- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-06-03
- Bylos Nr.
- 1A-155-744/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-2-00004-2019-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laisvydas Zederštremas (pirm.), Nerijus Masiulis, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- J. G.
- Advokatai
- Mantas Šriupša, Dainius Žiedas
- Kategorijos
- 1.2.18.10Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
- 2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
- 2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,
nukentėjusiajam J. G. ir jo atstovui advokatui Mantui Šriupšai (vaizdo konferencijos būdu),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo ir nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 100 MGL dydžio (5000 Eur) bauda; A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį (dėl 15 000 Eur neužfiksavimo; pinigų neišmokėjimo pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiojo J. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas; J. G. iš A. K. priteista 830 Eur (teisinės pagalbos) išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalyje, tai yra tuo, kad laikotarpyje nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal kasos operacijų pirminių apskaitos dokumentų ir kasos knygų duomenis, atlikdamas kasininko pareigas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., netinkamai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, tai yra nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, įmonės buhalterei I. (K.) G. laikotarpyje nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. vykdant direktorius ir kasininko A. K. nurodymus ir išrašius kasos išlaidų orderius pagal mokamuosius žiniaraščius išmokėjimus, įrašius į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), kuriuose nėra pinigus mokančių, gavėjų, kasininko ir direktoriaus parašų, nurodant dokumento datą, numerį, mokėtoją, gavėją, turinį ir sumą, iš viso už 7987,26 Eur, nesilaikė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 straipsnio pakeitimas) 2 dalies – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto – privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys ir 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų – įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.
2. Teisiamojo posėdžio metu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsniu, kaltinamajam A. K. pranešė, jog jo veika, ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, gali būti perkvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, tai yra jis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal kasos operacijų pirminių apskaitos dokumentų ir kasos knygų duomenis, atlikdamas kasininko pareigas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija), būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. netinkamai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, tai yra nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, nes A. K., veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią buhalterę I. (K.) G., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, įmonės buhalterei I. (K.) G. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. vykdant direktoriaus ir kasininko A. K. nurodymus ir išrašius kasos išlaidų orderius pagal mokamuosius žiniaraščius išmokėjimus, ir įrašius į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), tai yra apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais įforminus neįvykusias ūkines finansines operacijas, iš viso už 7 987,26 Eur, nes realiai pinigai A. L., A. B., M. A. nebuvo išmokėti, taip pat kuriuose nėra pinigus mokančių, gavėjų, kasininko ir direktoriaus parašų, nurodant dokumento datą, numerį, mokėtoją, gavėją, turinį ir sumą, A. K. nesilaikė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 straipsnio pakeitimas) 2 dalies – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto – privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys ir 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų – įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės (UAB) „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.
4. Be to, A. K. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal kasos operacijų pirminių apskaitos dokumentų ir kasos knygų duomenis, atlikdamas kasininko pareigas pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., netinkamai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, tai yra nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, neužfiksavęs grynųjų pinigų 15 000 Eur pagal 2018 m. gruodžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaitą – faktūrą, (duomenys neskelbtini), už parduotą vilkiką gavimo ūkinės finansinės operacijos apskaitos dokumentu, kasos pajamų orderiu ar pinigų priėmimo kvitu ir neįrašęs į buhalterinę apskaitą, nesilaikė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus ir 6 straipsnio (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 straipsnio pakeitimas) 2 dalies reikalavimų – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės (UAB) „(duomenys neskelbtini)“ turto ir įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.
5. Be to, A. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., netinkamai organizavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, tai yra nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, ir dėl to, jog įmonės buhalterei I. K., vykdant direktoriaus ir kasininko A. K. nurodymus, įforminus dokumentais – pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3, įrašius į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą atitinkamai – 4750 Eur, 300 Eur ir 480 Eur, iš viso 5530 Eur sumai J. G., kurių išmokėjimas nepatvirtintas pinigų gavėjo parašais, tai yra apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais įforminus neįvykusias ūkines finansines operacijas, iš viso už 5530 Eur, jis, atlikdamas tiriamuoju laikotarpiu įmonės vadovo pareigas, nesilaikė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 straipsnio pakeitimas) 2 dalies – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto – privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys ir 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų – įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, dėl ko, negalima iš dalies nustatyti bendrovės (UAB) „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.
6. Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad A. K. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties, kiek tai susiję su A. K. inkriminuotu 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimu, kai A. K. bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo grynųjų pinigų 15000 Eur, taip pat A. K. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties, kiek tai susiję su A. K. inkriminuotu 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimu, kai A. K. pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3, J. G. neišmokėjo atitinkamai – 4750 Eur, 300 Eur ir 480 Eur, iš viso 5530 Eur sumos.
7. Be to, A. K. taip pat buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, tai yra tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. gegužės 5 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje suklastojo dokumentą (patvirtinimą), kuriame buvo nurodytas tikrovės neatitinkantis faktas apie tai, kad „J. G. patvirtino, kad iš viso, per du kartus, bankiniu pavedimu A. K., gyv. (duomenys neskelbtini), paskolintos lėšos (iš viso 14500 Eur, keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, 2016 m. lapkričio 2 d. 6000 Eur ir 2016 m. lapkričio 14 d. 8500 Eur), dalimis, grynaisiais pinigais jam yra grąžintos. Jokių finansinių pretenzijų A. K. jis neturi“ ir šį suklastotą dokumentą nuo suklastojimo momento laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iki pateikdamas šį suklastotą dokumentą savo atstovaujančiam advokatui Dainiui Žiedui, kuris šį suklastotą dokumentą, kaip priedą prie atsakovo A. K. vardu surašyto atsiliepimo į ieškinį dėl skolos ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, 2019 m. gegužės 5 d. per Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, pateikė prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjamos elektroninės civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini).
8. Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžiu A. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai neabejotinų A. K. kaltės dėl dokumento suklastojimo įrodančių duomenų. Nustačius šias aplinkybes, darytina išvada, jog A. K. nežinojo, jog 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimas yra suklastotas, todėl konstatuotina, jog A. K. veiksmuose nėra ir kitų nusikalstamų veikų, tai yra suklastoto dokumento laikymo bei panaudojimo, jį pateikiant advokatui Dainiui Žiedui, kuris šį suklastotą dokumentą pateikė prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose nagrinėjamos civilinės bylos, požymių.
II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai
9. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Dainius Žiedas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. pripažinimo kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 830 Eur proceso išlaidų priteisimo J. G..
9.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. K. gynėjas nurodo, kad teismas neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, neteisingai kvalifikavo inkriminuotą veiką, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai A. K. pripažino kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, be pagrindo priteisė dalį išlaidų J. G.. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto apskaitą tvarko vyriausiasis buhalteris ir atsako už buhalterinių įrašų teisingumą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkė buhalterė. Taigi teismo nustatyti apskaitos pažeidimai yra padaryti įmonės buhalterės. Būtent buhalterė išrašė inkriminuotus kasos išlaidų orderius, kurių savo parašu nepatvirtino nei juose nurodyti pinigų gavėjai, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K.. Buhalterė I. G., vadovaudamasi Vyriausybės patvirtintomis Kasos taikylėmis, privalėjo teikti privalomus (rašytinius) nurodymus dėl kasos išlaidų (ir pajamų) orderių, o nurodymų nevykdant, neturėjo teisės ir pagrindo šias operacijas įtraukti į apskaitą. Pažymėtina, jog inkriminuotas ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes sukėlė ne pats kasos išlaidų orderių, kurių be juos sukūrusios ir pasirašiusios buhalterės nepasirašė kiti subjektai (pinigų gavėjai, kasininkas, direktorius), išrašymas, o faktiškai neįvykusių ir/ar tinkamai buhalteriniais dokumentais nepagrįstų operacijų buhalterės atliktas įtraukimas į bendrovės apskaitą. Kasos išlaidų orderiuose atspindėjus realiai neįvykusią ūkinę operaciją jie turėjo būti anuliuoti ir buhalterės netraukiami į apskaitą. Taip pat kasos išlaidų orderio nepasirašius pinigų gavėjui, kasininkui ir/ar direktoriui, nebuvo teisinio pagrindo buhalterei įtraukti jį į apskaitą, taip sukeliant specialisto išvadoje nustatytas pasekmes. Nurodytas aplinkybes pagrindžia tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti buhalterės I. G. parodymai, kaltinamojo A. K. parodymai, specialisto išvada ir specialistės R. Č. paaiškinimai.
9.2. Apelianto teigimu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės I. G. parodymai patvirtina, jog ji gerai žinojusi ir supratusi finansinę ir apskaitos situaciją bendrovėje. Buhalterė, duodama parodymus teisme, neparodė, kad direktorius būtų nurodęs išrašyti kasos išlaidų orderius, tuo labiau neatitinkančius tikrovės dėl neįvykusių piniginių operacijų. Priešingai – ji paaiškino, kad, išrašydama vairuotojams kasos išlaidų orderius, žinojo, jog realiai jie jokių pinigų negavo, taip įformino avansinius „sudengimus“. Tai paneigia teismo nustatytą aplinkybę, jog direktorius pats išrašęs kasos išlaidų orderius apie grynųjų pinigų išmokėjimą darbuotojams ir tariamai patvirtino buhalterei, kad vairuotojams kasos išlaidų orderiuose nurodytos sumos išmokėtos iš banko sąskaitos nuimtais pinigais. A. K. nebuvo jokio poreikio aiškintis apie tariamus mokėjimus vairuotojams grynaisiais pinigais, nes jis tokių dokumentų išrašyti nenurodė, pats jų nesukūrė. Buhalterė patvirtino, kad direktoriui inkriminuotus kasos išlaidų orderius apie vairuotojams neva išmokamas sumas surašė savo iniciatyva, iš anksto žinodama, kad juose nurodomos lėšos nebus mokamos, nes jų paskirtis buvo atlikti avansinius sudengimus. Buhalterė taip pat pripažino aiškiai supratusi, kad negalėjo į apskaitą įtraukti dokumentų be visų rekvizitų, tai yra parašų. Iš specialisto išvados ir specialistės parodymų išplaukia, kad būtent neįvykusių ūkinių operacijų dokumentų, neturinčių visų privalomų rekvizitų, įtraukimas į buhalteriją iškraipė apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti įmonės įsipareigojimų.
9.3. Apelianto tvirtinimu, A. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, apskaitos vedimą organizavo tinkamai, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais galėjo būti iškraipyti apskaitos duomenys, dėl ko nebūtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, kapitalo, įsipareigojimų ar struktūros. UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaujant A. K., dirbo profesionali finansininkė – buhalterė, turinti specialiųjų žinių, reikalingų apskaitos tvarkymui. Tiek A. K., tiek buhalterės parodymais nustatyta, kad direktorius pateikdavo visus pirminius įmonės ūkinių operacijų dokumentus – sąskaitas, bankų išrašus, teikdavo teisingus duomenis apie vairuotojų darbo laiką ir kt. A. K. neinkriminuotas dokumentų ar apskaitos neišsaugojimas. Byloje nenustatyta, kad direktorius buhalterei būtų pateikęs neteisingus dokumentus ar duomenis, juos naikinęs, klastojęs, o buhalterė, to nežinodama, į apskaitą įtraukusi neteisingus duomenis ir dokumentus. Priešingai – direktorius tinkamai atliko organizacinius ir kitus veiksmus, kad įmonėje būtų užtikrinta tinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Nustatyti neatitikimai yra sąlygoti buhalterės sukurtų dokumentų, neturinčių visų privalomų rekvizitų, kuriuose pavaizduotos neįvykusios finansinės operacijos, įtraukimas į įmonės apskaitą. Taigi byloje esantys įrodymai nepatvirtina teismo nustatytų aplinkybių, kad A. K. sukūręs kasos išlaidų orderius, kuriuose atvaizduotos faktiškai neįvykusios operacijos grynaisiais pinigais, o buhalterė nežinodama to įtraukusi juos apskaitą. A. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, buvo atsakingas už apskaitos organizavimą, dokumentų išsaugojimą ir šias pareigas vykdė tinkamai. Tuo tarpu nustatyti pažeidimai susiję su netinkamu apskaitos vedimu, už ką yra atsakingas specialusis subjektas – įmonės buhalteris.
9.4. Apeliantas pažymi, kad J. G. šioje byloje nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu pripažintas tik dėl A. K. inkriminuoto dokumento suklastojimo ir panaudojimo, o A. K. pagal šį kaltinimą išteisintas. Dėl kitų nagrinėtų kaltinimų, numatytų BK 222 ir 223 straipsniuose, J. G. nebuvo laikomas nukentėjusiuoju. Todėl A. K. išteisinus pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, jo atstovo prašymas dėl patirtų išlaidų atlyginimo turėjo būti atmestas. Kiti teisme nagrinėti kaltinimai nebuvo susiję su J. G. teisių gynimu ir interesų atstovavimu.
10. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. K. pripažinti kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl visų inkriminuotų veikų) ir paskirti jam 300 MGL dydžio baudą; A. K. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderius ir 15000 Eur) ir paskirti jam 500 MGL dydžio baudą; A. K. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl kasos išlaidų orderių) ir paskirti jam 100 MGL dydžio baudą; A. K. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo) ir paskirti jam 100 MGL dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, A. K. skirtas bausmes subendrinti ir skirti subendrintą 600 MGL (30000 Eur) dydžio baudą; iš civilinio atsakovo A. K. priteisti J. G. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; taip pat priteisti visas J. G. patirtas proceso išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
10.1. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas A. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino nepagrįstai. Lietuvos teismo ekspertizių centro 2019 m. liepos 11 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog tirti pateiktame 2017 m. kovo 21 d. patvirtinime pasirašė ne J. G., o kitas asmuo. Nustatyti, ar pasirašė A. K. ar kitas asmuo, nebuvo galima. Apelianto nuomone, nors specialisto išvadoje nenustatyta, kad 2017 m. kovo 21 d. patvirtinime pasirašė būtent A. K., ir nėra kitų duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių, jog 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimą suklastojo (pasirašė) A. K., tačiau tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės, nes pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą, tačiau ir tas, kas žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad A. K. žinojo, jog 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimas yra suklastotas, tačiau vis tiek jį laikė ir panaudojo.
10.2. Apeliantas pažymi, kad iš civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, jog J. G. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus, prašydamas iš atsakovo A. K. priteisti 14500 Eur dydžio skolą ir 357 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas pagal proceso metu pateiktus dokumentus. Civilinėje byloje atsakovas A. K. su pateiktu ieškiniu nesutiko ir atsiliepime į ieškinį, kurį pateikė jo atstovas advokatas Dainius Žiedas, teigė, jog ieškovui pinigus yra gražinęs, o ieškovas pinigų gražinimą yra pakvitavęs raštu, kuriame netgi tiksliai nurodyta, kokiomis datomis ir sumomis lėšos yra grąžintos. Kartu su atsiliepimu į ieškinį buvo pateiktas pakvitavimas, kuriame nurodyta, jog „J. G., patvirtino, kad viso, per du kartus, bankiniu pavedimu A. K., gyv. (duomenys neskelbtini), paskolintos lėšos (viso 14 500 Eur, keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, 2016 m. lapkričio 2 d. 6000 Eur ir 2016 m. lapkričio 14 d. 8500 Eur) dalimis grynais pinigais jam yra grąžintos. Jokių finansinių pretenzijų A. K. jis neturi“.
10.3. Apelianto teigimu, susipažinęs su minimu pakvitavimu J. G. patvirtino, jog pakvitavimas yra suklastotas, jame esantis parašas pasirašytas ne jo. Siekiant nustatyti, ar pakvitavime esantis parašas J. G., buvo atlikta ekspertizė. Ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog 2017 m. kovo 21 d. patvirtinime pasirašė ne J. G., o kitas asmuo. Galiausiai civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) buvo baigta patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį, kuria atsakovas A. K. įsipareigoja sumokėti J. G. 14500 Eur skolą ir 1150 Eur bylinėjimosi išlaidas, iš viso 15650 Eur. Taigi, A. K. savo noru sudarydamas taikos sutartį su J. G., pripažino, jog J. G. paskolos negrąžino ir yra skolingas J. G. 14500 Eur, taip pat suvokė, kad 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimas, kuriame nurodyta, jog J. G. 14500 Eur paskola yra grąžinta grynaisiais pinigais, yra suklastotas. A. K., žinodamas, kad minėtas dokumentas yra suklastotas, vis tiek jį laikė ir panaudojo pateikdamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Laikydamas suklastotą dokumentą ir pateikdamas jį Šiaulių apylinkės teismui A. K. veikė tiesiogine tyčia, jis suprato savo neteisėtus veiksmus ir jų norėjo. Dėl tokių A. K. veiksmų kilo padariniai – buvo apsunkintas civilinės bylos nagrinėjimas, iškilo grėsmė J. G. neatgauti savo teisėtai paskolintų piniginių lėšų. Dėl šio kaltinimo priimdamas išteisiamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas nukrypo ir nuo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-495/2020, Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-236-827/2018 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini)2020 atmestas nuteistojo pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo)).
10.4. Apeliantas nurodo, kad A. K. veiksmai nepagrįstai nebuvo kvalifikuoti ir jis nepripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad buvo išrašyti kasos išlaidų orderiai dėl grynųjų pinigų išmokėjimo įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), kuriuose nėra pinigus mokančių, gavėjų, kasininko ir direktoriaus parašų, nurodant dokumento datą, numerį, mokėtoją, gavėją, turinį ir sumą, iš viso už 7987,26 Eur. Visi apklausti liudytojai patvirtino, kad atlyginimas jiems buvo mokamas bankiniais pavedimais, o ne grynaisiais. Liudytoja apklausta UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė I. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kasos išlaidų orderiai buvo rašomi direktoriaus nurodymu, siekiant sudengti buhalterinius neatitikimus. Liudytoja taip pat patvirtino, kad jei orderiuose buvo rašoma, jog žmonės pinigus gavo, tai realiai jie jų negaudavo. Liudytoja nurodė, kad kasos pajamų orderiais būdavo dengiami pinigų trūkumai, tai yra jų kasoje nebuvo. Apelianto nuomone, visa tai rodo, jog būtent A. K. pateikdavo įmonės buhalterei visus duomenis ir tyčia buhalterinę apskaitą vedė apgaulingai bei pasisavino įmonės lėšas toje sumoje, kurioje buvo išrašomi kasos išlaidų orderiai. Išdėstyti duomenys patvirtina, jog A. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, ne tik apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau ir klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, juose įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, jog piniginės lėšos yra išmokamos J. G. ir kitiems asmenims, tačiau realiai piniginės lėšos išmokamos nebuvo, tokiu būdu A. K., klastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus, pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas. Nors pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, kad kasa naujajam direktoriui perduota nebuvo, kasos likutis nebuvo žinomas, todėl negalima daryti išvados, jog A. K. atleidžiant iš pareigų bendrovės kasoje nebuvo bendrovės pinigų, tačiau, apelianto nuomone, naujajam direktoriui J. G. neperdavus kasos, akivaizdu, kad kasos išlaidų orderiuose užfiksuotos ir neišmokėtos lėšos buvo A. K. pasisavintos.
10.5. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas A. K. nepagrįstai išteisino pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl pinigų neišmokėjimo pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3. Bylos duomenimis nustatyta, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašant kasos išlaidų orderius J. G. buvo išlaiduotos šios lėšos: 2016 m. lapkričio 25 d. – 4750 Eur, 2017 m. sausio 28 d. – 300 Eur, 2017 m. vasario 28 d. – 480 Eur, iš viso – 5530 Eur. Tačiau šiuose kasos išlaidų orderiuose nėra J. G. parašų. J. G. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme patvirtino, kad šių lėšų nėra gavęs. Ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. balandžio 19 d. apklausos metu pats A. K. patvirtino, jog 2016 m. lapkričio 25 d. J. G. 4750 Eur nemokėjo, taip pat patvirtino, jog J. G. neišmokėjo ir 2017 m. sausio 28 d. – 300 Eur, 2017 m. vasario 28 d. – 480 Eur, 2017 m. kovo 7 d. – 603,76 Eur. Liudytoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterė I. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad kasos išlaidų orderiai buvo rašomi direktoriaus nurodymu, siekiant sudengti buhalterinius neatitikimus. Liudytoja taip pat patvirtino, kad įmonėje buvo trūkumai, jei orderiuose buvo rašoma, jog žmonės pinigus gavo, tai realiai jie jų negaudavo. Taigi A. K. teisiamojo posėdžio metu pateikta pozicija, jog pagal minėtus kasos išlaidų orderius pinigai J. G. buvo išmokėti kaip skola, niekuo nepagrįsta ir turi būti vertinama kaip A. K. gynybinė versija.
10.6. Apeliantas pažymi, kad A. K. gavo iš J. G. pagal 2018 m. gruodžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaitą – faktūrą, (duomenys neskelbtini), už parduotą vilkiką 15000 Eur, kurių UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo ir juos pasisavino. Dėl šių aplinkybių A. K. taip pat nepagrįstai išteisintas. Teigia, kad J. G. nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį vilkiką „DAF“ pirkėjui R. M. (R. M.) už 15000 Eur. A. K. J. G. nurodė minėtą vilkiką nuvežti į (duomenys neskelbtini) ir perduoti tarpininkui A. V. bei iš jo paimti ir parvežti 15000 Eur. Nuvykus į (duomenys neskelbtini) J. G. susitiko su A. V., kuriam perdavė vilkiką „DAF“ ir paėmė 15000 Eur. Jokių dokumentų su A. V. nepasirašė. Vilkikas neva buvo parduodamas R. M., tačiau pats jo nematė. Pinigus A. V. sumokėjo grynais. Gruodžio 5 d. laikotarpiu nuo 10 val. iki 11.30 val. pas J. G. į namus, kurie yra šalia UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ofiso, atvyko įmonės direktorius A. K., kuris paprašė jam perduoti už automobilio pardavimą gautus pinigus. Tuomet J. G. perdavė A. K. 15000 Eur, tačiau jokių dokumentų nepasirašė. Šie J. G. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. Šiuos parodymus taip pat patvirtina liudytoju apklaustas K. P. ir objektyvieji bylos duomenys – 2019 m. kovo 21 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ENTV Pirmojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad nustatyta, jog A. K. 2018 m. gruodžio 5 d. 9.52 val. ir 10.33 val. iš jam priklausančio mobiliojo ryšio telefono skambino J. G., be to, A. K. mobiliojo ryšio telefono numeris 2018 m. gruodžio 5 d. laikotarpiu nuo 10.28 val. iki 12.10 val. jungėsi prie celių (duomenys neskelbtini), kurios apima J. G. gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini). Nors A. K. ir nurodė, kad jo telefonas prie celių jungėsi, nes jis tuo metu atvyko į aikštelę netoli J. G. namų pasiimti automobilio prekybinių numerių, tačiau ši A. K. versija atsirado tik bylą nagrinėjant teisme, kai jis sužinojo, jog byloje yra duomenys apie jo telefono veikimo laiką ir vietą.
10.7. Apelianto nuomone, A. K. veiksmai, kuomet jis gavo iš J. G. pagal 2018 m. gruodžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaitą – faktūrą, (duomenys neskelbtini), už parduotą vilkiką 15000 Eur, kurių UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo ir minėtas lėšas pasisavino; taip pat kuomet įmonės buhalterei I. K., vykdant direktorius ir kasininko A. K. nurodymus, įforminus dokumentais – pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3, ir įrašius į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą atitinkamai – 4750 Eur, 300 Eur ir 480 Eur, iš viso 5530 Eur sumai, J. G., kurių išmokėjimas nepatvirtintas pinigų gavėjo parašais, tai yra apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais įforminus neįvykusias ūkines finansines operacijas, iš viso už 5530,00 Eur, jis, atlikdamas tiriamuoju laikotarpiu įmonės vadovo pareigas, suklastojo minėtus kasos išlaidų orderius, nurodytas lėšas pasisavino ir nesilaikė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų; turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.
10.8. Apelianto teigimu, dėl A. K. nusikalstamos veikos (numatytos BK 300 straipsnio 1 dalis dėl suklastoto 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo) J. G. patyrė neturtinę žalą, todėl ji turi būti teisingai atlyginta. Dėl A. K. suklasto dokumento (2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo), kuris buvo pateiktas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams, teisminis procesas užsitęsė, buvo apsunkinta J. G. pozicija ginant savo pažeistas teises, byloje buvo atliekama ekspertizė. Dėl šių A. K. veiksmų J. G. itin išgyveno, turėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, vykti į apklausas ikiteisminiame tyrime, tai apsunkino įprastą J. G. rutiną ir sukėlė itin didelį stresą. Pateikus suklastotą dokumentą į civilinę bylą J. G. itin išgyveno, bijojo, jog gali netekti savo teisėtai paskolintų lėšų. Visa tai patvirtina, jog J. G. patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Be to, dėl A. K. veiksmų, apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, tuometinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas J. G. taip pat patyrė neturtinę žalą. J. G. perėmus UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymą buvo itin sudėtinga toliau valdyti įmonę, kadangi nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., J. G. nebepajėgė valdyti įmonės ir buvo priverstas ieškoti, kam ją parduoti. Neradus įmonei pirkėjo, J. G. teko įmonę padovanoti. Netekus įmonės, į kurią buvo investavęs daug sunkaus darbo ir finansinių lėšų, J. G. itin išgyveno. Dėl apgaulingo A. K. buhalterinės apskaitos tvarkymo J. G. nebeatgavo savo įmonei paskolintų lėšų. Taip pat J. G. buvo priverstas dalyvauti teismo posėdžiuose, vykti į apklausas ikiteisminiame tyrime, tai apsunkino įprastą J. G. rutiną ir sukėlė itin didelį stresą.
10.9. Apeliantas mano, kad A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį skirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda yra per švelni, neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmės paskirties ir negali būti laikoma proporcinga A. K. padarytos nusikalstamos veikos sunkumui ir jo asmenybei. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą ir formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, A. K. skirtinas baudos dydis turėtų būti mažinamas nuo vidurkio, tačiau, nėra pagrindo skirti minimalų baudos dydį. A. K. padarė tyčinį apysunkį nusikalstamą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, todėl jam turėtų būti nustatyta 300 MGL dydžio bauda, kuri atitiktų ir naujausią formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-222/2019, 2K-136-689/2019, 2K-158-689/2020, 2K-123-1073/2020).
10.10. Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą J. G. atstovavo advokatas. J. G. patyrė 2000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ikiteisminio tyrimo metu ir 3327,5 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti teisminio bylos nagrinėjimo metu, iš viso J. G. patyrė 5327,5 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Pažymi, kad 2018 m. gruodžio 19 d. J. G., atstovaujamas advokato, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateikė pranešimą dėl A. K. nusikalstamų veikų padarymo. Ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, todėl šį nutarimą J. G., atstovaujamas advokato, apskundė. Jo skundas buvo tenkintas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu J. G. buvo apklaustas 2 kartus (2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. birželio 10 d.), buvo pripažintas nukentėjusiuoju, todėl teikė civilinį ieškinį. Bylą nagrinėjant teisme J. G. taip pat buvo apklaustas du kartus (2020 m. vasario 3 d. ir 2020 m. gruodžio 4 d.), J. G. ir jo atstovas advokatas dalyvavo visuose teisiamuosiuose posėdžiuose, buvo aktyvus, uždavinėjo klausimus kaltinamajam, liudytojams, specialistei. Proceso metu J. G., atstovaujamas advokato, teikė prašymą dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo. Jo prašymas iš dalies buvo tenkintas, kadangi A. K. veika buvo perkvalifikuota iš BK 223 straipsnio 1 dalies į BK 222 straipsnio 1 dalį. Taigi iš išdėstytų aplinkybių matyti, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir A. K. nusikalstama veika atskleista J. G. iniciatyva, kuris buvo aktyvus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Visa tai rodo, jog jo patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti turi būti atlygintos pilna apimtimi.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinį skundą nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša prašo nuteistojo A. K. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti ir priteisti nukentėjusiojo J. G. patirtas proceso išlaidas pagal pateiktus duomenis. Atsiliepime nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio dalis dėl A. K. pripažinimo kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra teisėta ir pagrįsta, naikinti nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
12. Atsiliepimu į nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinį skundą nuteistasis A. K. prašo nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusiojo atstovo advokato apeliacinis skundas nepagrįstas byloje nustatytais faktais, grindžiamas aplinkybių iškraipymu ir prielaidomis. Kartu su atsiliepimu nuteistasis A. K. pateikė papildomus dokumentus.
13. 2021 m. balandžio 29 d. Šiaulių apygardos teisme gautas nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos prašymas dėl apeliacinio skundo dalies atšaukimo, kuriuo nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas atšaukė savo apeliacinį skundą dalyje dėl A. K. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderius ir 15000 Eur) ir prašė šioje dalyje apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą. Atsižvelgus į tai, kad apeliantas turi teisę apeliacinį skundą atšaukti (BPK 316 straipsnio 1 dalis) ir toks prašymas buvo pateiktas laiku (BPK 316 straipsnio 3 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos prašymą dėl apeliacinio skundo dalyje dėl A. K. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderius ir 15000 Eur) atšaukimo nutarta priimti, šioje dalyje nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinį skundą palikti nenagrinėtu ir teismo procesą dėl šios apeliacinio skundo dalies nutraukti (BPK 316 straipsnio 5 dalis).
14. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas Dainius Žiedas prašė gynėjo advokato apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis J. G. ir jo atstovas advokatas Mantas Šriupša teismo posėdžio metu prašė atstovo advokato apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė Jūratė Tamašauskienė prašė nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo ir nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
15. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
16. Nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Dainius Žiedas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teismo išvadas dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, todėl prašo jį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, taip pat nesutinka dėl nukentėjusiajam J. G. priteisto proceso išlaidų atlyginimo. Nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai A. K. išteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo suklastojimo) ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl 15000 Eur neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje ir pinigų neišmokėjimo pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3), nes byloje esantys įrodymai patvirtina jo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, be to, mano, kad A. K. inkriminuota BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, taip pat mano, kad A. K. veiksmai, už kuriuos jis pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai nebuvo kvalifikuoti ir pagal 183 straipsnio 1 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su A. K. paskirta bausme, prašo, pripažinus A. K. kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, iš A. K. priteisti J. G. neturtinės žalos ir patirtų proceso išlaidų atlyginimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo ir A. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl pinigų neišmokėjimo pagal kasos išlaidų orderius A. L., A. B., M. A., A. K. ir J. G.)
17. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).
18. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021).
Žemesnės instancijos teismas
19. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-273-693/2017, 2K-356-696/2017, 2K-139-628/2019, 2K-158-689/2020, 2K-189-689/2020, 2K-236-648/2020).
20. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas dėl to, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir pagal kasos operacijų pirminių apskaitos dokumentų ir kasos knygų duomenis atlikdamas kasininko pareigas, būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, netinkamai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, tai yra nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.
21. Nuteistojo A. K. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas A. K. veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes A. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, buhalterinės apskaitos vedimą organizavo tinkamai ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimai yra padaryti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės. Būtent buhalterė I. G. savo iniciatyva išrašė A. K. inkriminuotus kasos išlaidų orderius dėl pinigų išmokėjimo A. L., A. B., M. A., A. K. ir J. G., kurių savo parašu nepatvirtino nei juose nurodyti pinigų gavėjai, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K., iš anksto žinodama, kad šiuose kasos išlaidų orderiuose nurodytos lėšos nurodytiems asmenims nebus mokamos, nes jų paskirtis buvo atlikti avansinius „sudengimus“, ir šiuos buhalterinės apskaitos dokumentus įtraukė į buhalterinę apskaitą, taip ją iškraipydama, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio.
22. Pažymėtina, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) tais atvejais, kai ūkio subjektas turi atskirą buhalterinės apskaitos tarnybą; šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris), kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių; ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Įmonės vadovas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, tai yra už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Taigi, nors pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, tai yra asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal teismų formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas pateikia buhalteriui ar specializuotajai įmonei melagingus duomenis arba sąmoningai nepateikia duomenų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013, 2K-202-303/2020).
23. Pagal teismų praktiką, baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris (specialusis subjektas), o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, tai yra asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad jam pateikiami apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-277-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-325-895/2018, 2K-189-689/2020). Pagal teismų praktiką įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui ne visą informaciją apie atliekamas ūkines operacijas arba jos iš viso nepateikia. Tokiu atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-123-1073/2020).
24. Nagrinėjamu atveju pagal teisės aktų reikalavimus A. K., kaip įmonės direktorius, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bylos duomenys patvirtina, kad jis šią pareigą vykdė, kadangi buhalterinę apskaitą jo vadovaujamoje įmonėje pagal darbo sutartį tvarkė buhalterė I. G.. Šias aplinkybes patvirtino tiek nukentėjusysis J. G., tiek nuteistasis A. K., tiek liudytoja I. G., apklausiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi byloje nustatytomis aplinkybėmis A. K. gali atsakyti už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą tik tuo atveju, jei jis bendrininkavo su įmonės buhaltere arba panaudojo ją kaip nekaltą asmenį buhalterinei apskaitai apgaulingai tvarkyti.
25. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. K. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią buhalterę I. (K.) G., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, įmonės buhalterei I. (K.) G., laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d., vykdant direktoriaus ir kasininko A. K. nurodymus ir išrašius kasos išlaidų orderius pagal mokamuosius žiniaraščius išmokėjimus, ir įrašius į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), tai yra apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais įforminus neįvykusias ūkines finansines operacijas, iš viso už 7987,26 Eur, nes realiai pinigai A. L., A. B., M. A. nebuvo išmokėti, taip pat kuriuose nėra pinigus mokančių, gavėjų, kasininko ir direktoriaus parašų, nurodant dokumento datą, numerį, mokėtoją, gavėją, turinį ir sumą, taip A. K. netinkamai organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. K. įmonės apgaulingai apskaitai tvarkyti panaudojo nekaltą asmenį, tai yra buhalterę I. G. (kurios buvusi pavardė – K.), atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinančią apie tai, kad iš bendrovės banko sąskaitos nuimti grynieji pinigai, A. K. nurodyti, kaip darbuotojams išmokėtas darbo užmokestis, realiai jiems nebuvo išmokėti. Todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, A. K. veikė kaip tarpinis vykdytojas.
26. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus matyti, kad, pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisiamojo posėdžio metu apklausto nuteistojo A. K. parodymais (6 t., b. l. 118-123, 138-143, 165-171), teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų asmenų I. (K.) G. (5 t., b. l. 186-191, 7 t., b. l. 15-18), A. L. (7 t., b. l. 34-36), A. B. (5 t., b. l. 185-186), M. A. (7 t., b. l. 18-19), nukentėjusiojo J. G. parodymais (5 t., b. l. 140-144, 6 t., b. l. 160-164, 7 t., b. l. 59-60), specialistės R. Č. paaiškinimais (5 t., b. l. 172-175, 6 t., b. l. 29-31, 7 t., b. l. 12-16), 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos bei prie šios specialisto išvados esančiais priedais (3 t., b. l. 42-187) ir konstatavo, kad įrodymų visuma pakankama A. K. padarytai nusikalstamai veikai, numatytai BK 222 straipsnio 1 dalyje, atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų vertinimą baudžiamojoje byloje, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus (nuteistojo A. K., nukentėjusiojo J. G. ir liudytojos I. (K.) G. parodymus, nuteistojo A. K. kartu su atsiliepimu į nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato apeliacinį skundą pateiktus papildomus dokumentus), sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl A. K. kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
27. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. K. savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, neigė. Paaiškindamas aplinkybes dėl pinigų neišmokėjimo pagal kasos išlaidų orderius A. L., A. B., M. A., sau pačiam ir J. G., nurodė, kad darbo užmokesčio niekam nėra mokėjęs grynaisiais pinigais, darbo užmokestį mokėdavo bankiniais pavedimais, gavęs elektroniniu paštu darbo užmokesčių paskaičiavimus iš buhalterės. A. L., M. A. kasos išlaidų orderiuose nurodytų pinigų sumų taip pat nemokėjo. Nurodė, jog įmonės vairuotojų atlyginimai susidėdavo iš atlyginimo ir komandiruotpinigių ir jie buvo mokami bankiniais pavedimais. Bendrovėje vairuotojams buvo mokamas sutarto dydžio atlyginimas, vieni už dieną gaudavo 60, kiti – 65 eurus, tačiau komandiruotpinigių dydis nebuvo vienodas, jis priklausė nuo šalies, kurioje vairuotojas vykdė pervežimus. Taigi su vairuotojais būdavo sutartas atlyginimas ir realiai jis nekito, o kaip suprantama, buhalterė varijuodavo pasirinkdama, kokį procentą skaičiuoti komandiruotpinigių, todėl vienam išeidavo komandiruotpinigių priemoka, kitam – nepriemoka. Koks į kaltinimą įtrauktų finansinių operacijų pagrindas, jis negali pasakyti, tik tiek, kiek išgirdo buhalterės parodymus, jis taip ir galvoja, kad ji tokiu būdu buhalterinius neatitikimus „dengė“, tačiau, kodėl ji nurodė, kad išmokamas darbo užmokestis, jis nežino, negali komentuoti, tos sumos su juo nederintos. Mano, kad šios finansinės operacijos yra įvykusios vienokia ar kitokia forma, bet, kaip jos atsispindėjo apskaitos dokumentuose, tik buhalterė gali atsakyti. Darbuotojai (vairuotojai) pretenzijų neturi, įmonė jiems neskolinga, jis taip pat jokių pretenzijų nereiškia. Jis dokumentų apskaitos nevedė ir ja nesidomėjo, nei orderių, nei ataskaitų netikrino. Visą buhalterinę apskaitą įmonėje tvarkė buhalterė I. G.. Mėnesiui pasibaigus visus pirminius buhalterinius dokumentus jis pateikdavo buhalterei. Neatsimena, kad buhalterė jam būtų perdavusi kokius nors dokumentus, kad jis perduotų pasirašyti įmonėje dirbantiems asmenims, nežino, kodėl ant dokumentų nėra jo parašų. Jis pats nerašydavo kasos išlaidų orderių, juos rašė buhalterė, jis tik juos pasirašydavo. Kad bendrovėje yra kasa ir kasininkas, jis tai suvokia, tačiau būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi jis į kasininko funkcijas nesigilino, realiai šių funkcijų neatliko, iš kasos darbo užmokesčio grynaisiais pinigais nėra mokėjęs ir pats nėra gavęs. Kol jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, labai mažai grynųjų pinigų „vaikščiojo“. Kaltinime minimi orderiai jam nebuvo žinomi, buhalterė jam paaiškino, kad tai buvo kažkokie „sudengimai“.
28. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. K. parodė, kad įmonėje kiekvienam vilkikui buvo priskirta atskira kreditinė kortelė, kuria naudodavosi tik vilkiko vairuotojas. Į banko sąskaitą įnešdavo 100-200 Eur būtinosioms vairuotojo išlaidoms. Kartais, vairuotojui išvažiuojant į reisą, jam buvo duodama grynų pinigų. Kaip buvo išmokėtas užmokestis tiems trims vairuotojams, kurie yra nurodyti kaltinime, paaiškinti negali, jis jiems nemokėjo. Iš buhalterės parodymų ir bylos medžiagos suprato, kad buvo kažkokie „sudengimai“ padaryti. Jo nuomone, vairuotojai buvo per daug pinigų nuo tų kortelių nusiėmę arba neparvežė išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Realiai galėjo būti taip, kad vairuotojai išleido daugiau pinigų iš tų kortelių, kuriomis galėjo disponuoti, ir tų grynųjų pinigų išleidimas buvo pateisinamas tokiu būdu. Tuos neatitikimus „sudangstydavo“ buhalterė. Jis visus pirminius dokumentus, kuriuos gaudavo ar pats išrašydavo, veždavo buhalterei, tačiau jokių nurodymų, kaip buhalteriškai įforminti grynųjų pinigų panaudojimą buhalterei neduodavo, tikrai nesikišo (į jos darbą) ir jai nereguliavo, visus paskaičiavimus darė buhalterė. Buhalterės jis neklausdavo apie tuos „sudangstymus“, ji jam tokių duomenų ir neteikdavo, jam dėl to, kad ji negali dokumentų traukti į buhalterinę apskaitą, nes juose nėra rekvizitų, taip pat jokių nurodymų nedavė. Dėl kaltinimo, kad jis atlyginimus išsimokėjo sau ir J. G., paaiškino tai, jog kažkoks grynųjų pinigų judėjimas įmonėje buvo. Jis yra nuėmęs kažkiek pinigų iš sąskaitos, gal kažkiek pinigų yra nuėmęs ir J. G., nes jie vienas kito nekontroliavo, bet, jeigu pavedimo nebuvo konkretų mėnesį (atlyginimo už darbą), vadinasi buvo išmokėta grynais pinigais. Jo atlyginimas į rankas buvo virš 200 Eur, tiek ir gaudavo. Jis buhalterei niekada nenurodydavo, kokius dokumentus paruošti, ką juose nurodyti, ja pasitikėjo. Buhalterei jis niekada nedavė nurodymų išrašyti kasos išlaidų orderius, kurie yra nurodyti nuosprendyje. Jis tų orderių nėra akyse matęs, jų nėra patvirtinęs parašu. Jo buhalterė klausė, ar jis yra sau išsimokėjęs atlyginimą, ar J. G. yra mokėjęs, ir jis tai patvirtino, kad yra pinigus gavęs tiek jis, tiek ir J. G.. Kadangi buhalterė to nematė (atlyginimų išmokėjimo) „per banką“, vadinasi jie (atlyginimai) buvo išmokėti grynais. Atlyginimas buvo mokamas arba bankiniu pavedimu arba per kasą, dažniausiai bankiniu pavedimu, nebuvo tokių atvejų, kad atlyginimas išvis nebūtų išmokėtas. Realiai jis buvo fiktyvus įmonės vadovas ir kaip vadovas įmonės kasos nevaldė.
29. Pirmosios instancijos teisme liudytoja I. G. parodė, jog ataskaitiniu laikotarpiu ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere. Kartais buhalterijoje susidarydavo neatitikimai dėl grynųjų pinigų panaudojimo ir dokumentų, pagrindžiančių jų panaudojimą nebuvimo (nepateikimo). Kadangi darbuotojai pas ją neatvažiuodavo, todėl ji turėjo „sudangstyti“ dienpinigius su gautu avansu, su gautu darbo užmokesčiu ir būdavo arba permoka, arba nepriemoka, priklausomai, kaip direktorius buvo nusprendęs mokėti atlyginimą. Bendrovėje darbo užmokestis buvo mokamas bankiniais pavedimais, labai retais atvejais – grynaisiais pinigais. Nors A. K. oficialiai buvo paskirtas įmonės kasininku, kasos knygą tvarkė ji. Nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 gruodžio 20 d. buvo išrašomi kasos išlaidų ir pajamų orderiai ir juos išrašydavo ji. Ant dokumento turi būti parašai (direktoriaus, kasininko ir buhalterio), jie yra privalomi pagal buhalterinės apskaitos standartus, ir be tų parašų ji, kaip buhalterė, neturi teisės tų dokumentų traukti į buhalterinę apskaitą. Negalėtų traktuoti, kad darbuotojams A. L., A. B., M. A., A. K., J. G. buvo išmokami darbo užmokesčiai. Gal A. K. ir J. G. taip, bet kitiems darbuotojams tai buvo jos buhalteriniai „sudengimai“, tą ką reikia išmokėti su tuo, ką jau yra gavę. Jei buvo atlikti „sudengimai“, dokumentuose buvo nurodoma, jog yra avansas atskaitingam asmeniui, grąžinamas nepanaudotas likutis ir grąžinami permokėti pinigai. Jeigu yra parašyta, kad išrašytas darbo užmokestis, tai jis ir buvo išmokėtas. Jei nebuvo išmokėta per banką, reiškia buvo išmokėta per kasą. Kasos išlaidų orderiai buvo rašomi, kad „sudengti“ piniginius likučius. Jei kasos išlaidų orderyje yra rašoma, kad žmogus gavo pinigus, tai realiai pinigai nebuvo išmokėti. Visą informaciją, kiek mokėti darbo užmokesčio, kiek mokėti dienpinigių, elektroniniu būdu nusiųsdavo direktoriui. Jis darydavo pavedimus.
30. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytoja I. G. papildomai nurodė, kad poreikis daryti „sudengimus“, išmokant darbo užmokestį pagal žiniaraščius, atsirado todėl, kad vairuotojui grįžus iš kelionės ir pateikus dokumentus, juos sutikrinus, ar jie turi juridinę galią pagal buhalterinius standartus, būdavo, kad atsiranda skirtumas tarp išimtų pinigų iš kortelės (vairuotojai kelionės metu iš kortelės išsigrynina pinigų, susimoka baudas) ir šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Jeigu darbuotojas išleisdavo daugiau savo pinigų, jai tekdavo išrašyti kasos išlaidų orderį šiam skirtumui padengti. Jeigu vairuotojas daugiau išleisdavo iš kortelės, turėdavo jam išrašyti kasos pajamų orderį, kaip darbuotojui grąžinti tuos pinigus į kasą. Dengiant buvo kaip avansas darbuotojui, arba tai buvo pripažintas kaip nepanaudotas avanso likutis. Kai grįžta darbuotojai iš komandiruočių, ji „suveda galus“ pagal tas korteles, mokėjimus, atsiskaitymus, tačiau nagrinėjamu atveju dokumentai nebuvo pasirašyti darbuotojų. Dėl kasos „sudengimų“ nurodymų iš direktoriaus nebūdavo. Kas liečia tuos „sudengimus“, tai ji tardavosi su kolegomis (kitais buhalteriais) ir ieškodavo tinkamiausio varianto.
31. Apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojai A. L., A. B. ir M. A. parodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginimas jiems buvo mokamas bankiniu pavedimu į jiems priklausančią banko sąskaitą, nėra atlyginimo gavę grynaisiais pinigais, pretenzijų įmonei neturi. Liudytojas M. A. taip pat nurodė, jog 2018 metų pabaigoje paskutinė jo atlyginimo dalis, apie 800 Eur, jam buvo išmokėti grynaisiais pinigais, tačiau, ar pasirašė ant kažkokių dokumentų, jis neprisimena.
32. Nukentėjusysis J. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė I. G.. Darbo užmokestis jam buvo mokomas bankiniu pavedimu, pagal jo nepasirašytus kasos išlaidų orderius atlyginimas grynaisiais pinigais jam nebuvo išmokėtas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu J. G. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kad darbo užmokesčio grynais pinigais nėra gavęs, tik bankiniais pavedimais, kad įmonės banko sąskaita ir kortele nėra pasinaudojęs nei karto.
33. Specialistė R. Č. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos. Dėl nurodytos išvados ji paaiškino, jog pažeidimas dėl grynųjų pinigų nagrinėjamu atveju pasireiškia tuo, kad nėra parašų. Pagal kasos taisykles, jei darbuotojas nepasirašo ant kasos išlaidų orderio ar mokėjimo žiniaraščio, tai yra laikoma, kad jis tų pinigų negavo. Todėl jos išvada yra sąlyginė, jei tie darbuotojai pagal tuos kasos išlaidų orderius pinigų negavo, tai yra neįvykusi ūkinė operacija. Ta neįvykusi ūkinė operacija įrašyta buhalterinėje apskaitoje neatitinka tikrovės ir iš dalies negalima nustatyti už atitinkamą laikotarpį įsipareigojimų dydžio. Jei darbuotojai gavo pinigus, tačiau kasos išlaidų orderių nepasirašė, tuomet tai būtų Kasos taisyklių pažeidimas ir minėtų pasekmių nesukeltų. Kasos išlaidų orderius turi išrašyti kasininkas, kuris dirba bendrovėje. Kasininkas pagal pirminius apskaitos dokumentus ir kasos knygų duomenis buvo direktorius. Buhalteris tik sutikrina kasos dokumentus su kasos knygos įrašais ir patvirtina savo parašu, kad ūkinės operacijos įrašytos teisingai. Pažeidimas tai, kad ant kasos išlaidų orderių nėra gavėjo parašų. Jei nėra gavėjo parašo, buhalterė neturėjo dėti parašo. Buhalteris pagal kasos taisykles turi sutikrinti kasos pajamų, išlaidų įrašymą į kasos knygą teisingumą, kad dokumentai būtų su visais parašais ir tada ji galėjo traukti į apskaitą. Jei trūksta parašų, buhalteris negalėjo įtraukti į apskaitą. Buhalteris atsako už įrašų teisingumą. Nagrinėjamu atveju buhalterė tinkamai nekontroliavo kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų. Kai komandiruotės metu atskaitingas asmuo išleidžia daugiau pinigų negu buvo gavęs, viršytina suma jam grąžinama įmonėje nustatyta tvarka. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio nustatyta ir ūkio subjektų vadovų patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Kai pagal kasos pajamų orderį bendrovė formino iš atskaitingų asmenų nepanaudoto avanso likučio įnešimą į kasą, tai padidino balanso sąskaitų pinigus ir pinigų ekvivalentus, sumažino kitas gautinas sumas. Kaip pagal kasos išlaidų orderius formino atskaitingiems asmenims avanso išmokėjimą, nepagrįstai sumažino balansinius įskaitų pinigus ir pinigų ekvivalentus ir padidino kitas gautinas sumas. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir įsipareigojimų dydžio. Į kasą buvo įnešami grynieji pinigai iš banko, kurie buvo nurašyti darbuotojams darbo užmokesčio išmokėjimui, kurių visuose kasos išlaidų ar pajamų orderiuose nebuvo gavėjo, mokančio asmens ir direktoriaus parašų, nors į buhalterinę apskaitą duomenys buvo įrašomi. Kadangi visuose kasos išlaidų orderiuose ar pajamų orderiuose nebuvo pinigų mokėtojo ir pinigų gavėjo parašų, tai yra pažeistos kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo taisyklės. Apskaitos dokumentai turi turėti rekvizitus. Nurodyta liudytojos I. G. tvarka negalima. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingumą, esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitas surašę ir pasirašę asmenys, ūkio subjekto vadovas atsako už teisingą, tikslią, išsamią ir laiku pateiktą informaciją apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas. Kasos tvarkymas yra ūkio subjekto vadovo atsakomybė, nors ir privalo vyriausiasis buhalteris kontroliuoti, bet už visą apskaitos taisyklių laikymąsi atsako ūkio vadovas, tai reglamentuota 30 p. Išrašant kasos išlaidų orderius, kasos pajamų orderius būtini visi rekvizitai, nes tai yra mokėjimo dokumentai, o tuos mokėjimo dokumentus be parašų įtraukusi į apskaitą buhalterė nesilaikė tvarkos, iškraipė balanso apyskaitas. Buhalterė neprivalo ir negali įtraukti į apskaitą dokumentų be rekvizitų. Vyriausiasis buhalteris žinodamas, kad nėra nei kasos knygose parašų, turėjo informuoti, netraukti šitų duomenų į apskaitą. Bet kokiu atveju direktorius, vadovas atsako už kasos taisyklių organizavimą, už buhalterinės apskaitos organizavimą. Išvadoje nurodytas darbo užmokesčio išmokėjimas darbuotojams, kurio pagal liudytojų parodymus jie negavo. Didelė dalis darbo užmokesčio yra išmokėta banko pavedimais į darbuotojų asmenines sąskaitas, kita dalis, kuri jau paminėta žiniaraščiuose, kuriuose nėra parašų, kaip ir buvo mokami grynaisiais. Mano, kad bendrovėje darbo užmokestį skaičiuodavo buhalterė, tačiau žinant kasininkui, nes darbo sutartyse nurodyta, koks darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas darbuotojui. Kaip supranta, buhalterė duodavo sąrašus direktoriui, todėl jis turėjo žinoti, koks darbo užmokestis išmokamas darbuotojams. Kadangi ataskaitiniu laikotarpiu darbo užmokestis buvo išmokamas ne tik grynaisiais pinigais, bet ir bankiniais pavedimais, taip pat dienpinigiai buvo ir bankiniai pavedimai, ji sutikrino duomenis, kur nėra pasirašęs gavėjas, ir sumos su bankiniais pavedimais nesidubliavo.
34. Iš 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos matyti, kad pagal 2015 m. spalio 13 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas vykdė A. K.. Bendrovės buhalterinę apskaitą tiriamuoju laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pagal 2015 m. spalio 14 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tvarkė vyriausioji buhalterė I. (K.) G. (3 t. b. l. 59-64). Laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. pagal kasos operacijų pirminių apskaitos dokumentų ir kasos knygų duomenis kasininko pareigas atliko direktorius A. K.. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. spalio 14 d. įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad surašyti ir pasirašyti įmonės apskaitos dokumentus turi teisę direktorius A. K. ir buhalterė I. K. bei įmonės kasos ir banko operacijas atlieka direktorius A. K.. Įsakymas nepatvirtintas direktoriaus A. K. parašu, uždėtas apvalus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ antspaudas (3 t., b. l. 120). Kasos operacijų pirminiuose apskaitos dokumentuose – kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. bendrovės kasininkas – A. K., tačiau minėtuose dokumentuose nėra kasininko, direktoriaus parašų. Visi pirminiai kasos operacijų dokumentai – kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kasos knygos lapai patvirtinti vyr. buhalterio (buhalterio) I. K. (G.) parašu. Tiriamuoju laikotarpiu bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įformino grynųjų pinigų gavimą septyniasdešimt dviem (72) kasos pajamų orderiais, kuriuose nėra pinigus mokančių asmenų ir kasininko parašų ir šešiasdešimt dviem (62) kasos išlaidų orderiais, kuriuose nėra pinigų gavėjo, direktoriaus ir kasininko parašų. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderiuose nurodyta, kad pagal mokamuosius žiniaraščius darbuotojams buvo išmokėta iš viso 10 135,01 Eur darbo užmokesčio suma. Jeigu darbuotojams A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (1490,80 Eur) ir J. G. (5666,21 Eur) pagal mokamuosius žiniaraščius darbo užmokestis nebuvo išmokėtas iš viso už 8864,00 Eur, tai bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įforminusi apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais ir įrašiusi į buhalterinę apskaitą duomenis apie neįvykusias ūkines finansines operacijas, iš viso už 8864,00 Eur, nesilaikė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 straipsnio pakeitimas) 2 dalies – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto – privalomas apskaitos dokumento rekvizitas – ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys ir 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų – įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus. Jeigu bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pagal kasos išlaidų orderius (lentelė Nr. 4) darbuotojams neišmokėjo iš viso 8 864,00 Eur darbo užmokesčio, kuriuose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, tai dėl neįvykusių ūkinių operacijų įforminimo apskaitos dokumentais ir įrašymo į buhalterinę apskaitą, iš viso už 8864,00 Eur, nesilaikant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 3 dalies reikalavimų, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Kasininko pareigas nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. vykdė A. K. (neišmokėta darbo užmokesčio suma 7 987,26 Eur) (3 t., b. l. 42-58).
35. Iš byloje esančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. pagal mokomuosius žiniaraščius ir kasos išlaidų orderius A. L. išmokėtas 1285,59 Eur darbo užmokestis, A. B. išmokėtas 107,37 Eur darbo užmokestis, M. A. išmokėtas 314,03 Eur darbo užmokestis, J. G. išmokėtas 5401,14 Eur darbo užmokestis, A. K. išmokėtas 879,13 Eur darbo užmokestis (3 tomas, b. l. 126-165).
36. Įvertinus anksčiau aptartus įrodymus ir jų kontekste sprendžiant A. K. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymėtina, kad A. K., apklausiamas tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir duodamas parodymus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, savo kaltės dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, nurodydamas, kad visą buhalterinę apskaitą įmonėje tvarkė buhalterė I. G., mėnesiui pasibaigus jis jai pateikdavo visus pirminius buhalterinius dokumentus. Darbo užmokestį dažniausiai mokėdavo bankiniais pavedimais, gavęs elektroniniu paštu darbo užmokesčių paskaičiavimus iš buhalterės. Būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi jis į kasininko funkcijas nesigilino, realiai šių funkcijų neatliko. Tačiau realiai jis buvo fiktyvus įmonės vadovas ir kaip vadovas įmonės kasos nevaldė. Koks į kaltinimą įtrauktų finansinių operacijų pagrindas ir kaip buvo išmokėtas užmokestis tiems trims vairuotojams, kurie yra nurodyti kaltinime ir byloje yra trys kasos išlaidų orderiai pagal mokėjimo žiniaraščius, paaiškinti negali, jis jiems nemokėjo. Iš buhalterės parodymų ir kitos bylos medžiagos suprato, kad tokiu būdu buvo padaryti buhalterinių neatitikimų „sudengimai“, tačiau, kodėl buhalterė nurodė, kad išmokamas būtent darbo užmokestis, jis nežino. Jis pats nerašydavo kasos išlaidų orderių, juos rašė buhalterė, nežino, kodėl ant dokumentų nėra jo parašų. Jokių nurodymų, kokius dokumentus paruošti, ką juose nurodyti, kaip buhalteriškai įforminti grynųjų pinigų panaudojimą, buhalterei neduodavo, tikrai nesikišo ir jai nereguliavo, visus paskaičiavimus darė buhalterė. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad A. K. parodymai buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi.
37. Tačiau skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ši A. K. versija buvo atmesta, nurodant, kad, teismo vertinimu, byloje pakankamai įrodymų (kasos operacijų pirminiai apskaitos dokumentai, kasos knygos duomenys, nors ir nepasirašytas, bet bendrovės buhalteriniuose dokumentuose buvęs 2015 m. spalio 14 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad įmonės kasos ir banko operacijas atlieka direktorius A. K.), jog laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasininko pareigas atliko A. K., jis spręsdavo, kokiu būdu turi būti mokamas darbo užmokestis – mokėjimo pavedimu per banką ar grynaisiais pinigais, darbo užmokestį, tiek mokėjimo pavedimu, tiek per kasą grynaisiais pinigais, išmokėdavo jis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų ir nuteistojo A. K. parodymus, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus duomenis, padarė išvadą, jog laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. A. L. (1 285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur) darbo užmokestis nebuvo realiai išmokėtas, tai yra kasos išlaidų orderiais atvaizduotos neįvykusios ūkinės operacijos. Tikėtina, jog šioje byloje buvo susidariusi A. K. nurodyta situacija, jog realiai išmokėti atlyginimai, nuo paskaičiuotų atlyginimų skirdavosi dėl skirtingų dienpinigių dydžių, tačiau tai, teismo nuomone, patvirtina, jog direktorius A. K., žinodamas šias faktines aplinkybes, įstatymus, sąmoningai netinkamai juos vykdė, kasos išlaidų orderiais tyčia atvaizdavo neįvykusias ūkines operacijas ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą A. K. apgaulingai apskaitai tvarkyti panaudojo nekaltą asmenį, tai yra buhalterę I. G., kuri nežinojo apie tai, kad iš bendrovės banko sąskaitos nuimti grynieji pinigai, A. K. nurodyti, kaip darbuotojams išmokėtas darbo užmokestis, realiai jiems nebuvo išmokėti. Tačiau, apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartų įrodymų visumą, sugretinusi juos tarpusavyje, su tokia apylinkės teismo išvada nesutinka. Atmesdamas iš esmės nuoseklius A. K. parodymus, pirmosios instancijos teismas tinkamai jų neįvertino baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste, nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė anksčiau aptartų liudytojos I. G., nukentėjusiojo J. G. parodymams, nepakankamai įvertino 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos nurodytas aplinkybes ir specialistės R. Č. paaiškinimus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad nei A. K., nei liudytojų, nei nukentėjusiojo parodymai nebuvo vertinami tarpusavyje, taip pat nebuvo patikrintos minėtų įrodymų sąsajos su ekspertizės akte nurodytomis išvadomis ir specialistės paaiškinimais, dėl ko skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas.
38. Iš 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ įforminusi apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais ir įrašiusi į buhalterinę apskaitą duomenis apie neįvykusias ūkines finansines operacijas, iš viso už 8864 Eur, nesilaikė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 straipsnio pakeitimas) 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Jeigu bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pagal kasos išlaidų orderius (lentelė Nr. 4) darbuotojams neišmokėjo iš viso 8864 Eur darbo užmokesčio, kuriuose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, tai dėl neįvykusių ūkinių operacijų įforminimo apskaitos dokumentais ir įrašymo į buhalterinę apskaitą, iš viso už 8864 Eur, nesilaikant 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 3 dalies reikalavimų, tyrimo metu negalima iš dalies nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. (3 t., b. l. 42-58).
39. Specialistė R. Č. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, patvirtinusi 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos, paaiškino, kad jei neįvykusi ūkinė operacija įrašyta buhalterinėje apskaitoje neatitinka tikrovės, tai iš dalies negalima nustatyti už atitinkamą laikotarpį turto ir įsipareigojimų dydžio. Buhalteris pagal kasos taisykles turi sutikrinti kasos pajamų, išlaidų įrašymą į kasos knygą teisingumą, kad dokumentai būtų su visais parašais ir tik tada galėjo traukti į apskaitą. Jei trūksta parašų, buhalteris negalėjo įtraukti į apskaitą. Nagrinėjamu atveju buhalterė tinkamai nekontroliavo kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų, kadangi visuose kasos išlaidų orderiuose ar pajamų orderiuose nebuvo pinigų mokėtojo ir pinigų gavėjo parašų, tai yra pažeistos kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo taisyklės. Tačiau nors ir privalo buhalteris kontroliuoti, bet už visą apskaitos taisyklių laikymąsi ir už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio vadovas.
40. Kaip matyti iš liudytojos I. G. parodymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, ji nurodė, kad dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere ji „sudangstydavo“ buhalterijoje susidarydavusius neatitikimus dėl grynųjų pinigų panaudojimo, ji turėjo „sudangstyti“ dienpinigius su gautu avansu, su gautu darbo užmokesčiu ir būdavo arba permoka, arba nepriemoka, priklausomai, kaip direktorius buvo nusprendęs mokėti atlyginimą (bankiniais pavedimais ar grynaisiais pinigais). Nors A. K. oficialiai buvo paskirtas įmonės kasininku, kasos knygą tvarkė ji. Nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 gruodžio 20 d. kasos išlaidų ir pajamų orderius išrašydavo ji. Dėl darbuotojams A. L., A. B., M. A., A. K., J. G. išmokėtų darbo užmokesčių paaiškino, kad tai tikėtina buvo jos buhalteriniai „sudengimai“, tą ką reikia išmokėti su tuo, ką jau yra gavę. Jei kasos išlaidų orderyje yra rašoma, kad žmogus gavo pinigus, tai realiai pinigai nebuvo išmokėti. Ant dokumento turi būti parašai (direktoriaus, kasininko ir buhalterio), jie yra privalomi pagal buhalterinės apskaitos standartus, ir be tų parašų ji, kaip buhalterė, neturi teisės tų dokumentų traukti į buhalterinę apskaitą, tačiau nagrinėjamu atveju dokumentai nebuvo pasirašyti darbuotojų. Dėl kasos „sudengimų“ nurodymų iš direktoriaus A. K. nebūdavo. Kas liečia tuos „sudengimus“, tai ji tardavosi su kolegomis (kitais buhalteriais) ir ieškodavo tinkamiausio varianto.
41. 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 2004 m. gruodžio 29 d., juridinio asmens duomenų bazės duomenimis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo J. G.. Apklausiamas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistasis A. K. parodė, kad jis su J. G. buvo seni pažįstami, jų santykiai buvo geri. J. G. susidomėjo pervežimų verslu, nusipirko įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, turinčią licenciją transporto veiklai ir paprašė jo vadovauti šiai įmonei, nes jis išmanė šį verslą (pats vykdė pervežimų verslą) ir turėjo vadovui reikalingą transporto vadybininko kvalifikacinį pažymėjimą. J. G. tokio pažymėjimo neturėjo ir negalėjo vadovauti savo įmonei. Jie sutarė, kad J. G., kol gauna bedarbio pašalpą, bus užsiregistravęs darbo biržoje, taip susitaupys mokesčiai Sodrai, o paskui jis perims vadovavimą įmonei. Jis (A. K.), būdamas direktoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“, gaudavo simbolinį 200 Eur atlyginimą. J. G. domėjosi savo įmonės veikla ir kiekvieną dieną būdavo įmonės biure, kiekvieną mėnesį jie aptardavo įmonės veiklą, buhalterė vis persiųsdavo preliminarų pelno balansą, kad J. G. viską žinotų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko kortelė buvo išduota jo vardu, tačiau ja naudojosi ir J. G., jam buvo žinomi šios kortelės slaptažodžiai, ji buvo kabinete. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme A. K. papildomai nurodė, kad J. G. aktyviai dalyvavo įmonės veikloje ir priiminėjo visus sprendimus (visada dalyvaudavo priimant naujus darbuotojus, derinant darbo užmokesčio sąlygas, dydį, kokie bus vilkikų maršrutai, kokios kadencijos), jis (A. K.) jam tik patardavo. Jis (A. K.) buvo tik fiktyvus direktorius, nes tos įmonės taip, kaip vadovas turi atlikti pareigas, jis nevaldė ir nekontroliavo, nes turėjo savo verslą, o J. G. buvo reikalingas tik dėl to, kad turi patirties ir reikalingą kvalifikacijos pažymėjimą, nors ne kartą siūlė J. G. pačiam išsilaikyti egzaminus ir gauti tą pažymėjimą. Jis sekdavo vilkikus, rūpindavosi, kad jie be reikalo nestovėtų, vairuotojams padėdavo su maršrutais, tačiau kaip vadovas jis kasos nevaldė, nepriiminėjo vienašališkų sprendimų, didžiąją dalį klausimų sprendė J. G.. Nors nukentėjusysis J. G. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme neigė dalyvavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje ir valdyme, tačiau nuteistojo A. K. nurodytas aplinkybes, tai, kad jis (A. K.) nebuvo pagrindinis įmonės direktorius apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas M. A.. Liudytoja I. G. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad dėl einamųjų klausimų A. K. ir J. G. tardavosi kartu, A. K. nepasitaręs su J. G. jai neatsakydavo į pateiktus klausimus. Jis suprato, kad A. K. ir J. G. yra partneriai, jie nuolat abu buvo tame pačiame kabinete. Oficialiai J. G. buvo akcininkas, tačiau vėliau buvo įdarbintas vadybininku.
42. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016). BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų (tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų) padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-123-1073/2020).
43. Įvertinus aptartus bylos duomenis konstatuotina, kad nors už visą buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio vadovas, tačiau nagrinėjamu atveju visą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą savo nuožiūra tvarkė buhalterė I. G., A. K. buvo labiau tik oficialus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas (neatmestina, kad realiai įmonei vadovavo J. G.), buhalterės nurodymu pasirašinėjęs jam pateiktus dokumentus. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad įmonės buhalterei I. G., laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. išrašius kasos išlaidų orderius pagal mokamuosius žiniaraščius išmokėjimus, ir įrašius į buhalterinę apskaitą grynųjų pinigų išmokėjimą įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), iš viso už 7987,26 Eur, A. K. veiksmuose buvo tyčia, siekiant apgaulingai tvarkyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Jis pats nerašydavo nei kasos išlaidų, nei pajamų orderių, juos rašė buhalterė, jis jokių nurodymų buhalterei dėl dokumentų turinio neduodavo, buhalterė savo nuožiūra, tardamasi su kolegomis (kitais buhalteriais), buhalterinėje apskaitoje darė „ avansinius sudengimus“, nors ir žinojo, kad į buhalterinę apskaitą negali būti įtraukti dokumentai be visų rekvizitų, tačiau vis tiek į buhalterinę apskaitą įtraukė dokumentus, kurie nebuvo pasirašyti darbuotojų ir taip iškraipė apskaitą. Taigi 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje buvo padaryti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios buhalterės.
44. Tai, kad buhalterė I. G. savo nuožiūra tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą patvirtina ir tai, kad 2018 m. gruodžio 19 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelio akcininko sprendimu A. K. atleidus iš bendrovės direktoriaus pareigų ir bendrovės direktoriumi bei kasininku tapus J. G., remiantis 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal kasos išlaidų orderius darbuotojams (A. K. ir J. G.) neišmokėjo iš viso 876,74 Eur darbo užmokesčio, kuriuose vienas iš rekvizitų – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis J. G. patvirtino, kad 2018 m. gruodžio 31 d. kasos išlaidų orderyje ir mokėjimo žiniaraštyje, kur nėra parašų, bendrovės buhalterinę apskaitą iki 2018 m. gruodžio 31 d. tvarkiusi vyriausioji buhalterė I. G. be jo žinios atliko buhalterinius „sudengimus“. Taigi net UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi bei kasininku tapus vieninteliam įmonės akcininkui J. G., buhalterė I. G. su juo nederino buhalterinės apskaitos tvarkymo. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog A. K., veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusią buhalterę I. G., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, tyčia netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko ji buvo tvarkoma apgaulingai. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog dėl tyčinių A. K. veiksmų negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.
45. Tyčios apgaulingai tvarkyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą A. K. veiksmuose nebuvimą patvirtina ir tai, kad nenustatytas tokių veiksmų tikslas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas dažniausiai yra susijęs su neteisėtu siekimu įgyti, pasisavinti turtą, pinigines lėšas ar teisę į jas arba panaikinti pinigines prievoles, tačiau tais atvejais, kai yra įgyjamas ar pasisavinamas turtas ar teisė į jį, piniginės lėšos ar panaikinamos piniginės prievolės, tokios veikos, remiantis atliktų veiksmų pobūdžiu, yra kvalifikuojamos ne tik pagal BK 222 straipsnį, bet ir pagal atitinkamus BK straipsnius, numatančius atsakomybę už neteisėtą turto įgijimą ar pasisavinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016). Nagrinėjamu atveju prokuratūra net nepateikė kaltinimų A. K. tyčia apgaulingai tvarkant UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą pasisavinus įmonės lėšas. Nors nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša savo apeliaciniame skunde nurodo, kad A. K., išrašant kasos išlaidų orderius dėl grynųjų pinigų išmokėjimo įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), kuriuose nėra pinigus mokančių, gavėjų, kasininko ir direktoriaus parašų, nurodant dokumento datą, numerį, mokėtoją, gavėją, turinį ir sumą, iš viso už 7987,26 Eur, tyčia apgaulingai tvarkydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tuo pačiu pasisavino ir šiais bendrovei priklausančias pinigines lėšas toje sumoje, kurioje buvo išrašomi kasos išlaidų orderiai, tokios nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. Kaip jau minėta, liudytojai A. L., A. B. parodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlyginimas jiems buvo mokamas bankiniu pavedimu į jiems priklausančią banko sąskaitą, nėra atlyginimo gavę grynaisiais pinigais, liudytojas M. A. taip pat nurodė, jog atlyginimas jam buvo mokamas bankiniu pavedimu, nėra atlyginimo gavęs grynaisiais pinigais, išskyrus vieną atvejį, kai 2018 metų pabaigoje paskutinė jo atlyginimo dalis, apie 800 Eur, jam buvo išmokėti grynaisiais pinigais, tačiau, ar pasirašė ant kažkokių dokumentų, jis neprisimena. A. K. nurodė, kad tiems trims vairuotojams, kurie yra nurodyti kaltinime, jis nemokėjo darbo užmokesčio grynais pinigais. Tokius liudytojų A. L., A. B. ir M. A. ir nuteistojo A. K. parodymus patvirtino liudytoja I. G., nurodydama, kad išrašant kasos išlaidų orderius dėl grynųjų pinigų išmokėjimo įmonės darbuotojams A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur) tikėtina buvo daromi buhalteriniai „sudengimai“, kai vairuotojai grįžę iš kelionės nepateikdavo savo išlaidas iš turėtų kreditinių kortelių pagrindžiančių dokumentų, jei kasos išlaidų orderyje yra rašoma, kad žmogus gavo pinigus, tai realiai pinigai nebuvo išmokėti. A. K., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, patvirtino, kad nebuvo tokių atvejų, kad atlyginimas bendrovės darbuotojams išvis nebūtų išmokėtas. Jis pats yra nuėmęs kažkiek pinigų iš įmonės banko sąskaitos, gal kažkiek pinigų yra nuėmęs ir J. G., nes jie vienas kito nekontroliavo, bet, jeigu konkretų mėnesį nebuvo pavedimo (atlyginimo už darbą), vadinasi atlyginimas buvo išmokėtas grynais pinigais. Jo buhalterė klausdavo, ar jis yra sau išsimokėjęs atlyginimą, ar J. G. yra išmokėjęs, ir jis buhalterei patvirtindavo, kad yra pinigus gavęs tiek jis, tiek ir J. G.. Kadangi buhalterė nematė atlyginimų išmokėjimo „per banką“, vadinasi jie (atlyginimai) buvo išmokėti grynais. Remiantis šiais liudytojų ir nuteistojo A. K. parodymais sutikti su nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinio skundo argumentais, kad išrašant kasos išlaidų orderius dėl grynųjų pinigų išmokėjimo įmonės darbuotojams: A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur), A. K. (879,13 Eur) ir J. G. (5401,14 Eur), buvo pasisavintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias piniginės lėšos, nėra pagrindo. I. G. patvirtino, kad išrašydama kasos išlaidų orderius dėl grynųjų pinigų išmokėjimo įmonės darbuotojams A. L. (1285,59 Eur), A. B. (107,37 Eur), M. A. (314,03 Eur) ji galėjo daryti buhalterinius „sudengimus“ – tai yra šiuose dokumentuose nurodydavo tas pinigų sumas, kurias minėti vairuotojai buvo išleidę iš avansu jiems sumokėtų (banko sąskaitoje buvusių) pinigų, tačiau nepateikę šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, kurias ji būtų galėjusi įtraukti į buhalterinę apskaitą. O nuteistasis A. K. patvirtino, kad yra pats gavęs ir J. G. mokėjęs darbo užmokestį grynais pinigais. Šie liudytojos I. G. ir nuteistojo A. K. parodymai byloje nepaneigti.
46. Nors nukentėjusysis J. G. parodė, kad pagal jo nepasirašytus kasos išlaidų orderius atlyginimas grynaisiais pinigais jam nebuvo išmokėtas, darbo užmokesčio grynais pinigais nėra gavęs, tačiau byloje nėra tokius jo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, J. G., būdamas vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, dirbdamas bendrovėje vadybininku ir aktyviai dalyvaudamas įmonės veikloje, ir laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. pagal mokomuosius žiniaraščius ir kasos išlaidų orderius negaudamas darbo užmokesčio (5401,14 Eur) net už 15 mėnesių, nei įmonei, nei A. K. jokių pretenzijų dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo nereiškė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paklaustas, kodėl jis, būdamas vieninteliu įmonės akcininku, negaudamas darbo užmokesčio iki pat 2018 metų gruodžio mėnesio nereiškė jokių pretenzijų įmonės direktoriui, neatleido jo iš pareigų ar nesiėmė jokių kitų veiksmų, J. G. negalėjo aiškiai paaiškinti tokio savo elgesio, nurodė, kad tikėjo A. K. pažadais, kad viskas bus gerai, tačiau teisėjų kolegijai toks J. G. elgesys atrodo neįtikimas.
47. Apibendrindama anksčiau pateiktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas nepagrįstai ir neteisingai, jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties (būtino jos požymio – tyčios). Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o ne neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243-699/2018, 2K-191-648/2017, 2K-248-697/2017). Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl A. K. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).
48. Nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos tvirtinimu, A. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, ne tik apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, tačiau ir klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis), juose įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, jog piniginės lėšos yra išmokamos J. G. ir kitiems asmenims, tačiau realiai piniginės lėšos išmokamos nebuvo, tokiu būdu A. K., klastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus, pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas (BK 183 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
49. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą savo nuožiūra tvarkė buhalterė I. G., ne A. K. duodavo jai nurodymus, kaip tvarkyti apskaitą, o pats vykdė buhalterės nurodymus, jis pats nerašydavo nei kasos išlaidų, nei pajamų orderių, juos rašė buhalterė, jokių nurodymų buhalterei dėl dokumentų turinio neduodavo, taigi teigti, kad A. K. apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, juose įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra pagrindo. 2018 m. gruodžio 19 d. A. K. atleidus iš bendrovės direktoriaus pareigų ir bendrovės direktoriumi bei kasininku tapus J. G., nebuvo atlikta bendrovės turto inventorizaciją ir naujai paskirtam bendrovės direktoriui J. G. nebuvo tinkamai perduota įmonės kasa, todėl nežinant, kiek įmonės kasoje 2018 m. gruodžio 19 d. buvo pinigų, negalima nustatyti, ar buvo pasisavintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios piniginės lėšos.
Dėl kitų nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinio skundo argumentų
50. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša nurodo, kad pirmosios instancijos teisme A. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl suklastoto 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo) išteisino nepagrįstai. Apelianto nuomone, nors specialisto išvadoje nenustatyta, kad 2017 m. kovo 21 d. patvirtinime pasirašė būtent A. K., ir nėra kitų duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių, jog 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimą suklastojo (pasirašė) A. K., tačiau tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės, nes pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą, tačiau ir tas, kas žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad A. K. žinojo, jog 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimas yra suklastotas, tačiau vis tiek jį laikė ir panaudojo pateikdamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius duomenis, nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad jie yra nepagrįsti.
51. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, A. K. ir J. G. dokumento (2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo) surašymo aplinkybes nurodo visiškai skirtingai, kitų liudytojų parodymų ar objektyvių įrodymų, kuriais teismas galėtų daryti pagrįstą išvadą, jog būtent A. K. suklastojo minėtą dokumentą byloje nėra. Lietuvos teismo ekspertizių centro 2019 m. liepos 11 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateikiama išvada nepatvirtina, jog tirti pateiktame 2017 m. kovo 21 d. patvirtinime pasirašė A. K.. Taigi byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių A. K. kaltę dėl dokumento suklastojimo, todėl konstatuoti, kad A. K. žinojo, jog 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimas yra suklastotas, tačiau vis tiek jį laikė ir panaudojo pateikdamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams, nėra pagrindo. Tai, kad A. K. savo noru sudarė taikos sutartį su J. G., priešingai nei mano nukentėjusiojo atstovas, savaime nereiškia, kad A. K. pripažino, jog jis J. G. skolingas 14500 Eur. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. K. nurodė, kad nebuvo prasmės ginčyti savo kaltės, nes neturėjo jokių įrodymų, kad pinigai J. G. buvo atiduoti. Šie nuteistojo A. K. parodymai yra logiški, todėl netikėti šiais teisėjų kolegija neturi pagrindo.
52. Pažymėtina, kad Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Jei byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021). Atsižvelgus į šias Baudžiamojo proceso įstatymo normas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.
53. Nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos nuomone, pirmosios instancijos teismas A. K. nepagrįstai išteisino pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl pinigų neišmokėjimo pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3. Ir dėl 15000 Eur neužfiksavimo buhalterinėje apskaitoje. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, išteisindamas A. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl pinigų neišmokėjimo pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3 ir dėl 15000 Eur neužfiksavimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisiamojo posėdžio metu apklausto nuteistojo A. K. parodymais, liudytojų I. G., K. P., P. J. parodymais, nukentėjusiojo J. G. parodymais specialistės R. Č. paaiškinimais, 2019 m. liepos 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos bei prie šios specialisto išvados esančiais priedais, tyrėjo 2019 m. kovo 21 d. tarnybiniu pranešimu. Įvertinęs šiuos bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. K. iš bendrovės banko sąskaitos per kelis kartus nuėmė atitinkamas pinigines sumas, jas įnešė į bendrovės kasą, po ko, kaip pats nurodo, per kelis kartus perdavė J. G., kaip bendrovės jam grąžinamą skolą, taip pat konstatavo, kad remiantis byloje esančiais duomenimis negalima daryti kategoriškos išvados, jog A. K. gavo 15000 Eur pagal 2018 m. gruodžio 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaitą – faktūrą, (duomenys neskelbtini) ir neįrašė į buhalterinę apskaitą. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nors nukentėjusysis atkakliai neigia, jog gavo pinigus pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3, ir teigia, kad 15000 Eur už parduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vilkiką perdavė A. K., tačiau byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos jo parodymus.
54. Kaip matyti iš bylos duomenų ir kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, J. G., būdamas vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, dirbdamas bendrovėje vadybininku ir aktyviai dalyvaudamas įmonės veikloje, nuo 2016 metų iki 2018 gruodžio 19 d. nei įmonei, nei A. K. jokių pretenzijų dėl pinigų grąžinimo (neišmokėjimo pagal kasos išlaidų orderius) nereiškė. Tai, kad pagal 2016 m. lapkričio 25 d., 2017 m. sausio 28 d. ir 2017 m. vasario 28 d. kasos išlaidų orderius Nr. 12, Nr. 1 ir Nr. 3, jis negavo 5 530 Eur, nurodė tik po to, kai tarp jo ir A. K. įvyko konfliktas dėl į bendrovės kasą neįneštų 15000 Eur ir policijoje buvo pradėtas tirti A. K. pareiškimas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paklaustas, kodėl jis, būdamas vieninteliu įmonės akcininku, negaudamas darbo užmokesčio, neatgaudamas sumokėtų pinigų už įmonės įgytą turtą (5530 Eur), iki pat 2018 metų gruodžio mėnesio nereiškė jokių pretenzijų įmonės direktoriui, neatleido jo iš pareigų ar nesiėmė jokių kitų veiksmų, J. G. negalėjo aiškiai paaiškinti tokio savo elgesio, nurodė, kad tikėjo A. K. pažadais, kad viskas bus gerai, tačiau teisėjų kolegijai toks J. G., kuris į savo įmonės veiklą, jo teigimu, yra investavęs apie 120000 Eur, elgesys atrodo neįtikimas.
55. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša nesutinka su pirmosios instancijos teismo A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, mano, kad ji yra per švelni, tačiau atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė šiuo nuosprendžiu A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dalyje dėl A. K. nuteisimo ir nubaudimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, šie nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinio skundo argumentai plačiau neaptartini.
56. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša, be kita ko, prašo iš A. K. priteisti J. G. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir nurodo, kad J. G. patyrė neturtinę žalą dėl A. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl suklastoto 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo), bei dėl A. K. veiksmų apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė J. G. iš A. K. priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti (5 t., b. l. 118-20). Civiliniame ieškinyje J. G. neturtinės žalos atsiradimas siejamas su A. K. pareikštais kaltinimais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (dėl suklastoto 2017 m. kovo 21 d. patvirtinimo). BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu taip pat pagrįstai (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nusprendus A. K. išteisinti ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos prašymas dėl neturtinės žalos priteisimo taip pat negali būti tenkinamas.
Dėl proceso išlaidų
57. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas Dainius Žiedas prašo panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš A. K. J. G. priteista 830 Eur proceso išlaidų. Teigia, kad teismas nepagrįstai pripažinęs A. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, be pagrindo priteisė nukentėjusiajam J. G. dalį jo patirtų proceso išlaidų. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, įvertinęs tai, kad A. K. pripažintas kaltu padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl kitų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų išteisintas, atsižvelgęs į atstovavimo apimtį, proceso sudėtingumą, bylos nagrinėjimo trukmę, reikalingas teisines paslaugas, taip pat įvertinęs prašomą priteisti išlaidų dydį (5327,50 Eur), A. K. amžių, asmenybę, nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos prašymą iš A. K. priteisti viso proceso metu J. G. patirtas išlaidas, susidariusias dėl jam suteiktų advokato teisinių paslaugų, tenkino iš dalies ir iš A. K. priteisė J. G. patirtų išlaidų dalį – 830 Eur.
58. BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-231-489/2020). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nusprendus A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl iš A. K. priteistų proceso išlaidų naikintina.
59. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša, be kita ko, prašo iš A. K. priteisti J. G. visas jo patirtas proceso išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Prie apeliacinio skundo pridėta PVM sąskaita – faktūra už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymas (8 t., b. l. 115-116) patvirtina, kad nukentėjusysis J. G. sumokėjo savo atstovui advokatui Mantui Šriupšai 1210 Eur už apeliacinio skundo surašymą. Atsiliepimu į nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinį skundą nukentėjusiojo J. G. atstovas advokatas Mantas Šriupša, be kita ko, prašo priteisti nukentėjusiojo J. G. patirtas proceso išlaidas pagal pateiktus duomenis. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėta PVM sąskaita – faktūra už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymas (8 t., b. l. 129-130) patvirtina, kad nukentėjusysis J. G. sumokėjo savo atstovui advokatui Mantui Šriupšai 484 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgus į tai, kad šiuo nuosprendžiu priimtinas procesinis sprendimas A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos prašymas dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo negali būti tenkinamas, todėl jis atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
nukentėjusiojo J. G. atstovo advokato Manto Šriupšos apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo A. K. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį dalyje dėl A. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį bei proceso išlaidų atlyginimo priteisimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);
nukentėjusiojo J. G. turėtų proceso išlaidų iš A. K. nepriteisti.
Likusioje dalyje Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 25 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nukentėjusiojo J. G. patirtų išlaidų advokato, atstovavusį jį apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti iš išteisintojo A. K. nepriteisti.