Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

10. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų bei drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto ir jose įrengtų miegamųjų vietų santykį, sprendė, kad vienam nuteistajam tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentus dėl ploto kamerose trūkumo, nes į šį plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės, akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 7 d.) 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose įtvirtinta minimali bendrabučių tipo patalpose ir kamerose vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma – 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m. Taisyklėse nenurodyta, kad į šį plotą neįskaičiuojamas jose esančių įrenginių ar baldų užimamas plotas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, nagrinėjamu atveju teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo.

11. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad ginčijamu laikotarpiu Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose ir kamerose nebuvo ventiliacijos, drausmės kameroje nebuvo apšvietimo, suoliuko, netvarkinga elektros instaliacija (matėsi atviri laidai), teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su skundais ir prašymais, tačiau atsakymų iš Vilniaus PN į juos negavo. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažinti tinkamais naudoti, pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko galiojusius teisės aktus ir higienos normas.

12. Vilniaus PN patalpų po rekonstrukcijos perdavimo naudoti (eksploatuoti) metu galiojusiose Taisyklėse buvo nustatyti kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimo reikalavimai. Šių Taisyklių 35 punkte buvo nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralią dienos šviesą ir natūralų patalpos vėdinimą (35.1 punktas), dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Kamerose gali būti įrengiami elektros instaliacijos kištukiniai lizdai. Elektros laidai įmontuojami kameros sienose ir lubose po tinku. Koridoriuje prie kameros įmontuojami elektros jungikliai (35.3 punktas). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (akto redakcija, galiojusi ginčijamu laikotarpiu) nuostatas, esminiai reikalavimai, susiję su nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, kamerų tipo patalpų apšvietimu, įrengiant, be kita ko, ir skaidraus stiklo langus, vėdinimu (gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus), elektros instaliacijos įrengimu paslėptu būdu, išliko nepakitę (11.5–11.8 punktai; 13.7–13.12 punktai, 16.7–16.10 punktai).

13. Teismas pareiškėjo teiginius dėl gyvenamų patalpų ventiliacijos, apšvietimo, elektros instaliacijos bei baldų (suoliuko) trūkumo vertino kaip abstrakčius ir deklaratyvius. Pareiškėjas skunde detaliai nenurodė konkrečių aplinkybių, kokie galimi patalpų įrengimo neatitikimai lėmė ar galėjo lemti apšvietimo, gryno oro trūkumą, atvirus elektros laidus kameroje, kai pagal minėtų teisės aktų reikalavimus pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose natūralų apšvietimą užtikrina ir vėdinimo galimybę suteikia skaidraus stiklo langų įrengimas, o reikalavimas elektros laidus įrengti paslėptu būdu galiojo iki pareiškėjo atvykimo į Vilniaus PN. Iš teismui pateikto patalpų, kuriose ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plano (eksplikacijos) teismas nustatė, kad šios patalpos turi langus. Vilniaus PN pateiktoje pareiškėjo asmens bylos kopijoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN veiklą prižiūrinčias institucijas dėl jo laikymo sąlygų ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į pareiškėjo skundus bei prašymus. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamame kontekste pareiškėjas netinkamas jo laikymo sąlygas sieja išimtinai su jį supančia gyvenamąja aplinka, teismas sprendė, kad šių teiginių jis nepagrindė jokiais konkrečiais duomenimis, nenurodė bent jau detalesnių patalpų įrengimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams aplinkybių, todėl šiuos argumentus atmetė.

14. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, kad Vilniaus PN pareigūnai nurodytu laikotarpiu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas, nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui D. R., kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.

23. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam neturtinę žalą iš atsakovo dėl to, kad jam nuo 2010 m. vasaros Vilniaus PN nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimali teisės aktuose nustatyta gyvenamosios patalpos, kameros ir drausmės grupės gyvenamosios patalpos ploto norma, 2 korpuso patalpose ir drausmės grupės patalpose nebuvo ventiliacijos, drausmės grupės kameroje nebuvo suoliuko, neveikė apšvietimas, matėsi atidengti elektros laidai.

24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atmetė.

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nepagrįstai jo reikalavimui taikytas ieškinio senaties terminas, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, teismas neatsižvelgė į baldais, kitu inventoriumi ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl ventiliacijos. Be to, nuo 2017 m. liepos 25 d. Vilniaus PN 2-jame gyvenamajame korpuse nėra ventiliacijos, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas, taip pat 1-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 211 nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kadangi didžiąją dalį ploto užima baldai, buvo apribota jo judėjimo laisvė, lauke jis galėjo būti tik 4 val.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nuo 2017 m. liepos 25 d. Vilniaus PN 2-jame gyvenamajame korpuse nėra ventiliacijos, jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas, taip pat 1-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 211 nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kadangi didžiąją dalį ploto užima baldai, buvo apribota jo judėjimo laisvė, lauke jis galėjo būti tik 4 val., t. y. kelia reikalavimus, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde. Kadangi apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo reikalavimas minėtoje apimtyje nenagrinėtinas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Vilniaus PN, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

31. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

32. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

34. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

35. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

36. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nes EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam galbūt neužtikrinama teisė į minimalų kameros, gyvenamųjų patalpų plotą vienam asmeniui ir jis yra laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to jis patiria neturtinę žalą.

37. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu laikotarpiu (nuo 2010 m. liepos 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d.) pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo nuo 2010 m. liepos 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d. (įskaitytinai) patirtą neturtinę žalą atmetė.

38. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą; pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą. Jau minėta pareiškėjo įvardyta aplinkybė, kad jam laiku kreiptis į teismą sutrukdė į lietuvių kalbą neišversti EŽTT sprendimai vertintina kaip subjektyvi, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016 ir kt.).

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos neužtikrinimo, pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, ir 11¹.2. punkto numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kamerų tipo patalpų (kamerų), gyvenamųjų patalpų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų miegamų vietų skaičių, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateiktais duomenimis, su kuriais, be kita ko, sutinka ir pareiškėjas, tačiau teigia, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, neatimtas baldais, kitu inventoriumi užstatytas plotas bei sanitarinio mazgo užimamas plotas.

41. Atsakydama į nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, ir 11¹.2. punkto numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerų tipo patalpose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

42. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas neįvertino argumentų, susijusių su ventiliacijos nebuvimu, pažymi, jog, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas vertino skunde nurodytus argumentus dėl ventiliacijos, apšvietimo, elektros instaliacijos laidų, tačiau pažeidimų šiuo klausimu nenustatė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos nustatytomis aplinkybėmis šiuo klausimu. Pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ar netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pirmiau aptartų pareiškėjo kalinimo sąlygų.

44. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

45. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis pareiškėjas kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau tai nesuteikia pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesant nustatytų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. nesant nustatytų Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, nevertintini ir apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjo argumentai, susiję su neturtinės žalos dydžio nustatymu.

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuota praktika, naikinti sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.