Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jo naudai priteisti 3 000 eurų neturtinę žalą. Taip pat prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) laikotarpiu nuo 2012-11-12 iki 2012-12-11 buvo gydomas pažeidžiant galiojančius teisės aktų reikalavimus, nes palatos buvo perpildytos, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Palatose nebuvo spintos rūbams susidėti ir spintelių. Patalpų langai buvo labai maži, nevalyti, todėl palatose nepakakdavo natūralios šviesos. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, be to, pasivaikščioti leisdavo tik vieną valandą per dieną. Palatose įrengtos praustuvės buvo prastos būklės, sanitarinis mazgas neatitvertas nuo bendro kameros ploto. Vienam mėnesiui buvo išduotas tik vienas, itin prastos kokybės tualetinio popieriaus rulonėlis. Tik vieną kartą per savaitę buvo leidžiama pasinaudoti dušu. Palatų grindys, sienos ir lubos buvo prastos būklės. Lovų paviršiai deformuoti, nelygūs, galima spėti, kad jos suvirintos iš metalinių vamzdžių. Kamerų vėdinimas buvo galimas tik per langus, todėl būdavo drėgna, įsiveisęs pelėsis. Pastato konstrukcijose, pasivaikščiojimų kiemeliuose ir kanalizacijoje buvo asbesto. Pareiškėjo nuomone, LAVL pažeidė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, nes nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės pareigūnas ir turėtų būti laikomas izoliuotas nuo kitų asmenų. Kalinimas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis laikytinas Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 ir 5 str. pažeidimu. Dėl laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko sveikata. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. ir 6.250 str. nuostatas, dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas turi teisę reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad LAVL pareiškėjas buvo gydomas laikotarpiu nuo 2012-11-12 iki 2012-12-11 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 27 (plotas 21.25 kv. m, 7 lovos) ir Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 20 (plotas 7,19 kv. m, 4 lovos). Duomenų, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma su pareiškėju, LAVL neturi, nes galiojantys teisės aktai neįpareigoja jų rinkti ir sisteminti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui ir turi suteikti sveikatos priežiūros paslaugas visiems atvykstantiems asmenims. Be to, skirstydama nuteistuosius ir / ar suimtuosius į palatas, LAVL turi užtikrinti Bausmių vykdymo kodekse, Suėmimo vykdymo įstatyme, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme bei kituose sveikatos apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų izoliavimo reikalavimų laikymąsi. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. LAVL palatos remontuojamos eilės tvarka taip, kad būtų užtikrinti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai. Sanitariniam mazgui įrengti LAVL turi būti taikomos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 p. nuostatos, o ne Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, nes ji taikoma naujai rekonstruotiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams. Nuteistiesiems / suimtiesiems dušu leidžiama naudotis vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p. ir Higienos normos HN 76:2010 68 p. visos gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langą ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. LAVL laikomasi teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų higienos priemonių išdavimo normų. Pasivaikščioti nuteistiesiems / suimtiesiems leidžiama vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 103 str. nuostatomis. LAVL turi du pasivaikščiojimo kiemelius, taip pat naudojasi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pasivaikščiojimo kiemeliais. LAVL negavo pareiškėjo prašymo izoliuoti jį kaip buvusį pareigūną nuo kitų suimtųjų / nuteistųjų. Nagrinėjamu atveju negali būti nustatytos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos žalos faktą.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo J. S. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad galimai padarytą žalą jis kildina iš to, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, palatose nebuvo vėdinimo sistemos, trūko natūralios šviesos, tualetai nebuvo atitverti nuo bendro palatos ploto, dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, pasivaikščioti leisdavo tik vieną valandą per dieną, palatose nebuvo būtino inventorius, pareiškėjas nebuvo aprūpintas tualetiniu popieriumi, palatų sienų, lubų ir grindų, lovų bei pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo itin bloga, pastato ir pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijose buvo asbesto, pareiškėjas nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ar suimtųjų, nors yra buvęs pareigūnas.

Pagal teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 p., iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

LAVL pateikti duomenys tvirtina, kad skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėjas LAVL praleido 30 dienų ir buvo laikomas: nuo 2012-11-12 iki 2012-12-05 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 27 (plotas 21,25 kv. m, 7 lovos) ir nuo 2012-12-05 iki 2012-12-11 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 20 (plotas 7,19 kv. m, 4 lovos) (b. l. 10, 18–21). LAVL duomenų, kiek konkrečiai asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju, neturi ir teismui nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, visos abejonės vertintinos jo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 30 dienų J. S. nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 kv. m vienam asmeniui tenkantis palatos plotas.

Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad bendrabučio tipo patalpoje kiekvienam asmeniui turi būti įrengta spintelė prie lovos. Pareiškėjas teigia, kad spintelių kiekvienam asmeniui LAVL nebuvo. Šių pareiškėjo argumentų atsakovės atstovė nepaneigė, todėl pripažintina, kad LAVL neužtikrino, kad palatos būtų aprūpintos būtinu inventoriumi. Teismas taip pat pažymi, kad pagal nurodytas normas kameroje neturi būti įrengiama sieninė spinta, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodyta nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, taip pat taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Vadinasi, sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nuo bendro kameros ploto, atitinka anksčiau nurodyta reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas. LAVL pateikti duomenys ir pareiškėjo paaiškinimai tvirtina, kad sanitarinis mazgas palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas tinkamai.

Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Nuteistų vyrų ir moterų, gydomų Laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei Gydymo ir pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje nustatyta, kad vyrui vienam mėnesiui turi būti išduotas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, patvirtina, kad šių reikalavimų LAVL buvo laikomasi.

Pareiškėjas teigia, kad palatose nebuvo vėdinimo sistemos, todėl galima buvo vėdintis tik per langus.

Pažymėtina, kad Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.). Palatų (kamerų) vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta. Teismui pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad palatos yra vėdinamos per langus.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p. ir Higienos normos HN 76:2010 68 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims ne rečiau kaip kartą per savaitę suteikiama galimybė nusiprausti duše. Pareiškėjas patvirtino, kad šių reikalavimų LAVL laikėsi.

Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 1 d. nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (103 str. 2 d.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims sudaromos sąlygos ne ilgiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas patvirtino, kad šių reikalavimų LAVL buvo laikomasi.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su palatų, jose esančių lovų ir sanitarinio mazgo, pasivaikščiojimo kiemelių būkle, asbestu pastato ir pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijose, teismas pabrėžia, kad jie yra abstraktaus pobūdžio ir negali būti teismo įvertinti. LAVL negali būti įpareigota pateikti teismui įrodymus, paneigiančius abstrakčius pareiškėjo argumentus.

Pareiškėjas teigia, kad LAVL pažeidė jo teises, nes neatsižvelgė, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas, ir nelaikė jo izoliuoto nuo kitų nuteistųjų / suimtųjų.

Nuteistųjų laikymo pataisos įstaigose sąlygas ir tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas. Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 2 d. nustato, kad atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai. Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (70 str. 3 d.). Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (70 str. 4 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 5 d., laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais (70 str. 6 d.).

Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 5 d. nuostatos nustato specialius laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose esančių asmenų izoliavimo reikalavimus ir nustato, kad atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Be to, LAVL vadovaudamasi sveikatos apsaugos ministro 2003-04-30 įsakymu Nr. V-250 patvirtintu Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašu, turi užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų tinkamą izoliavimą dėl jų sveikatos būklės. Kitų Bausmių vykdymo kodekse nustatytų izoliavimo reikalavimų LAVL turi laikytis, jei turi tokią galimybę ar asmeniui prašant.

LAVL patvirtino, kad pareiškėjo prašymo laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų / suimtųjų nebuvo gavusi, todėl, teismo vertinimu, neturėjo objektyvios pareigos laikyti jį kartu su buvusiais pareigūnais.

Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pareiškėjas teigia, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko sveikata.

Įvertinęs tai, kad LAVL pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, nebuvo garantuotos sąlygos, susijusius su tinkamu patalpų buitiniu įrengimu, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė, jų neįrodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 30 dienų, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, konstatuoja, kad J. S. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 300 eurų neturtinė žala. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 300 eurų sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str. teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 300 (trijų šimtų) eurų neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.