Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-464-910/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-09-14
Bylos Nr.: e2A-464-910/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01191-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Tomas Venckus, Laima Ribokaitė, Žilvinas Terebeiza
Atsakovas: R. P.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
Trečiasis asmuo: T. P.

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės
2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
2.6.2.2Laidavimas
3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-464-910/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01191-2022-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.2.2; 3.3.1.18.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – T. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Legal Balance“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė iš atsakovės R. P. (toliau – ir atsakovė) priteisti 108 870,67 Eur skolą, 129 742,14 Eur iki 2022 m. rugpjūčio 29 d. apskaičiuotas 11 proc. dydžio metines palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 382 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).

2. Ieškovė nurodė, kad T. P. (toliau – ir trečiasis asmuo) 2007 m. liepos 4 d. sudarė kredito sutartį Nr. RFGEL330701030 (toliau – ir kredito sutartis) su akcine bendrove (toliau – AB) SAMPO banku (AB SAMPO banką reorganizavus, teisės ir pareigos buvo perleistos bei pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S Lietuvos filialo, o Danske Bank A/S Lietuvos filialo verslo dalį perleidus, teisės ir pareigos perleistos bei pavadinimas pakeistas į AB „Swedbank“) (toliau – ir bankas, kredito davėjas). Trečiajam asmeniui nevykdžius kredito dalinių mokėjimų ir suėjus banko nustatytam terminui, sutartis buvo nutraukta. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas hipotekos lakšto Nr. 15120070000611 pagrindu 2011 m. lapkričio 23 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3859V/2011, kuria patvirtino trečiojo asmens skolą bankui: 148 307,40 Eur negrąžintas kreditas, 3 039,42 Eur nesumokėtos palūkanos, 14 509,22 Eur nesumokėti delspinigiai, iš viso – 165 856,04 Eur, taip pat 137 Lt (39,68 Eur) žyminis mokestis bei 11 proc. dydžio metinės palūkanos už negrąžintą skolos sumą, skaičiuojamos nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 21 m., iki visiško skolos išieškojimo dienos. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties Nr. 3859V/2011 pagrindu iš varžytynių buvo parduotas sutarties įvykdymui užtikrinti įkeistas nekilnojamasis turtas. Antstolis V. M. 2017 m. gegužės 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė turtą už 54 000 Eur, o 2018 m. balandžio 18 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė turtą už 7 496 Eur. Remiantis antstolio V. M. pateiktais duomenimis, trečiojo asmens skolos likutis 2022 m. rugpjūčio 29 d. vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/00374 yra 238 612,81 Eur (108 870,67 Eur skola ir 129 742,14 Eur 2022 m. rugpjūčio 29 d. apskaičiuotos 11 proc. dydžio metinės palūkanos).

3. Ieškovė pažymėjo, kad trečiojo asmens prievolių pagal sutartį įvykdymui užtikrinti buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. FA-RFGEL330701030 (toliau – laidavimo sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti bankui už trečiąjį asmenį (kredito gavėją) visu savo turtu ta pačia apimtimi, kaip ir trečiasis asmuo, jeigu trečiasis asmuo tinkamai neįvykdys bankui visų ar dalies prievolių pagal sutartį. Kadangi trečiasis asmuo jam suteikto kredito negrąžino, atsakovė tapo solidariai atsakinga už sutartimi suteikto kredito grąžinimą. Laidavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo atsakyti ta pačia apimtimi, kaip ir trečiasis asmuo (kredito gavėjas), t. y. už kredito grąžinimą, palūkanų, netesybų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą ir kitų sumų sumokėjimą. Bankas informavo atsakovę apie trečiojo asmens įsipareigojimų nevykdymą ir prašė įvykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. 2021 m. gruodžio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pradinis kreditorius AB „Swedbank“ perleido reikalavimo teises į šią skolą naujajam kreditoriui – ieškovei UAB „Legal Balance“. Apie reikalavimo teisės perleidimą trečiasis asmuo informuotas 2022 m. sausio 21 d. ieškovės išsiųstais registruotais laiškais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės R. P. priteisė 108 870,67 Eur skolą, 129 742,14 Eur iki 2022 m. rugpjūčio 29 d. apskaičiuotas 11 proc. dydžio metines palūkanas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (238 612,81 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 765 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nusprendė, kad atsakovė nepagrįstai ieškinio senaties skaičiavimo pradžią sieja su kredito davėjui hipoteka įkeisto turto areštu ar su kredito sutarties nutraukimo diena. Remiantis teismų praktika, senaties termino pradžia skaičiuojama ne nuo kredito sutarties nutraukimo dienos, o nuo paskutinio turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo datos (Kauno apygardos 2022 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-113-894/2022; Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-124-553/2019). Šiuo atveju turto pardavimo iš varžytynių aktai surašyti 2017 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 17 d. (antstolis V. M. 2017 m. gegužės 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė turtą už 54 000 Eur, o 2018 m. balandžio 18 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė turtą už 7 496 Eur), todėl ieškovė tik nuo šio momento galėjo žinoti apie likusį įsiskolinimo dydį. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2022 m. rugsėjo 20 d., t. y. nepraleidusi ieškinio senaties termino. Be to, atsakovės sudarytos laidavimo sutarties 25 punkte numatyta, kad laidavimas baigiasi kredito gavėjui tinkamai įvykdžius prievolę pagal kredito sutartį, kas paneigia atsakovės argumentus apie laidavimo sutarties galiojimo siejimą su kredito sutarties galiojimu.

6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė byloje iš esmės neginčija piniginės prievolės, atsiradusios iš kredito sutarties, egzistavimo. Remiantis antstolio V. M. pateiktais duomenimis, vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/00374 trečiojo asmens skolos likutis 2022 m. rugpjūčio 29 d. yra 238 612,81 Eur (108 870,67 Eur skola ir 129 742,14 Eur 2022 m. rugpjūčio 29 d. apskaičiuotų 11 proc. dydžio metinių palūkanų). Antstolis nurodė, kad palūkanos apskaičiuotos taip: 11 proc. nuo 165 856,04 Eur sumos nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. gegužės 18 d., 11 proc. nuo 115 470,29 Eur sumos nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. ir 11 proc. nuo 108 870,67 Eur sumos nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki visiško atsiskaitymo dienos. Ieškovė nurodytą skolą prašo priteisti iš atsakovės – laiduotojos, kaip solidarios skolininkės. Atsakovė neginčija nei laidavimo sutarties, nei skolos, nei palūkanų dydžio.

7. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas patenkino ieškinio reikalavimus dėl skolos ir palūkanų priteisimo, taip pat ieškovei iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas nepagrįstai rėmėsi teismų praktikos pavyzdžiais, nepaaiškino, kodėl nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai yra aktualūs ir taikytini nagrinėjamoje byloje, taip pat nepaaiškino, kodėl senaties termino pradžia skaičiuotina ne nuo kredito sutarties nutraukimo dienos, kodėl atsakovės argumentai dėl būtinybės ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo atsakovės informavimo apie kredito sutarties nutraukimą momento yra atmestini.

8.2. Teismas neatsižvelgė į šios bylos aplinkybių aiškinimui aktualią Lietuvos apeliacinio teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-335-370/2016, kurioje konstatuota, kad nesant duomenų, jog laidavimo ir (ar) kreditavimo sutartyje būtų sulygtas kitoks (tam tikras) prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų eiliškumas, argumentai, kuriais įrodinėjama, kad skolos išieškojimas pirmiausiai turi būti nukreiptas į įkeistą turtą ir tik realizavus įkeistą turtą bei nepakankant už jį gautos sumos kreditoriaus reikalavimas gali būti nukreiptas į kitą turtą, atmestini kaip nepagrįsti.

8.3. Laidavimo sutartimi buvo nustatyta solidarioji, o ne subsidiarioji laiduotojos atsakomybė už prievolių pagal kredito sutartį nevykdymą. Be to, laidavimo sutartyje nebuvo nustatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo eiliškumas, t. y. kad laiduotojos atsakomybė už neįvykdytas prievoles pagal kredito sutartį atsiranda tik po to, kai kreditorius realizuoja teisę padengti skolą iš įkeisto turto, ar tik po to, kai paaiškėja, kad įkeisto turto vertės nepakanka kreditoriaus prievolėms įvykdyti. Taigi bankas, laikydamasis laidavimo sutarties sąlygų ir siekdamas užtikrinti, kad prievolės pagal kredito sutartį būtų įvykdytos, turėjo teisę pasirinkti, ar (pirmiau) kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir skolininko pajamų, ar (pirmiau) kreiptis į teismą dėl reikalavimo, kad laiduotoja įvykdytų prievoles, susijusias su kredito grąžinimu. Tačiau tai nereiškia, kad ši pasirinkimo teisė atsirado skirtingu laiku, arba to, jog pasirinkimo teisė reiškia teisę reikalauti netaikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatyto dešimties metų ieškinio senaties termino.

8.4. Nors teismo sprendime nurodyta, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama ne nuo kredito sutarties nutraukimo dienos, o nuo paskutinio turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo datos, tačiau neaišku, kaip tai, jog turto pardavimo iš varžytinių aktai surašyti tam tikromis dienomis, pagrindžia galimybę laidavimo sutartį, kurioje nenumatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų eiliškumas, interpretuoti kaip sutartį, kurioje numatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų eiliškumas, taip pat kaip tai, kad bankas, 2011 m. gegužės mėnesį nutraukęs kredito sutartį, pasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo vienu būdu, suvaržė banko teisę kreiptis į teismą dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo kitu būdu.

8.5. Visiškai neaktualiu nagrinėjamai bylai laikytinas teismo argumentas, kad „ieškovė tik nuo turto pardavimo iš varžytinių momento galėjo žinoti apie likusį įsiskolinimo dydį“. Likusios skolos dydis bankui (ieškovei kaip teisių perėmėjai) yra nuolat žinomas ir kiekvieną kartą nurodomas kreipiantis į suinteresuotus asmenis.

8.6. Bankas daugiau kaip dešimt metų nesikreipė į laiduotoją dėl prievolių pagal kredito sutartį vykdymo, o reikalavimo perleidimo sutartį su ieškove taip pat sudarė praėjus 10 metų po kredito sutarties nutraukimo. Dėl to laiduotojai atsirado teisėtas lūkestis manyti, kad nėra pagrindo kreiptis dėl laiduotojos atsakomybės už skolininko prievolių vykdymą į teismą, t. y. toliau bus tęsiama skolos išieškojimo iš trečiojo asmens procedūra.

8.7. Tai, kad bankas dešimt metų po kredito sutarties nutraukimo nesiėmė jokių priemonių dėl skolos išieškojimo iš laiduotojos, iš esmės sukūrė prielaidas per ilgą nesikreipimo į teismą laiką iš pradžių bankui, o vėliau – ieškovei nepagrįstai didinti mokėtinų palūkanų sumą, tai yra akivaizdžiai neproporcinga ir nesuderinama su laiduotojos interesais. Be to, tai, kad bankas ir ieškovė laiku nesikreipė į teismą dėl pagrindinės ir papildomos prievolės įvykdymo užtikrinimo laiduotojos asmeniniu turtu, iš esmės prisidėjo prie to, jog dėl skolininko prievolės neįvykdymo ir netinkamo jos vykdymo padidėjo skolos suma, kurią kaip nuostolių atlyginimo prievolę nepagrįstai siekiama perkelti laiduotojai.

8.8. Ieškinio senaties terminas yra ne vienas iš reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimo pagrindų, o vienas iš reikalavimo negaliojimo pagrindų, tačiau ieškovė neįrodė, kad įsigijo galiojantį reikalavimą, t. y. reikalavimą, kurį pareikšti teisme dar nebuvo praėjęs ieškinio senaties terminas, o teismas reikalavimo galiojimo kaip bylos faktinės aplinkybės nenagrinėjo.

Atsiliepimas

9. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

9.1. Ieškinio senaties skaičiavimo pradžią apeliantė nepagrįstai sieja su kredito davėjui hipoteka įkeisto turto areštu ar su kredito sutarties nutraukimo diena. Vadovaujantis teismų praktika, senaties termino pradžia šiuo konkrečiu atveju turi būti skaičiuojama ne nuo kredito sutarties nutraukimo dienos, o nuo paskutinio turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo datos (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-113-894/2022; Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-124-553/2019). Nagrinėjamu atveju turto pardavimo iš varžytynių aktai surašyti 2017 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 17 d., todėl ieškovė tik nuo šio momento galėjo žinoti apie likusios skolos dydį.

9.2. Pagal hipotekos kreditoriaus prašymą reikalavimai pirmiausiai tenkinami iš įkeisto turto ir tik tuo atveju, jeigu šio turto vertės nepakanka visiškai įvykdyti prievoles, galima reikšti reikalavimus ir laiduotojui. Taip užtikrinama šalių interesų pusiausvyra ir nepaneigiama hipotekos esmė.

9.3. Kreditorė tik nuo varžytynių aktų surašymo dienos, t. y. 2017 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. balandžio 18 d., galėjo sužinoti apie likusią skolą. Atsižvelgus į tai, kad laidavimo sutarties terminas – iki visiško skolos padengimo, taip pat į tai, kad ieškinys teismui išsiųstas 2022 m. rugsėjo 20 d., nėra pagrindo spręsti apie praleistą ieškinio senatį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

12. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys atsakovei, kaip laiduotojai, dėl skolos pagal kredito sutartį priteisimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laidavimo teisinius santykius, ieškinio senaties termino institutą.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

13. Trečiasis asmuo T. P. 2007 m. liepos 4 d. su AB SAMPO banku (AB SAMPO banką reorganizavus, teisės ir pareigos buvo perleistos bei pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S Lietuvos filialo, o Danske Bank A/S Lietuvos filialo verslo dalį perleidus, teisės ir pareigos buvo perleistos bei pavadinimas pakeistas į AB „Swedbank“) sudarė kredito sutartį Nr. RFGEL330701030 su vėlesniu jos pakeitimu. Trečiojo asmens prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamųjų daiktų hipoteka, taip pat laidavimo sutartis Nr. FA-RFGEL330701030, pagal kurią atsakovė (trečiojo asmens sutuoktinė) įsipareigojo solidariai atsakyti bankui už trečiąjį asmenį (kredito gavėją) visu savo turtu ta pačia apimtimi, kaip ir trečiasis asmuo, jeigu trečiasis asmuo tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal kredito sutartį.

14. Bankas 2011 m. gegužės 12 d. siųstu pranešimu dėl įsipareigojimų įvykdymo informavo atsakovę apie trečiojo asmens įsipareigojimų nevykdymą ir prašė įvykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

15. Trečiajam asmeniui nevykdžius kredito dalinių mokėjimų ir suėjus banko nustatytam terminui, 2011 m. birželio 14 d. kredito sutartis buvo nutraukta.

Žemesnės instancijos teismas

16. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas hipotekos lakšto Nr. 15120070000611 pagrindu 2011 m. lapkričio 23 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3859V/2011, kuria patvirtinta trečiojo asmens skola bankui: 148 307,40 Eur negrąžintas kreditas, 3 039,42 Eur nesumokėtos palūkanos, 14 509,22 Eur nesumokėti delspinigiai, iš viso – 165 856,04 Eur, taip pat 137 Lt (39,68 Eur) žyminio mokesčio išlaidos bei 11 proc. dydžio metinės palūkanos už skolos sumą, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 21 d., iki visiško skolos išieškojimo dienos.

17. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties Nr. 3859V/2011 pagrindu iš varžytynių buvo parduotas kredito sutarties užtikrinimui įkeistas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Antstolis V. M. 2017 m. gegužės 17 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė turtą už 54 000 Eur, 2018 m. balandžio 18 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu pardavė turtą už 7 496 Eur.

18. Antstolio V. M. pateiktais duomenimis, trečiojo asmens skolos likutis 2022 m. rugpjūčio 29 d. vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/00374 – 238 612,81 Eur (108 870,67 Eur skola ir 129 742,14 Eur 2022 m. rugpjūčio 29 d. apskaičiuotų 11 proc. dydžio metinių palūkanų).

19. Pradinė kreditorė AB „Swedbank“ 2021 m. gruodžio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teises į skolą pagal kredito sutartį naujajai kreditorei UAB „Legal Balance“. 2022 m. vasario 24 d. antstolis V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0240/15/00374 pakeitė išieškotoją AB „Swedbank“ į UAB „Legal Balance“. Apie reikalavimo teisės perleidimą trečiasis asmuo ir atsakovė buvo informuoti ieškovės išsiųstais 2022 m. sausio 21 d. pranešimais.

20. Ieškovė 2022 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovės (laiduotojos) priteisi 108 870,67 Eur skolą, 129 742,14 Eur iki 2022 m. rugpjūčio 29 d. apskaičiuotas 11 proc. dydžio metines palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 382 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).

21. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškinį patenkino.

22. Apeliantė (atsakovė), kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliaciniame skunde remiasi ieškinio senaties termino institutu ir teigia, kad ieškinys paduotas praleidus dešimties metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškovės ieškinys vien šiuo pagrindu turėjo būti atmestas.

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimui pagal laidavimo prievolę pareikšti

23. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Jeigu toks prašymas nepareiškiamas, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nelemia skolininko prievolės pasibaigimo, tačiau šio termino pasibaigimas, jeigu jį taikyti prašo skolininkas, reiškia tai, jog kreditorius praranda teisę reikalauti įvykdyti prievolę teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-611/2021, 22 punktas). Taigi reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 35 punktas). Pasibaigus ieškinio senaties terminui skolininko prievolė iš teisinės prievolės tampa prigimtine, t. y. tokia prievole, kuri negali būti priverstinai įgyvendinama, tačiau skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs (CK 1.133 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2012; 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-611/2021, 22 punktas).

26. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

27. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokė ar turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

28. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu konstatavo, kad ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią atsakovė nepagrįstai sieja su kredito davėjui hipoteka įkeisto turto areštu ar su kredito sutarties nutraukimo diena; remiantis teismų praktika, senaties termino pradžia skaičiuojama nuo paskutinio turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo datos (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-113-894/2022; Panevėžio apygardos teismo (apeliacinės instancijos teismo pastaba – turėtų būti Lietuvos apeliacinio teismo) 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-124-553/2019); šiuo atveju turto pardavimo iš varžytynių aktai surašyti 2017 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 17 d., todėl ieškovė tik nuo šio momento galėjo žinoti apie likusios skolos dydį; ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2022 m. rugsėjo 20 d., t. y. nepraleidusi ieškinio senaties termino.

29. Apeliantė (atsakovė), nesutikdama su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžią teismas nepagrįstai skaičiavo nuo paskutinio turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo datos, o ne nuo kredito sutarties nutraukimo dienos; laidavimo sutartimi buvo nustatyta solidarioji, o ne subsidiarioji laiduotojos atsakomybė už prievolių pagal kredito sutartį nevykdymą, be to, laidavimo sutartyje nebuvo nustatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo eiliškumas, t. y. kad laiduotojos atsakomybė už neįvykdytas prievoles pagal kredito sutartį atsiranda tik po to, kai kreditorius realizuoja teisę padengti skolą iš įkeisto turto, ar tik po to, kai paaiškėja, kad įkeisto turto vertės nepakanka kreditoriaus prievolėms įvykdyti, taigi bankas turėjo teisę pasirinkti, ar (pirmiau) kreiptis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir skolininko pajamų, ar (pirmiau) kreiptis į teismą dėl reikalavimo, kad laiduotoja įvykdytų prievoles, susijusias su kredito grąžinimu; bankas daugiau kaip dešimt metų nesikreipė į laiduotoją dėl prievolių pagal kredito sutartį vykdymo, o reikalavimo perleidimo sutartį su ieškove taip pat sudarė praėjus dešimčiai metų po kredito sutarties nutraukimo, todėl laiduotojai atsirado teisėtas lūkestis manyti, kad kreiptis dėl laiduotojos atsakomybės už skolininko prievolių vykdymą į teismą nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus iš esmės pripažįsta teisiškai pagrįstais.

30. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas. Pagal šią teisės normą prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali pasirinkti tiek CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytus, tiek ir šioje teisės normoje nenustatytus, tačiau imperatyviosioms įstatymų normoms, teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius bei adekvačius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Taip pat šie subjektai gali prievolės įvykdymui užtikrinti taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Pritaikius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų daugetą, iškyla jų įgyvendinimo eiliškumo problema, kuri spręstina pagal sutartyje ir (arba) kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialiosios teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą.

31. Hipoteka ir laidavimas yra tiesiogiai CK 6.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Hipoteka yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą. Be nurodytų bendrųjų daiktinės teisės požymių, įkeitimo teisė turi specifiką, nes ji, kaip daiktinė teisė, yra ribota, priklauso pagrindinės prievolės likimo. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius, siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius.

32. Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis). Priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Jeigu laidavimo sutartyje nustatyta, kad laiduotojo prievolė yra subsidiari (laiduotojas atsako tik tada, jeigu pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio sąskaita galima įvykdyti prievolę), tai kreditorius pirmiausiai turi pareikalauti, jog prievolę įvykdytų pagrindinis skolininkas, o laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs (CK 6.80 straipsnio 2 dalis).

33. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK normos laidavimą ir įkeitimą, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, reglamentuoja netapačiai, tačiau jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Taigi laiduotojo prievolės solidarumas reiškia šios prievolės kreditoriaus pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikšti reikalavimą. Kreditorius, esant solidariajai skolininkų pareigai, turi tiek teisę pareikšti savo reikalavimą pagrindiniam skolininkui, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukiančią teisę atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui ir savaime neturi pareigos jo reikšti pagrindiniam skolininkui. Jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tai taikytinos actio de in rem verso institutą (nepagrįstą praturtėjimą) reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237–6.242 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

34. Nagrinėjamu atveju, kai pagrindinio skolininko (trečiojo asmens) prievolės, kilusios iš kredito sutarties, įvykdymas yra užtikrintas ir nekilnojamojo turto hipoteka, ir atsakovės laidavimu pagal sutartį, įtvirtinančią laiduotojos solidariąją prievolę (laidavimo sutarties 5 punktas), o kredito bei laidavimo sutartyse nėra nustatytos kreditoriaus teisės pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti, kredito davėjas (hipotekos kreditorius) turi (turėjo) teisę reikalauti, kad prievolę (jos dalį) įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas (trečiasis asmuo), kuris kartu yra ir įkaito davėjas (bendrai su atsakove), tiek laiduotoja (atsakovė), tiek abu kartu. Kredito davėjo (hipotekos kreditoriaus) teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, nėra saistoma kreditoriaus galimybės visų pirma gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Pažymėtina tai, kad, jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

35. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, laiduotojos (atsakovės) prievolę nepagrįstai susiejo su įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo varžytynėse momentu, taip iškreipdamas solidariosios prievolės bei laidavimo instituto sampratą. Šiuo konkrečiu atveju, esant solidariajai atsakovės kaip laiduotojos prievolei, o kredito bei laidavimo sutartyse nesant nustatyto prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumo, skolos likutis, pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, neturi esminės reikšmės, nes kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis), o, jau nurodyta, išieškojimo mastas (kad nebūtų išieškota per daug) yra kontroliuojamas vykdymo procese. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Taigi ta aplinkybė, kad galutinė iš pagrindinio skolininko (trečiojo asmens) neišieškotos skolos suma paaiškėjo tik antstoliui pardavus varžytynėse įkeistą turtą, nevaržė kreditoriaus galimybių vienu metu pasinaudoti abiem prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis – ir hipoteka, ir laidavimu.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, trečiajam asmeniui nevykdžius įsipareigojimų pagal kredito sutartį ir suėjus banko nustatytam terminui, kredito sutartis 2011 m. birželio 14 d. buvo nutraukta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankui (pradiniam kreditoriui), kaip kredito davėjui, jau nuo 2011 m. birželio 14 d. tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą. Bylos duomenys patvirtina, kad bankas (kredito davėjas) jau 2011 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į teismą (hipotekos teisėją) dėl priverstinio skolos išieškojimo, taip siekdamas apginti savo pažeistas teises. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad apie savo teisių pažeidimą kredito davėjas sužinojo tik antstoliui pardavus varžytynėse įkeistą turtą, nes įkeisto turto pardavimas varžytynėse yra aktualus nustatant likusios skolos dydį, o ne sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentą.

37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo situacijos aplinkybes, prieina prie išvados, kad ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui dėl skolos iš laiduotojos (atsakovės) priteisimo ieškovei, kaip banko teisių ir pareigų perėmėjai, turi būti skaičiuojama nuo kredito sutarties nutraukimo dienos, t. y. 2011 m. birželio 14 d. Ieškinys teisme pareikštas 2022 m. rugsėjo 20 d., t. y. praleidus bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

38. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime konstatuodamas, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes skaičiuotinas nuo paskutinio turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo datos, vadovavosi Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-113-894/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-124-553/2019.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

40. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006; 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016, kt.).

41. Ieškovės nurodytos apeliacinės instancijos teismų nutartys, kuriomis rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, yra priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Pažymėtina tai, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-113-894/2022 apeliaciniu skundu buvo iškeltas terminuoto ir neterminuoto laidavimo termino pabaigos momento pagal CK 6.88 ir 6.89 straipsnių nuostatas klausimas, o apeliantei neginčijant pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais remdamasis teismas nusprendė, jog bendrasis ieškinio senaties terminas nepraleistas, apeliacinės instancijos teismas dėl ieškinio senaties termino nepasisakė, t. y. bendrojo ieškinio senaties termino (ne)praleidimo aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-124-553/2019 konstatuota, kad pareikštas reikalavimas nesusijęs nei su draudimo teisiniais santykiais (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), nei su žalos atlyginimu (CK 1.125 straipsnio 9 dalis), kuriems atitinkamai taikomi vienerių ir trejų metų senaties terminai, todėl taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Taigi nurodytoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Atsižvelgiant į tai, pirmiau įvardintos apeliacinės instancijos teismų nutartys nelaikytinos teismo precedentais nagrinėjamoje byloje ir jomis nesivadovaujama.

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių praleistam terminui atnaujinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017, 34 punktas).

43. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).

44. CK, kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016, 36 punktas; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-969/2017, 51 punktas). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai, atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017, 37 punktas; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 55 punktas; kt.).

45. Nagrinėjamu atveju ieškovė, manydama, kad ieškinio senaties termino nepraleido, neprašė jo atnaujinti. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra nustatyti faktai, reikšmingi teismui ex officio sprendžiant ieškinio senaties termino (ne)atnaujinimo klausimą.

46. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kredito davėjas (bankas) dar 2011 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į teismą (hipotekos teisėją) dėl priverstinio skolos išieškojimo, siekdamas apginti savo pažeistas teises. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutarties Nr. 3859V/2011 pagrindu kredito sutarties įvykdymui užtikrinti įkeistas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), iš varžytynių buvo parduotas 2017 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. balandžio 18 d. turto pardavimo iš varžytynių aktais. Taigi ta aplinkybė, kad skola pagal kredito sutartį nėra visiškai padengta pardavus įkeistą turtą, kredito davėjui tapo žinoma dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui, t. y. 2018 m. balandžio 18 d. Kredito davėjas nei po kredito sutarties nutraukimo dienos, nei po 2018 m. balandžio 18 d., t. y. viso ieškinio senaties termino eigos metu (dešimt metų), nesiėmė jokių aktyvių veiksmų skolai iš laiduotojos (atsakovės) išieškoti (tokių duomenų byloje nėra). Byloje taip pat nėra duomenų, kad kredito davėjui buvo sudarytos kokios nors kliūtys laiku apginti savo pažeistas teises teisme, pasinaudoti kitu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu – laidavimu. Pažymėtina ir tai, kad kredito davėjas (bankas) reikalavimo perleidimo sutartį su ieškove sudarė 2021 m. gruodžio 21 d., t. y. jau pasibaigus bendrajam dešimties metų ieškinio senaties terminui.

47. Jau nurodyta, kad, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Kitaip tariant, sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti remiamasi protingo, t. y. pakankamai atidaus, rūpestingo, asmens standartu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo nedelsdamas dėtų visas pastangas savo teisėms ir teisėtiems interesams apginti, todėl nustatęs, kad skola nėra visiškai padengta, o visos prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės dar nėra panaudotos, operatyviai spręstų dėl savo teisių gynimo galimybių teismo tvarka.

48. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau aptartus kriterijus, reikšmingus sprendžiant praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, įvertinęs šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui atsakovei, kaip laiduotojai, pareikšti praleistas dėl objektyvių, nuo kredito davėjo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių nebuvo galimybės kreiptis į teismą, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

49. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

50. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, tačiau suklydo nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, o tai lėmė neteisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nepraleistas. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

51. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

52. Atsakovė į bylą yra pateikusi įrodymus, kad patyrė 363 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškinį ir tripliko parengimą, taip pat pateikė įrodymus, kad sumokėjo 1 432 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir patyrė 484 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.

53. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės patirtos teisinės pagalbos išlaidos yra įrodytos, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), todėl, apeliacinį skundą patenkinus ir ieškinį atmetus, atsakovei iš ieškovės priteistina iš viso 2 279 Eur bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ (juridinio asmens kodas 302528679) 2 279 Eur (du tūkstančius du šimtus septyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose išlaidų.

Teisėjai Laima RibokaitėŽilvinas TerebeizaTomas Venckus