Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Bieliauskienės ir Lino Žukausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamosios R. B. gynėjo advokato D. S. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. lapkričio 16 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios R. B. nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, R. B. kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje.

Siekiant užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. gegužės 15 d. nutarimu šešių mėnesių laikotarpiui skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi, siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, buvo iš naujo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. B. priklausantį anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. lapkričio 16 d. Vėlesnėmis šio teismo nutartimis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas.

Skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. lapkričio 16 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios R. B. anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą.

Kaltinamosios R. B. gynėjas advokatas D. S. skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį. Nurodo, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

Advokatas pažymi, jog R. B. šios bylos procese ne kartą nurodė, kad ji jokių nusikalstamų veikų nepadarė ir nesitarė jų daryti su jokiais kitais asmenimis. Kaltinamoji nesiruošia vengti turtinių prievolių, jeigu tokios ir būtų jai nustatytos. Gynėjas atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai neįvertino to, kad R. B. yra garbaus amžiaus žmogus, visą savo gyvenimą pragyvenusi garbingai, niekada nebuvo teista, laikėsi ir laikosi mūsų valstybėje galiojančių įstatymų bei kitų teisės normų.

Advokatas nurodo, kad kaltinamajame akte bei abiejuose prokurorės pareiškimuose, kuriais kaltinamasis aktas buvo tikslintas, abstrakčiai nurodoma R. B. policijos institucijai esą padaryta „turtinė žala“, kuri yra santykinai nedidelė, lyginant su kaltinamosios R. B. turto, kurio atžvilgiu dar kartą pratęstas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas, verte. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajai R. B. pareikštų ieškinių reikalavimų didžiąją dalį sudaro neturtinio pobūdžio reikalavimai, kurių tikslų dydį nustatys tik teismas. Nors byloje ieškinius yra pareiškę daug nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų, tačiau atskirų tų nukentėjusiųjų reikalavimų pagrindai visiškai nesusiję su R. B. pateiktais kaltinimais.

Gynėjas pažymi, kad skundžiama nutartis neatitinka BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, nuosavybės teisių į R. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą apribojimas taikomas jau labai ilgą laiką ir tai daroma remiantis vien formaliais argumentais. Skundžiama nutartimi pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas net dviem didelės vertės kaltinamosios butams, kas niekaip nedera su vieninteliu bent jau santykinai aiškesniu ieškinio reikalavimu dėl policijos kaip valstybinės institucijos esą patirtos turtinės žalos, sudarančios santykinai nedidelę sumą (7327,76 Lt) atlyginimo.

Advokatas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pratęsdamas kaltinamajai R. B. laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pažeidė BPK 151 straipsnyje nustatytus procesinės prievartos priemonės taikymo terminus. Pasak gynėjo, sistemiškai analizuojant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas darytina išvada, jog įstatymai nenumato, kad teismas, kurio žinioje yra byla, laikiną nuosavybės teisės apribojimą gali paskirti ar jo terminą pratęsti ilgesniems terminams negu jie nustatyti BPK 151 straipsnyje. R. B. šioje byloje nebuvo ir nėra kaltinama sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Todėl vien dėl šių aplinkybių yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti.

Kaltinamosios R. B. gynėjo advokato D. S. skundas atmetamas.

BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius. Kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal BPK 151 straipsnio 7 dalį, baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas.

Nors kaltinamosios gynėjas skunde nurodo, kad R. B. šioje byloje nėra kaltinama sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi pratęsdamas procesinės prievartos priemonės - laikino nuosavybės teisės apribojimo - terminą, pažeidė BPK 151 straipsnyje nustatytus procesinės prievartos priemonės taikymo terminus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog konkretūs laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo terminai nustatyti ir apriboti tik ikiteisminio tyrimo metu. BPK 151 straipsnio 6 dalyje aiškiai nurodyta, kad šios procesinės prievartos priemonės, paskirtos ne teismo nutartimi, o būtent prokuroro nutarimu, taikymas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Be to, ikiteisminio tyrimo metu šis terminas dar gali būti pratęstas ne daugiau kaip du kartus po tris mėnesius. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo metu laikinas nuosavybės teisės apribojimas iš viso negali trukti ilgiau kaip 12 mėnesių, išskyrus BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatytas išimtis. Nei BPK 151 straipsnis, nei kiti procesiniai įstatymai bylą perdavus teismui laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo trukmės neapriboja. Savo žinioje bylą turintis teismas, nustatęs, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymui yra BPK 151 straipsnyje numatyti pagrindai, ją gali paskirti arba pratęsti jos terminą bet kurioje byloje. Taigi, šiuo atveju apygardos teismas skundžiama nutartimi 3 mėnesiams pratęsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą į kaltinamosios R. B. nekilnojamąjį turtą, šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminų nepažeidė.

Šioje baudžiamojoje byloje R. B. kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji, pripažinti civiliniais ieškovais, pareiškė civilinius ieškinius solidariems atsakovams (taip pat ir R. B.), bendrai 318582 Eur sumai neturtinei žalai ir 2122,26 Eur turtinei žalai atlyginti (t. 32, b. l. 151). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji G. Č., L. S. ir D. S., pripažinti civiliniais ieškovais, pareiškė patikslintus civilinius ieškinius solidariems atsakovams, bendrai 90000 Eur sumai neturtinei žalai atlyginti (t. 34, b. l. 110-127).

Nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Dėl to nenagrinėjami kaltinamosios gynėjo skundo argumentai dėl civilinių ieškinių pagrįstumo, nes šiuos klausimus nagrinės iš esmės bylą nagrinėjantis teismas. BPK X dalyje nustatyta tvarka skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo termino teisėtumą ir pagrįstumą. Nors advokatas skunde nurodo, kad R. B. šios bylos procese jau yra ne kartą nurodžiusi, jog ji jokių nusikalstamų veikų nepadarė ir nesitarė jų daryti su kitais asmenimis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog byloje yra pakankamai duomenų (liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga), suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamoji galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų nukentėjusieji galimai patyrė turtinę ar neturtinę žalą, kurios atlyginimo užtikrinimui ir taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajai R. B. priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikšti pakankamai dideli civiliniai ieškiniai, BPK 116 straipsnyje ir BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisių apribojimą išlieka.

Skunde gynėjas taip pat nurodo, kad skundžiama nutartis neatitinka BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, ši procesinė prievartos priemonė kaltinamosios turtui yra taikoma ilgą laiką. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Priešingai nei mano kaltinamosios gynėjas, šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju - Lietuvos Respublikos BPK ir yra galimi. Atkreiptinas dėmesys, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į galimai kaltinamosios R. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikšti civiliniai ieškiniai yra gan dideli, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamosios R. B. nekilnojamąjį turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamosios turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikšti pakankamai dideli civiliniai ieškiniai, šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – kaltinamosios nekilnojamajam turtui varžo jos teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamosios gynėjas. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.

Skunde išdėstytos kaltinamosios asmenybę teigiamai charakterizuojančios aplinkybės šios procesinės prievartos taikymui neturi esminės reikšmės, nes nuosavybės teisių apribojimo pagrindą šiuo atveju sudaro pareikšti civiliniai ieškiniai, todėl paskirta prievartos priemonė gali būti taikoma bet kuriam asmeniui, atitinkančiam BPK 116 straipsnio ar 151 straipsnio 1 dalies požymius, nepriklausomai nuo jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamosios R. B. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti gynėjo argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamosios turtui Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi pratęstas pagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamosios R. B. gynėjo advokato D. S. skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.