Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ ieškinį atsakovei L. J. M. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys V. M. ir D. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl skolos priteisimo iš laiduotojo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

14. CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015, 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas nenaikinamas vien dėl motyvų neišsamumo, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas išnagrinėjo pareikštus reikalavimus.

15. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, kuriais remiantis sprendė, jog pareikštas ieškinys yra pagrįstas. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus matyti, kad apeliantė iš esmės nesutinka su teismo motyvais dėl materialiosios teisės normų taikymo ginčo atveju. Pažymėtina, kad materialiosios teisės normų atitinkamas taikymas ir teismo argumentacija, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, su kuria nesutinka apeliantė, negali lemti išvados, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Motyvų teismo sprendime išsamumas ir pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti sprendimo trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, nes, kaip minėta, tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai teismo procesiniame sprendime visiškai nėra motyvų.

16. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nurodytos šios nutarties 12 punkte.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

17. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip subrogacinius, apeliantės vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra ir regreso teisinių santykių. Teisėjų kolegija su šiais argumentais sutinka iš dalies.

18. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip subrogacijos. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalis numato, kad draudikui išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimą trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogaciją), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiškai aiškinant šio skyriaus ir kitų CK straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimą prievolėje, taip pat CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogaciją draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti išvadą, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Tokia pozicija išdėstyta ir kasacinio teismo praktikoje ( žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008, kt.).

19. Taigi, subrogacijos atveju draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, perima reikalavimo teises iš draudėjo, t. y. subrogacija galima tik kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra skirtingi asmenys. Nagrinėjamu atveju draudėjais buvo kredito gavėjai, neturintys jokių reikalavimo teisių, priešingai, dėl jų veiksmų (neveikimo) įvyko draudžiamasis įvykis. Todėl subrogacijos institutas šiuo atveju netaikytinas, nes žala kilo ne draudėjui (draudėjams) dėl trečiojo asmens veiksmų, o būtent žalą padarę (prievolės neįvykdę) asmenys ir draudėjai sutampa. Be to, 2017 m. rugpjūčio 13 d. būsto kredito draudimu naudos gavėjas nurodytas Bankas, todėl šios rūšies draudimas yra skirtas ne draudėjų (kredito gavėjų), o būtent Banko interesų apsaugai, todėl ieškovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ginčo santykius kvalifikuoti kaip subrogaciją (CK 6.1015 straipsnis), yra pagrįsta.

20. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės reikalavimai apeliantei kyla ne iš draudimo teisinių santykių, o Kredito sutarties ir Laidavimo sutarties pagrindu. Ieškovė, reikalavimo teisės perleidimo sutartimis, perėmusi Banko reikalavimo teises į kredito gavėjus pagal Kredito sutartį, tapo naujuoju kreditoriumi. Taip pat ir CK 6.51 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, kas laikytina regresiniu reikalavimu. Taigi, regresas yra asmens teisė reikalauti iš skolininko to, ką jis už skolininką sumokėjo pastarojo kreditoriui (CK 6.111 – 6.114 straipsniai). Regreso atveju atsiranda nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Todėl nagrinėjamu atveju susiklostė būtent regreso teisiniai santykiai.

Dėl ieškinio senaties

22. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas, visų pirma, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas yra praleistas. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

23. Kaip minėta, ieškovė regresinį reikalavimą apeliantei dėl skolos priteisimo reiškia kredito ir laidavimo sutarčių pagrindu. Taigi, senaties termino pradžia skaičiuojama nuo ieškovės paskutinės draudimo išmokos dalies išmokėjimo Bankui, t. y. 2013 m. birželio 15 d. Atsižvelgiant į tai, kad reiškiamas reikalavimas nesusijęs nei su draudimo teisiniais santykiais (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), nei su žalos atlyginimu (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), kuriems atitinkamai taikomas vienerių ir trejų metų senaties terminas, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nagrinėjamu atveju nėra praleistas (šios nutarties 11 punktas).

Dėl ginčo esmės

24. Ieškovė apeliantės prievolę dėl 48 232,17 Eur skolos kildina iš Laidavimo sutarties, kuria apeliantė įsipareigojo atsakyti kredito gavėjo kreditoriui – Bankui, jei kredito gavėjai neįvykdys visos ar dalies savo prievolės pagal Kredito sutartį. Pažymėtina, kad apeliantė neginčija nei Laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nei jų dydžio, tačiau teigia, kad Laidavimo sutartis yra pasibaigusi bei ieškovė į apeliantę reikalavimo teisių nėra neįgijusi. Pirmosios instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutiko, su tokiais argumentais sutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas.

25. Pagal CK 6.76 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, kuri atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). CK 6.50 straipsnyje nustatyta, jog prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kreditorius taip pat negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

26. Laidavimo sutartimi apeliantė įsipareigojo visu savo turtu atsakyti Bankui su kredito gavėjais kaip solidarūs skolininkai ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjai, jei pastarieji neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Kredito sutartį (3.1, 3.2 ir 3.3 papunkčiai). Byloje ginčo nėra, kad kredito gavėjai Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl Bankas 2010 m. gegužės 11 d. Kredito sutartį nutraukė. Kaip minėta, kredito gavėjų prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas taip pat buvo užtikrintas ir kredito draudimu, todėl Bankui nutraukus Kredito sutartį, ieškovė (draudikė) išmokėjo Bankui draudimo išmoką ir reikalavimo perleidimo sutartimis perėmusi visas reikalavimo teises, kylančias pagal Kredito sutartį, pareiškė reikalavimą apeliantei kaip laiduotojai, kuri laidavo už kredito gavėjus Bankui.

27. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad prievolė pagal Laidavimo sutartį yra pasibaigusi. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovei išmokėjus draudimo išmoką Bankui, pagrindinė sutartis baigėsi, todėl baigėsi ir jos prievolė pagal Laidavimo sutartį. Pažymėtina, kad vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų yra tinkamas jos įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Kredito sutarties bendrosios dalies 15.1 papunktyje numatyta, kad kredito sutartis galioja iki tol, kol kredito gavėjai įvykdys Bankui visus savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. Laidavimo sutarties 10.1 papunktyje taip pat numatyta, kad laidavimas baigiasi kredito gavėjams tinkamai įvykdžius prievolę pagal Kredito sutartį. Taigi, apeliantės laidavimą būtų pagrindas pripažinti pasibaigusiu tik tuo atveju, jei būtent kredito gavėjai būtų įvykdę prievolę Bankui. Tačiau nagrinėjamu atveju kredito gavėjai prievolės tinkamai neįvykdė, nes nevykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų Bankui grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus (įmokas), dėl ko Kredito sutartis buvo nutraukta ir jų prievolę Bankui įvykdė ieškovė sudarytos būsto kredito draudimo sutarties pagrindu. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad pastarajai išmokėjus draudimo išmoką Bankui, apeliantės kaip laiduotojos prievolės pagal Laidavimo sutartį nepasibaigė, nes tik kredito gavėjų tinkamas prievolės įvykdymas gali atleisti jos šalis nuo tolimesnio prievolės vykdymo, o draudimo išmokos išmokėjimas nelaikytinas tinkamu kredito gavėjų prievolės įvykdymu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Laidavimo sutarties laikyti pasibaigusia nėra pagrindo.

28. CK 6.70 straipsnio, reglamentuojančio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, 1 dalyje numatyta, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai prievolės įvykdymo užtikrinimui gali taikyti ne vieną jos įvykdymo užtikrinimo būdą, o kelis. Pažymėtina, kad prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių galiojimas priklauso ne viena nuo kitos galiojimo, o nuo pagrindinės prievolės vykdymo ir galiojimo. Be to, nei Kredito sutartyje, nei Laidavimo sutartyje nenumatyta, kad Bankui pasinaudojus viena iš prievolės užtikrinimo priemonių, kita prievolės užtikrinimo priemonė būtų laikoma pasibaigusia. Priešingai, Laidavimo sutarties 10.1 papunktyje numatyta, kad laidavimas baigiasi kredito gavėjams tinkamai įvykdžius prievolę pagal Kredito sutartį. Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad esant dviem ir daugiau prievolės užtikrinimo būdų, prievolės užtikrinimo davėjai vienas kito atžvilgiu išlieka savarankiški (be įsipareigojimų vienas kitam), o asmuo, užtikrinęs prievolės įvykdymą ir ją įvykdęs, neįgyja reikalavimo teisės į kitą prievolės įvykdymo davėją.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovė negalėjo įgyti reikalavimo teisės į apeliantę. Visų pirma, tokią teisę ieškovei suteikia įstatymas – CK 6.50 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Antra, ir būsto kredito draudimo taisyklių Nr. 004 64 punkte nustatyta, kad draudikui (ieškovei), išmokėjus draudimo išmoką, pereina visos naudos gavėjo (Banko) turimos reikalavimo teisės į nekilnojamąjį ir/ar kitą turtą, įkeistą pagal būsto kreditavimo sutartį, ir kitos papildomos teisės. Šių taisyklių 64 punkte nustatytas reikalavimo teises ieškovė regreso tvarka įgyja nuo reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo momento (Būsto kredito draudimo taisyklių 67 punktas). Taigi, draudimo sutartimi, kurią pagal įgaliojimą pasirašė pati apeliantė, nustatyta, kad ieškovei išmokėjus draudimo išmoką Bankui, ieškovei pereis Banko, kaip hipotekos kreditoriaus, reikalavimo teisės į kredito gavėjus, tuo pačiu ir į laiduotoją, kuri su kredito gavėjais solidariai atsakinga tokia pačia apimtimi kaip ir pastarieji.

30. Kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą reglamentuoja CK 6.101 straipsnis, t. y. kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės (1 dalis). Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (2 dalis). Šiuo atveju 2013 m. liepos 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Bankas (pradinis kreditorius) perleido ieškovei (naujasis kreditorius) visas reikalavimo teises kredito gavėjų atžvilgiu, kylančias pagal Kredito sutartį (šios sutarties 1.1 papunktis), taip pat pagal 2007 m. rugpjūčio 27 d. hipotekos lakštą bei kitas įstatymų ar Kredito sutartyje nustatytas teises (šios sutarties 1.2 papunktis), Bankas ieškovei perdavė ir reikalavimo teises patvirtinančius dokumentus (šios sutarties 2.1 papunktis). Taigi, minėta reikalavimo perleidimo sutartimi Bankas ieškovei perdavė ir reikalavimo teises tiek į kredito gavėjus, tiek į apeliantę kaip laiduotoją pagal Laidavimo sutartį. Be to, nei Kredito sutartis, nei Laidavimo sutartis nenumatė tokio draudimo, todėl minėta reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidė nei įstatyminio reglamentavimo, nei sudarytų sutarčių nuostatų. Bankas turėjo teisę perleisti ieškovei reikalavimo teises pagal Kredito sutartį, taip pat ir pagal prievolės įvykdymui užtikrinti sudarytą Laidavimo sutartį. Pradiniam kreditoriui (Bankui) ir ieškovei sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, tarp ieškovės ir apeliantės tiek įstatymo, tiek sutarties pagrindu susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, todėl ieškovė įgijo teisę apeliantei reikšti reikalavimus, kuriuos apeliantei turėjo teisę reikšti pradinis kreditorius (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).

31. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas apeliantei vykdyti Laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – solidariai atsakyti su kredito gavėjais pagal Kredito sutartį, pagrįstas. Nesutiktina su apeliante, kad net ir esant pagrįstam ieškiniui, įvertinus ieškovės prisiimtą draudimo riziką, teismas turėjo taikyti CK 1.5 straipsnį, t. y. vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ir ieškinį atmesti. Pažymėtina, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties

32. Apibendrinus išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Todėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.