- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-22
- Bylos Nr.
- e2A-1133-852/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29961-2021-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- V. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei V. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Legal Balance“ (toliau – ir ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės V. K. (toliau – ir atsakovė) 751,97 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 218,38 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovė 2019 m. spalio 31 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-019472 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovei 24 mėnesių terminui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – televizorius Samsung-UE50RU7472UXXH-0EMH3HJM801509. Minėta sutartimi atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 46,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovei nesumokėjus sutartyje numatyto nuomos mokesčio bei negrąžinus nuomojamo daikto pradinei kreditorei, 2020 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-11/01, kurios pagrindu pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į 289 pradinei kreditorei skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal Sutartį. Teigė, kad apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė el. paštu buvo informuota 2020 m. lapkričio 16 d. pranešimu.
3. Ieškovė pažymėjo, kad šalys Sutartimi susitarė, kad atsakovas privalo mokėti pradinei kreditorei 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė, kaip naujasis kreditorius, mažina Sutartimi nustatytą delspinigių dydį iki 0,25 proc. už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą, skaičiuojant nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 dienų pagal kiekvieną įmoką.
4. Atsakovė V. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai jai tinkamai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl atsakovės atžvilgiu buvo priimtas sprendimas už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 21 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 751,97 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 751,97 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 110,81 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Kartu teismas pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) Sutarties specialiosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą „Vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 % už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos.“ ir bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ įtvirtintą sąlygą „Už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.“ Taip pat teismas valstybės naudai priteisė iš atsakovės V. K. 10,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2019 m. spalio 31 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovės buvo sudaryta Sutartis, kuria pradinė kreditorė atsakovei laikinai perdavė valdyti ir naudotis pradinei kreditorei nuosavybės teise priklausantį Sutartyje nurodytą kilnojamąjį daiktą (televizorių Samsung-UE50RU7472UXXH-0EMH3HJM801509), o atsakovė įsipareigojo mokėti nuomotojai nuomos mokestį. Sutartimi atsakovė įsipareigojo su pradine kreditore atsiskaityti dalimis per 24 mėnesių terminą, mokant kas mėnesį 46,99 Eur nuomos mokestį. Atsakovei tinkamai nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, pradinė kreditorė Sutartį vienašališkai nutraukė. Ieškovės teigimu, atsakovė pagal Sutartį liko skolinga 751,97 Eur nesumokėtų nuomos įmokų. Tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir ieškovės 2020 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-11/01, kurios pagrindu pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į sutarties priede Nr. 1 nurodytus asmenis, įskaitant atsakovės įsiskolinimą pagal Sutartį. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė buvo informuota 2020 m. lapkričio 16 d. pranešimu. Duomenų apie tai, kad atsakovė įvykdė pradinei kreditorei ar ieškovei savo įsipareigojimus pagal Sutartį, byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis).
7. Teismas vertino, kad apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą informavus atsakovę pranešimu bei išsiuntus atsakovei ieškinio su priedais kopijas, įskaitant ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, laikytina, jog atsakovė tinkamai informuota apie reikalavimo teisės perleidimo faktą.
8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog atsakovė su ieškove ar pradine kreditore atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovė savo prievolės neginčijo (CPK 12 straipsnis), konstatavo, kad atsakovė pažeidė savo prievolę, todėl ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 751,97 Eur skolą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nustatė, kad šalių Sutarties specialiosiose sąlygose yra nurodyta, jog vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 % už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Analogiška sąlyga įtvirtinta ir sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, kurioje nurodyta, kad už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą nuomininkas privalo mokėti nuomotojui 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.
10. Teismas sprendė, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sąlyga, todėl jai taikoma sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė. Sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių Sutartyje nustatyta du kartus – bendrojoje ir specialiųjų sąlygų dalyse. Tačiau aplinkybė, kad ši sąlyga įtirtinta ir Sutarties specialiųjų sąlygų dalyje, savaime nereiškia, jog ji buvo individualiai aptarta. Vertinant šios sąlygos turinį ir išdėstymą Sutartyje matyti, kad ji suformuluota neindividualizuotai nei turinio, nei formos (pvz., naudojamo šrifto) prasme, išdėstyta niekuo neišsiskiriančioje vietoje, be to, analogiškos sąlygos buvimas ir bendrųjų sąlygų dalyje patvirtina, kad ji yra standartinių sąlygų rinkinio dalis, tik dar kartą pakartota Specialiųjų sąlygų dalyje, taigi, nėra jokių prielaidų išvadai, kad dėl delspinigių dydžio ir mokėjimo tvarkos su atsakove buvo individualiai derėtasi. Sutartis yra parengta pradinės kreditorės, ji yra standartinės formos, iš kurios matyti, kad visi punktai, kurie šalių derinami individualiai, išdėstyti paryškintu šriftu (to nėra sąlygos dėl delspinigių atveju). Byloje nėra jokių duomenų (ieškovė jų neteikė, nors įrodinėjimo pareiga tenka būtent jai), kad dėl šios sąlygos būtų buvusi aiškiai išreikšta individualiai su ieškove suderinta atsakovės valia ar kad atsakovė turėjo realią galimybę šią sąlygą pakeisti / dėl jos prieštarauti, tačiau ja nesinaudojo.
11. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, preziumuojama kaip nesąžininga. Spręsdamas klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, teismas atsižvelgė į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Vieną kaip tokių įstatymų įvardino Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą (toliau – VKĮ), kurio 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Teismas taip pat atsižvelgė į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 proc. per metus. Palyginęs šalių Sutartyje nustatytą netesybų dydį su nurodytuose įstatymuose nustatytais netesybų (kompensuojamųjų palūkanų) dydžiais, teismas padarė išvadą, kad šalių Sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro 182,5 proc. per metus, yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą, taigi šiuo atveju taikytina CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpcija.
12. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti pirmiau nurodytoje CK normoje nustatytą šalių Sutarties sąlygos, nustatančios 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Priešingai, iš ieškinio argumentų spręstina, kad ieškovė šią sąlygą vertina kaip nepažeidžiančią sąžiningumo principo. Tačiau tokius ieškovės argumentus, vadovaudamasis pirmiau išdėstytais motyvais, teismas vertino kaip neturinčius teisinio ir faktinio pagrindo.
Šalies argumentai
13. Teismas akcentavo, kad sąlygos pripažinimui nesąžininga neturi įtakos tai, ar kreditorius realiai siekia ja pasinaudoti visa apimtimi, ar, kaip šiuo atveju, ieškiniu prašo priteisti mažesnes nei Sutartyje nustatytas netesybas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pažymėjo, kad nacionalinio teismo, kuris konstatuoja, jog yra nesąžininga sąlyga, kaip tai suprantama pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 3 straipsnio 1 dalį, prerogatyvos negali priklausyti nuo to, ar faktiškai ši sąlyga buvo taikyta, ar ne; Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad jeigu nacionalinis teismas konstatavo, kad pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytos sutarties sąlyga yra „nesąžininga“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, aplinkybė, jog ši sąlyga nebuvo taikoma, savaime negali sutrukdyti nacionaliniam teismui taikyti visų iš šios sąlygos „nesąžiningumo“ kylančių padarinių (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m . sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jes?s Gutiérrez Garc?a, C-421/14, 73 punktas).
14. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanas už priteistą 751,97 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. lapkričio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
15. Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (77,49 proc.), iš atsakovės priteisė 110,81 Eur bylinėjimosi išlaidų (ieškovė patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 22 Eur žyminį mokestį, 121 Eur išlaidų už advokato pagalbą).
III. Apeliacinio skundo argumentai
16. Ieškovė UAB „Legal Balance“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo už akių, kuriame prašo pakeisti skundžiamo teismo sprendimo už akių dalis de?l delspinigiu? ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo: priteisti ieškovei is? atsakovės V. K. 218,38 Eur delspinigiu?, priteisti ieškovei is? atsakovės V. K. 143 Eur byline?jimosi is?laidu?; kitas skundžiamo teismo sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas, priteisti ieškovei iš atsakovės V. K. 18 Eur z?ymini? mokesti?, sumoke?ta? uz? apeliacini? skunda?. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
16.1. Ieškovė sutinka, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu atsakovas naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau jokiu būdu tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos 2018 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-247-280/2018).
16.2. Sistemiškai aiškinant sutarties nuostatas, šalys aptaria ir aprašo konkretaus turto perdavimo, naudojimo ir grąžinimo sąlygas, sutartį sudaro apibrėžtam laikotarpiui, po kurio nuomininkui suteikiama galimybė pasirinkti, turtą grąžinti arba įsigyti. Dėl šios priežasties, sutarties tikrasis tikslas yra sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas.
16.3. Teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Nepriteisdamas netesybų, teismas iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
16.4. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog ieškovė, vadovaudamasis Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų.
16.5. Ieškovės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovės prašomų priteisti delspinigių dydžio, nes tokia delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Pati atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę ieškovei, todėl atsakovė turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Atsakovė laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Pasirinkdama sudaryti sutartį būtent su ieškove, atsakovė susipažino, suprato ir sutiko su Sutarties sąlygomis, tame tarpe ir Sutartyje numatyta delspinigių norma. Teismas neįvertino visų ieškovės aukščiau paminėtų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris privalo būti pakeistas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
17. Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimo dalies, kuria Sutarties sąlygos, nustatančios mokėtinų 0,5 proc. delspinigių normą už kiekvieną pavėluotą (uždelstą) dieną, pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio, atitinkamai, ieškovės reikalavimą patenkinus 77,49 proc., priteista bylinėjimosi išlaidų suma sumažinta nuo 143 Eur iki 110,81 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl Sutarties sąlygų, nustatančių delspinigių normą
18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovė 2019 m. spalio 31 d. sudarė nuomos Sutartį Nr. BK-019472. Pagal šią sutartį pradinė kreditorė perdavė atsakovei laikinai naudoti ir valdyti nuomotojai nuosavybės teise priklausantį sutartyje nurodytą daiktą (televizorių Samsung-UE50RU7472UXXH-0EMH3HJM801509), o atsakovė įsipareigojo mokėti nuomotojai nuomos mokestį. Sutartimi atsakovė įsipareigojo su pradine kreditore atsiskaityti dalimis per 24 mėnesių terminą, kiekvieną mėnesį mokant 46,99 Eur dydžio nuomos mokestį. Pradinės kreditorės 2020 m. rugsėjo 24 d. pretenzija atsakovei patvirtina, kad atsakovei tinkamai ir laiku nesumokėjus sutartinių įmokų, pradinė kreditorė 2020 m. spalio 4 d. nutraukė Sutartį. 2020 m. lapkričio 12 d. pradinė kreditorė su ieškove sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2020-11/01, kuria pradinė kreditorė reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties, perleido ieškovei UAB „Legal Balance“. 2020 m. lapkričio 16 d. atsakovė elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) informuota apie reikalavimo teisių perleidimą. Atsakovė yra informuota apie tai, kad pradinė kreditorė perleido savo reikalavimo teises apeliantei, todėl apeliantė turi teisę reikalauti iš atsakovės įvykdyti pagal sutartį neįvykdytas prievoles. Sutartyje nustatyta, kad Sutartį nutraukus dėl atsakovės kaltės, kreditorė turi teisę arba reikalauti iš atsakovės grąžinti išnuomotą daiktą, arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki Sutarties pabaigos. Ieškovės duomenimis, atsakovė laiku negrąžino skolos ar nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti arba mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams, todėl yra skolinga 751,97 Eur nesumokėto nuomos mokesčio. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.
19. Apeliantė taip pat prašė priteisti iš atsakovės 213,38 Eur dydžio delspinigius, apskaičiuotus už 180 dienų laikotarpį, taikant 0,25 procentų normą.
20. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, taip pat tai, kad Sutarties sąlygos, kuriomis sulygta 0,5 proc. delspinigių norma, nebuvo individualiai aptartos, taikė sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolę ir, atsižvelgiant į VKĮ 11 straipsnio 8 dalį bei CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus maksimalius netesybų dydžius, įvertintino minėtas Sutarties sąlygas kaip nustatančias neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą, todėl taikė CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpciją, argumentų jai paneigti ieškovė nepateikė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino prašomus priteisti delspinigius ir apskritai jų nepriteisė. Apeliantė sutinka, kad tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes Sutartyje buvo numatyta teisė, o ne pareiga įsigyti sutarties objektą, neįvertino kitų ginčo aplinkybių.
21. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamame teismo sprendime už akių delspinigių sumažinimo pagrindas yra VKĮ ir teismas neatsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes. Susipažinus su skundžiamo sprendimo už akių turiniu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, vadovavosi CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu reglamentavimu, nurodančiu, kad sutarties sąlyga yra preziumuojama kaip nesąžininga, jei nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi VKĮ nustatytais netesybų dydžiais tik kaip orientaciniais, kas atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2224-656/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2189-864/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2021).
22. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).
23. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis sudaryta tarp juridinio (ieškovės) ir fizinio asmens (atsakovės), kuris daiktą (televizorių) pirko savo asmeniniams poreikiams, todėl tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta išperkamosios nuomos Sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga. Sutartimi nesilaikyta VKĮ vartotoją ginančio orientacinio reikalavimo dėl maksimalaus delspinigių dydžio – 0,05 proc. už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Sutartimi sutarta 0,5 proc. delspinigių norma pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinta kaip nustatanti neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą.
24. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, jog įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosioms sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, ką iš esmės nurodo apeliantė, tačiau VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Iš pradinės kreditorės ir atsakovės Sudarytos sutarties turinio matyti, kad nors joje numatyta tik teisė, o ne pareiga atsakovei tinkamai mokant sutartyje numatytas įmokas įsigyti daiktą už 1 Eur mokestį, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios sutarties atveju vyraujantis atsakovės siekis yra įgyti daiktą, o ne tik jį valdyti ir naudoti.
25. Sprendžiant klausimą dėl delspinigių dydžio pagrįstumo pažymėtina, kad, viena vertus, kaip tai teisingai nurodo apeliantė, šalių teisė susitarti dėl netesybų, taigi ir dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kita vertus, tai nepaneigia ginčą nagrinėjančio teismo pareigos, esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, sutarčių sąlygas vertinti sąžiningumo aspektu ir, kaip šiuo atveju, remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktu, preziumuoti, kad sutarties sąlyga nėra sąžininga, jei nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019). Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (šiuo atveju – ieškovei) (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis). Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).
26. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantė nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti Sutarties sąlygų, nustatančių 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Be to, Sutartimi sulygta 0,5 procento delspinigių norma yra net dešimt kartų didesnė nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 proc.). Toks delspinigių dydis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ 8 straipsniui, bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.
27. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas Sutarties sąlygą, nustatančią 0,5 proc. delspinigių normą, pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
28. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, įpareigojančias teismą kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, todėl pagrįstai proporcingai sumažino apeliantei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių nepakeistą, nėra pagrindo perskaičiuoti apeliantei iš atsakovės skundžiamu sprendimu už akių priteistas bylinėjimosi išlaidas.
31. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei taip pat nepriteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą už akių nepakeistą.
Teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.