- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-12
- Bylos Nr.
- e2A-2189-864/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė, Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei A. S. dėl skolos, netesybų, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir UAB) „Legal Balance“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. S. (toliau ir atsakovė), prašydama priteisti iš atsakovės 269,80 Eur skolą, 242,82 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ (toliau ir pradinė kreditorė) ir atsakovė 2020 m. sausio 27 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-020797 (toliau ir sutartis), kurios pagrindu atsakovei 25 mėnesių terminui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – šaldytuvas Beko-CSA270K20XP-191098880701. Paaiškino, kad minėta sutartimi atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovei nesumokėjus sutartyje numatyto nuomos mokesčio bei negrąžinus nuomojamo daikto pradinei kreditorei, 2020 m. rugsėjo 22 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2020-09/22, kurios pagrindu pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kitas) į 185 pradinei kreditorei skolingus asmenis, be kita ko, ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą pagal sutartį. Teigė, kad apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė el. paštu buvo informuota 2020 m. rugsėjo 24 d. pranešimu.
3. Atsakovė A. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai jai tinkamai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl atsakovės atžvilgiu buvo priimtas sprendimas už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 294,08 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 294,08 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. balandžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 78,02 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
5. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad: 1) 2020 m. sausio 27 d. tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovės buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-020797, kuria atsakovei 25 mėnesių terminui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – šaldytuvas Beko-CSA270K20XP-191098880701; 2) sutarties pagrindu atsakovė įsipareigojo mokėti 18,99 Eur dydžio mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais; 3) atsakovei nuo 2020 m. kovo mėn. nemokant nuomos sutartyje numatyto mokesčio bei negrąžinus nuomojamo daikto, pradinė kreditorė 2020 m. gegužės 5 d. pranešimu įspėjo atsakovę apie būsimą sutarties nutraukimą ir 2020 m. gegužės 12 d. nutraukė su atsakove sudarytą išperkamosios nuomos sutartį; 4) 2020 m. rugsėjo 22 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RP2020-09/22 pagrindu, pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ reikalavimo teisę į atsakovės pagal 2020 m. sausio 27 d. sutartį susidariusią skolą perleido ieškovei.
6. Teismas vertino, jog apie reikalavimo perleidimą atsakovė buvo informuota tiek 2020 m. gegužės 5 d. pretenzija, tiek 2020 m. rugsėjo 24 d., rašytiniu pranešimu, be to, atsakovei įstatymo nustatyta tvarka buvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, todėl teismas sprendė, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš atsakovę.
7. Teismas akcentavo, jog šalys sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ numatė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovė privalo mokėti pradinei kreditorei 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos, bei tai, kad ieškovė už 180 pradelstų atsiskaityti dienų paskaičiavo 242,82 Eur delspinigių sumą. Teismas, įvertinęs, jog tiek pradinė kreditorė, tiek ieškovė yra juridiniai asmenys, užsiimantys ūkine-komercine veikla ir siekiantys gauti pelno, tuo tarpu atsakovė yra fizinis asmuo, 2020 m. sausio 27 d. išperkamosios nuomos sutartį nutarė kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį ir nagrinėjamam atvejui taikyti vartotojų teisių apsaugos principus.
8. Remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalies nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 0,5 proc. dydžio delspinigius, kas sudaro net 182,5 proc. per metus, nusprendė pripažinti tokią vartojimo sutarties nuostatą dėl mokėtinų delspinigių dydžio nesąžininga ir pažeidžiančia atsakovės, kaip vartotojos, teises ir teisėtus interesus. Sprendime už akių pažymima, kad aptariamu atveju netesybos yra aiškiai per didelės, todėl siekiant apsaugoti atsakovės, kaip vartotojos, interesus, ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo negali būti tenkintinas visa apimtimi. Teismas, vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-205-881/2016 pateiktais išaiškinimais nurodė, jog VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatoje nurodyta maksimali netesybų riba gali būti taikoma kaip orientacinė vertinant vartojimo sutartyse nustatytus netesybų dydžius ir mažindamas priteistiną delspinigių dydį priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju 0,05 procento dydžio delspinigiai nėra mažesni už ieškovės galimai patirtus nuostolius, todėl perskaičiavęs ieškovės prašomas priteisti netesybas taikant aritmetinį skaičiavimo metodą (269,80 Eur x 0,05 proc. x 180 d.), ieškovei priteisė 24,28 Eur delspinigių.
9. Teismas pripažino, jog atsakovė nesilaikė sutarties ir nuomos mokesčio nemokėjo, nereagavo į pradinės kreditorės bei ieškovės pretenzijas, todėl ieškovės reikalavimą dėl 269,80 Eur nesumokėto nuomos mokesčio iki sutarties termino pabaigos laikė pagrįstu ir tenkino. Teismas taip pat nutarė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir priteisė iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (294,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. balandžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
10. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro 15 Eur žyminis mokestis bei 121 Eur išlaidos už teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus, tačiau ieškinį patenkinus iš dalies (57,37 proc. apimtimi), iš atsakovės ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, t. y. 78,02 Eur (136,00 Eur x 57,37 proc.).
III. Apeliacinio skundo argumentai
11. Ieškovė (apeliantė) UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo:
11.1. pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą dalyje dėl delspinigių ir priteisti apeliantei iš atsakovės 242,82 Eur delspinigių;
11.2. pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovės 136 Eur bylinėjimosi išlaidų;
11.3. kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą;
11.4. priteisti apeliantei iš atsakovės 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
12. Apeliantės manymu, teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau ir VKĮ) nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Pažymėjo, kad 2020 m. sausio 27 d. išperkamosios nuomos bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ įtvirtinta nuostata, jog „šalys susitaria, kad nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą už 1 Eur“. Apeliantė paaiškina, kad pradinė kreditorė ir atsakovė susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas pagal sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą, tačiau tik tuo atveju, jeigu sutartyje būtų įtvirtinta nuostata, kad atsakovė, sumokėjusi visas įmokas pagal sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomas VKĮ. Papildomai pažymėjo, kad išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol, kol įsigaliojo VKĮ bei iki tol, kol 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai.
13. Apeliantė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp pradinės kreditorės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo sutartis, kadangi, tikėtina, jog sutarties pagrindu perduotu turtu, t. y. šaldytuvu, atsakovė naudojosi savo asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui, tačiau nurodo, kad aptariama sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi, todėl joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos VKĮ normos.
14. Apeliantės įsitikinimu, teismas nukrypo nuo teisės aktų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų, be kita ko, ir netesybų, nustatymą. Pabrėžia, kad teismas, mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 242,82 Eur iki 24,28 Eur, tai yra sutartines netesybas sumažindamas dešimt kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
15. Apeliantė laikosi nuomonės, kad vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį, teismas vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog apeliantė motyvuotai prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą t. y. už 180 dienų, laikotarpį. Apeliantė akcentuoja, kad atsakovė, sudarydama sutartį, prisiėmė joje nustatytus įsipareigojimus žinodama, kad yra atsakinga už sutarties įvykdymą, tačiau laiku negrąžino skolos/nuomojamo daikto ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola ar nuomojamas daiktas būtų grąžinti bei veiksmų, kad mokėjimų ar nuomojamo daikto grąžinimas būtų atidėtas vėlesniems terminams. Teigia, kad teismas privalėjo įvertinti ir tai, jog apeliantė po reikalavimo perleidimo sutarties, 2020 m. rugsėjo 24 d. elektroniniu paštu atsakovei pranešė apie kreditoriaus pasikeitimą ir reikalavo įvykdyti prievolę, o į teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo kreipėsi po protingo termino.
16. Apeliantė tvirtina, kad jos pateiktas delspinigių paskaičiavimas neprieštarauja sutarties nuostatoms, todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovės prašomų priteisti delspinigių dydžio, nes apeliantės nurodoma delspinigių norma užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytina neprotingai didele. Akcentuoja, kad pati atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę, todėl turi prisiimti dėl to kilusias neigiamas pasekmes, be to, atsakovė laisva valia įsipareigojo mokėti įmokas pagal sutartį arba grąžinti nuomojamą turtą nurodytu terminu, tačiau šių pareigų neįvykdė. Teigia, kad sudarydama sutartį atsakovė susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, be kita ko, ir sutartyje numatyta delspinigių norma. Pažymi, kad teismas neįvertino apeliantės nurodytų aplinkybių viseto, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris privalo būti pakeistas.
17. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliantė nurodo, kad teismui nepagrįstai netenkinus dalies materialinio reikalavimo, skundžiamo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
18. Atsakovė A. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria nuspręsta netenkinti ieškovės reikalavimo dėl sutartimi numatytų delspinigių priteisimo už atsakovės, nevykdžiusios sutartinės prievolės mokėti nuomos mokestį. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas vertino, kad sutartyje numatyta 0,5 proc. dydžio delspinigių norma yra nesąžininga ir, remiantis VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi, pažeidžia atsakovės, kaip vartotojos, teises ir teisėtus interesus. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nurodo, kad VKĮ nuostatos aptariamu netaikytinos, kadangi atsakovei sutartimi nebuvo nustatyta pareiga išsipirkti nuomojamą daiktą, be to, sudarydama sutartį atsakovė susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, taigi kartu ir sutartyje numatyta delspinigių norma. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl 2020 m. sausio 27 d. sutartimi nustatytų delspinigių dydžio pagrįstumo skundžiamo sprendimo už akių motyvų ir apeliacinio skundo argumentų kontekste.
Dėl priteistinų delspinigių dydžio
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. sausio 27 d. pradinė kreditorė UAB „Be kredito” ir atsakovė sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. BK-020797, kurios pagrindu atsakovei 25 mėnesių terminui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – šaldytuvas Beko-CSA270K20XP-191098880701. Atsakovė sutartimi įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti mėnesinį 18,99 Eur dydžio nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Byloje nustatyta, kad atsakovė nuo 2020 m. kovo mėn. ne tik nebemokėjo sutartinių įmokų, bet ir negrąžino pradinei kreditorei (nuomotojai) išsinuomoto daikto, todėl pradinė kreditorė 2020 m. gegužės 12 d. nutraukė sutartį ir apie tai atsakovę informavo raštišku pranešimu. 2020 m. rugsėjo 22 d. pradinė kreditorė su ieškove sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2020-09/22, kuria ieškovė įgijo teisę į atsakovės prievolę pagal 2020 m. sausio 27 d. išperkamosios nuomos sutartį. 2020 m. rugsėjo 24 d. atsakovė raštu informuota apie reikalavimo perleidimą. Atsakovė per nustatytą terminą įsiskolinimo nepadengė, į ieškovės siunčiamus raginimus atsiskaityti nereagavo. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė sutartyje nustatytais terminais ir tvarka negrąžino jai išnuomoto daikto bei nesumokėjo sutartimi numatytų įmokų, atsakovė pagal sudarytos sutarties nuostatas ieškovei yra skolinga 269,80 Eur nesumokėtų įmokų pagal 2020 m. sausio 27 d. išperkamosios nuomos sutartį, be to, ieškovė, taikydama sutartyje nustatytą 0,5 proc. delspinigių dydį paskaičiavo atsakovei 242,82 Eur delspinigius už 180 dienų laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas 269,80 Eur skolos reikalavimą tenkino pilna apimtimi, tačiau nutarė sumažinti priteistiną delspinigių sumą, taikydamas VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, numatančią, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, todėl priteisė tik dalį reikalautų delspinigių – 24,28 Eur sumą. Apeliaciniu skundu teismo sprendimo už akių dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti sutartinius delspinigius, ginčija ieškovė, nurodydama, jog teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, be to, teismas neatsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų, be kita ko, ir netesybų, nustatymą bei į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
24. Pažymėtina, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.2281 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pradinės kreditorės ir atsakovės 2020 m. sausio 27 d. sudarytą sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens, kuris daiktą (šiuo atveju šaldytuvą) pirko savo asmeniniams poreikiams, todėl tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudaryta išperkamosios nuomos sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga, tame tarpe teismo teisė ex officio spręsti dėl sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau ir Direktyva 93/13/EEB).
25. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aktualioje išperkamosios nuomos teisiniams santykiams, kur išaiškinta, jog fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).
26. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant delspinigių dydžio pagrįstumo klausimą, VKĮ nurodyta netesybų skaičiavimo trukmė gali būti pripažįstama orientacine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 500/2014), o VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma ne tik 180 dienų maksimali trukmė, už kurią gali būti skaičiuojami delspinigiai, bet ir maksimalus jų dydis – 0,05 procentai už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną. Sprendžiant klausimą dėl delspinigių dydžio pagrįstumo pažymėtina tai, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis).
27. Pasisakydama dėl apeliantės argumentų, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos VKĮ nuostatos, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus 2020 m. sausio 27 d. išperkamosios nuomos sutarties sąlygas galima daryti išvadą, kad sutarties šalys, sudarydamos sutartį, pagrįstai tikėjosi, pasibaigus sutarties laikotarpiui, atsakovė tinkamai mokėdama sutartyje nurodytas įmokas (25 mėnesius mokėdama po 18,99 Eur), perims turto nuosavybės teisę, nes po to išsipirks turtą už 1 Eur mokestį, o sumokėtos nuomos įmokos bus įskaitytos į turto kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad nors VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosioms sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, tačiau VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo, todėl įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta išimtimi galima naudotis tik tuo atveju, kai ja nėra siekiama išvengti VKĮ nuostatų taikymo.
28. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti delspinigius ne už visą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), bet už sutrumpintą laiką, tai yra už 180 dienų. Be to, iš pradinės kreditorės ir atsakovės 2020 m. sausio 27 d. sudarytos išperkamosios nuomos sutarties nuostatų matyti, kad šalys susitarė, jog jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, skolininkė privalo sumokėti kreditorei sutartyje numatytas netesybas, kurių dydis šalių laisva valia nustatytas 0,5 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors apeliantė vadovavosi VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodoma 180 dienų maksimalia trukme, kaip orientaciniu kriterijumi, pagal kurį gali būti skaičiuojami delspinigiai, tačiau nesilaikė VKĮ vartotoją ginančio orientacinio kriterijaus – minėtoje normoje įtvirtinto reikalavimo dėl maksimalaus jų dydžio – 0,05 procentų už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną.
29. Sutiktina su apeliantės pozicija dėl sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų svarbos, tačiau kartu pažymėtina, kad įstatymas ginčą nagrinėjančiam teismui suteikia tam tikrą netesybų kontrolės funkciją: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
30. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vadovaudamasi vartotojų teisių apsaugos principais, VKĮ nuostatomis kaip orientaciniu kriterijumi, konstatuoja, kad 2020 m. sausio 27 d. išperkamosios nuomos sutartyje nustatytas 0,5 procentų delspinigių dydis yra aiškiai per didelis, pažeidžiantis vartotojo, silpnesnės šalies interesus ir pernelyg neproporcingai užtikrinantis juridinio asmens, užsiimančio ūkine-komercine veikla, interesus, todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino priteistiną delspinigių dydį iki 0,05 proc. už apeliantės prašomą 180 dienų laikotarpį. Kolegijos vertinimu, toks delspinigių dydis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nesuteikia nė vienai iš šalių perdėto pranašumo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria apeliantei priteisti 24,28 Eur delspinigiai, paliktina nepakeista.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai nustatė, jog ginčo teisiniai santykiai kilę iš vartojimo teisinių santykių bei pagrįstai atsakovę laikė vartotoja bei silpnesniąja sutarties šalimi, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
34. Pažymėtina, jog apeliantė dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigia, jog jos turi būti perskaičiuotos, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalis. Kaip nustatyta, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, todėl pagrįstai proporcingai sumažino apeliantei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
35. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas atmestinas, todėl apeliantei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą) nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.