- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- A-1776-552/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01030-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas iš esmės tokiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą reikalavimą dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui. Tokiu būdu buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė. Pareiškėjo teigimu, laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) nuostatoms.
2.2. Buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, nes sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies. Pareiškėjas paaiškino, kad iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, gamtinius reikalus turėjo atlikti stebint ne tik kameroje esančio asmens akivaizdoje, bet ir pareigūnų akivaizdoje.
2.3. Pareiškėjas rėmėsi, be kita ko, EŽTK 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu. Teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl ko patyrė garbės ir orumo pažeminimą, kančias, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, susirgo depresija.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas nesutikdamas su pareiškėjo skundu savo poziciją grindė iš esmės tokiais argumentais:
4.1. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Paaiškino, kad Vilniaus PN yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Vilniaus PN administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Vilniaus PN asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Dėl kamerų remonto pabrėžė, kad remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos buvo palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų. Dėl kamerų įrengimo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklėmis) 14.6 punktu, kameroje turėjo būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimas atitiko nustatytus Taisyklių reikalavimus.
4.2. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nebuvo žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Tuo tarpu, nei HN 76:2010, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumatė. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pagal Taisyklių 14.2. punktą kamerose turėjo būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nebuvo įtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negalėjo būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose.
4.3. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nebuvo nustatytos būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui 545 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Lukiškių TI- K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nurodė, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kaip buvo matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d., pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.
8. Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele ir užuolaida, pažeidė jo teisę į privatumą. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.
9. Teismas nurodė, kad į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką dėl sanitarinių mazgų atskyrimo nuo kameros Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu).
10. Teismas įvertinęs Lukiškių TI-K pranešime „Dėl A. G. skundo“ pateiktą informaciją, atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 90, Nr. 93 buvo laikomas ne vienas, nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.
11. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas neteisėtai blogino jo kalinimo sąlygas 181 parą.
12. Teismas, atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnį bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį 545 Eur, kurį teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu laikė adekvačiu pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu teisingu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos nusiskundimus, padarė išvadą, kad nebuvo jokio priežastinio ryšio tarp pareiškėjo kalinimo sąlygų bei jo sveikatos būklės pablogėjimo.
13. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad pareiškėjo A. G. skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 545 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III.
14. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
15. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vilniaus PN pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgdamas į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsakovo atstovas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, Vilniaus PN sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Vilniaus PN pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.
Atsiliepimas
16. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo atstovo apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, CK 6.271 straipsnį ir 6.250 straipsnio 1, 2 dalis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika. Teismas tinkamai patikrino reikalavimo pagrįstumą, pripažino jį pagrįstu, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus vertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Teismas priėmė sprendimą pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsakovas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose. Pareiškėjo nuomone, teismas tinkamai įvertino pažeidimo laikotarpį ir tinkamai konstatavo, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
19. Pareiškėjas teigia, kad teismas pripažinęs, jog nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d. buvo pažeistos jo teisės dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, netinkamai įvertino patirtos žalos dydį. Vertindamas žalos dydį teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas buvo kalinamas vienas ir su kitu asmeniu. Pareiškėjo nuomone tai, kad byloje nėra duomenų, jog jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl sveikatos sutrikimų, nepateisina teismo sprendime nurodyto žalos dydžio, be to, teismas nesirėmė EŽTT sprendimais ir juose priteisiamos neturtinės žalos kriterijais. Teismo priteista suma, pareiškėjo nuomone, yra neadekvati jo patirtiems išgyvenimams, bei nepagrįstai teismas nurodė, kad nenustatė, jog patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis. Teismas netinkamai įvertino tai, jog pareiškėjas buvo kalinamas intensyviai, jau daug metų tęsiasi šie pažeidimai, atsakovas turėjo pakankamai laiko keisti kalinimo sąlygas ir nepažeidinėti kalinamųjų privatumo, bet toks pažeidimas tęsiasi 14 metų ir tai įrodo, kad atsakovas elgėsi tyčia nesiimdamas gerinti sąlygų. Be to teismas neįvertino tai, jog šis pažeidimas sukėlęs neturtinę žalą vis dar tęsiasi. Taip pat teismas, pareiškėjo tvirtinimu, neįvertino laikotarpio, kai jis buvo kalinamas dviese ir nuvertino jo patirtus išgyvenimus. Kadangi dviese būdamas kameroje jautė didesnius nepatogumus, tai pasireiškė dviguba kančia, emocine depresija, nepatogumais, kurių nebūtų buvę, jeigu būtų buvęs kalinamas tinkamomis sąlygomis.
20. Apibendrindamas pareiškėjas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas elgiasi tyčia, jau daugelį metų tą įrodo teismų ilgametės praktikos, nes pažeidimai dėl privatumo tęsiasi, į tai, jog pareiškėjo patirti išgyvenimai, dvasinės kančios, nepatogumai sukelti negrįžtamai ir jų atstatyti neįmanoma, į tai, kad pažeidimas dėl privatumo yra intensyvus, ilgalaikis, tiek kalint vienam kameroje, tiek dviese, į EŽTT teismų praktiką, į skundo argumentus, neturtinės žalos suma, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas yra neadekvati pareiškėjo išgyvenimams kompensuoti.
21. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame pateikdamas apeliacinio skundo argumentus prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui A. G. 545 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, už jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą 181 parą Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu. Atsakovo atstovas pateiktame apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų patyrė žalą. Atsakovo atstovo teigimu nenustačius būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo A. G. ir atsakovo Vilniaus PN apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, tam tikrais aspektais juos papildo.
27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai nustatyto pažeidimo (netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateikto Lukiškių TI-K 2019 m. kovo mėn. pranešimo „Dėl A. G. skundo“ (b. l. 19–20), nustatė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo atstovo, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 90, Nr. 93 buvo laikomas ne vienas (b. l. 12), nes, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.
28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)). EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13)). Tokios pat pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756-2020; kt.).
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 287 paras. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ne vienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas buvo laikomas 181 paras ir tik šiomis dienomis pripažino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kuomet jis buvo atskirtas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara ir uždengtas užuolaida, neužtikrino pakankamo privatumo juo naudojantis. Byloje pagrįstai konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimas. Tačiau bylos duomenimis nepaneigta, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Teisėjų kolegijos vertinimu, privatumas naudojantis sanitariniais mazgais pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir tuomet, kai jis kameroje buvo laikomas vienas, nes jis galėjo būti matomas Lukiškių TI-K pareigūnų per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose panašiose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bylose (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2095-602/2020 ir kt.). Įvertinusi pateiktus duomenis apie pareiškėjo kalinimą Lukiškių TI-K, teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjas buvo laikomas iš esmės visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 287 paras.
30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir kompensacijos dydžio nepagrindė jokiais įrodymais.
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).
32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.
33. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
34. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).
35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (287 paras pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau tuomet, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (106 paras), privatumo pažeidimas buvo minimalus, byloje nėra duomenų, kad tokios laikymo sąlygos paveikė pareiškėjo sveikatą), sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl didesnių EŽTT priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo sumų, pažymi, kad teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1170-756/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.)
37. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas Vilniaus PN apeliacinį skundą atmesti, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, bei pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai pakeisti pareiškėjui priteisiant 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovo atstovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti .
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.