Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Algimanto Valantino ir Lino Žukausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistosios R. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2019 m. gegužės 16 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į nuteistosios R. B. nekilnojamąjį turtą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Priimant skundžiamą nutartį Šiaulių apygardos teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, R. B. buvo kaltinama padariusi nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. R. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau jis dar nėra įsiteisėjęs.

2. Siekiant užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. gegužės 15 d. nutarimu šešių mėnesių laikotarpiui skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi, siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, buvo iš naujo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. B. priklausantį anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. lapkričio 16 d. Vėlesnėmis šio teismo nutartimis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

4. Nuteistosios R. B. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartį. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

5. Advokatas pažymi, jog R. B. šios bylos procese nuosekliai nurodė, kad ji jokių nusikalstamų veikų nepadarė ir nesitarė jų daryti su kitais asmenimis. Nors Šiaulių apygardos teismas 2019 m. gegužės 30 d. R. B. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau jis dar nėra įsiteisėjęs ir galimai bus apskųstas apeliacinės instancijos teismui. R. B. nesiruošia vengti turtinių prievolių, jeigu tokios ir būtų jai nustatytos.

6. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai neįvertino, kad R. B. yra garbaus amžiaus žmogus, visą savo gyvenimą pragyvenusi garbingai, niekada nebuvo teista, laikėsi ir laikosi galiojančių įstatymų bei kitų teisės normų.

7. Advokatas nurodo, kad kaltinamajame akte bei prokurorės pareiškimuose, kuriais kaltinamasis aktas buvo tikslintas, abstrakčiai nurodoma R. B. policijos institucijai esą padaryta turtinė žala. Gynėjo nuomone, iš kaltinamojo akto neaišku, koks priežastinis ryšys yra tarp tariamos policijos institucijos patirtos turtinės žalos ir kaltinime nurodytų tariamų R. B. veiksmų. Advokatas pažymi, kad nėra ir aišku, kas sudaro minėtą turtinę žalą. Be to, ši nurodoma turtinė žala yra santykinai nedidelė, lyginant su R. B. turto, kurio atžvilgiu dar kartą pratęstas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas, verte.

8. Šioje baudžiamojoje byloje R. B. pareikštų civilinių ieškinių reikalavimų didžiąją dalį sudaro reikalavimai dėl tariamos neturtinės žalos atlyginimo, kurių tikslų dydį nustatys tik teismas. Byloje ieškinius yra pareiškę daug nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų, tačiau daugumos nukentėjusiųjų reikalavimų pagrindai visiškai nesusiję su R. B. pateiktais kaltinimais. Nors byloje ištirti įrodymai nepatvirtina, jog R. B. jai inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdama organizuotoje grupėje su kitais kaltinamaisiais, tačiau civiliniai ieškovai pateiktų civilinių ieškinių netikslina, taip piktnaudžiaudami savo teisėmis. Gynėjas mano, kad pareikšti nepagrįstai dideli civiliniai ieškiniai negali būti pakankamu pagrindu ilgą laiką tęsti R. B. nuosavybės teisės apribojimą į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą.

9. Advokatas pažymi, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. B. turtui taikomas jau labai ilgai, todėl tokiu būdu pažeidžiamas proporcingumo principas. Tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek nacionalinės teisės normos riboja pernelyg ilgą žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių realizavimo ribojimą.

10. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pratęsdamas R. B. laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnyje nustatytus procesinės prievartos priemonės taikymo terminus.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

11. Nuteistosios R. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundas atmetamas.

12. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. BPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Nors nuteistosios gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pratęsdamas R. B. laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pažeidė BPK 151 straipsnyje nustatytus procesinės prievartos priemonės taikymo terminus, tačiau nei BPK 151 straipsnis, nei kiti procesiniai įstatymai bylą perdavus teismui laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo trukmės neapriboja. Savo žinioje bylą turintis teismas, nustatęs, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymui yra BPK 151 straipsnyje numatyti pagrindai, ją gali paskirti arba pratęsti jos terminą bet kurioje byloje. Šiuo atveju apygardos teismas skundžiama nutartimi 3 mėnesiams pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į tuometinės kaltinamosios R. B. nekilnojamąjį turtą, šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminų nepažeidė.

11.1. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).

12. Šioje baudžiamojoje byloje priimant skundžiamą nutartį R. B. buvo kaltinama pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 231 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį tuo, kad veikdama organizuotoje grupėje trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą ir piktnaudžiavo tarnyba.

13. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji, pripažinti civiliniais ieškovais, buvo pareiškę civilinius ieškinius solidariems atsakovams (taip pat ir R. B.), bendrai 318 582 Eur sumai neturtinei žalai ir 2122,26 Eur turtinei žalai atlyginti (t. 32, b. l. 151). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji G. Č., L. S. ir D. S., pripažinti civiliniais ieškovais, pareiškė patikslintus civilinius ieškinius solidariems atsakovams, bendrai 90 000 Eur sumai neturtinei žalai atlyginti (t. 34, b. l. 110-127).

14. BPK X dalyje nustatyta tvarka skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo termino teisėtumą ir pagrįstumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad priimant skundžiamą nutartį byloje buvo pakankamai duomenų, užfiksuotų liudytojų, nukentėjusiųjų apklausų protokoluose, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokoluose, specialistų išvadose bei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje, suteikusių pagrindą manyti, kad R. B. galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Be to, nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Dėl to nenagrinėjami skundo argumentai dėl civilinių ieškinių pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą nutartį byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad dėl R. B. inkriminuojamų nusikalstamų veikų nukentėjusieji galimai patyrė turtinę ar neturtinę žalą, kurios atlyginimo užtikrinimui ir taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. B. priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo pareikšti pakankamai dideli civiliniai ieškiniai, BPK 116 straipsnyje ir BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisių apribojimą buvo išlikę.

15. Skunde gynėjas taip pat nurodo, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. B. turtui taikomas jau labai ilgai, todėl tokiu būdu pažeidžiamas proporcingumo principas. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią procesinę prievartos priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Priešingai nei nurodoma skunde, šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju - BPK ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu buvo siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius.

15.1. Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į galimai R. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad byloje buvo pareikšti gana dideli civiliniai ieškiniai, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į R. B. nekilnojamąjį turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Toje proceso stadijoje, kai buvo priimama skundžiama nutartis, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į tuometinės kaltinamosios turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo pareikšti pakankamai dideli civiliniai ieškiniai, šis tikslas negalėjo būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – R. B. nekilnojamajam turtui varžo jos teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir jos gynėjas.

16. Skunde išdėstytos R. B. asmenybę teigiamai charakterizuojančios aplinkybės šios procesinės prievartos taikymui neturi esminės reikšmės, nes nuosavybės teisių apribojimo pagrindą šiuo atveju sudarė pareikšti civiliniai ieškiniai, todėl paskirta prievartos priemonė gali būti taikoma bet kuriam asmeniui, atitinkančiam BPK 116 straipsnio ar 151 straipsnio 1 dalies požymius, nepriklausomai nuo jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių.

17. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl R. B. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Priimant skundžiamą nutartį nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nebuvo išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti gynėjo argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas tuometinės kaltinamosios turtui Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi pratęstas pagrįstai. Taigi, skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistosios R. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.