftu (to nėra sąlygos dėl delspinigių atveju). Pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų (ieškovė jų neteikė, nors įrodinėjimo pareiga tenka būtent jai), kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovės valia, ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti arba dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikė sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolę.

18. Palyginęs Sutartyje nustatytą netesybų dydį su aktualiuose ginčui teisės aktuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog akivaizdu, kad Sutartyje nustatytos 0,5 procento dydžio netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro 182,5 procento per metus, yra nepagrįstai didelės, todėl vertino, kaip nustatančias neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą, todėl taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpciją. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti šią sąlygą ir priteisti jai netesybas (nors ir sumažintas iki 0,25 procento ir tik už 180 dienų), tačiau pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad ieškinyje nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti pirmiau nurodytoje CK normoje nustatytą Sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Priešingai, iš ieškinio argumentų sprendė, kad ieškovė šią sąlygą vertina, kaip nepažeidžiančią sąžiningumo principo. Tačiau tokius ieškovės argumentus, remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas vertino, kaip neturinčius teisinio ir faktinio pagrindo. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas šalių sąlygą dėl netesybų pripažino nesąžininga, todėl pripažino negaliojančia.

19. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinys tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismas atitinkamai sumažino ir priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

20. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą už akių dalyje, kuria atsisakyta tenkinti ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo, ir šioje dalyje ieškinį tenkinti visiškai; atitinkamai pakeisti skundžiamą sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ieškovės naudai iš atsakovės priteisiant 141 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme; kitoje dalyje skundžiamą sprendimą už akių palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Skundžiamo sprendimo už akių dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, yra neteisėta ir nepagrįsta.

20.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatas, kadangi šiame įstatyme numatyta, jog jis netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objektą. Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, kad šalys susitaria, jog, atsakovei tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal Sutartį, pasibaigus Sutarčiai, jai suteikiama teisė įsigyti Daiktą už 1 Eur. Kitaip tariant, Pradinė kreditorė ir atsakovė Sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti Daiktą. Tik tuo atveju, jeigu Pradinė kreditorė ir atsakovė Sutartyje būtų įvirtinusios nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti Daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ.

20.3. Ieškovė sutinka, kad tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovė naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau, remiantis Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-247-280/2018, jokiu būdu tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos.

20.4. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų, mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir Sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas netgi ieškovės geranoriškai sumažinto netesybų dydžio, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

22. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Žemesnės instancijos teismas

23. Byloje nustatyta, kad Pradinė kreditorė 2019 m. gruodžio 6 d. ir atsakovė sudarė Sutartį, kuria Pradinė kreditorė perdavė atsakovei laikinai valdyti ir naudotis Pradinei kreditorei nuosavybės teise priklausantį Sutartyje nurodytą Daiktą, o atsakovė įsipareigojo mokėti Pradinei kreditorei nuomos mokestį. Sutartimi atsakovė įsipareigojo su pradine kreditore atsiskaityti dalimis per 24 mėnesių terminą, mokant kas mėnesį 34,99 Eur nuomos mokestį. Atsakovei savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdant, pradinė kreditorė Sutartį vienašališkai nutraukė. Pradinė kreditorė ir atsakovė Sutartimi buvo susitarusios dėl 0,5 procento dydžio delspinigių, tačiau ieškovė prašė mažesnio dydžio 0,25 procento.

24. Nagrinėjamos apeliacijos objektą sudaro skundžiamas sprendimas už akių, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies.

25. Ieškovė ginčija skundžiamo sprendimo už akių dalį, kuria pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad sąlyga dėl netesybų Sutartyje yra nesąžininga, atmetė ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo, motyvuodama tuo, kad teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, kad ginčo sutartis negali būti vertinama, kaip vartojimo kredito sutartis ir jai netaikomos VKĮ nuostatos, neatsižvelgė į sutarčių laisvės principą ir tai, kad atsakovė, sudarydama Sutartį, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus, žinodama, kad yra atsakinga už Sutarties įvykdymą, tačiau laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto.

26. Pažymėtina, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, Pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, kadangi ji sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens, kuris daiktą pirko savo asmeniniams poreikiams, todėl tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga, tame tarpe teismo teisė ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau Direktyva 93/13/EEB).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad, sprendžiant dėl priteistino delspinigių dydžio, prioritetas turi būti teikiamas šalių susitarimui. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko). Tokiu atveju sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

28. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sąlygą dėl netesybų Sutartyje yra nesąžininga, nes Sutartimi numatytos netesybos nepagrįstai didelės.

Dėl ginčo vartojimo sutarčiai taikytinų teisės normų.

29. Tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta sutartimi šalys susitarė, kad nuomotoja (UAB „Be kredito“) perduoda nuomininkei (atsakovei) laikinai valdyti ir naudotis už Sutartyje numatytą nuomos mokestį nuomotojui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Sutartyje šalys taip pat numatė, kad nuomininkui (atsakovei) tinkamai vykdžius Sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur.

30. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

31. Apeliaciniame skunde ir ieškovė laikosi pozicijos, kad VKĮ nuostatos ginčo sutarčiai negali būti taikomos, kadangi tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis.

32. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis, įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

33. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

34. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, vertintina tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas, visų pirma, siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos Sutarties nuostatos sudaro pagrindą spręsti, kad šios Sutarties tikslas buvo atidėto mokėjimo forma gauti (suteikti) finansavimą sutarties objektui (Daiktui) įsigyti. Tai patvirtina Sutarties sąlyga, numatanti, kad atsakovės mokėjimai už įsigyjamą daiktą, kurio vertė sutarties sudarymo dieną yra 519 Eur, išdėstomi 24 mėnesių terminui, mokant 34,99 Eur įmokas. Taigi, pagal tokią sutartį, mokant dalimis už Daiktą, per 24 mėnesius jo vertė išauga nuo 519 Eur iki 839,76 Eur. Minėta, kad Sutartis numato, jog, tinkamai įvykdžius Sutartį, atsakovė įgyja teisę už 1 Eur įsigyti sutarties objektą – Daiktą. Taigi, šiuo atveju tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartis tiesiogiai neįtvirtina pareigos įsigyti Sutarties objekto. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia Sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą, vartotojui už 1 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį jis jau yra sumokėjęs visas įmokas, 1,6 karto viršijančias įsigyjamo daikto vertę, vertintina, kaip formali ir Sutartyje įtvirtinta, siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis).

35. Atkreiptinas dėmesys ir į Sutarties nuostatas, aptartas Sutarties dalyje „Turto grąžinimas“, kuriose numatyta, kad, pasibaigus Sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto, šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka ar nutraukus šią Sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip sekančią dieną po Sutarties pasibaigimo ar nutraukimo Sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje; <...> nuomininkas nuomotojui savo sąskaita grąžina turtą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, o taip pat visiškai sukomplektuotą ir su visais dokumentais, inventoriumi ir kitais daiktais, kurie jam buvo perduoti kartu su turtu ir kurie nurodyti sutarties specialiojoje dalyje. Jei per turto perdavimą nuomotojui nustatomi grąžinamo turto defektai ar gedimai, jie nurodomi turto grąžinimo akte. Turto defektai ar gedimai gali būti nustatyti ir per 10 (dešimt) darbo dienų po turto grąžinimo akto pasirašymo ir apie tai nuomotojas informuoja nuomininką raštu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apsunkintos Sutarties objekto grąžinimo sąlygos, reikalaujančios didesnių laiko ir lėšų sąnaudų, nei jo įsigijimas už 1 Eur, taip pat vertintinos, kaip siekis įpareigoti vartotoją įsigyti sutarties objektą.

36. Pažymėtina ir tai, kad Sutarties dalis „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, numato, kad ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal Sutartį, Sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos. Taigi, šioje Sutarties dalyje turto įsigijimas nėra siejamas su 1 Eur įmokos sumokėjimu, o iš esmės siejamas su visų periodinių įmokų sumokėjimu. Kaip minėta, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovė perduoto daikto negrąžino, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti jai nuomos, o ne įsigijimo tikslu, perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra. Toks ieškovės elgesys po Sutarties nutraukimo - siekis prisiteisti įmokas už daiktą, o ne jį susigrąžinti, taip pat sudaro pagrindą laikyti, kad Sutarties sudarymo pagrindinis tikslas buvo gauti arba suteikti atsakovei finansavimą Sutarties objektui įsigyti, o ne jį nuomotis.

37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp Pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta Sutartimi Pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi Daiktu, o dėl jo finansavimo sąlygų, t. y. įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu, atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartis ir šiai sutarčiai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl netesybų dydžio proporcingumo.

38. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims įtvirtinant civilinę atsakomybę netesybų forma, teismui kyla pareiga ex officio (pagal pareigas) šias nuostatas įvertinti ir sąžiningumo aspektu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

39. Nutarties 36 pastraipoje konstatuota, kad šiuo atveju tarp šalių atsiradusiems vartojimo kredito teisiniams santykiams privalomai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama.

40. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,25 procento delspinigių normą, t. y. penkis kartus didesnę nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento). Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ 8 straipsniui, bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas Sutarties sąlygą, numatančią 0,5 procento delspinigių dydį, pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

41. Pažymėtina, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis neįtvirtina vieno galimo taikytino netesybų dydžio, kuris atitiktų sąžiningumo kriterijų ir galėtų būti vertinamas, kaip atitinkantis šalių valią, o tik numato maksimalų galimą taikytinų netesybų dydį (ne daugiau 0,05 procento). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, taip pat išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sajųngos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Tai reiškia, kad pripažinus sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, nesąžininga atsakovės atžvilgiu, tokia sąlyga iš viso negali būti atsakovei taikoma ab initio (nuo sudarymo momento). Taigi, pripažinus Sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), ji netaikytina, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės delspinigius pagrįstai atmetė, kaip nepagrįstą (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys).

Dėl procesinės bylos baigties.

42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

43. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

44. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs materialinę teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

46. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija nesprendžia ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjos Rūta BurdulienėRosita PatackienėRūta Petkuvienė