Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-03-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-68-497/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-10-17Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-03-04Vilniaus apygardos teismas
  3. T-762-1078/2021Nutartis · 2021-06-17Vilniaus miesto apylinkės teismas
  4. T-279-957/2022Nutartis · 2022-02-17Vilniaus miesto apylinkės teismas
  5. T-672-1128/2022Nutartis · 2022-06-17Vilniaus miesto apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-04
Bylos Nr.
1A-68-497/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-47251-2018-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
Advokatai
Zita Malova
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-68-497/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-47251-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.2., 1.1.9.8., 1.2.25.4.2.6., 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Teresai Darulienei,dalyvaujant prokurorui Mantui Januškevičiui,

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. D., jo gynėjai advokatei Zitai Malovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį pagal laidavimą A. R. dviejų metų laikotarpiui, taikant 500 Eur užstatą, baudžiamoji byla nutraukta, taip pat V. D. paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės - dvejiems metams uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones (BK 68 straipsnis) ir konfiskuotas jam priklausantis automobilis „Peugeot 407“, (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė (BK 72 straipsnis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. D. 2018 m. rugsėjo 30 d. apie 21.43 val. Vilniuje, Savanorių pr., ties pastatu Nr. 129, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Peugeot 407“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta 1,82 promilės etilo alkoholio), taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti nuosprendžio dalį ir netaikyti jam baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo; tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas manys, kad V. D. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas turėtų taikyti dvi baudžiamojo poveikio priemones, tai vietoj turto konfiskavimo taikyti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį (5 MGL); pakeisti nuosprendžio dalį ir sutrumpinti jam draudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą. Apeliaciniame skunde V. D. nurodo, kad:

2.1. Teismas, taikydamas jo atžvilgiu BK 72 straipsnio nuostatas, pažeidė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju turto konfiskavimo taikymo teisinius pagrindus (kai kaltininkas ypatingai teigiamai charakterizuojamas ir dėl sveikatos jam privalu turėti transporto priemonę), nesirėmė aktualia teismų praktika identiškose bylose ir visiškai dėl jos nepasisakė. Teismas nesuabejojo dėl to, kad apeliantas atsitiktinai padarė nusikalstamą veiką ir kad galima tikėti, kad jis daugiau nevairuos neblaivus, dėl ko jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau tuo pačiu neįvertino teigiamos apelianto asmenybės, nevisiškai įvertino jo sveikatą ir ribotą mobilumą, taip pat to, kad apelianto neblaivumas (1,82 prom.) tik nežymiai viršijo administracinę ir baudžiamąją atsakomybę skiriančią ribą, ir nepagrįstai bei nemotyvuotai konfiskavo automobilį. Apeliantas itin teigiamai charakterizuojamas darbdavių, užsiima labdaringa veikla, globoja ir prižiūri savo buvusios draugės močiutę, pats turi sveikatos problemų, dėl ko yra ribotas jo mobilumas, apeliantas gyvena Kaune, o dirba Vilniuje. V. D. nuo pat proceso pradžios prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir niekada neneigė savo kaltės, labai dėl to gailisi, niekada anksčiau nebuvo baustas ar teistas už panašią veiką, tad akivaizdu, kad nusikaltimas buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Jokių jį neigiamai charakterizuojančių duomenų bylos medžiagoje nėra. Šios aplinkybės rodo mažesnį V. D. asmenybės pavojingumą visuomenei. Taigi remdamasis visomis šiomis aplinkybėmis, teismas turėjo padaryti išvadą, kad transporto priemonės konfiskavimas neatitiktų teisingos viešojo interesų poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžytų jį labiau negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Teismas, priimdamas apelianto atžvilgiu nuosprendį, neteisingai taikė įstatymo normą, leidžiančią skirti turto vertės konfiskavimą, kaip baudžiamojo poveikio priemonę, asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės. Tokios pozicijos laikomasi ir formuojamoje aktualioje teismų praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, apeliacinių instancijų teismų nuosprendžiai bylose Nr. 1A-86-334/2018, 1A-90-185/2018, 1A-361-209/2018, 1A-313-851/2018 ir kt.

2.2. Skiriant BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, svarbu yra tai, kad nustatyta viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, byloje nėra duomenų apie apelianto teistumą ir apie tai, kad jis anksčiau būtų buvęs baustas už kelių transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Apeliantas, kaip jau minėta, darbdavių ir kitų asmenų charakterizuojamas teigiamai, jis užsiima labdara, padeda senoliams. Atsižvelgiant į visa tai, manytina, kad baudžiamojo poveikių priemonių paskirtį padės įgyvendinti uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones minimaliam – 1 metų terminui. Tokia ar panaši teismų pozicija matoma iš aktualios teismų praktikos, pavyzdžiui, iš Vilniaus apygardos teismo nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 1A-197-851/2018, 1A-413-626/2018.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu V. D. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama V. D. kaltė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. V. D. nesutinka su nuosprendžiu dalyje, kuria jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimas (BK 72 straipsnis) ir uždraudimas naudotis specialia teise (BK 68 straipsnis), atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrinęs baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. D. baudžiamojo poveikio priemones, atleidęs jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

5. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (t. y. ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp kurių numatytos ir turto konfiskavimas (BK 72 straipsnis) bei uždraudimas naudotis specialia teise (BK 68 straipsnis). Pagal BK 67 straipsnį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Apeliantas teisus, skunde teigdamas, kad, pagal teismų praktiką, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018), ką nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo (BK 72 straipsnis)

6. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Pagal BK 72 straipsnio nuostatas baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas, yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad apeliantui priklausantis automobilis „Peugeot 407“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį apsvaigęs nuo alkoholio jis vairavo, yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, kodėl V. D. skiriamas jam priklausančio automobilio, kurį jis vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, konfiskavimas. Teismas, vertindamas turto konfiskavimo taikymą proporcingumo ir teisingumo principų aspektu, atsižvelgė į tai, kad apeliantui, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskiriamos jokios turtinio pobūdžio priemonės, palygino konfiskuojamo automobilio vertę (4 200 Eur) su už nesunkių nusikaltimų padarymą skiriamų baudų dydžiu (mažiausia 2 500 Eur), taip pat teismas atsižvelgė į apelianto iš esmės teigiamai charakterizuojamą asmenybę, jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, įvertino ir apeliantui po jo automobilio konfiskavimo atsirasiančius suvaržymus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto konfiskavimas šiuo konkrečiu atveju reikalingas ir nėra neproporcingas padarytam teisės pažeidimui, yra teisinga, teismo argumentams kolegija visiškai pritaria ir jų nebekartoja. Apeliantas, nesutikdamas su šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimu, apeliaciniame skunde ypatingai akcentuoja, kad yra teigiamai charakterizuojamas, tačiau jis pakankamai neįvertina savo padaryto nusikaltimo pavojingumo. V. D. vairavo kelių transporto priemonę – automobilį – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viršijęs 1,5 promilės ribą, esant kuriai kyla baudžiamoji atsakomybė. Automobilio vairavimas, esant neblaiviam, kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. V. D. padaryta nusikalstama veika yra itin pavojinga, kadangi jis vakare, esant pakankamai intensyviam eismui, vairavo neblaivus ir ilgą atstumą – kaip jis pats teigė, nuo Grigiškių iki Vilniaus, taip pat ir pačiame Vilniaus mieste, iš esmės miesto centre, apie šią jo veiką pranešė kiti asmenys, kuriems jis akivaizdžiai sukėlė pavojingai manevruojančio neblaivaus asmens įspūdį. Taigi jis savo veiksmais sukėlė pavojų eismo saugumui ir ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei, skaudžių pasekmių nekilo iš esmės tik dėl laimingo atsitiktinumo. Ir nors baudžiamosios bylos duomenys iš tiesų tvirtina, kad V. D. yra vertinamas darbdavių, pasižymi geromis savybėmis, nėra anksčiau baustas ar teistas už automobilio vairavimą neblaiviam, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta – visa tai neabejotinai teigiamai charakterizuoja apeliantą, visgi, atsižvelgusi į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat į tai, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas apeliantas nepatirs iš nuosprendžio kylančių griežtesnių suvaržymų (jam neskirta bausmė, nebus teistumo), kolegija sprendžia, kad paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, ne tik atitinka baudžiamojo poveikio priemonėms keliamus tikslus, bet taip pat yra proporcinga apelianto padarytam teisės pažeidimui – nusikaltimui.

8. Apelianto nurodomų aplinkybių apie automobilio būtinumą ir jam kilsiančius suvaržymus, netekus automobilio, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kitaip, nei jas vertino apylinkės teismas. Kolegija nenustatė ir apeliantas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad turto konfiskavimas yra aiškiai neproporcinga ir neteisinga priemonė už jo padarytą teisės pažeidimą. Kolegijai nekyla abejonių, kad be automobilio V. D. bus sudėtingiau nuvažiuoti į darbą, pasirūpinti artimaisiais, vykdyti kitus savo įsipareigojimus ir pan., tačiau šios pasekmės nėra neatkuriamos ir jas apeliantas turėjo numatyti, prieš darydamas nusikalstamą veiką. Be to, apeliantas gyvena Kaune, o dirba Vilniuje, kur yra išvystyta viešojo transporto sistema, jis neįrodė turįs išskirtinių poreikių, kuriems tenkinti būtinas automobilis, iš baudžiamosios bylos aplinkybių matyti, kad apeliantas po kelio operacijos sveiksta, yra mobilus, nors, kaip pats teigia, ir ribotai, o aplinkybė, kad tik vienintelis V. D., dirbantis Vilniuje, gali pasirūpinti Kaune gyvenančia buvusios draugės močiute ir vežioti ją į gydymo įstaigas, kolegijai kelia abejonių. Kolegija taip pat pažymi, jog konfiskuotino automobilio vertė (4 200 Eur) nėra tokia didelė, kad konfiskavus šį automobilį, dirbantis ir išlaikytinių neturintis apeliantas patirtų neproporcingus padarytai nusikalstamai veikai nuostolius.

9. Nors apeliantas teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo nurodytos teismų praktikos, tačiau šis motyvacijos trūkumas nedaro teismo išvadų nepagrįstomis. Be to, nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos apeliaciniame skunde, nes šių ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos: byloje Nr. 2K-50-788/2018 automobilis nebuvo konfiskuotas, be kita ko, nustačius, kad jis reikalingas šeimos reikmėms, nes šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, o trečio laukiamasi; byloje Nr. 2K-79-511/2018 buvo paskirta 25 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri sudarė tris ketvirtadalius konfiskuotino automobilio vertės, taigi buvo taikyti beveik tolygūs savo dydžiu turtiniai padariniai; byloje Nr. 2K-35-719/2018 automobilis nebuvo konfiskuotas, be kita ko, dėl to, kad nusikaltimas padarytas automobilių stovėjimo aikštelėje, kas rodo mažesnį tokios veikos pavojingumą kitų eismo dalyvių atžvilgiu, be to, kaltininkas buvo labai prastos sveikatos, sirgo kaulų retėjimo liga, buvo tik 30 procentų darbingas, todėl jam automobilis buvo itin reikalingas važiuoti į gydymo įstaigas; byloje Nr. 1A-86-334/2018 automobilis nebuvo konfiskuotas, be kita ko, dėl to, kad konfiskuotino turto vertė buvo didelė – 13 680 Eur, o kaltininkas - jauno amžiaus, studentas, neturintis pajamų, priklausomas nuo tėvų, todėl kolegija sprendė, kad automobilio vertės išieškojimas būtų nepakeliama finansinė našta, ir skyrė įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą; byloje Nr. 1A-90-185/2018 automobilis nebuvo konfiskuotas, be kita ko, dėl to, kad kaltininkė buvo priešpensinio amžiaus, bedarbė, išlaikoma sutuoktinio, o konfiskuotino turto vertė - 9 331 Eur; byloje Nr. 1A-361-209/2018 nusikaltimas padarytas vidury nakties, kas rodo veikos mažesnį pavojingumą eismo dalyvių atžvilgiu, kaltininkas jauno amžiaus, dėl prastos sveikatos nesusirandantis pastovaus darbo, dėl ko kolegija sprendė, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas būtų neproporcingas padarytam teisės pažeidimui; byloje Nr. 1A-313-851/2018 automobilio konfiskavimas buvo taikomas.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise (BK 68 straipsnis)

10. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės, daugiausia dėmesio turi būti skiriama tam, kad baudžiamojo poveikio priemonė darytų maksimalų poveikį baudžiamuosius įstatymus pažeidusiam asmeniui. Teismų praktikoje ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-353/2009, 2K-103/2010 ir kt.).

11. Byloje nustatyta, jog BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką apeliantas padarė naudodamasis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, be to, būdamas neblaivus. Taigi jis padarė pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą. Nors, kaip jau minėta, apeliantas teigiamai charakterizuojamas ir gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, visgi baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad prieš nusikalstamos veikos padarymą jis buvo padaręs administracinių teisės pažeidimų, naudodamasis šia specialia teise, ir turi galiojančią nuobaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad pagrindas suvaržyti apeliantui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, yra, todėl apylinkės teismas pagrįstai ją skyrė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė ir teisingą šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą – du metus, nes trumpesnis terminas, atsižvelgus tiek į esamą baudžiamosios ir administracinės teisinės atsakomybės santykį bei poveikio priemonių skyrimo tikslus, tiek į nusikalstamos veikos pavojingumą ir V. D. asmenybę, nebūtų proporcingas padarytam teisės pažeidimui - nusikaltimui. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė neabejotinai suvaržys apeliantą, galimai įtakos jo galimybes atlikti darbines funkcijas pagal šiuo metu sudarytą darbo sutartį, tačiau šie nepatogumai bus tik laikini, nes baudžiamojo poveikio priemonė paskirta dvejų metų terminui, ir jie yra paties apelianto neatsakingų veiksmų padarinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie padariniai, taikant valstybės prievartos priemonę, yra adekvatūs ir proporcingi jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl apylinkės teismo sprendimas uždrausti jam dvejiems metams naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones atitinka BK 68 straipsnio nuostatas. Panašios praktikos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 1A-255-312/2018, 1A-232-327/2018, 1A-102-458/2018, 1A-209-485/2018 ir kt.), atitinkamai apelianto nurodytos nutartys nesudaro pagrindo išvadai, kad apylinkės teismo sprendimas neatitinka teismų praktikos.

12. Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. D. baudžiamojo poveikio priemones – turto konfiskavimą ir uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejiems metams, įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jomis abejoti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. D. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Šis nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Audrius CininasTeisėjai Jurgita MačionytėVitalija Norkūnaitė