Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-12-08 · Administracinė byla Nr. I1-4924-811/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-12-08Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-11-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-12-08
Bylos Nr.
I1-4924-811/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02967-2020-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Violeta Petkevičienė (pirm.)
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4924-811/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02967-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. M. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame patikslintame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodo, kad nuo 2018 m. sausio 27 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. bausmę atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) netinkamomis kalinimo sąlygomis, t. y. kameroje žiemos sezonu nebuvo užtikrinta minimali 18 ?C–22 ?C temperatūra, minimalus 3,6 kv. m. laivas plotas vienam asmeniui, nes į kameros plotą negali būti įskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, neatitiko dirbtinė dieninė – naktinė apšvieta, dėl neveikiančios ventiliacijos kameroje laikydavosi drėgmė. Teigia, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas atliekant gamtinius reikalus, nes kameros duryse buvo įrengtas labai didelis stebėjimo langelis, o sanitarinis mazgas įrengtas šalia durų, pro kurias jį, atliekantį gamtinius reikalus, stebėdavo pareigūnai ir pareigūnės. Taip pat teigia, kad dėl stebėjimo langelių duryse, negalėjo išsimaudyti duše nežeminant jo orumo, nes dušas nebuvo atskirtas nuo persirengimo vietos. Nurodo, kad negavo jam priklausančių higienos priemonių.

Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė orumo žeminimą, nepatogumus, stresą, fobiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, pasitikėjimą savimi ir t. t. (b. l. 10).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 27 d. iki 2018 m. vasario 1 d. nebuvo ir pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2019 m. gegužės 24 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Teigia, kad iš pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K, skirstydamas atvykusius asmenis į gyvenamąsias kameras, laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pažymi, kad vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Mano, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015)) reikalavimus.

Taip pat pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 134:2015 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymi, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas Lukiškių TI-K esančiose kamerose yra įrengtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Paaiškina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas). Vadovaujantis Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo nuostatomis, Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems vyrams išduotų skalbimo miltelių (400 g.) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn.

Atkreipia dėmesį į tai, kad higienos reikmenys, avalynė ir drabužiai išduodami jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui.

Suimtasis ir nuteistasis laikomas mokiu tuo atveju, kai per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (t. y. 19 Eur) arba asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašui, dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie buvo pildomi pagal poreikį.

Teigia, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymi, kad, siekdamas užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengė pertvaras (pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m).

Atkreipia dėmesį, kad Nacionalinio visuomenės sveiktos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas atlieka gyvenamųjų kamerų patikrinimus pagal gautus suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skundus, savarankiškai atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pažymi, kad pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu ne visose gyvenamosiose kamerose buvo atliekami Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai ir atsižvelgiant į tai, pateikia turimus visuomenės sveikatos saugos kontrolės aktus.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Mano, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (b. l. 13–24).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019; LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 2901-261/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017; LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 2206-1062/2018; LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019; LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-624/2019).

Pareiškėjas skunde teismui prašo priteisti jam neturtinę žalą už pusantrų metų laikotarpį nuo 2018 m. sausio 27 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam kamerose žiemos sezonu nebuvo užtikrinta minimali 18 ?C–22 ?C temperatūra, nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas, kurį mažino kameroje esantis sanitarinis mazgas, neatitiko dieninė-naktinė apšvieta, kameroje neveikė ventiliacija, nebuvo užtikrintas jo privatumas kameroje esančiame sanitariniame mazge bei duše, nebuvo išduotos jam priklausančios higienos priemonės.

Kadangi pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkretaus laikotarpio, kuriuo buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. vasario 2 d., išvyko 2019 m. gegužės 24 d (b. l. 14–15, 38).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir BVK 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, kurį mažino kameroje esantis sanitarinis mazgas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir BVK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 (toliau – Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1. papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nuo 2019 m. kovo 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 (toliau – Įsakymas Nr. V-109) 1.3.1. papunktyje taip pat nustatytas ne mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, jog spręsdamas dėl galimo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tame tarpe – minimalios asmeninės erdvės, kuri, netgi nevertinant kitų sąlygų visumos, tikrai neturėtų būti mažesnė nei 3 kv. m, pasisako, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017; LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018; LVAT 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018; LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 14–17), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 ir Įsakymo V-109 1.3.1 papunkčiuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2018 m. vasario 2 d. – 2019 m. gegužės 24 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų Nr.: 120, 152, 160, 165, 200, 287, 288, 295, 297, 305, 322, 332, 347, 348, plotus (atitinkamai: 7.38 kv. m., 7,94 kv. m., 7,94 kv. m., 7,94 kv. m., 7,56 kv. m., 7,70 kv. m., 7,68 kv. m., 7,95 kv. m., 8,08 kv. m., 8,17 kv. m., 7,77 kv. m., 7,43 kv. m., 7,49 kv. m., 7,58 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,69 kv. m iki 8,17 kv. m) gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiškai. Įsakymuose Nr. V-124 ir Nr. V-109 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017; LVAT 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017; LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-822/2019; LVAT 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-737-552/2019).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr. V-124 ir Įsakymas Nr. V-109, kuriais, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš higienos normų pažeidimo, t. y. iš to, kad kameroje žiemos sezono metu nebuvo užtikrinta minimali 18 ?C–22 ?C temperatūra, netinkamas dieninis-naktinis apšvietimas, o dėl neveikiančios ventiliacijos laikydavosi drėgmė.

Pagal HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa buvo ne mažesnė kaip 200 Lx – kaip ir numatyta HN 134:2015 14 punkte.

HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovo teigimu, Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo sudaryta galimybė gyvenamąsias kameras vėdinti natūraliu būdu per langus, todėl konstatuoti neteisėtų Lukiškių TIK veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu teismas neturi pagrindo.

Dėl pareiškėjo argumentų susijusių su higienos normų pažeidimu, t. y. minimalios temperatūros neužtikrinimu, drėgme, apšvietimu, nurodytina, jog pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; LVAT 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2889-575/2017; LVAT 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2550-629/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-438/2019). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; LVAT 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1707-492/2019). Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų (pvz., apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017; LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017; LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017: LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1928-756/2018; LVAT 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-415/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose neužtikrintos minimalios temperatūros, buvusios drėgmės ar netinkamo apšvietimo visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo šie higienos normų pažeidimai, nepaaiškino, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl higienos sąlygų kamerose nesikreipė (b. l. 40–41). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kamerų neatitikimus higienos normų reikalavimams, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius. Pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu nesikreipus į Lukiškių TI-K administraciją dėl Lietuvos higienos normų neatitinkančių kamerų, spręstina, jog pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017; LVAT 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-520/2018). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl kamerose buvusių higienos normų pažeidimų negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš higienos priemonių jam neišdavimo.

Pagal Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktą, higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu (Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 13 punktas).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu išduoti jam higienos priemones kreipėsi tik vieną kartą, t. y. 2018 m. spalio 17 d. (b. l. 41). Lukiškių TI-K administracija 2018 m. spalio 29 d. raštu Nr. 96-4009 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl higienos priemonių išdavimo, kadangi per mėnesį iki prašymo pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir išleido daugiau nei 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą (b. l. 40). Pareiškėjas duomenų apie tai, kad būtų apskundęs šį atsisakymą išduoti higienos priemones būtų apskundęs įstatymų nustatyta tvarka, nepateikė.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, daro išvadą, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu laikėsi Materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo įtvirtintų reikalavimų, ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinis mazgas kamerose įrengtas šalia durų, kuriose buvo labai didelis stebėjimo langelis, pro kurį jį nuolat stebėdavo pareigūnai, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas.

Ginčui aktuali HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pastebėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Eksploatavimo taisyklių 2 punktas).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją ir byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; EŽTT 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02); EŽTT 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99); EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (minėtas EŽTT sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją). Pabrėžtina, jog EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taip pat EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose, kuriose ne kartą yra pažymėta, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017; LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; LVAT 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017; LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018; LVAT 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-249-822/2018). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys (LVAT 2018 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2380-822/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kuomet jis buvo atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara ir uždengtas užuolaida, neužtikrino pakankamo privatumo juo naudojantis. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir LVAT, pavyzdžiui, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1776-552/2020. Teismo nuomone, privatumas naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, nes jis galėjo būti matomas Lukiškių TI-K pareigūnų per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Tokios praktikos LVAT laikosi ir kitose panašiose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020; LVAT 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2095-602/2020 ir kt.). Įvertinusi pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K, teismas sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas buvo laikomas iš esmės visą jo buvimo Lukiškių TI- K laikotarpį, t. y. 470 paras. Šioje vietoje teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (23 paras), privatumo pažeidimas buvo minimalus.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš privatumo naudojantis dušu pažeidimo.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušus įrengti kaip atskiras kabinas. Kadangi atskirų kabinų dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau, teismo vertinimu, dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; LVAT 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2932-502/2019). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime teismui nurodė, kad privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K dušuose yra įrengtos pertvaros, į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Tačiau, remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012; LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; LVAT 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1733-556/2018), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 1062 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1062 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė