- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-27
- Bylos Nr.
- A-1672-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01493-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- K. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 3 d. bausmę atliko Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis, t. y. jam neužtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas pateikė duomenis apie Vilniaus PN kamerų ir bendrabučio tipo patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, plotus ir juose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Tvirtino, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant minimalaus ploto reikalavimų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo K. Ž. prašymą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 3 d.) pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio, kamerų ir drausmės tipo patalpose. Nesant tikslių duomenų, kiek minėtose patalpose buvo asmenų, visos abejonės vertintos pareiškėjo naudai. Ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpoje Nr. 5-309-04 (5 būrio 309 gyvenamoji patalpa), kurios plotas – 19,11 kv. m, miegamų vietų – 6, vienam nuteistajam teko 3,185 kv. m; kamerų tipo patalpoje Nr. 3K, kurios plotas – 13,64 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m, miegamų vietų – 3, vienam nuteistajam teko 4,54 kv. m; drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 19D, kurios plotas – 14,3 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,64 kv. m, miegamų vietų – 3, vienam nuteistajam teko 4,76 kv. m; kamerų tipo patalpoje Nr. 18K, kurios plotas – 30,47 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,71 kv. m, miegamų vietų – 7, vienam nuteistajam teko 4,35 kv. m. Konstatuota, jog ginčo laikotarpiu bendrabučio, kamerų ir drausmės tipo patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, vienam asmeniui tekęs patalpų plotas atitiko minimalius ploto reikalavimus.
7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo laikytas ir patalpoje Nr. 7D, pagrįstumo, atkreipė dėmesį į Vilniaus PN paaiškinimus, kad įstaigoje nuteistieji, atliekantys nuobaudas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, dažnai Kriminalinės žvalgybos pareigūnų būna trumpam perkeliami iš vienos drausmės grupės į kitą ar iš vienos kamerų tipo patalpos į kitą. Tai daroma atsižvelgiant į pareigūnų turimą žvalgybinę informaciją. Akcentuota, kad drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 7D plotas – 14,39 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,77 kv. m, miegamų vietų – 3, vienam asmeniui teko 4,79 kv. m. Taigi, šioje patalpoje taip pat nenustatytas pažeidimas.
III.
8. Pareiškėjas K. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
9. Pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo laikomas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D, ši patalpa pareiškėjo laikymo joje metu buvo keturvietė, tai gali patvirtinti nuteistasis A. B.. Vilniaus PN teismui pateikta informacija yra melaginga. Be to, pareiškėjo nuomone, 3,6 kv. m minimali ploto norma prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatoms, o vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3 kv. m ploto, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą patalpoje Nr. 7D mažino ir joje esantys baldai.
Atsiliepimas
10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
11. Atsakovo vertinimu, teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. gegužės 3 d., atlyginimo priteisimo.
13. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, tačiau pakartoja, jog atsakovo pateikti duomenys, kad pareiškėjas nebuvo laikomas patalpoje Nr. 7D, yra melagingi, pastarojoje patalpoje jis buvo laikomas keturiese, jo laikymo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įrodymų byloje vertinimo ir dėl laikymo sąlygų patalpoje Nr. 7D.
15. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
16. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo, be kita ko, dėl aplinkybės, ar pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šios aplinkybės, atsižvelgė į tai, kad atsakovas iš esmės neneigė, jog pareiškėjas galėjo būti laikomas patalpoje Nr. 7D, ir, įvertinęs laikymo sąlygas patalpoje Nr. 7D, konstatavo, kad šioje patalpoje nėra minimalios ploto normos pažeidimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis tikrai buvo laikomas patalpoje Nr. 7D, ir pateikia, jo nuomone, tai patvirtinančius dokumentus (2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. balandžio 17 d. prašymai apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, kuriuose pažymėta: „7D kamera“, Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 56-1196(1) „Dėl nuteistojo izoliavimo“, kuriuo nuspręsta pareiškėją perkelti į kamerų tipo patalpas 15 parų su izoliacija; b. l. 118–120), tačiau nepaaiškina, kodėl jis šių dokumentų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai neturi esminės reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino tikimybę, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu galėjo būti laikomas patalpoje Nr. 7D, ir įvertino laikymo šioje patalpoje sąlygas. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu netinkamai vertino įrodymus.
18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2015 m. rugsėjo 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) 11¹.2 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija (kurios dalyve Lietuva tapo ją ratifikavusi 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu), vienam asmeniui pataisos įstaigose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei
3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą
(žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose
(žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo
8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nacionalinėje teisėje įtvirtinta 3,6 kv. m minimali ploto norma yra nesuderinama su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais ir kad sprendžiant, ar pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, turi būti atsižvelgiama į baldų užimamą plotą.
19. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs atsakovo pateiktus duomenis, kad patalpos Nr. 7D plotas – 14,39 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,77 kv. m, joje įrengtos 3 miegamos vietos, nustatė, kad vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,79 kv. m (14,39 kv. m / 3) ploto. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo nurodyta aplinkybe, kad patalpa Nr. 7D yra trivietė, ir teigia, kad šioje patalpoje laikomi 4 asmenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, teoriškai, jei patalpoje Nr. 7D būtų laikomi 4 asmenys, jiems teiktų 3,5975 kv. m (suapvalinus – 3,6 kv. m) gyvenamojo ploto, taigi, minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma iš esmės nebūtų pažeista. Be to, pastaruoju teoriniu atveju nekiltų ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija ((14,39 kv. m – 1,77 kv. m) / 4 = 3,155 kv. m). Taigi, nėra pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos, t. y. Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neatliko.
20. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytas vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) – neegzistavimas, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.
21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.