- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-16
- Bylos Nr.
- A-196-822/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02116-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- J. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. O. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
1.1. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2016 m. spalio 27 d., kamerose, kuriose vienam asmeniui nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, jų plotas buvo dar mažesnis, kadangi kameros buvo apstatytos baldais, buvo įrengtas sanitarinis mazgas jose. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, kančias, t. y. neturtinę žalą, kurią vertino 1 500 Eur suma.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka, prašė skundą atmesti.
2.1. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. spalio 19 d. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija visada stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo vertino kaip nepgrįstą ir traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaitą.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
4. Teismas nustatė kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
5. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. spalio 12 d. ir nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2016 m. spalio 19 d. Pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 109 (7,31 kv. m.) ir kameroje Nr. 132 (7,94 kv. m.), kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 266 (7,74 kv. m.), kameroje Nr. 255 (24,38 kv. m.) buvo laikomas su penkiais asmenimis ir kameroje Nr. 274 (7,84 kv. m.) buvo laikomas vienas. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendė, kad kamerose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 1.3.1 p. nurodytą minimalų gyvenamąjį plotą.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjo teiginius, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo bei lovų užimamas plotas, teismas atmetė, pasisakydamas, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Taip pat teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje teismas yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas konstatavo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atitinkamai teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto užtikrinimu, pažeistos nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nenustatęs bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, atmetė.
III.
8. Pareiškėjas J. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. Lukiškių TI-K pateikė neteisingus duomenis susijusius su jo laikymu. Pareiškėjas sutinka, kad buvo laikomas vienas kamerose, tačiau ne tokią trukmę, kokią nurodė atsakovas, dažniausiai buvo laikomas dviese.
8.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam tekusį plotą mažino jose įrengtas sanitarinis mazgas ir baldai.
9. Atsakovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
9.1. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
10. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teismas nenustatęs, kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, kuriose jam tektų mažesnis nei 3,6 kv. m plotas, konstatavo, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo skundą atmetė.
12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad jo skundas būtų tenkintas, nurodo, kad teismas neįvertino to, kad kamerose kuriose jis buvo laikomas, dažniausiai buvo su dar vienu asmeniu, jos buvo apstatytos baldais, taip pat jose buvo įrengtas ir sanitarinis mazgas.
13. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
14. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo, nustatė ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, pirmosios instancijos teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus.
15. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
16. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
17. Akcentuotina, kad EŽTT savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT tame pačiame, be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
18. Byloje yra duomenys iš kurių matyti kokiose kamerose pareiškėjas su kiek asmenų buvo laikomas – Lukiškių TI-K pareiškėjas 5 dienas kamerose Nr. 109 (9,31 kv. m), 132 (7,94 kv. m), 266 (7,74 kv. m), 274 (7,84 kv. m) buvo laikomas vienas, 30 dienų kamerose Nr. 132 (7,94 kv. m) ir 266 (7,74 kv. m) buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu ir vieną dieną kameroje Nr. 255 (24,38 kv. m) buvo laikomas dar su penkiais asmenimis (b. l. 11-12). Akivaizdu, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tik kelias dienas, atskirais laikotarpiais, buvo laikokas vienas, o ilgesnius laikotarpius dar su vienu asmeniu kameroje, t. y. dviese, ką pareiškėjas pats pripažįsta apeliaciniame skunde, šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas.
19. Vertinant tai ar pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į minimalią ploto normą kameroje reikia atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą joje. Iš Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešimo (b. l. 21) matyti, kad sanitarinio mazgo patalpos dydis yra 0,56 kv. m (0,8 m x 0,7 m). Atlikus aritmetinius skaičiavimus, akivaizdu, kad pareiškėjui visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo užtikrinama teisė į didesnį nei 3 kv. m plotą kameroje atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą. Atitinkamai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatęs ploto pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė teisingą išvadą.
20. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje A-833-624/2016). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nenustačius, kad pareiškėjo Lukiškių TI-K buvimo metu, jo atžvilgiu, būtų atlikti pažeidimai, kuriuos jis nurodė savo skunde, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.
21. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. O. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.