Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-42-795/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-26
Bylos Nr.: 1A-42-795/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39313-2021-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Savinijus Katauskas, Eduardas Maškevičius, Kristina Kakurinė
Nuteistasis: A. S.
Nukentėjusysis: D. J.
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini)

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-795/2023Proceso Nr. 1-01-1-39313-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1; 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 26 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijaus Katausko ir Eduardo Maškevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorui V. G.,nuteistajam A. S. ir jo gynėjai (duomenys neskelbtini) J. M.-G.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.

A. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš A. S. priteista 1 500 Eur nukentėjusiajam D. J. neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. S. priteista 150 Eur nukentėjusiajam D. J. proceso išlaidoms atlyginti.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys patenkintas. Iš A. S. priteista civilinei ieškovei (duomenys neskelbtini) 142,54 Eur turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. S. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą: A. S. 2021 m. lapkričio 10 d., apie 10 val., šalia (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), durų, konflikto su D. J. metu, smogė pastarajam metaline spyna į galvos sritį, taip jam padarydamas žaizdą kaktinėje srityje, poodinę kraujosruvą dešinėje kaktinėje srityje, t. y. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2. Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų

2.1. Apeliantas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, o pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas nusikaltimo įrankiu laikė paties nukentėjusiojo atneštą spyną, nors nėra duomenų, kad byloje esanti spyna yra nusikaltimo įrankis. Pirmosios instancijos teismas šį įrodymą ir nukentėjusiojo paaiškinimus privalėjo vertinti kritiškai, nes nukentėjusysis turėjo teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Priimdamas nepagrįstą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas apžiūros protokolu laikė policininkų kameromis užfiksuotas aplinkybes. Vaizdo medžiaga savaime negali būti laikoma įvykio vietos apžiūros protokolu, nes tai yra papildoma medžiaga, kurioje realiu laiku fiksuojama, kas vyksta prieš pareigūną. Priešingai vaizdo medžiagai, vietos apžiūros protokolas, jo forma ir turinys griežtai reglamentuojami įstatymu.

2.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nagrinėti bylą, turėjo objektyviai įvertinti, ar atliktas įrodomųjų duomenų rinkimas ir vertinimas iki teismo atitiko baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus reikalavimus. Akivaizdu, kad į konflikto vietą atvykę pareigūnai net negalvojo, jog buvo padaryta nusikalstama veika, nes priešingu atveju jie turėjo apžiūrėti ir užfiksuoti nusikaltimo vietą bei surinkti visus nusikalstamai veikiai tirti reikalingus daiktinius įrodymus. Nagrinėjamu atveju neva nusikaltimo įrankį po kiek laiko policijai pateikė pats nukentėjusysis. Apelianto nuomone, teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, baudžiamąją bylą turėjo grąžinti prokurorui arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga ir surašytas kaltinamasis aktas buvo pateikti teismui, kai dar nebuvo išnaudotos įrodymų surinkimo galimybės, nebuvo atliktas tinkamas įrodymų fiksavimas bei reikšmingų įvykio aplinkybių ištyrimas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įvykio aplinkybių netinkamo kvalifikavimo

2.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp šalių iškilo konfliktas ir konflikto iniciatoriumi buvo nukentėjusysis, kuris prieš tai emociškai smurtavo prieš liudytoją R. J., ją šmeižė ir vadino necenzūriniais žodžiais, taip pat į tai, kad konfliktas prasidėjo po to, kai apeliantas, siekdamas apginti R. J. nuo nukentėjusiojo įžeidimų, stojo moters pusėn. Pats nukentėjusysis teisme apklausos metu parodė, kad jis, siekdamas konflikto su A. S., atėjo į jo nuomojamas patalpas aiškintis, kodėl pastarasis nemoka už nuomą ir elektrą. Neva po įžeidimų iš nuteistojo pusės jis taip pat atsakė įžeidimais, o vėliau susikibo ir vienas kitą pargriovė ant žemės. Nukentėjusysis pripažino, kad konfliktas vyko dėl spynos uždėjimo. Akivaizdu, kad konflikto metu ir nuteistasis, ir nukentėjusysis vienas prieš kitą vartojo smurtą, bet pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. A. S., siekdamas išvengti smūgių, gynėsi, prisidengdamas veidą ir kūną savo rankomis, t. y. atsakomąjį smūgį nukentėjusiajam reikia vertinti kaip būtinąją gintį. Būtent nukentėjusysis smūgiu iš alkūnės, kėsindamasis padaryti žalos A. S. sveikatai, išprovokavo atsakomuosius pastarojo veiksmus.

2.4. Teismų praktika fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose rodo, jog besitęsiantys asmenų konfliktai, kurių metu galiausiai yra pavartojamas minimalus fizinis smurtas, nebūtinai sąlygoja padidintą nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą ir tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn bei nubausti. Ilgą laiko tarpą vykstantys abipusiai asmeniniai konfliktai, priešingai negu šioje byloje konstatavo teismas, neretai vertinami kaltinamo asmens naudai, atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl smurtinės veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Apeliantas neturėjo išankstinio tikslo vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį, jo siekis buvo apginti moterį, be to, nėra išsamių duomenų apie smūgio sudavimo intensyvumą, stiprumą, skausmą ir kt., išskyrus paties nukentėjusiojo paaiškinimus. Nukentėjusiojo sveikatai nekilo rimtų padarinių. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis būtų patyręs stiprų fizinį skausmą, galėjusį padaryti realią žalą arba sukelti pavojų jo sveikatai. Nė vienas liudytojas nenurodė, kad nukentėjusysis po prieš jį atlikto smurtinio veiksmo būtų kaip nors matomai išreiškęs šį nemalonų jausmą. Vertinant A. S. padarytą veiką pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog ji nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitais bendraisiais teisės principais, būtų tikslinga A. S. už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti BK 140 straipsnio l dalies sankcijoje nustatyta bausme.

Dėl neturtinės žalos

2.5. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį, iš apelianto nukentėjusiajam priteisė nepagrįstai didelį 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose, iš kurios matyti, kad panašiose bylose priteisiamos kur kas mažesnės piniginės sumos nuo 150 iki 350 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-895/2016, 2K-284-648/2016, 2K-316-222/2016, 2K-393-489/2017). Pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį iš esmės preziumavo, remdamasis faktu, kad apeliantas tyčiniais smurtiniais veiksmais sukėlė skausmą nukentėjusiajam. Kita vertus, teismas tame pačiame nuosprendyje pats ir paneigė, kad nukentėjusiajam tokiais veiksmai galėjo būti sukelta rimta žala sveikatai. Apeliantui nėra suprantamas priteistos 1 500 Eur sumos pagrįstumas, nes tokia suma neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatų, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų.

3. Nukentėjusysis D. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl atlikto ikiteisminio tyrimo

3.1. Apelianto teiginiai yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokiais objektyviais įrodymais, nes ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai, t. y. buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių metu buvo nustatytas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Apelianto tvirtinimas, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, yra labiau „emocinio“ turinio. Konkrečių duomenų, kas, kada ir kaip buvo pažeista, apeliantas nenurodė. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas tol, kol, prokuroro manymu, buvo surinkta pakankamai duomenų, rodančių, kad analizuojamą nusikalstamą veiką padarė būtent A. S. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įvykio vietos apžiūros protokolas yra sudarytas. Jeigu A. S. buvo nepatenkintas atliekamo ikiteisminio tyrimo kokybe, tai atskirus procesinius veiksmus jis galėjo skųsti, taip pat galėjo reikšti savo prašymus ir t. t. Vis dėlto A. S. jokių aktyvių veiksmų ikiteisminio tyrimo metu neatliko.

3.2. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės galimas tik tada, jeigu nusikalstama veika realiai padaryta. Teigdamas, kad teismas ji turėjo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, apeliantas tarsi pripažįsta, kad nusikalstamą veiką jis vis tik padarė. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai dėl tariamai atlikto nekokybiško ikiteisminio tyrimo nebetenka prasmės. Antra, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra išimtinė teismo prerogatyva. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (apskritai jokių baudžiamojo proceso pažeidimų, išskyrus deklaratyvius teiginius) apeliantas nenurodė. Prokurorui, vadovavusiam ikiteisminiam tyrimui, priklauso prerogatyva spręsti, kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikti, kad būtų nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. Kaip matyti, šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visiškai pakako, kad toks asmuo ne tik būtų nustatytas, tačiau ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ir nagrinėdamas šią bylą, jokių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, jų nenurodė ir apeliantas. Priešingai, teismas išsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą ir priėmė teisėtą bei pagristą nuosprendį.

Dėl įvykio aplinkybių vertinimo (kvalifikavimo)

3.3. Aplinkybė, kad tarp nukentėjusiojo ir liudytojos R. J. buvo kilęs žodinis konfliktas, teisiškai nereikšminga, analizuojant ir kvalifikuojant A. S. neteisėtus veiksmus. Tarp liudytojos ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas dėl nemokamos nuomos buvo tik žodinis, tačiau jis į smurtinius veiksmus neperaugo. Nukentėjusysis atvažiavo į įvykio vietą, norėdamas iškeldinti nuomininką A. S. iš nukentėjusiajam priklausančio (duomenys neskelbtini), nes nuomininkas nemokėjo mokesčių. Savaime suprantama, kad, sprendžiant tokius klausimus, konfliktas neišvengiamas, tačiau jokio smurto nukentėjusysis neinicijavo. Byloje teisingai nustatyta, kad nukentėjusysis norėjo tik uždėti savo spyną, kad A. S. nebegalėtų patekti į patalpas, tuo tarpu pastarasis to neleido padaryti, dėl ko prasidėjo konfliktas, kurio metu A. S. „išėjo“ iš demokratiškų konflikto sprendimo ribų ir prieš nukentėjusįjį pavartojo smurtą, t. y. trenkė sunkia metaline spyna jam į galvą.

3.4. Apeliaciniu skundu A. S. išreikšta pozicija dėl būtinosios ginties laikytina tik gynybine apelianto versija. Bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusysis prieš nuteistąjį būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl ko pastarajam būtų reikėję gintis ir dar tokiu pavojingu būdu. Apelianto teiginiai, kad panašiais atvejais yra atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, teisiškai taip pat nereikšmingi, nes jokios teismų praktikos apeliantas nenurodė. Be to, kaip ir minėta, apeliantas skunde teigė, kad turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, nors patį nusikalstamos veikos padarymo faktą neigė. Akivaizdu, kad tai tiek loginis, tiek ir juridinis prieštaravimas, nes, jeigu nepadaryta nusikalstama veika, negalimas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje yra duomenys tiek apie smūgio sudavimo intensyvumą (smogta vieną kartą spyna nukentėjusiajam į galvą), tiek apie smūgio stiprumą ir skausmą (medicininiai dokumentai patvirtina padarytų sužalojimų mąstą).

3.5. Vien tai, kad A. S. neturėjo išankstinio tikslo atlikti smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, nereiškia, kad toks smurtas nebuvo pavartotas. Nukentėjusiajam kaltininko veiksmais buvo praskelta galva, dėl ko nukentėjusysis ne tik patyrė fizinį skausmą, bet jam dar buvo ir nežymiai sužalota sveikata. Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančių duomenų, liudytojas G. K. (greitosios pagalbos medikas) parodė, kad matė, kaip A. S. su rankoje laikoma pakabinama spyna trenkė vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį (tą patvirtino ir liudytoja R. J.). Taigi šie liudytojo paaiškinimai yra konkretūs ir nuoseklūs, liudytojas matė nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl šiais parodymais būtina vadovautis.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

3.6. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama objektyvių argumentų, dėl ko pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma šiuo atveju yra per didelė ar neatitinkanti realybės. Priešingai nei teigiama skunde, teismas žalos dydį nustatė, ne tik remdamasis faktu, kad apeliantas tyčiniais smurtiniais veiksmais sukėlė skausmą nukentėjusiajam, bet rėmėsi ir byloje esančiais medicininiais dokumentais, rodančiais, kokius sužalojimus patyrė nukentėjusysis. Apelianto nurodytos kasacinės instancijos teismo nutartys nėra tapačios, todėl šiuo atveju netaikytinos.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. S. nurodė, jog palaiko savo apeliacinį skundą, nes neatliko kaltinime nurodytų veiksmų. Nuteistasis prašė jį išteisinti, atleisti nuo bausmės. Gynėja (duomenys neskelbtini) J. M.-G. pažymėjo, kad A. S. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės nepripažino, tačiau geranoriškai davė nuoseklius parodymus, jog tyčia smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį nevartojo, o tik gynėsi. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien nukentėjusiojo parodymais, todėl gynėja išdėstė prašymą nutraukti bylą Baudžiamojo proceso kodekso 327 straipsnio 1 punkto pagrindu. Prokuroras V. G. prašė netenkinti nuteistojo A. S. apeliacinio skundo, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir išnagrinėjęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį bei paskyrė teisingą bausmę.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas netenkintinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Šiuo atveju apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl A. S. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl to, kad smurtaudamas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą D. J. Apeliaciniame skunde keliamas veikos kvalifikavimo pagrįstumo klausimas, nes teigiama, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog būtent A. S. padarė šią nusikalstamą veiką. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pasisako dėl įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo ir A. S. kaltės pagrįstumo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Taip pat teisėjų kolegija nutartyje nagrinėja klausimą, ar gali būti A. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis) arba nustatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis (BK 28 straipsnis). Nutartyje bus aptartas ir klausimas dėl nukentėjusiajam D. J. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrįstumo.

Dėl proceso įstatymo pažeidimų

8. Apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl tinkamo įrodymų vertinimo, tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, nevertino įrodymų atskirai, nelygino jų tarpusavyje ir nesusiejo į loginę visumą. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Apeliaciniame skunde tiesiog nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčijamos teismo išvados, padarytos įvertinus atskirus įrodymus, teigiama, kad liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai nepagrįstai įvertinti kaip patikimi.

9. Įrodymai kaip visuma gali būti vertinami tik po to, kai kiekvienas iš jų įvertinamas atskirai, pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2014 ir kt.). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2013, 2K-7-84-489/2018). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atliko išsamų ir detalų įrodymų tyrimą, pašalino tarp duomenų buvusius prieštaravimus, savo išvadas pagrindė bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, nurodė aiškius, abejonių nekeliančius teisinius argumentus. Taigi nagrinėjamu atveju nesama pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar padarė išvadas, nepagrįstas bylos duomenų visuma.

10. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nukentėjusiojo D. J. parodymus vertinti kritiškai, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau lygiai tokią pačią išvadą būtų galima daryti apie paties nuteistojo A. S. parodymus, nes savaime suprantama, kad jis irgi yra suinteresuotas bylos baigtimi ir galutinio sprendimo priėmimu. Be to, kaip jau minėta, įrodymai vertinami tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, o apkaltinamasis nuosprendis nėra priimamas, vadovaujantis išimtinai vien tik nukentėjusiojo, arba vien tik kaltinamojo parodymais. Pirma, vien tai, kad spyna, su kuria galimai buvo suduotas smūgis ir sutrikdyta nukentėjusiojo D. J. sveikata, buvo pateikta paties nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nedaro šio įrodymo neteisėtu, be to, spynos pateikimo faktas buvo užfiksuotas savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (t. 1, b. l. 82), jos apžiūra buvo užfiksuota daiktų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 85–92). Kita vertus, kvalifikuojant A. S. veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra taip svarbu, ar smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas būtent šia, ar kuria kita spyna, svarbiausia yra nustatyti, jog įrodymai patvirtina, kad smūgį, sukėlusį kaltinime nurodytas pasekmes, sudavė būtent nuteistasis A. S. Šią aplinkybę patvirtina tiek nukentėjusiojo D. J., tiek liudytojų R. J. ir G. K., tiek iš dalies paties nuteistojo A. S. parodymai bei (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti duomenys. Tad darytina išvada, jog vien tai, kad galimą nusikalstamos veikos įrankį paėmė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o teisėsaugos institucijoms pateikė pats nukentėjusysis D. J., savaime nepaneigia įrodymo vertės, o tuo pačiu nesudaro pagrindo savaime vien šio įrodymo vertinti kaip patvirtinančio ar paneigiančio A. S. kaltę. Tai, kad aptariamos spynos įvykio apžiūros metu nepaėmė ir to neužfiksavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

11. Apeliantas tvirtina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta tinkama įvykio vietos apžiūra. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, jog visais atvejais privalo būti atliekama įvykio vietos apžiūra. Siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekamas įvykio vietos, žmogaus kūno, lavono, vietovės, patalpų, dokumentų ir kitokių objektų tyrimas. Daiktai, dokumentai ir kitokie objektai tiriami jų radimo vietoje. Daiktai, dokumentai ar kitokie objektai, kuriems ištirti reikia daug laiko arba kuriuos būtina tirti techninėmis priemonėmis, gali būti tiriami laboratorijoje arba kitoje vietoje, kur yra tam reikalingos sąlygos (BPK 205 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, jei ikiteisminio tyrimo pareigūnai mano, kad įvykio vietoje nėra nusikalstamos veikos pėdsakų ar kitų objektų, turinčių reikšmės tyrimui, jie gali nuspręsti įvykio vietos apžiūros neatlikti, o vietoj jos atlikti kitus reikalingus proceso veiksmus. Sutiktina, jog vaizdo medžiaga pati savaime nėra laikytina įvykio vietos apžiūros protokolu, tačiau, jeigu ji yra tinkamai užfiksuota ir aprašyta, ji gali būti laikoma įrodymu. Nagrinėjamu atveju vaizdo medžiaga iš įvykio vietos buvo apžiūrėta ir joje užfiksuoti duomenys išsamiai aprašyti kitų objektų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 74–76). Taigi šiais duomenis pirmosios instancijos teismas galėjo remtis kaip įrodymu, patvirtinančiu ar paneigiančiu nagrinėjamos nusikalstamos veikos vertinimui reikšmingas aplinkybes ir padedančiu priimti teisingą sprendimą. Papildomai pažymėtina, jog bylos medžiagoje yra 2021 m. lapkričio 10 d. atliktos įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog, atvykus nurodytu adresu, matomas vieno aukšto pastatas su rusvos spalvos stogu ir tos pačios spalvos durimis. Durų kairėje pusėje, nutolusi apie metrą, yra galbūt raudonos spalvos kraujo dėmė, o kitų tyrimui reikšmingų pėdsakų daugiau nenustatyta (t. 1, b. l. 111–116). Taigi iš to, kas buvo aptarta, matyti, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktas įrodomųjų duomenų rinkimas neatitiko baudžiamojo proceso įstatyme numatytų reikalavimų. Sutiktina su atsiliepime išdėstyta pozicija, kad, jeigu nuteistasis A. S. buvo nepatenkintas atliekamo ikiteisminio tyrimo kokybe, tai atskirus proceso veiksmus BPK nustatyta tvarka galėjo skųsti ar teikti prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, tačiau A. S. jokių aktyvių veiksmų, susijusių su ikiteisminio tyrimo kokybe ir jo metu atliekamų procesinių veiksmų turiniu, nesiėmė, t. y. neteikė jokių skundų ar prašymų.

12. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, turėjo ją grąžinti prokurorui. BPK 234 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, ją gali perduoti prokurorui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 234 straipsnio 2 dalimi ar 254 straipsnio 3 dalimi, gali perduoti bylą prokurorui ne dėl bet kokio BPK reikalavimų pažeidimo, padaryto ikiteisminio tyrimo metu, o tik dėl kaltinamojo akto turinio esminio neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų, jeigu šių trūkumų negalima ištaisyti teisme ir jie trukdo nagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nenurodė jokių kaltinamojo akto trūkumų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs priimti sprendimą grąžinti bylą prokuratūrai, jo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nurodyti, tik siekiant išreikšti savo nesutikimą su kaltinimu ir priimtu nuosprendžiu apskritai, o ne su konkrečiais kaltinamojo akto trūkumais ar atlikto ikiteisminio tyrimo metu padarytais proceso pažeidimais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai negrąžino bylos su kaltinamuoju aktu prokurorui, kadangi priešingai, nei nurodė apeliantas, nebuvo nustatyti jokie kaltinamojo akto trūkumai, kuriuos būtų galima laikytini esminiais ir kurių negalima būtų ištaisyti teisminio nagrinėjimo metu. Apeliaciniame skunde taip pat yra nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatleido A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, tačiau šis klausimas bus aptartas, pirmiausia aptarus teisinį A. S. atliktų veiksmų vertinimą (kvalifikavimą) ir jų subjektyviosios pusės požymius (kaltę).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir A. S. nuteisimo pagrįstumo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei įrodymų vertinimo

13. A. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam D. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. smogė metaline spyna į galvos sritį, taip padarymas žaizdą kaktinėje srityje ir poodinę kraujosruvą dešinėje kaktinėje srityje. BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį vartojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panaudotas priemones, padėtį, buvusią juos padarant, konflikto priežastį, eigą, kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). Iš BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

14. A. S. teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino. Parodė, kad įvykio dieną atvažiavo į (duomenys neskelbtini), kurį nuomojosi iš D. J. Tvarkant mašiną išgirdo, kad rėkauja mergina. Pamatė, kad D. J. psichologiškai smurtauja prieš merginą, taip pat ir fiziškai tąso ją. D. J. liepė jam nesikišti, pasakė, kad ne jo reikalas, o paskui pradėjo pulti, buvo panaudotos ašarinės dujos. Atvažiavę medikai pamatė, kad A. S. sužalotas, jis pasakė, jog D. J. nieko nedarė, smurtautojas yra D. J. Vėliau, kai A. S. norėjo užrakinti duris, D. J. pradėjo stumdytis, abu nukrito ant žemės, tada D. J. su galva trenkėsi į akmenį, kuris buvo šalia vartų. Jie su R. J. buvo (duomenys neskelbtini), pastatas padalintas per pusę, vieną dalį nukentėjusysis nuomojo jam, už kurią jokių mokesčių D. J. nemokėjo. Nukentėjusysis su A. S. susipyko, nes pastarasis paprašė nuomos sutarčių. Užstatas, pinigai yra likę pas D. J., o pastarasis šneka nesąmones, kad A. S. nemoka. A. S. nurodė, jog spyna į galvą D. J. nesmūgiavo. Turėjo spyną, bet ne tokią, iš kurios būtų galima trenkti (t. 2, b. l. 47–48). Iš nuteistojo A. S. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų yra akivaizdu, jog savo kaltės jis kategoriškai nepripažįsta, sutinka, jog tarp jo ir nukentėjusiojo D. J. buvo kilęs konfliktas, kurio metu jie stumdėsi, tačiau nesutinka, kad su spyna sudavė nukentėjusiajam į galvą. Tą nuteistojo A. S. parodymų dalį, kad iki nukentėjusiojo sužalojimo tarp jų buvo kilęs konfliktas, patvirtina ir kiti bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys, tačiau aplinkybę, jog būtent A. S. sudavė su spyna nukentėjusiajam į galvą, skirtingai nei nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, kiti įrodymai taip pat patvirtina, t. y. ši aplinkybė nėra įrodinėjama išimtinai vien nukentėjusiojo parodymais.

15. Nukentėjusysis D. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad konfliktas prasidėjo dėl to, jog R. J. buvo įsiskolinusi už elektrą, todėl pradėjo ginčytis. Nei fizinio, nei psichologinio smurto iš nukentėjusiojo pusės prieš R. J. nebuvo, tik konfliktas dėl elektros. Bekalbant su ja, atėjo A. S. prie jų ir pradėjo šaukti, kodėl D. J. puola ant R. J., kodėl jis smurtauja prieš ją. D. J. išėjo į A. S. (duomenys neskelbtini) aiškintis, kodėl jis nemoka nei už elektrą, nei už nuomą. Iš nuteistojo pusės prasidėjo agresyvūs įžeidinėjimai, D. J. jam atsakė taip pat įžeidimais, tuomet A. S. pradėjo spjaudytis, jie susikibo, tame (duomenys neskelbtini) vienas kitą nugriovė ant žemės. Po to sutarė, kad abu raminasi ir kviečia policiją. Kai nukentėjusysis atsistojo, A. S. jam papurškė dujų, nieko nebegalėjo matyti, iškvietė policiją. Kol laukė policijos, atvažiavo greitoji. Kai jam suteikė pagalbą, nukentėjusysis nutarė uždėti spyną ant (duomenys neskelbtini) durų. A. S. pamatė, kad D. J. deda spyną, tuomet jį stūmė ir norėjo uždėti savo spyną. Kai A. S. pamatė, kad nukentėjusysis greičiau gali uždėti savo spyną, trenkė D. J. su spyna į galvą. Po įvykio spyna nebuvo paimta, kadangi, kai atvažiavo policija, spyna buvo užkabinta ant vartų, t. y. po smūgio A. S. iš karto užkabino spyną ant vartų (t. 2, b. l. 49). Taigi matyti, jog nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymai dėl įvykio eigos iki D. J. galvos sužalojimo iš esmės sutampa, t. y. abu patvirtina, kad tarp jų buvo kilęs konfliktas, tačiau iki minėtojo smūgio su spyna sudavimo konfliktas jau buvo apsiraminęs ir net buvo iškviestos atitinkamos tarnybos. Patį smūgio sudavimo faktą nukentėjusysis atsimena gerai, viską papasakojo smulkiai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad su spyna į galvą jam sudavė būtent nuteistasis A. S. Taigi nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu, nuo pat pareiškimo pateikimo momento (t. 1, b. l. 1–2), buvo išsamūs, nuoseklūs, o juos patvirtino ir kitų įrodymų visuma.

16. Liudytoja R. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną buvo nuomojamose patalpose, pas ją atėjo D. J. Patyrė iš jo pusės emocinį smurtą, nukentėjusysis puolė ant jos, ji buvo šmeižiama, vadinama įvairiais žodžiais. Tik paskui A. S. atėjo, išgirdęs triukšmą, užstojo ją, o ji pabėgo, nes buvo išsigandusi. Vėliau grįžo, pamatė, kad jie mušėsi, stumdėsi. D. J. siūlė kviesti policiją. Ji daugiausiai matė stumdymąsi, matė ir smūgius, tai vyko netrumpą laiko tarpą. Stumdymai pradžioje vyko ten, kur ant jos puolė, paskui vyrai išėjo į lauką, t. y. po to viskas prasitęsė prie A. S. (duomenys neskelbtini) durų. Matė, kad D. J. buvo kruvinas, o A. S. buvo visas veidas nusėtas mėlynėmis. Prie vartų D. J. trenkė alkūne A. S. A. S. tuo metu laikė spyną, tai buvo gynybinis atsakomasis momentas, kai nuteistasis trenkė D. J. į galvą (t. 2, b. l. 81–82). Nors liudytoja R. J. tvirtino, kad konflikto pradžios nestebėjo ir nematė, kas – nukentėjusysis ar nuteistasis – sudavė pirmą smūgį, tačiau patvirtino, jog būtent nuteistasis A. S. sudavė su spyna nukentėjusiajam D. J. į galvą, bet liudytoja šį veiksmą vertino ne kaip tyčinį, kuriuo nuteistasis siekė sužaloti nukentėjusįjį, o kaip gynybinį, suduotą kaip atsaką į paties nukentėjusiojo veiksmus. Neskaitant atlikto smūgio vertinimo, kurį vėliau aptars apeliacinės instancijos teismas, liudytoja patį smūgio sudavimo nukentėjusiajam faktą patvirtino, o taip pat neabejotinai patvirtino, jog smūgį sudavė būtent A. S.

17. Liudytojas G. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba greitosios pagalbos (duomenys neskelbtini). Atvažiavo į įvykio vietą, pasitiko du vyrai, kurie parodė savo nežymius sužalojimus, t. y. iš pradžių nebuvo žymių sužalojimų. Nuteistasis ir nukentėjusysis buvo prie jų mašinos, o vėliau dingo. Liudytojui būnant automobilyje, išgirdo šauksmą, kad kviečia medikus. G. K. nubėgo už kampo ir pamatė, kad nuteistasis su nukentėjusiuoju prie durų stumdosi. Abu rankose turėjo po pakabinamą spyną, A. S. su spyna trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį vieną smūgį. Liudytojas matė, kad nuteistasis trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį, tačiau nematė, kur po to padėjo spyną. Buvo daug kraujo, liudytojas iškart pasikvietė medikę ir jie tvarstė nukentėjusiojo žaizdą. Kaip suprato, nuteistasis ir nukentėjusysis norėjo prieiti prie durų, kova vyko dėl to, kas pakabins spyną. Liudytojas viską matė, nes priėjo prie vyrų, kadangi kažkuris iš jų pakvietė medikus (t. 2, b. l. 50). Taigi šio liudytojo parodymai visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus ir D. J. konstatuotą sužalojimą. Nesama pagrindo abejoti liudytojo G. K. parodymais, kadangi byloje nėra duomenų, jog jis būtų suinteresuotas bylos baigtimi, ar siektų apkalbėti arba kitaip diskredituoti A. S., iki įvykio jie nebuvo pažįstami ir tarp jų nenustatytas joks iki tol kilęs konfliktas. Liudytojo parodymai yra aiškūs ir išsamūs, atitinka kitus bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, liudytojas taip pat paaiškino, kodėl būtent jis matė smūgio sudavimą, t. y. vyrai pakvietė medikus. Svarbūs ir tie liudytojo G. K. parodymai, kuriuose jis nurodo, jog, iš pradžių atvažiavus medikams, vyrų sužalojimai buvo nežymūs, konfliktas tuo metu jau buvo apsiraminęs, jis buvo tęsiamas tik vėliau, bet jau ne abiem stumdantis ir smurtaujant vienas prieš kitą, o tiesiog siekiant kiekvienam greičiau užkabinti spyną ant durų.

18. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos K. T., (duomenys neskelbtini) pareigūnės, parodymai. Kai atvyko į įvykio vietą, greitosios pagalbos automobilyje sėdėjo A. S., jį apžiūrėjo medikai. Įvykio vietoje daiktų, ant kurių būtų matoma kraujo dėmė, nematė. Vienintelė spyna, kurią įvykio vietoje matė, buvo įkabinta į (duomenys neskelbtini) duris. Apžiūrėjo minėtą spyną, ant jos jokių kraujo dėmių nebuvo matyti, spyna buvo tvarkinga, dėl to kaip daiktinio įrodymo nepaėmė. Prie (duomenys neskelbtini) vartų kairės pusės buvo kraujo dėmė. Kaip aiškino D. J., kraujo dėmė atsirado jam pargriuvus po gauto smūgio spyna. Daugiau jokių įvykio aplinkybių išsiaiškinti nepavyko. Medicinos darbuotojai D. J. greitosios pagalbos automobiliu išvežė į ligoninę (t. 1, b. l. 33–36). Taigi liudytoja K. T. paties konflikto ir smūgio sudavimo nukentėjusiajam A. S. nematė, todėl apie tai išsamių parodymų duoti negalėjo, t. y. liudytoja į įvykio vietą atvyko jau po smūgio sudavimo nukentėjusiajam į galvą. Visi aptarti asmenų parodymai įvykio vietoje buvo užfiksuoti vaizdo medžiagoje (t. 1, b. l. 74–76), tačiau pats smūgio sudavimas nukentėjusiajam A. S. vaizdo medžiagoje neužfiksuotas, joje įrašyti asmenų parodymai duoti policijos pareigūnams. Iš (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam D. J. padaryta žaizda kaktinėje srityje ir poodinė kraujosruva dešinėje kaktinėje srityje. Jos padarytos prieš pristatant nukentėjusįjį į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę. Padarytas sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. D. J. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 52–53).

19. Nors nuteistasis A. S. nepripažino savo kaltės, parodė, kad jis nesmogė metaline spyna nukentėjusiajam ir jo nesužalojo, bet, išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra įrodyta, jog A. S. smurtaudamas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą D. J. Teismas neturi pagrindo netikėti įvykio vietoje buvusio nešališko liudytojo (duomenys neskelbtini) G. K. parodymais, kuris nurodė, jog, atvažiavus į įvykio vietą, abu vyrai parodė savo nežymius sužalojimus. Iš pradžių nebuvo žymių sužalojimų, todėl jis buvo prie greitosios pagalbos automobilio, kuris buvo už namo kampo, bet, išgirdęs triukšmą ir pagalbos kvietimą, vėl atbėgo prie (duomenys neskelbtini) ir pamatė, kad nukentėjusysis ir nuteistasis prie (duomenys neskelbtini) durų stumdosi. Besistumdant abu rankose turėjo po pakabinamą spyną, liudytojas matė, kaip A. S. su spyna trenkė nukentėjusiajam į galvos sritį vieną smūgį. Be to, liudytoja R. J. irgi parodė, kad ji matė, kaip nuteistasis trenkė su spyna į galvos sritį nukentėjusiajam, bet ji laikė tai gynybiniu veiksmu. Nukentėjusysis D. J. teismo posėdžio metu parodė, kad tarp jų kilo konfliktas dėl spynos uždėjimo. Tuo metu, kai jis norėjo uždėti spyną, A. S. smogė D. J. su spyna į galvą. Visi aptarti liudytojo G. K. parodymai, liudytojos R. J. parodymai, nukentėjusiojo parodymai, paneigia A. S. parodymus, kad nukentėjusysis D. J. susižaloti galėjo, nes krito ir susitrenkė galvą į akmenį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytai pozicijai, jog šie A. S. parodymai yra laikytini jo gynybine versija. Nuteistojo A. S. kaltę patvirtinta ne tik liudytojų G. K. ir R. J., nukentėjusiojo D. J. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, bet ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai: pareiškimas (t. 1, b. l. 1–2), specialisto išvada (t. 1, b. l. 52–53), paciento patyrusio traumą apžiūros lapas (t. 1, b. l. 78–81), kt.

20. Nuteistojo A. S. vertinimu, jo veiksmai turėjo būti pripažinti būtinąja gintimi. Visų pirma, BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015). Nagrinėjamu atveju konfliktas tarp A. S. ir D. J. buvo sprendžiamas, pavartojant fizinį smurtą, agresiją ir jėgą. Nors A. S. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad konfliktą inicijavo D. J., tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kas inicijavo kilusį konfliktą, akivaizdu, kad ir A. S. aktyviai puolė D. J., jie susistumdė ir abu parkrito ant žemės. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į teismų praktiką, kuria pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės vartoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013). Abipusėms muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad muštynes abu konflikto dalyviai jau buvo nutraukę, jie buvo apsiraminę, kai atvyko greitoji medicinos pagalba. Taigi joks pavojus A. S. nebegrėsė, kai jis su spyna sudavė nukentėjusiajam D. J. į galvą. Nagrinėjamu atveju negali būti konstatuota, jog A. S., suduodamas su spyna smūgį nukentėjusiajam D. J. į galvą, veikė būtinosios ginties sąlygomis.

21. Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebūtina nustatyti, jog nukentėjusysis D. J. dėl suduoto smūgio būtų objektyviai išreiškęs patirtą skausmą, kadangi A. S. buvo kaltintas ir nuteistas ne už fizinio skausmo sukėlimą, o už nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors abi šios nusikalstamos veikos yra numatytas vienoje normoje, t. y. BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau šie veiksmai – fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sužalojimas, trumpas susargdinimas – yra alternatyvūs, užtenka bent vieno iš jų realizavimo, kad asmenį būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai nereiškia, kad nagrinėjamu atveju D. J. nepatyrė fizinio skausmo, tačiau jo įrodinėti nebereikia, kadangi yra objektyviais duomenis nustatytas ir užfiksuotas nežymus sveikatos sutrikdymas – nežymus sužalojimas, t. y. D. J. padaryti sužalojimai galvos srityje. Taip pat pažymėtina, kad A. S. veiksmai, suduodant smūgį spyna nukentėjusiajam į galvą, negali būti vertinami kaip mažareikšmiai.

21.1. BK 37 straipsnyje nustatyta: „Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.“. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo sudėtis straipsnio dispozicijoje nenustatyta. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

21.2. Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam D. J. buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, tačiau taip pat buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, suduodant smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, sunkesnių padarinių nekilo, galima sakyti, tik laimingo atsitiktinumo dėka, todėl tokie nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai. Veiksmais, aprašytais BK 140 straipsnio 1 dalyje, pažeidžiama Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė – žmogaus asmens neliečiamumas. Neteisėto smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, ką draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Taigi fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik itin retais, išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių A. S. veikos pavojingumą, nenustatyta, todėl jo nusikaltimas negali būti pripažįstamas mažareikšmiu BK 37 straipsnio prasme.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

22. Nukentėjusysis D. J. byloje pareiškė civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 142–144) neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis D. J. prašė iš A. S. priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir D. J. priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

22.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

22.2. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

22.3. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis D. J., be patirto fizinio skausmo ir nežymaus sužalojimo, dėl nuteistojo veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, kitus nepatogumus, susijusius su bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį.

22.4. Nustatydamas D. J. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog byloje nustatyta, kad tyčiniais A. S. veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – padaryta žaizda kaktinėje srityje ir poodinė kraujosruva dešinėje kaktinėje srityje. Smūgis suduotas į gyvybei pavojingą bei vizualiai matomą kūno sritį, po smūgio nukentėjusiojo galva kraujavo, nukentėjusysis buvo išvežtas greitosios pagalbos medikų. Nukentėjusysis paaiškino, kad padaryto sužalojimo gydymas užtruko apie mėnesį laiko, kol praėjo sutinimas, užsitraukė žaizda, išnyko nepakeliami skausmai. Gydymas vyko ambulatoriškai, pas gydytojus vyko kelis kartus, kadangi reikėjo perrišti žaizdą, ištraukti siūlus ir t. t. Sužalota galva jam nuolat skaudėjo, dėl to nukentėjusysis jautė diskomfortą, nebuvo nuotaikos. Dėl nuolat skaudančios galvos negalėjo kurį laiką normaliai miegoti, galvos skausmai iki šiol nėra praėję. Po šio įvykio pablogėjo D. J. atmintis, pradėjo maišyti tam tikrus dalykus, užmiršta detales, kurias anksčiau puikiai prisimindavo. Visą gydymosi laikotarpį niekur nesinorėjo eiti, buvo nervingas, blogos nuotaikos, negalėjo susikaupti. Nors žaizda išgijo, liko randas, kurį patvirtina D. J. prie apeliacinio skundo pridėtos nuotraukos, dėl rando nukentėjusysis labai kompleksuoja, tai paveikė jo įprastą gyvenimo būdą ir socialinius ryšius.

22.5. Nustatydamas nukentėjusiajam D. J. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertintino ir tai, kad ilgalaikių liekamųjų reiškinių dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo D. J. nepatyrė, į ligoninę jis nebuvo paguldytas, gydėsi ambulatoriškai, skausmas ilgainiui praėjo. Teismas taip pat siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo D. J. ir nuteistojo A. S. teisėtų interesų, todėl civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies. Visos aptartos aplinkybės atskleidžia, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo iš nuteistojo priteisto neturtinės žalos atlyginimo, yra absoliučiai nepagrįsti ir neteisingi. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ne tik motyvavo, kodėl priteisia iš nuteistojo nustatyto dydžio žalos atlyginimą D. J., bet taip pat detaliai įvertino kiekvieną reikšmingą aplinkybę ir argumentavo, kokią įtaką jos turi priteisiamam žalos atlyginimo dydžiui.

22.6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į šios kategorijos bylose teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio. Neturtinės žalos dydis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tiesiogiai nukentėjusiems asmenims priteisiamas nuo kelių šimtų eurų iki 2 500 Eur: 1) kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256-648/2022 – 600 Eur (trenkė vieną kartą delnu į veidą ir padarė poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje); 2) kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-48-495/2021 – 1 000 Eur (suėmęs rankomis nukentėjusiajai už abiejų dilbių, ją tampė, suėmęs už sprando lenkė jos galvą žemyn, taip padarė poodines kraujosruvas dešiniajame dilbyje, odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose ir sukėlė fizinį skausmą); 3) kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-628/2020 – 1 000 Eur (kumščiu sudavė į veidą ir padarė kraujosruvą dešinės akies vokuose); 4) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-32-634/2023 – 750 Eur (4 kartus kumščiu sudavė į pilvą ir padarė 4 kraujosruvas); 5) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-206-926/2022 – solidariai 2 500 Eur (bendrai veikdamos tyčia rankomis stūmus ir pargriovus nukentėjusiąją ant žemės, po to pastarajai gulint ne mažiau kaip 4 kartus įspyrė į veidą ir kitas kūno vietas, padarydamos odos nubrozdinimus abiejose blauzdose, poodinę kraujosruvą kairėje blauzdoje, nosies sumušimą); 6) Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-457-813/2022 – 1 000 Eur (kietais bukais daiktais asmenys, kurių atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta į atskiras bylas, bendrais veiksmais sudavė smūgį į veido kairę pusę, po ko nukentėjusiajam dengiantis galvą, pataikė smūgius į abi rankas bei sprandą, sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į dešinį šoną, nuteistasis sudavė į kairės kojos šlaunį ir kairės kojos pirštą, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam kraujosruvą odoje ir poodyje kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, paviršines muštines žaizdas dešiniajame klube ir kairėje šlaunyje); 7) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-106-919/2022 – 1 500 Eur (stovint laiptų aikštelėje, tyčia vieną kartą ranka pastūmė į petį, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant laiptų pakopų, taip padarė jam poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje, dešinės čiurnos raiščių patempimą); 8) Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-216-919/2021 – solidariai 2 000 Eur (veikdami bendrininkų grupe, kilus žodiniam konfliktui, tyčia sudavė ne mažiau kaip 13 smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į veidą ir kitas kūno vietas, padarydami jam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kairės ausies kaušelyje, smilkinyje, užausyje, kairiajame smilkinyje, kaktoje, pakaušyje, kairės akies viršutiniame voke, kaktos dešinėje pusėje, kairiajame šone, kojos nykštyje, padarydami pogleivinę kraujosruvą apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimus dešinės akies vokų vidiniame kampe – nosyje, nosies dešiniajame sparnelyje ir viršutinėje lūpoje su kraujosruva); 9) Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-146-557/2020 – 1 500 Eur (rankomis ir kojomis sudavė nenustatytą skaičių smūgių į galvą, taip padarydamas galvos sumušimą ir lengvo laipsnio smegenų sukrėtimą); ir kt.

22.7. Papildomai pažymėtina, jog, siekiant priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris atitiktų esamą ekonominę situaciją, derėtų vadovautis pastarųjų metų teismų praktika, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai yra daugiau nei penkerių metų senumo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus ir jų pobūdį, tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, nuteistojo turtinę padėtį, atsižvelgdamas į proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš nuteistojo A. S. civiliniam ieškovui D. J. priteistas 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai pagrįstas. Teismo vertinimu, ši suma užtikrins protingą balansą tarp kompensacijos už nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus ir žalą padariusio asmens interesų. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio paliekama galioti nepakeista.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

23. Klaipėdos apygardos teisme 2023 m. sausio 4 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymas „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ priteisimo Nr. (duomenys neskelbtini), jame prašoma valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 80 Eur – iš nuteistojo A. S. (t. 2, b. l. 121–124).

23.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nutartimi nuteistajam A. S. buvo paskirta gynėja (duomenys neskelbtini) J. M.-G. (t. 2, b. l. b. l. 108).

23.2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti Baudžiamojo proceso kodekse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

23.3. Atkreiptinas dėmesys, jog nors A. S. yra nedirbantis (byloje nėra duomenų apie darbovietę), tačiau yra (duomenys neskelbtini) amžiaus. Jam paskirta bausmė tik laikinai apribos jo laisvę, iškart po to jis turės galimybę pradėti dirbti ir pagerinti savo finansinę padėtį. Pažymėtina, jog bylos medžiagoje nėra užfiksuota kitų sunkią nuteistojo materialinę padėtį patvirtinančių duomenų, jis neturi išlaikytinių. Be to, apeliacinis skundas nebuvo paduotas nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais – apeliacinį skundą padavė pats nuteistasis, o teismas nusprendė jo netenkinti dėl anksčiau jau išdėstytų motyvų. Taigi teisėjų kolegija (duomenys neskelbtini) tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir jas priteisia iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. S. valstybės naudai 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Kristina KakurinėSavinijus KatauskasEduardas Maškevičius