- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-23
- Bylos Nr.
- A-511-662/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01577-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 8 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių a. VPK), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. buvo laikytas Šiaulių a. VPK Raseinių rajono policijos komisariato (toliau – ir Raseinių r. PK) areštinės kameroje, kurioje jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas teigė dėl to patyręs didžiulius dvasinius išgyvenimus, baimę bei nepatogumus. Kameroje taip pat nebuvo veidrodžių, pakabos drabužiams bei rankšluosčiams pakabinti, lango, dieninės lempos, nebuvo galima išjungti naktinę lempą bei trūko oro, nes neveikė ventiliatorius. Tualetas buvo neatskirtas nuo kameros, juo naudodamasis pareiškėjas visada buvo stebimas vaizdo kameros. Dėl vaizdo kamerų pareiškėjas negalėdavo prieš miegą nusirengti. Pareiškėjas nurodė, kad buvo paimti jo asmeniniai daiktai, jis kameroje negalėjo turėti televizoriaus, virdulio, nebuvo įrengtų elektros lizdų. Kadangi nebuvo įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore. Tokios laikymo sąlygos prilygo kankinimui ir žeminimui, todėl pareiškėjas reikalavo atlyginti patirtą neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad Raseinių r. PK ginčijamu laikotarpiu areštinė nebuvo įrengta, todėl pareiškėjas laikytas ilgalaikio sulaikymo patalpose. Šioms patalpoms buvo keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nebuvo numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, elektros lizdai, langai bei veidrodžiai. Atsakovas pateikė duomenis, patvirtinusius, kad vienos ilgalaikio sulaikymo patalpos, kurioje laikomi ne daugiau nei 2 asmenys, plotas buvo 8,0975 kv. m, kad sulaikymo patalpose buvo dviejų aukštų lova, spintelė ir stalas, įrengta ventiliacija, dirbtinis apšvietimas, įrengti sanitariniai mazgai buvo nuo patalpos atskirti 120 cm aukščio pertvara. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisės dėl sanitarinio mazgo bei vaizdo stebėjimo kameros įrengimo nebuvo pažeistos.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas laikymo teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas buvo pažeista.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikytas nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. 11.25 val. iki 2013 m. rugsėjo 19 d. 10.15 val., nuo 2014 m. sausio 28 d. 10.55 val. iki 2014 m. sausio 30 d. 10.00 val., nuo 2014 m. vasario 11 d. 10.20 val. iki 2014 m. vasario 13 d. 10.20 val., nuo 2014 m. balandžio 8 d. 10.05 val. iki 2014 m. balandžio 10 d. 8.50 val. Pareiškėjo laikymo laikotarpis nebuvo tęstinio pobūdžio, kaip kad nurodė pareiškėjas, todėl šis laikotarpis vertintinas pavienėmis dienomis, atsižvelgiant į laikymo trukmę.
Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 33.1 punktu, vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Iš 2015 m. liepos 7 d. tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-24451 teismas nustatė, kad Raseinių r. PK buvo įrengtos 3 ilgalaikio sulaikymo kameros, kurių kiekvienos bendras plotas buvo 8,0975 kv. m, jose įrengtų sanitarinių mazgų plotas užėmė 0,9 kv. m. Pareiškėjas skunde teigė, jog ilgalaikio sulaikymo kameroje buvo dvi gulimos vietos ir jis visada buvo laikytas su dar vienu asmeniu. Atsakovas iš esmės neneigė šių aplinkybių ir nurodė, kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikyti ne daugiau nei du asmenys. Pažymėtina, jog atsakovas nepateikė tikslių duomenų apie pareiškėjo laikymo trukmę Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, ir tvirtino, jog šiose patalpose asmuo buvo laikytas ne ilgiau nei 48 val. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas keturis kartus po 48 val. (8 paras) buvo laikytas Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, kuriose jam tekęs plotas, išskaičius sanitariniam mazgui tekusį plotą, buvo 3,6 kv. m. Taigi, Raseinių r. PK neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Dėl veidrodžių, pakabos drabužiams bei rankšluosčiams kabinti nebuvimo teismas akcentavo, jog, remiantis Reikalavimų 33.7 punktu, ilgalaikio sulaikymo patalpoje turi būti lova (vieno arba dviejų aukštų), prie sienų pritvirtinamos pakabos drabužiams. Atsižvelgiant į vietų skaičių, prie kiekvienos lovos turi būti spintelė be stalčių, suolas arba taburetės ir vienas stalas. Pagal 33.6 punktą, sanitariniame mazge įrengiama metalinė praustuvė ir grindyse montuojamas unitazas. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo spęstina, jog veidrodžiai, pakabos rankšluosčiams kabinti ilgalaikio sulaikymo patalpose nebuvo numatytos. Tarnybinio pranešimo duomenys patvirtino, jog patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo dviejų aukštų lova, prie lovos buvo spintelė be stalčių, dvi taburetės ir vienas stalas, nebuvo veidrodžių ir kabyklų rankšluosčiams. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento dėl ilgalaikio sulaikymo patalpoje neįrengtos pakabos drabužiams kabinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas nedetalizavo, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių jis patyrė, be to, nurodytose kamerose jis buvo laikytas tik labai trumpais periodais (iki 48 val.), todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.
Dėl lango, dieninės lempos ir elektros lizdų nebuvimo patalpose, galimybės išjungti naktinę lempą nebuvimo, oro trūkumo (neveikė ventiliatorius), taip pat dėl asmeninių daiktų paėmimo ir negalėjimo kameroje turėti televizorių ir virdulį teismas pabrėžė, jog Reikalavimų 33 punkte įtvirtinti reikalavimai ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimui, be kita ko, kad patalpoje turi būti apšvietimas (33.10 p.), užtikrinantis dirbtinio apšvietimo normą (33.10.1 p.), virš durų įrengiama niša apšvietimui (niša neturi būti didesnė nei 15×15 cm) (33.9 p.), elektros instaliacija montuojama taip, kad jos nesimatytų (33.10.2 p.). Vadovaujantis 33.12 punktu, langai neprivalo būti įrengti. Be to, sisteminė 33 punkto papunkčių analizė leido teigti, jog ventiliacija, elektros lizdų įrengimas šio tipo patalpose taip pat nebuvo numatyti.
Teismas iš minėto tarnybinio pranešimo nustatė, jog kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, virš durų įrengta niša apšvietimui. Ilgalaikio sulaikymo kamerose elektros instaliacija įmontuota taip, kad jos nesimatytų, jose nebuvo įrengti elektros lizdai. Nei vienoje iš ilgalaikio sulaikymo kamerų nebuvo langų, tačiau buvo įrengta dirbtinė ventiliacija. Kai kamerose nebūdavo asmenų, jos buvo vėdinamos ir natūraliu būdu, t. y. atidarant išorines ilgalaikio sulaikymo patalpų duris ir kamerų duris. Be to, teismas pastebėjo, kad Raseinių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013 m. birželio 28 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akte buvo užfiksuoti duomenys apie maisto tvarkymo patalpų – sulaikytųjų maitinimosi sulaikymo patalpose – sąlygas. Patikrinimo metu nustatyta, kad jose buvo natūrali ir / ar mechaninė ventiliacija, kad patalpose nesikaupė drėgmė bei kad jose buvo natūralus ir / ar dirbtinis apšvietimas, pakankamai šviesos (nebuvo akivaizdžiai per tamsu). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės dėl tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose nebuvo pažeistos.
Teismas pažymėjo, jog, pagal Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 (toliau – ir Instrukcija), 44.1 punktą, asmenims, uždarytiems sulaikymo patalpose, su savimi draudžiama turėti visus daiktus, kuriuos draudžiama turėti laikomiems policijos areštinėse asmenims, ir, vadovaujantis 44.2 punktu, visas skutimosi priemones, žiebtuvėlius, degtukus, tabaką ir tabako gaminius, sąsagas, apyrankes ir kitus daiktus, kuriais galima sužaloti ar susižaloti (stiklinius indus, ilgesnius nei 50 cm šalikus, diržus, petnešas, kaklaraiščius, batų raištelius ir pan.). Instrukcijos 45 punkte nustatyta, kad, uždarydamas pristatytąjį į sulaikymo patalpas, budėtojas ar kitas įgaliotas pamainos pareigūnas pagal daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolą (5 priedas) paima iš jo daiktus, kuriuos draudžiama turėti sulaikymo patalpoje (45.2. p.). Kadangi, kaip minėta, elektros lizdų įrengimas šio tipo patalpose nereglamentuotas, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl paimtų asmeninių daiktų ir negalėjimo turėti, naudoti kameroje televizorių ir virdulį.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių nebuvimo ir galimybės pasivaikščioti gryname ore nesudarymo teismas akcentavo, kad tokių reikalavimų užtikrinimo asmenims, laikomiems ilgalaikio sulaikymo patalpose iki 48 val., teisės aktai nenumatė. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo reikalavimai atmesti.
Dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu ir patalpų stebėjimo vaizdo kameromis teismas pabrėžė, jog Reikalavimų 33.6 punkte nustatyta, kad patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Iš minėtų tarnybinių pranešimų nustatyta, jog kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo įrengti sanitariniai mazgai su 120 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Šias aplinkybes patvirtino atsakovo pateiktos nuotraukos, todėl pareiškėjo argumentas, kad kameroje įrengtas neatskirtas nuo kameros tualetas, vertintinas kaip nepagrįstas.
Teismas nurodė, jog ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimo ypatumus sąlygojo ir reikalavimai užtikrinti nuolatinį šiose patalpose laikomų asmenų stebėjimą. Pagal Instrukcijos 30.6 ir 46 punktų nuostatas, uždaręs pristatytąjį į sulaikymo patalpas, budėtojas ar kitas įgaliotas pamainos pareigūnas privalo nuolat stebėti jo elgesį, neleisti uždarytajam atlikti nepageidaujamų veiksmų. Reikalavimų 36 punkte nustatyta, kad teritorinės policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio patalpose turi būti įrengta vaizdo stebėjimo sistema, kuri turi fiksuoti ir sulaikymo patalpose uždarytus asmenis. Instrukcijoje bei Reikalavimuose nustatyti reikalavimai ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų stebėjimui užtikrinti, susiję ne tik su galbūt neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių šių asmenų saugumu. Taigi, nagrinėjamu atveju vertindamas pareiškėjo teisių pažeidimus, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie buvo neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Teisės aktai šių patalpų nepriskyrė gyvenamųjų patalpų kategorijai. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl nusirengiant prieš miegą kilusių nepatogumų, susijusių su nuolatiniu stebėjimu vaizdo kameromis, vertintini kaip nepagrįsti.
Teismas iš Raseinių r. PK Viešosios policijos skyriaus viršininko 2015 m. gruodžio 10 d. tarnybinio pranešimo Nr.40-PR2-45269 bei pateiktų nuotraukų nustatė, kad kiekvienoje ilgalaikio sulaikymo kameroje buvo įrengta vaizdo stebėjimo kamera, pakabinta sienos viršutiniame kampe, prie lubų. Į šių kamerų stebėjimo lauką nepateko patalpos dalis, kurioje įrengtas unitazas, todėl nebuvo galimybės stebėti asmenį, besinaudojantį tualetu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo užtikrinta.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpose teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista (neužtikrinta minimali ploto norma). Kita vertus, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikytas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.
Teismas pažymėjo, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjui Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta ploto norma, teismas darė išvadą, jog tai pareiškėjui tiesiogiai lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tačiau aplinkybė, kad pareiškėjas per visą buvimo šioje įstaigoje laiką (nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.) nesiskundė laikymo sąlygomis Raseinių r. PK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms ir kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikytas keturis kartus, ne ilgiau nei po 48 val., teismo vertinimu, patvirtino, jog pareiškėjas nepatyrė išgyvenimų, nepatogumų ar sukrėtimų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Vertinat pareiškėjo patirtų papildomų nepatogumų dydį taip pat akcentuotina, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Byloje nebuvo duomenų, kad tokiu būdu Raseinių r. PK pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bei duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Be to, pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl šių pažeidimų buvo padaryta žala jo sveikatai. Remdamasis tuo, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nebuvo pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
III.
Pareiškėjas A. T. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.
Pareiškėjo nuomone, teismas buvo šališkas ir neteisingas. Pareiškėjas teigia ilgalaikio sulaikymo patalpose besinaudojant tualetu buvęs matomas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį bei kitų patalpose kartu laikytų asmenų. Taigi, pareiškėjo privatumas iš esmės nebuvo užtikrintas. Be to, vaizdo stebėjimo kameros galėjo būti valdomos pareigūnų, todėl šie per jas galėjo matyti pareiškėją, besinaudojantį tualetu.
Pareiškėjas pabrėžia, kad jis buvo laikytas perpildytose patalpose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m plotas. Patalpose nebuvo lango, o pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore, todėl jis negalėjo pamatyti dienos šviesos, sutriko jo orientacija laike (iš pareiškėjo buvo atimtas laikrodis). Pareiškėjas patalpose neturėjo karšto vandens kavai pasidaryti, negalėjo rūkyti. Pareiškėjo vertinimu, tuo buvo viršytas neišvengiamai kalinimui būdingas kentėjimo laipsnis, tokios sąlygos buvo nesuderinamos su Konvencija 3 straipsniu.
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2017 m. vasario 20 d. pateiktame atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą pažymėjo, jog teismas bylą išnagrinėjo abstrakčiai ir neatsižvelgė į pareiškėjo privatumo pažeidimą naudojantis sanitariniu mazgu ir nusirengiant prieš miegą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti šį sprendimą pareiškėjo nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui A. T., atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose neatitiko teisės aktų, bet reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais atmetė.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir teigia, kad jo patirta neturtinė žala turėtų būti atlyginta pinigais.
Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Raseinių r. PK administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikytas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, privatumo ir kitų sąlygų.
Dėl privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija akcentuoja, jog, pagal Reikalavimų 33.6 punktą, ilgalaikio sulaikymo patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Raseinių r. PK Viešosios policijos skyrius 2015 m. gruodžio 10 d. pranešimu „Dėl A. T. skundo“ (b. l. 53) nurodė, jog visose ilgalaikio sulaikymo kamerose įrengti sanitariniai mazgai su 120 cm aukščio atskiriamąja pertvara, tai patvirtino šių kamerų nuotraukos (b. l. 19-20). Kaip teisingai iš vaizdo įrašo kadrų (b. l. 54-57) konstatavo pirmosios instancijos teismas, sanitarinis mazgas (už pertvaros esantys įrengimai) į vaizdo stebėjimo lauką nepateko. Net tuo atveju, jei Raseinių r. PK galėtų valdyti kamerų padėtį, kaip teigia pareiškėjas, akivaizdu, jog į stebėjimo lauką patektų tik virš atskiriamosios pertvaros esanti asmens kūno dalis. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Šiuo atveju teismui pateikti duomenys patvirtino, jog įėjimas į sanitarinį mazgą Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose nebuvo uždengtas, todėl kitas patalpoje laikomas asmuo arba pareigūnai (įėję į patalpas arba pažvelgę pro duryse esantį stebėjimo langelį) galėjo pareiškėją pastebėti besinaudojant tualetu ir taip pažeisti pareiškėjo privatumą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Raseinių r. PK tinkamai neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą besinaudojant tualetu.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų nepasisakys. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl veidrodžių, pakabų rankšluosčiams, lango, dieninės lempos, elektros lizdų patalpose nebuvimo, nepakankamos ventiliacijos, asmeninių daiktų paėmimo, nesudarymo galimybės turėti televizorių ir virdulį, rūkyti, pasivaikščioti gryname ore, kamerų nuolatinio stebėjimo vaizdo kameromis yra nepagrįsti, tačiau pareiškėjui neužtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma, patalpose neįrengtos pakabos drabužiams. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus dėl minėtų laikymo sąlygų reikėtų vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.
EŽTT pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 8 paras (keturis kartus po beveik 48 val.) laikytas sąlygomis, kai jam teko 3,6 kv. m kameros ploto (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), tuo pažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę ilgalaikio sulaikymo patalpose būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m ploto (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais, todėl pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo suvaržyta. Tačiau patalpose, kuriose pareiškėjas laikytas, jokie kiti neatitikimai teisės aktams, išskyrus pakabos drabužiams kabinti neįrengimą ir nepakankamą privatumo naudojantis tualetu užtikrinimą, nenustatyti. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir kitų teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-492/2016).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis jautėsi kankinamas ir pažemintas, patyrė diskomfortą. Akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. balandžio 10 d., o į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 8 d. (žyma ant voko, b. l. 3). Taigi pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 1 metams nuo jo atžvilgiu padarytų pažeidimų pabaigos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose būtų kreipęsis į Raseinių r. PK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, to neteigė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad netinkamos laikymo sąlygos turėjo neigiamos įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai arba kad jis pagalbos kreipėsi į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus, nepateikė (neprašė išreikalauti) tai įrodančių dokumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie dideli, kaip jis teigė.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Raseinių r. PK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Taigi, pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetamas.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.