Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Artūro Šumsko,

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą S. P., jo gynėjui advokatui Stasiui Karveliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. (toliau tekste ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 40 straipsniu, S. P., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 281 straipsnio 7 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį G. P., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakomybei be užstato, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsniu, S. P. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsniu, S. P. paskirta 5 MGL (188,3 eurų) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 str. 5 d., iš S. P. išieškota automobilio „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 790 eurų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu S. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-27 nuosprendį: 1) panaikinti S. P. skirtą draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones; 2) taikyti Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio nuostatas be jos išlygų, numatytų šio straipsnio 5 dalyje, konfiskuojant automobilį, o ne išieškant šio konfiskuotino turto vertę. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 68 straipsnio nuostatas. Nurodo, kad pagal BK 68 straipsnio 1 dalį teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad įvykio metu jis turėjo kokią nors įstatymu nustatyta tvarka įgyjamą specialią teisę, tame tarpe ir teisę vairuoti kelių transporto priemonę. Nurodo, kad įvykis užregistruotas 2017 m. liepos 23 d., o specialią teisę vairuoti kelių transporto priemonę įstatymu nustatyta tvarka jis įgijo 2018 m. vasario 3 d., todėl, šiuo atveju, apelianto manymu, yra akivaizdžiai pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste ir – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo sprendimu išieškoti iš jo (apelianto) automobilio „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 790 eurų. Teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos procese metu nebuvo aiškintasi, ar turtą (transporto priemonę) galima buvo ir galima šiuo metu paimti be išlygų, kurios yra numatytos BK 72 straipsnio 5 dalyje. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Teisėjų kolegijos sprendimu atliktas dalinis įrodymų tyrimas – asmens sutikimu apklaustas automobilio savininkas G. P..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

S. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai nekonfiskavo G. P. priklausančio automobilio „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos padarymo priemonės. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas konstatavo, kad S. P. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas transporto priemonę VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri priklauso ne jam, o kitam asmeniui – jo tėvui G. P., ir nėra BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių būtų galima konfiskuoti šį kitam asmeniui priklausantį turtą.Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, išieškodamas iš S. P. 790 eurų dydžio automobilio vertę atitinkančią sumą, netinkamai pritaikė įstatymą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendis šioje dalyje yra keistinas.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (Konstitucinio Teismo 2002 kovo 14 d. nutarimas).Pagal BK 72 straipsnio nuostatas baudžiamojo poveikio priemonė - turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Pagal teismų praktiką tokiu būdu panaudota kelių transporto priemonė pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-14-511/2018, 2K-79-511/2018, 2K-118-511/2018 ir kt.).Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalies, taip pat BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas, taigi ir nusikalstamos veikos priemonės, privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. S. P. suprato, kad darydamas šį nusikaltimą jis naudojosi kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (automobiliu). Tai reiškia, kad jis savo tyčiniais neteisėtais veiksmais sudarė tokią situaciją, kai jo laikinai valdomas ar naudojamas kito asmens turtas gali būti prarastas, nes įstatyme yra nustatyta, kad pažeidimo padarymo priemonė yra konfiskuojama. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 72 straipsnio 4 dalį kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklaustas G. P., kuris patvirtino, jog yra S. P. tėvas, ir automobilis VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso jam nuosavybės teise. Taip pat paaiškino, jog įvykio metu kartu su sūnumi S. P. gyveno name, adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Šiuo automobiliu mokė sūnų vairuoti, kartu su sūnumi jį remontuodavo. Automobilis stovėjo uždarame kieme, raktelius visada palikdavo užvedimo spynelėje. Sutinka, kad nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, jeigu nebūtų palikęs raktelių, sūnui nebūtų pagundos pasinaudoti automobiliu ir padaryti nusikalstamą veiką, todėl palaiko apeliacinį skundą ir sutinka, kad jam nuosavybės teise priklausantis automobilis VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būtų konfiskuotas.Nagrinėjamo skundo kontekste teisėju kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtent transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad G. P. nuolat palikdavo automobilį VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kieme su rakteliais, tai yra tokiu būdu sudarė visas galimybes asmeniui ar asmenims naudotis jam priklausančia transporto priemone, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti išskirtinės situacijos, kad automobilis buvo paimtas be transporto priemonės savininko žinios ir panaudotas prieš jo valią, todėl šiuo atveju yra pagrindas taikyti G. P. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimą (BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog G. P. turi teisę civilinio proceso nustatyta tvarka reikalauti iš S. P. atlyginti padarytą jam turtinę žalą. Dėl apeliacinio skundo argumentų apie teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą ( šio nuosprendžio 3.1. punktas ), teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. P. vairavo kelių transporto priemonę – automobilį – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viršijęs 1,5 promilės ribą, kuriai esant kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį; jo kraujyje buvo nustatyta 1,92 promilės etilo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į kaltinamojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, BK 40 straipsnyje nustatytų sąlygų buvimą, vadovaudamasis įstatymo suteikta diskrecija, atleido S. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskirdamas jam kriminalinės bausmės, tačiau pripažindamas, kad atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės būtina skirti bent tris baudžiamojo poveikio priemones – tarp jų draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.Pagal teismų praktiką asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais taip pat atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai, atsižvelgus į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.S. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė vairuodamas transporto priemonę ir šiurkščiai pažeisdamas KET. Automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Pagal formuojamą teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti turi savarankišką teisinę reikšmę, nereikalaujama, kad nusikalstamos veikos padarymo metu kaltininkas turėtų tokią specialią teisę vairuoti, todėl, atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, minėtų teisinių padarinių užtikrinimas yra būtinas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės S. P. šią baudžiamojo poveikio priemonę, neprieštarauja tikslams ir principams, siekiant užtikrinti BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos prevenciją.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

S. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalį, kurioje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 str. 5 d., iš S. P. išieškota 790 eurų suma, atitinkanti automobilio „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę konfiskuoti G. P. nuosavybės teise priklausantį automobilį „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.