Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui T. O., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą, bet reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais atmetė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas akcentuoja, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos jame laikomų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, taip pat tinkamos ventiliacijos kameroje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog aplinkybė, kad reikalavimas sanitarinį mazgą įrengti atskirose patalpose Lukiškių TI-K šiuo atveju nėra taikytinas, šios institucijos neatleidžia nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. pažymoje (b. l. 17) nurodyta, kad visose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa nuo kameros atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Teisėjų kolegija pažymi, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Iš teismui pateiktų kamerų Nr. 108 ir Nr. 374 nuotraukų (b. l. 23-27) nematyti, kad įėjimas į sanitarinį mazgą būtų atskirtas durimis, užuolaida ar kitu būdu, todėl šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikytas ginčo laikotarpiu (Nr. 113 ir Nr. 374), įėjimas į sanitarinį mazgą nebuvo uždengtas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.

Dėl galimybės pareiškėjui turėti pledą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo nusiskundimą atmetė remdamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, numatančia, jog kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; suimtieji gali naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalies redakcija, įsigaliojusia nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1819 redakcija). Tuo tarpu ginčo laikotarpiu (2015 m. balandžio 14-29 d.) galiojusi šio straipsnio redakcija suimtiesiems numatė galimybę naudotis savo patalyne be jokių išimčių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualios Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 173 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo analogiški pakeitimai (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija). Ginčo laikotarpiu galiojusioje Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Pagal šio kodekso 96 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Draudimas naudotis įsigytomis ar perduotomis antklodėmis ginčui aktualiu laikotarpiu buvo numatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173.16 punkte. Taigi, Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai iš pareiškėjo paimant jo turėtą pledą yra teisėti.

Dėl pareiškėjo teiginių apie kameroje Nr. 374 nuo drėgmės surūdijusią lovą akcentuotina, kad Higienos normos HN 76:2010 6 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 54 punkte numatyta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. 2015 m. balandžio 9 d. kameroje Nr. 374 atlikto patikrinimo metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras neužfiksavo, kad šioje kameroje esantys baldai neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, drėgmė kameroje neviršijo Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatytų ribų (2015 m. balandžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)PA-763, b. l. 20-22). Iš teismui pateiktose kameros Nr. 374 nuotraukose matomų lovos fragmentų (b. l. 25-27) akivaizdžių rūdžių požymių taip pat nematyti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie surūdijusią lovą laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamos ventiliacijos ir apšvietimo, nešvaros kamerose yra nepagrįsti, pareiškėjui užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus kameros plotas, tačiau Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis tualetu ir į tinkamą kamerų vidaus apdailą (Higienos normos HN 76:2010 28 p. pažeidimas). Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti pareiškėjo reikalavimo neturtinę žalą atlyginti pinigais.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (įskaitant materialią kompensaciją) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant, be kita ko, materialią (pirmiausiai piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kartais išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 15 dienų buvo kalintas sąlygomis, kai jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, 14 iš jų pareiškėjas laikytas kameroje Nr. 374, kuri neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų apdailai. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog pareiškėjas aktyviai gynė savo teises. Teismui buvo pateiktas 2012 m. spalio 2 d. skundas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatos situacijų centrui, 2015 m. kovo 23 d. ir gegužės 7 d. skundai Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, be kita ko, dėl netinkamų sąlygų kameroje Nr. 374, į kurią pareiškėjas buvo perkeltas 2015 m. kovo 21 d. Tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas ginčo laikotarpiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo jo regėjimas, nepakankamas apšvietimas kamerose, kuriose jis buvo laikytas, ginčo laikotarpiu nustatytas nebuvo, išraše iš asmens sveikatos istorijos (b. l. 29-30) nėra pastabų apie nusilpusią pareiškėjo regą. Taigi, bylos duomenys nepatvirtino, kad dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokie dideli, kaip jis teigė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad kalinimo sąlygų pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu buvo sąlyginai trumpi (15 dienų) ir nedidelio masto (pareiškėjas kamerose buvo laikytas vienas, todėl jo privatumą naudojantis tualetu trikdė tik atsitiktinai praeinantys pareigūnai), pareiškėjui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma ir kitos esminės kalinimo sąlygos, pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimas dėl šių pažeidimų nenustatytas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus atsakovo padarytam pareiškėjo teisių pažeidimui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.