Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla A. J. nutraukta.

A. J. perduotas laiduotojos D. J., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) r., atsakomybei pagal laidavimą be užstato ir nustatytas 2 (dvejų) metų laidavimo terminas.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsnio 1, 2 dalimis, A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (uždraudimas naudotis specialia teise) ir A. J. uždrausta naudotis teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, A. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (turto konfiskavimas) ir iš A. J. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Volkswagen Passat S“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), – vertę atitinkančią pinigų sumą – 7 508 Eur (septynis tūkstančius penkis šimtus aštuonis eurus) į valstybės biudžetą.

A. J. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento – vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2014 m. sausio 16 d. VĮ „Regitra“, –paėmimas – iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad 2017 m. spalio 26 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g., ties (duomenys neskelbtini) namu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volkswagen Passat S“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,42 promilės etilo alkoholio).

Apeliaciniu skundu atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. prašo pakeisti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino trečiojo asmens turto, automobilio „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertės (7 508 Eur sumos) išieškojimas iš A. J. –, ir neskirti tokios baudžiamojo poveikio priemonės ar pakeisti ją į kitą baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamus darbus (BK 67 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Visų pirma, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, sudėtį, apeliantas pasisako, jog jo tikslas parvažiuoti į namus pats savaime neturi jokio nusikaltimo sudėties. Šiuo atveju nusikaltimo sudėties objektyvųjį požymį sudaro du elementai, t. y. kaltininko neblaivumas, kai alkoholio koncentracija viršijo teisės aktuose numatytą leistiną koncentraciją, ir tokios būsenos automobilio vairavimas. Apelianto nuomone, minėtas automobilis „Volkswagen Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo atveju tėra daiktinis įrodymas, kuris buvo grąžintas daikto savininkui, ir nelaikytinas konfiskuotinu turtu, nes nebuvo įsigytas, pasiskolintas ar savavališkai iš trečiojo asmens paimtas būtent šio nusikaltimo padarymui.

Antra, A. J. skundžiamu nuosprendžiu nustatyta prievolė sumokėti didelę konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nepaisant to, jog trečiojo asmens turtas neatitinka konfiskuotinam turtui keliamų reikalavimų, neatsižvelgiant, jog apelianto šeimoje yra išlaikytinių, šeima turi kitų mokėtinų prievolių, pažeidžia Baudžiamojo kodekso teisės normas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą, nes automobilio vertė didelė, nusikalstamos veikos pasekmių nėra.

Nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone gali būti pripažįstamas tik toks turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Dėl to paprastai nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas. Apeliantas pateikia nuomonę, jog kilusį eismo įvykį, kurio kaltininkas yra neblaivus vairuotojas, bet pasekmės nėra skaudžios, kasacinis teismas vertina kaip neatsargų nusikaltimą, o ne tyčinį, todėl turto (automobilio) konfiskavimas neturėtų būti taikomas. Šiuo atveju dėl savanoriškai nutrauktos nuskalstamos veikos jokios teisinės pasekmės nekilo, todėl, apelianto nuomone, neteisinga taikyti trečiojo asmens turto konfiskavimą ar įpareigojimą sumokėti šio turto vertę, pažeidžiant proporcingumo principą.

Apelianto nuomone, jo padaryta nusikalstama veika nepriskirtina savanaudiškų nusikaltimų grupei, kadangi tai atsitiktinė, spontaniška veika, nesusijusi su naudos gavimu ar siekiu tyčia pažeisti įstatymą. Tai reiškia, jog trečiojo asmens turto konfiskacija ar įpareigojimas kaltinamajam sumokėti šio turto vertę galėtų būti taikoma tik siekiant paveikti kaltinamojo motyvaciją ir atgrasyti nuo naujų nusikaltimų darymo, taip pat tik tuo atveju, jeigu tai susiję su trečiojo asmens žinojimu, jog jo turtas bus naudojamas nusikalstami veikai daryti. Byloje tokių duomenų nėra, taip pat nėra jokių įrodymų, jog be šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pats baudžiamasis procesas bei specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams būtų nepakankamas A. J. elgesio motyvacijai pakeisti.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog teismų praktikoje nurodoma, kad konfiskuotinu turtu, kaip nusikaltimo padarymo priemone, pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės. Turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto labai pasunkėtų arba būtų visai neįmanomas. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, kam nuosavybės teise priklauso šis turtas ir ar jo savininkas žinojo arba turėjo ir galėjo numatyti, jog jis bus naudojamas nusikalstamai veikai daryti. Kaip minėta, tokių įrodymų byloje nėra. BK 72 straipsnio 1 dalis yra bendrinė teisės norma, kuri reiškia, jog trečiojo asmens turtas ne visada laikytinas konfiskuotinu turtu, jeigu nėra 4 dalyje nurodytų požymių.

Teisės doktrinoje laikomasi principo, jog pernelyg griežtų ir neproporcingų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių taikymas sukelia priešingas pasekmes, nei to siekia įstatymo leidėjas. Kaip taisomai gali veikti apeliantą didelės trečiojo asmens konfiskuotino turto vertės sumokėjimas, kuris A. J. yra nepakeliama finansinė našta ir neigiamai paveiks jo šeimos turtinę padėtį bei apribos mažamečio vaiko aprūpinimą, būtinų gyvenimo ir lavinimo sąlygų sudarymą, pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Apelianto nuomone, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, būtų pakankama, jeigu jam būtų pritaikytos švelnesnės baudžiamojo poveikio priemonės. Tai arba BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytas įpareigojimas sumokėti tam tikrą sumą į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, arba 5 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – nemokami darbai.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras Raimundas Aukštakalnis prašo atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pripažino, kad automobilis „Volkswagen Passat“, kurį vairavo A. J., yra nusikaltimo padarymo priemonė. Be šios priemonės A. J. negalėjo įvykdyti nusikalstamos veikos. A. J. veikė tiesiogine tyčia, jis žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis.

Teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise ir turto konfiskavimas – yra tarpusavyje suderinamos ir ne perteklinės. Atsiliepime pažymėta, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal teismų praktiką nusikalstamų veikų, numatytų BK 281 straipsnio 7 dalyje, prevencijai užtikrinti paprastai skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialia teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nėra ginčijama atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. kaltė padarius nusikaltimą ir jo veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Šiuo atveju A. J. nesutinka tik su jam individualizuota bausme, t. y. sutinka, kad jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikytomis BK 72 straipsnio nuostatomis ir sprendimu iš A. J. išieškoti konfiskuotino automobilio „Volkswagen Passat S“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą.

BK 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 3 dalyje apibrėžiama, kad būtent kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Galiausiai minėto straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Apygardos teismas pažymi, jog prokuroras pirmosios instancijos teisme, atsižvelgdamas į tai, kad pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobilio „Volkswagen Passat S“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra ne A. J., o UAB „A.“ (b. l. 35), prašė taikyti būtent BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas – t. y. iš A. J. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (b. l. 125). Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendyje konstatavo, jog pagal VĮ „Regitra“ duomenis automobilio savininkas yra ne kaltininkas, o trečiasis asmuo – UAB „A.“ (b. l. 34, 35, 43), kuri pagal nustatytas aplinkybes nežinojo, kad A. J. vairuos neblaivus. Automobilis naudojamas darbo funkcijoms atlikti, todėl turto konfiskavimas modifikuotas – nuspręsta iš A. J. išieškoti automobilio „Volkswagen Passat S“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę (7 508 Eur) atitinkančią pinigų sumą.

Šiame kontekste apygardos teismas pažymi, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais (2016 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. XII-2277 (TAR, 2016, Nr. 2016-06428)), už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė, taip siekiant didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač siekiant išvengti eismo įvykių, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, daugeliu atvejų nėra įmanomas. Priešingu atveju susidarytų tokia situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, pobūdžio. Pagal teismų praktiką, padarius ne BK 281 straipsnio 7 dalyje, o kitose šio straipsnio dalyse numatytą nusikalstamą veiką, transporto priemonė paprastai nėra konfiskuojama, tačiau tokiais atvejais padaromas neatsargus nusikaltimas, o nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti. Sąmoningas transporto priemonės panaudojimas darant šioje teisės normoje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką yra įtrauktas į BK 287 straipsnio 7 dalyje aprašytą nusikaltimo sudėtį kaip būtinasis požymis, tačiau tai transporto priemonės kaip nusikalstamos veikos priemonės statuso nekeičia, nes būtent ją naudojant ir yra sudaromos sąlygos įvykdyti tokio pobūdžio nusikalstamą veiką. Taigi transporto priemonės panaudojimas yra ir nusikaltimo padarymo priemonė, ir būtina sąlyga, be kurios neįmanoma padaryti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos veikos (lot. conditio sine qua non).

Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl vairuotojams keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir atsargumo reikalavimai. Kiekvienas eismo dalyvis privalo būti pakankamai protingas, atsargus ir rūpestingas, kad, prieš vairuodamas transporto priemonę, įsitikintų, ar yra tinkamos būklės tai daryti ir nesukels pavojaus sau bei kitiems eismo dalyvavimas. Taigi nagrinėjamu atveju negalima tvirtinti, kad A. J. veika buvo neatsargi, kadangi, vairuodamas neblaivus, jis suprato savo veiksmų pavojingumą ir priešingumą teisei, tačiau vis tiek norėjo taip elgtis. A. J. tvirtinimą, kad norėjo savanoriškai nutraukti nusikalstamą veiką, apygardos teismas vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės arba palengvinti savo padėtį, be to, tokių jo parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko ir kitą skundo argumentą, kad ši veika buvo atsitiktinė, kadangi A. J. anksčiau yra baustas administracine tvarka, taip pat ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (b. l. 86–89). Aptartos aplinkybės rodo, kad, A. J. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės ir nepaskyrus baudžiamojo poveikio priemonių, būtų visiškai nepasiekti baudžiamosios atsakomybės tikslai ir asmuo nepajustų savo neteisėtos veikos padarinių naštos.

Dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, jog konfiskuotinos transporto priemonės vertė yra labai didelė, o A. J. šeimos finansinė padėtis sunki, nes turi finansinių įsipareigojimų – privalo padengti skolas tretiesiems asmenims, mokėti kredito įmokas (b. l. 142–150), taip pat A. J. privalo išlaikyti mažametį vaiką (b. l. 140), apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog asmens šeiminės, darbinio pobūdžio aplinkybės, materialinė padėtis nesudaro pakankamo pagrindo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – nekonfiskuoti transporto priemonės, kuria buvo padarytas nusikaltimas, ar neišieškoti iš kaltininko konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tokiais savo veiksmais galėjo sukelti pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei, pavojų visam eismo saugumui, o tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta žala nė vienam eismo dalyviui ir jokioms transporto priemonėms, yra tik laimingas atsitiktinumas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien tik simbolinės, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens pageidavimus tenkinančios bausmės ar (ir) baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų baudžiamajai atsakomybei keliamų tikslų. Tiek skiriama bausmė, tiek baudžiamojo poveikio priemonė turėtų nubausti kaltininką, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Kita vertus, neigiamų pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant nusikalstamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo A. J. netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – neišieškoti nusikalstamos veikos padarymo metu vairuotos transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. J. neblaivus vairavo automobilį „Volkswagen Passat S“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė, pagal UAB „A.“ pateiktą pažymą, yra 7 508 Eur (b. l. 32). Pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad šios transporto priemonės vertės išieškojimas iš A. J. jam yra nepakeliama finansinė našta, tačiau pačios nustatytos transporto vertės neginčija, todėl apygardos teismas šiuo klausimu plačiau ir nebepasisako.

Apibendrinant visa tai, kas aptarta, nėra pagrindo tenkinti atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. prašymo neišieškoti konfiskuotino turto – transporto priemonės „Volkswagen Passat S“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), – vertę atitinkančios pinigų sumos. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. J. apeliacinį skundą atmesti.