- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- A-850-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04101-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), jo naudai priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašė priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. buvo gydomas pažeidžiant galiojančius teisės aktų reikalavimus, nes palatos buvo perpildytos, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Palatose nebuvo spintos rūbams susidėti ir spintelių. Patalpų langai buvo labai maži, nevalyti, todėl palatose nepakakdavo natūralios šviesos. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, be to, pasivaikščioti leisdavo tik vieną valandą per dieną. Palatose įrengtos praustuvės buvo prastos būklės, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo bendro kameros ploto. Vienam mėnesiui buvo išduotas tik vienas, itin prastos kokybės tualetinio popieriaus rulonėlis. Tik vieną kartą per savaitę buvo leidžiama pasinaudoti dušu. Palatų grindys, sienos ir lubos buvo prastos būklės. Lovų paviršiai deformuoti, nelygūs, galima spėti, kad jos suvirintos iš metalinių vamzdžių. Kamerų vėdinimas buvo galimas tik per langus, todėl būdavo drėgna, įsiveisęs pelėsis. Pastato konstrukcijose, pasivaikščiojimų kiemeliuose ir kanalizacijoje buvo asbesto. Pareiškėjo nuomone, LAVL pažeidė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės pareigūnas ir turėtų būti laikomas izoliuotas nuo kitų asmenų. Kalinimas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis laikytinas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 5 straipsnių pažeidimu. Dėl laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko sveikata. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatas dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas turi teisę reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti jam neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas buvo gydomas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 27 (plotas 21,25 kv. m, 7 lovos) ir Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 20 (plotas 7,19 kv. m, 4 lovos). Duomenų, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma su pareiškėju, LAVL neturi, nes galiojantys teisės aktai neįpareigoja jų rinkti ir sisteminti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui ir turi suteikti sveikatos priežiūros paslaugas visiems atvykstantiems asmenims. Be to, skirstydama nuteistuosius ir / ar suimtuosius į palatas, LAVL turi užtikrinti Bausmių vykdymo kodekse, Suėmimo vykdymo įstatyme, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme bei kituose sveikatos apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų izoliavimo reikalavimų laikymąsi. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. LAVL palatos remontuojamos eilės tvarka taip, kad būtų užtikrinti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai. Sanitariniam mazgui įrengti LAVL turi būti taikomos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punkto nuostatos, o ne Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, nes ji taikoma naujai rekonstruotiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Nuteistiesiems / suimtiesiems dušu leidžiama naudotis, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir Higienos normos HN 76:2010 68 punktu. Visos gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langą ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. LAVL laikomasi teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų higienos priemonių išdavimo normų. Pasivaikščioti nuteistiesiems / suimtiesiems leidžiama, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio nuostatomis. LAVL turi du pasivaikščiojimo kiemelius, taip pat naudojasi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pasivaikščiojimo kiemeliais. LAVL negavo pareiškėjo prašymo izoliuoti jį, kaip buvusį pareigūną, nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų. Nagrinėjamu atveju negali būti nustatytos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos žalos faktą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 74-79) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog galimai padarytą žalą jis kildina iš to, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, palatose nebuvo vėdinimo sistemos, trūko natūralios šviesos, tualetai nebuvo atitverti nuo bendro palatos ploto, dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, pasivaikščioti leisdavo tik vieną valandą per dieną, palatose nebuvo būtino inventoriaus, pareiškėjas nebuvo aprūpintas tualetiniu popieriumi, palatų sienų, lubų ir grindų, lovų bei pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo itin bloga, pastato ir pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijose buvo asbesto, pareiškėjas nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ar suimtųjų, nors yra buvęs pareigūnas.
Remdamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.14 punktu, LAVL pateiktais duomenimis, kurie patvirtina, kad skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėjas LAVL praleido 30 dienų ir buvo laikomas: nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 27 (plotas 21,25 kv. m, 7 lovos) ir nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d. Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 20 (plotas 7,19 kv. m, 4 lovos) (b. l. 10, 18–21), tuo, kad LAVL duomenų, kiek konkrečiai asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju, neturi ir teismui nepateikė, susiklosčiusia administracinių teismų praktika iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas padarė išvadą, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, visos abejonės vertintinos jo naudai, todėl konstatavo, kad 30 dienų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 kv. m vienam asmeniui tenkantis palatos plotas.
Vadovaudamasis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma, pagal kurią bendrabučio tipo patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti įrengta spintelė prie lovos, o pareiškėjas teigia, kad spintelių kiekvienam asmeniui LAVL nebuvo, tačiau šių pareiškėjo argumentų atsakovo atstovas nepaneigė, teismas pripažino, kad LAVL neužtikrino, jog palatos būtų aprūpintos būtinu inventoriumi. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal nurodytas normas kameroje neturi būti įrengiama sieninė spinta, todėl pareiškėjo argumentai dėl jos nebuvimo atmesti kaip nepagrįsti.
Remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. punktu, teismas pažymėjo, jog imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Taip pat teismas pažymėjo, jog Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Vadinasi, sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nuo bendro kameros ploto, atitinka nurodyta reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. LAVL pateikti duomenys ir pareiškėjo paaiškinimai patvirtina, kad sanitarinis mazgas palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas tinkamai.
Vadovaudamasis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Nuteistų vyrų ir moterų, gydomų Laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei Gydymo ir pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma, kad vyrui vienam mėnesiui turi būti išduotas vienas rulonas tualetinio popieriaus, teismas sprendė, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, patvirtina, kad šių reikalavimų LAVL buvo laikomasi.
Dėl vėdinimo teismas pažymėjo, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Taigi, teismas sprendė, kad palatų (kamerų) vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad palatos yra vėdinamos per langus.
Teismas taip pat pažymėjo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte ir Higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė nusiprausti duše. Pareiškėjas patvirtino, kad šių reikalavimų LAVL laikėsi.
Remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1, 2 dalimis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis dėl pasivaikščiojimo gryname ore, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas patvirtino, kad šių reikalavimų LAVL buvo laikomasi.
Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su palatų, jose esančių lovų ir sanitarinio mazgo, pasivaikščiojimo kiemelių būkle, asbestu pastato ir pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijose, teismas pabrėžė, kad jie yra abstraktaus pobūdžio ir negali būti teismo įvertinti. LAVL negali būti įpareigota pateikti teismui įrodymus, paneigiančius abstrakčius pareiškėjo argumentus.
Dėl pareiškėjo neizoliavimo nuo kitų nuteistųjų / suimtųjų teismas, remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2, 3, 4, 5, 6 dalimis, pažymėjo, kad atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, be to, LAVL vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtintu Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašu, turi užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų tinkamą izoliavimą dėl jų sveikatos būklės. Kitų Bausmių vykdymo kodekse nustatytų izoliavimo reikalavimų LAVL turi laikytis, jei turi tokią galimybę ar asmeniui prašant. LAVL patvirtino, kad pareiškėjo prašymo laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų / suimtųjų nebuvo gavusi, todėl, teismo vertinimu, neturėjo objektyvios pareigos laikyti jį kartu su buvusiais pareigūnais.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinęs tai, kad LAVL pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, nebuvo garantuotos sąlygos, susijusius su tinkamu patalpų buitiniu įrengimu, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų neįrodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 30 dienų, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinė žala. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 300 Eur sumą vertino kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
III.
Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82-84), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė taikyti europietišką standartą, tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė lietuvišką. Pareiškėjas apskritai neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Nesutinka su visais argumentais, kuriuos nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pirmosios instancijos teismas.Vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Byloje Canali prieš Prancūziją Europos Žmogaus Teisių Teismas priteisė apie 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą sąlygomis, daug geresnėmis nei pareiškėjo.Buvo grubiai pažeistos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatos dėl nuteistųjų atskiro izoliuoto laikymo.Kadangi jokių argumentų dėl šio atsakymo, vadovaujantis Konvencija, nepateikta, prašo patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, ta apimtimi, kuria pareiškėjas, vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas, nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (300 Eur), apeliacinį skundą grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis (3 str.) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas ir nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, pagal kurią priteisiami žymiai didesni žalos atlyginimo dydžiai (Canali byla).
Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).
Pažymėtina, jog Konvencija yra skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Joje apibrėžtos konkrečios teisės ir laisvės visiems valstybių narių, Konvencijos dalyvių (tarp kurių ir Lietuvos), jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu taip pat įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas prižiūri, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų, nagrinėdamas individualius asmenų skundus, kurie kreipiasi dėl to, jog jų atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą.
Tačiau šios bylos kontekste reikšmingų klausimų aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos. Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai. Konvencija tik deklaruoja (paskelbia bei įtvirtina) pačias žmogaus teises ir laisves, kurių turi paisyti valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnis taip pat tik skelbia, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Šiuo atveju EŽTT taip pat neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.14 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, t. y. netgi didesnis nei pareiškėjo pageidaujamas „europietiškas“ standartas (3 kv. m pagal EŽTT praktiką (žr., pvz., 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12934/02), 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo nr. 12152/05) ir kt.) ar 4 kv. m pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT)). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju juo rėmėsi ir pripažino, jog ši minimalaus ploto norma visą pareiškėjo laikymo LAVL laikotarpį buvo pažeista, todėl pagrįstai pripažino šį pažeidimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė kitus Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl kalinimo bei žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, be kita ko, nustatė ir kitus laikymo sąlygų neatitikimus normų reikalavimams (dėl spintelės prie lovos neįrengimo).
Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas skundėsi ir tuo, jog LAVL kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, sanitarinis mazgas buvo neatitvertas nuo bendro kameros ploto. Šiuo aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo. Teismas nustatė, jog pagal nacionalinius teisės aktus (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., Higienos normos HN 76:2010 21 p.) imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nėra, o faktinis sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nuo bendro kameros ploto, atitinka minėtą reguliavimą, todėl nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo. Tačiau naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ne tik ribojo jo privatumą, bet sukėlė jam ir kitokius nemalonius išgyvenimus (pvz., nemalonus kvapas ir pan.).
Dėl pareiškėjo argumento, kad buvo grubiai pažeistos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatos dėl nuteistųjų atskiro izoliuoto laikymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė šio pažeidimo, kadangi LAVL pareiškėjo prašymo laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų / suimtųjų nebuvo gavusi, todėl ir neturėjo objektyvios pareigos laikyti jį kartu su buvusiais pareigūnais. Pirmosios instancijos teismas tai išsamiai išnagrinėjo ir abejoti ar nesutikti su tokiu teismo faktiniu ir teisiniu šių aplinkybių vertinimu nėra pagrindo.
Taip pat dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į, inter alia, pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo nr. 18390/91), 29 p.; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo nr. 37801/97), 34 p. ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo.
Dėl pareiškėjo argumento, jog vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugėto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus. Tačiau tai nėra baigtinis sąrašas aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių apgynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
Pareiškėjas, nesutikdamas su jam pirmosios instancijos teismo priteista suma, taip pat remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 40119/09) bei teigia, jog jam priteista suma yra aiškiai per maža, lyginant su ta suma, kuri buvo priteista paminėtoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog EŽTT jurisprudencijoje nėra įtvirtintas reikalavimams nacionaliniams teismams priteisti ekvivalentiškas sumas pareiškėjams, gyvenantiems skirtingose valstybėse narėse. Taip pat reikšminga ir tai, kad EŽTT žalą į jį besikreipusiems asmenims priteisia už Konvencijos pažeidimus. Tačiau nacionaliniai teismai žalą gali priteisti ir nenustatę Konvencijos pažeidimų, o konstatavę, jog buvo pažeisti nacionalinės teisės reikalavimai. Kartu EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo nr. 36813/97), para. 189).
Vis dėlto, nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytas pažeidimas, susijęs su asmeninės erdvės trūkumu pakankamai ilgą laiko tarpą, privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 149 p.; 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Jirs?k prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo nr. 8968/08), 64-73 p.; 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Barilo prieš Ukrainą (pareiškimo nr. 9607/06), 80-83 p; 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13), 78 p.).
Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pareiškėjo laikymo LAVL trukmę netinkamomis sąlygomis (30 parų), tai, kad buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, bei kitų kalinimo sąlygų neadekvatumą (spintelės prie lovos neįrengimą, privatumo neužtikrinimą naudojantis tualetu), į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginti adekvati priteistina suma yra 400 Eur.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui J. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.