Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Urtei Piluckei, Indrei Vitkutei, Laimai Grėbliūnienei, Laurai Kiškiūnaitei, Ievai Juzvikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. A. (toliau – S. A.) ir A. M. (toliau – A. M.) gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus bei nukentėjusiosios K. M. (toliau – K. M.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. ir A. M. buvo pripažintos kaltomis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistos:

- A. M. 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją viso bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu;

- S. A. 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant ją viso bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu.

A. M. ir S. A. taikytas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. M. civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies, jos naudai iš S. A. ir A. M. solidariai priteisiant 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti, 121 (šimtą dvidešimt vieną) eurą turtinei žalai atlyginti ir 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) eurų atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2. Apeliaciniame skunde nuteistųjų S. A. ir A. M. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį S. A. ir A. M. atžvilgiu, nes jų veikoje nėra joms inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, byloje neįrodyta, kad S. A. ir A. M. būtų padariusios joms inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Dėl S. A. ir A. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio/nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis/nutartis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

10. Šioje vietoje paminėtina ir tai, kad iš karto po smurtinio pobūdžio veiksmų atlikimo K. M. atžvilgiu, ji grįžo namo, kur jos laukė L. K. bei nukentėjusiosios mama su seserimi. L. K., N. M. ir K. M. iš esmės patvirtino nukentėjusiosios parodymus ir paaiškino, kad K. M. grįžus namo, ji buvo kruvina, jos nosis buvo sutinusi, K. M. juos informavo, kad buvo sumušta būtent S. A. ir A. M.. Nors, kaip teisingai pažymėta nuteistųjų apeliaciniame skunde, tiek L. K., tiek N. M. bei K. M. yra artimai susiję su nukentėjusiąja, tačiau, tvirtinti, kad dėl šios aplinkybės jų parodymai yra nepatikimi, kai jie atitinka tiek nukentėjusiosios išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes, tiek ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tinkamai pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo. Juo labiau, kad aplinkybę, jog K. M. buvo sumušta jai pažįstamų merginų, patvirtina ir skambučio Bendruoju pagalbos centro telefonu turinys (1 t., b. l. 103-105).

12. Esant šių duomenų visumai, nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo motyvai, kad K. M. galėjo būti sužalota L. K. ar kitų pašalinių asmenų, atmetami kaip nepagrįsti. Aptartais duomenimis nustatyta, kad K. M. pirmąjį kartą grįžus į namus, jokie sužalojimai nei ant jos veido, nei ant kūno nustatyti nebuvo. Jų nematė nei L. K., nei N. M. ar K. M.. Nukentėjusiajai iš namų išėjus pakartotinai, t. y. po A. M. skambučio (ką patvirtino tiek liudytojai, tiek ir duomenys apie elektroninių ryšių įvykius ir jų dalyvius), L. K. pasiliko nukentėjusiosios namuose, t. y. nebuvo kartu su nukentėjusiąją, todėl jos sužaloti negalėjo. Tuo tarpu jai grįžus į namus po susitikimo su S. A. ir A. M., nukentėjusioji jau buvo sužalota, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodydama, jog tai padarė S. A. ir A. M.. Jokių duomenų apie kitus pašalinius asmenis, galėjusius sužaloti K. M., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, todėl ši nuteistųjų versija vertinama kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

14. Nuteistųjų kaltės niekaip nepaneigia ir jų gynėjo apeliaciniame skunde aptartas K. M. telefoninis susirašinėjimas su L. K. ir A. M., kuris, pasak advokato, leidžia teigti, kad K. M. buvo linkusi būnant konfliktinėse situacijose su L. K. nukreipti savo pyktį į kitus asmenis. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad aptariamas telefoninis susirašinėjimas nėra niekaip susijęs su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vertinamu įvykiu, ką apeliacinės instancijos teisme patvirtino tiek nukentėjusioji, tiek ir nuteistosios, todėl jo vertinimas, sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, šiuo atveju netikslingas, neturintis jokios reikšmės tinkamam ir objektyviam baudžiamosios bylos išnagrinėjimui. Analogiškai vertinami ir apeliacinio skundo motyvai, susiję su nuteistųjų charakteristikomis. Nors tiek S. A., tiek A. M. yra charakterizuojamos teigiamai, tačiau tai niekaip nepaneigia jų kaltės joms inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Šios aplinkybės svarbios tik sprendžiant joms paskirtų bausmių individualizavimo klausimą ir į jas, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas neabejotinai atsižvelgė, tiek S. A., tiek A. M. skirdamas vieną švelniausių BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimą.

15. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistųjų kaltės ir tėra jų gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistosios ar jų gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad S. A. ir A. M. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinio skundo motyvai, kad S. A. ir A. M. jokių neteisėtų veiksmų K. M. atžvilgiu neatliko, ją galėjo sumušti L. K. arba pašaliniai asmenys, yra argumentuotai paneigti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas S. A. ir A. M. kaltomis, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl S. A. ir A. M. kaltės bei jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl S. A. ir A. M. paskirtų bausmių

16. Nukentėjusiosios K. M. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl nuteistosioms paskirtų bausmių, teigiant, jog jos yra per švelnios, iš esmės prašant S. A. ir A. M. skirti griežtesnes bausmes.

17. Vertinant šiuos nukentėjusiosios motyvus visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti bausmės paskirtį bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis.

18. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes S. A. ir A. M., pirmiau aptartų baudžiamojo įstatymo nuostatų reikalavimų bei teismų praktikoje suformuotų jų taikymo principų nepažeidė ir paskyrė nuteistosioms savo rūšimi ir dydžiu teisingą, BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio ir BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkančias bausmes. Griežtinti jas nukentėjusiosios K. M. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų visumoje, nėra pagrindo.

21. Kaip numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nei S. A., nei A. M. praeityje teistos nebuvo, nusikalto pirmą kartą. BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Komentuojamame straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2011, 2K-138/2011, Nr. 2K-181/2014, 2K-208/2014).

22. Bylos duomenimis, S. A. ir A. M. padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nors nukentėjusiosios apeliaciniame skunde ypatingai akcentuojami K. M. S. A. ir A. M. veiksmais padaryti sužalojimai, tačiau specialisto išvadoje jie kvalifikuoti nežymiu sveikatos sužalojimu, kas ir lėmė nuteistųjų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl pakartotinis jų vertinimas skiriant S. A. ir A. M. griežtesnes bausmes, kaip to reikalaujama nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, nėra galimas. Tuo tarpu į nukentėjusiosios sveikatai dėl patirtų sužalojimų nustatytus liekamuosius reiškinius pirmosios instancijos teismo buvo atsižvelgta sprendžiant jai priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, todėl vertinti juos ir griežtinant nuteistosioms skirtas bausmes, nėra pagrindo.

23. Analogiškai vertintini ir apeliacinio skundo motyvai dėl S. A. veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad S. A. smūgį nukentėjusiajai į nugarą sudavė iš pasalų, kas rodo jos ypatingą agresyvumą, dėl ko, ji turėtų būti nuteista griežtesne bausme nei A. M., tačiau, sutikti su šiais nukentėjusiosios teiginiais, nėra pagrindo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad S. A. ir A. M. veikė iš esmės bendrais veiksmais, jos kartu ne mažiau kaip keturis kartus įspyrė K. M. į veidą ir kitas kūno vietas. Tas pačias aplinkybes apklausiama teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusioji, teigdama, kad jai nukritus ant žemės, ji buvo spardoma tiek A. M., tiek ir S. A.. Esant šiems duomenims, S. A. bausti griežčiau tik dėl to, kad, nukentėjusiosios teigimu, jos veiksmai buvo agresyvesni, nėra pagrindo. Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad tiek S. A., tiek ir A. M. buvo aktyvios K. M. sužalojimo dalyvės, jos abi atliko smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu.

24. Sprendžiant klausimą dėl S. A. ir A. M. paskirtų bausmių pagrįstumo ir proporcingumo, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje jos teistos nebuvo. A. M. buvo bausta administracine tvarka vieną kartą, tačiau jos padarytas administracinis nusižengimas savo pobūdžiu nebuvo šiurkštus, susijęs su Kelių eismo taisyklių pažeidimu – perėjo į kitą važiuojamosios dalies pusę, degant draudžiamam šviesoforo signalui. Tuo tarpu S. A. nebuvo bausta ir administracine tvarka. Esant šiems duomenims tvirtinti, kad nuteistosios yra linkusios pažeidinėti įstatymus ar, kad jų padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nėra pagrindo. Darant šią išvadą, svarbu ir tai, kad jokių duomenų apie neteisėtą nuteistųjų elgesį po komentuojamo įvykio nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra – jokie nauji ikiteisminiai tyrimai jų atžvilgiu nepradėti, naujų administracinių nusižengimų, bylos duomenimis, jos taip pat nepadarė. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad tiek S. A., tiek A. M. dirba, darbdavių jos charakterizuojamos išimtinai teigimai. A. M. neseniai susituokė ir su savo sutuoktiniu augina jųdviejų kūdikį, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, kad nuteistosios savo tikslų stengiasi siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis, jų elgesys nėra asocialus. Šių duomenų visuma iš esmės teigiamai charakterizuoja nuteistąsias ir neleidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad pirmą kartą teisiamoms merginoms, kai BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija jiems leidžia skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tik arešto ar terminuoto laisvės atėmimo bausmės skyrimu galima pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

25. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir tai, kad nei S. A., nei A. M. savo kaltės nepripažino. Nors šis faktorius neabejotinai rodo tai, kad jos kritiškai nevertina savo atliktų neteisėtų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau vien tik tai, priešingai nei teigiama nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, negali lemti griežtesnių bausmių joms paskyrimo. Minėta, jog pagal BK 140 straipsnio 1 dalį asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Iš aptarto seka, kad švelniausia BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – viešieji darbai, kurie nuteistosioms analizuojamu atveju nebuvo paskirti. Neabejotina, kad tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą lėmė ne tik nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, nuteistąsias charakterizuojantys duomenys bei nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bet ir tai, kad nei S. A., nei A. M. savo kaltės nepripažino, tokiais savo veiksmais nerodydamos jokio kritinio požiūrio į savo neteisėtus veiksmus bei nesigailėdamos dėl nukentėjusiajai sukeltų pasekmių.

26. Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skirdamas S. A. ir A. M. bausmes, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo numatytas bausmių skyrimo nuostatas, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes bei paskyrė joms teisingas bausmes. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai, ypač tuomet, kai nusikalstamą veiką pirmą kartą padaro jaunas žmogus, gali būti pasiekti ne tiek jos griežtumu, kiek neišvengiamumu. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtų aplinkybių visumą, S. A. ir A. M. teisingai skyrė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą, jo terminą nustatydamas mažesnį, nei BK 48 straipsnyje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Griežtinti nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę nukentėjusiosios apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

27. Bylos duomenimis, K. M. buvo pateikusi 9121 eurų civilinį ieškinį, iš kurių 4121 eurų atitinka turtinę ir 5000 eurų – neturtinę žala (1 t., b. l. 144, 145, 2 t., b. l. 1, 2). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas aptardamas K. M. priteistinos turtinės žalos dydį sprendė, kad nukentėjusiosios patirta turtinė žala, atitinkanti 121 eurą, yra pagrįsta objektyviais duomenimis, todėl ji priteistina iš nuteistųjų. Tuo tarpu nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl nosies operacijos galimų išlaidų, atitinkančių 4000 eurų, atmestinas, kadangi byloje ištirtais įrodymais nenustatyta, jog nusikalstama veika įtakojo nosies pertvaros iškrypimą.

28. Kaip matyti iš nukentėjusiosios K. M. pateikto apeliacinio skundo, ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu dėl jai priteistos turtinės žalos dydžio, teigdama, kad apylinkės teismas nepagrįstai netenkino jos reikalavimo pripažinti jai teisę į turtinės žalos, susijusios su nosies operacija dėl iškrypusios nosies pertvaros, atlyginimą.

29. Netenkinant nukentėjusiosios prašymo visų pirma pažymėtina, kad, bylos duomenimis, iš karto po komentuojamo įvykio K. M. nuvyko į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas, kur ji buvo apžiūrėta. Nustatyta, kad nukentėjusiosios nosis patinusi, aktyvaus kraujavimo nėra, pleuros ertmėse laisvo oro, skysčio nematyti, plaučiuose aiškių kontuzinių židininių pakitimų nematyti, apimtuose šonkauliuose ir kituose kauluose aiškių lūžių požymių nematyti. 2020 m. liepos 3 d. dėl apsunkinto kvėpavimo pro nosį K. M. buvo diagnozuotas lėtinis rinitas. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. liepos 13 d. specialisto išvados Nr. G 1611/2020 (02), po įvykio K. M. buvo konstatuoti odos nubrozdinimai abiejose blauzdose, poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, nosies sumušimas, sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; sužalojimai padaryti dėl ne mažiau kaip keturių trauminių poveikių; sužalojimai padaryti kontakto su kietu buku daiktu ar paviršiumi metu; sužalojimai galėjo būti padalyti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2020 m. liepos 1 d.; odos nubrozdinimai abiejose blauzdose galėjo būti padaryti ir griuvimo metu; sužalojimai tyčiniam savęs žalojimui nebūdingi.

30. Pateikdama civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nukentėjusioji nurodė, kad dėl nuolat jaučiamo diskomforto nosyje, sunkaus kvėpavimo, čiaudulio, atsiradusio knarkimo naktimis, 2021 m. sausio 25 d. ji buvo konsultuota Estetinės medicinos ir dermatologijos klinikoje „(duomenys neskelbtini)“. Konsultacijos metu nustatyta, kad jos nosies ašis pakrypusi į kairę, deformuota pertvara, kas sukelia paminėtus nepatogumus. Norint atstatyti nosies pertvarą, reikalinga atlikti operaciją. 2021 m. kovo 4 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriui buvo pavesta atlikti papildomą objektų tyrimą ir atsakyti, ar Estetinės medicinos ir dermatologijos klinikos „(duomenys neskelbtini)“ gydytojo K. M. nustatyti nosies pertvaros pažeidimai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su 2020 m. liepos 1 d. įvykio metu nukentėjusiosios patirtais sužalojimais. Kaip nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje pG 588/2021 (02), kategoriškai teigti, kad K. M. diagnozuotas nosies pertvaros iškrypimas yra susijęs su 2020 m. liepos 1 d. patirta trauma, negalima. K. M. diagnozuota lėtinė sloga (rinitas), kas irgi gali įtakoti pertvaros iškrypimą. Tyrimo metu buvo papildomai apžiūrėta K. M., vertinta ankstesnė specialisto išvada, VŠĮ (duomenys neskelbtini) miesto poliklinikos ambulatorinė asmens sveikatos istorija, Estetinės medicinos ir dermatologijos klinikos „(duomenys neskelbtini)“ ambulatorinės asmens sveikatos istorijos kopijos. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Pg 588/2021 (02) nurodytų duomenų taip pat matyti, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto poliklinikos ambulatorinė K. M. sveikatos istorija pradėta pildyti 2018 m. birželio 4 d. Iki analizuojamo įvykio padarytuose įrašuose nosies pertvaros iškrypimai, nosies traumos nediagnozuotos. Specialisto išvadoje duomenimis, 2021 m. sausio 25 d. gydytojo įraše buvo nurodyta, kad „nosies forma kiek pakrypusi. Objektyviai: yra C deformacija, panirusi pertvara, nugarėlė asimetriška. Rinoskopuojant uždaro kairę landą. Diagnozė: nosies iškrypimas. Nosies pertvaros iškrypimas“. Pirmosios instancijos teisme apklausus specialisto išvadas pateikusią teismo medicinos ekspertę S. B. nustatyta, kad savo surašytas išvadas ji patvirtina. Ekspertės teigimu, tam, kad nosies pertvaros iškrypimas būtų įvertintas kaip trauminės kilmės, tai turi būti diagnozuota gydytojo specialisto, tačiau nagrinėjamu atveju nosies pertvaros iškrypimo kilmė medicininiuose dokumentuose nebuvo nurodyta. Parodė, kad dažnai sergant sloga nosis gali iškrypti ir nesant traumos, o, tai, kad nukentėjusioji serga lėtiniu rinitu, buvo diagnozuota gydytojo specialisto 2020 m. liepos 3 d.

31. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, siekiant nustatyti tikrąją K. M. nosies pertvaros iškrypimo priežastį, buvo atlikta kompleksinė teismo medicinos ekspertizė. Kaip nustatyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKG 9/2022(02), nosies pertvaros iškrypimas būdingas 80 proc. baltosios rasės asmenų. Tai būna susiję su paveldėjimu ar gimdymu, kuomet nosiai atsirėmus į gimdymo plyšį sudarančius dubens kaulus, išnyra nosies pertvaros kremzlė. Augant išnirusiai nosies pertvaros kremzlei, paauglystėje ima ryškėti nežymus nosies pakrypimas. Iškrypusi nosies pertvara ir nežymus nosies pakrypimas daliai žmonių sukelia nosies užsikišimą, besikartojančią slogą, knarkimą. Gyvenimo eigoje nosis nukrypsta ar pertvara išnyra tik lūžus nosies kaulams. Lūžę nosikauliai sukelia ilgalaikę nosies deformaciją nosies užgulimą, slogą. Esant tik nosies sumušimui neretai apie 10 dienų būna nosies deformacija, nosies užgulimas, sekrecija, sąlygota patinusių audinių ir sustorėjusio antkaulio. Dėl nosies užgulimo galimas čiaudulys, blogesnė uoslė, knarkimas. Tiriamu atveju Estetinės medicinos ir dermatologijos klinikoje specialistų aprašomas nosies pakrypimas į kairę, panirusi pertvara gali ir nebūti 2020 m. liepos 1 d. K. M. patirtos traumos pasekmė (objektyvių priežastinio ryšio duomenų nėra), nes 2020 m. liepos 13 d. nosikaulių rentrgenogramoje lūžių nekonstatuota, 2020 m. liepos 17 d. otorinolaringologo konsultacijos metu konstatuojama, jog „nosies ašis pakankamai tiesi, ... endoskopuojant nosies landos laisvesnės, nėra sekreto“. Todėl nosies pertvaros iškrypimas nekvalifikuojamas sužalojimu ir sveikatos sutrikdymo mastas jo atžvilgiu nenustatinėjamas. Ankstesnių specialistų įrašų apie nosies formą ar endoskopinį vaizdą nėra. Lėtinė sloga diagnozuojama esant nusiskundimams (išskyros, užgulimas) daugiau nei 3 mėnesiams, todėl nagrinėjamu atveju nuo 2020 m. liepos 3 d. iki liepos 17 d. laikotarpiu esančių nusiskundimų nebūtų galima vertinti kaip lėtinės slogos. Tai atitiktų nosies sumušimo diagnozę, kas ir buvo nustatyta. Nosies sumušimas sukelia ūminę slogą, dėl ko ir buvo skirtas efektyvus gydymas įnosiniu tepalu. Ūminė ar lėtinė sloga nosies pertvaros ar nosies deformacijai įtakos neturi (5 t., b. l. 14-21).

32. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą akivaizdu, kad net ir atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, jokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad K. M. nustatytas nosies pertvaros iškrypimas buvo sąlygotas būtent S. A. ir A. M. neteisėtų veiksmų, nebuvo gauti. Tuo tarpu vien tik nukentėjusiosios, neturinčios jokių specialių medicininių žinių, vertinimas, kad sloga, knarkimas ir kiti su iškrypusia nosies pertvara siejami padariniai atsirado būtent dėl komentuojamo įvykio, nepakanka. Konstatuojant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jokių duomenų apie K. M. nosies pertvaros būklę iki vertinamo įvykio jos medicininiuose dokumentuose, vertintuose nuo jos pilnametystės, negauta, todėl, įvertinus ir šios nutarties 30 punkte išdėstytas ekspertų išvadas, neatmestina galimybė, jog šis nukentėjusiosios nosies pažeidimas galėjo būti išsivystęs dar iki įvykio, tačiau į medikus ji dėl jo nesikreipė. Juo labiau, jog lėtinė sloga jai buvo diagnozuota po įvykio praėjus vos kelioms dienoms, kai, remiantis šios nutarties 30 punkte aprašytomis išvadomis, lėtinė sloga diagnozuojama, esant nusiskundimams (išskyros, užgulimas) daugiau nei 3 mėnesiams. Esant šiems duomenims, nesant jokių neginčijamų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad K. M. nosies pertvaros iškrypimas buvo sąlygotas S. A. ir A. M. veiksmų, priteisti nukentėjusiajai jos prašomą pinigų sumą nosies pertvaros atstatymo operacijai, nėra jokio teisinio pagrindo.

33. Nors K. M. teigia, jog jos civilinis ieškinys šioje vietoje turėjo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau ir su šiais nukentėjusiosios teiginiais nesutiktina. Kaip numatyta BPK 115 straipsnio 1 dalyje, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis). Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad civilinio ieškovo teisės į civilinio ieškinio patenkinimą pripažinimas yra galimas tik išimtiniais atvejais ir tik tada, kai negalima tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju K. M. reikalavimas dėl galimos būsimos žalos nosies pertvaros atstatymo operacijai buvo atmestas ne dėl nežinomo civilinio ieškinio dydžio, bet dėl to, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp S. A. ir A. M. neteisėtų veiksmų ir K. M. konstatuoto nosies pertvarkos iškrypimo. Nenustačius komentuojamo priežastinio ryšio, žalos atlyginimo klausimas nesprendžiamas, t. y. civilinis ieškinys toje dalyje atmetamas, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju.

34. Jokių kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl jos pareikšto civilinio ieškinio K. M. apeliaciniame skunde nepateikė, iš ko spręstina, jog jokių pretenzijų dėl jai priteistos neturtinės ir turinės žalos dydžio bei atstovavimo išlaidų, vertinamu atveju ji neturi.

35. Tuo tarpu kaip matyti iš nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo, jame, nepateikiant jokių motyvų, teigiama, kad civilinis ieškinys yra bet kokiu atveju per didelis. Tačiau, sutikti su tokia advokato išvada nėra jokio objektyvaus pagrindo. K. M. priteistos turtinės žalos už konsultaciją UAB „(duomenys neskelbtini)“ (70 eurų), priešuždegiminį tepalą (11 eurų), purškalą į nosį (15 eurų) bei sugadintus šortus (25 eurų) dydis visiškai atitiko nukentėjusiosios pateiktus dokumentus, jis nėra nei per mažas, nei per didelis, pagrįstas objektyviais duomenimis, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja.

36. Tuo tarpu vertinant nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydį visų pirma pažymėtina, kad neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais, yra atlyginama visais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų visiškai atlyginta, tačiau būtina atsižvelgi ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir pan. Tuo tarpu protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).

37. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalą padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

38. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad K. M. dėl neteisėtų S. A. ir A. M. veiksmų patyrė nosies ir kūno sužalojimus, nustatytus specialisto išvadoje. Nekyla abejonių, kad tiek dėl paties įvykio, tiek dėl juo sukeltų pasekmių, gydydamasi nukentėjusioji iš tiesų patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, jautė nerimą, baimę, išgąstį, nepatogumus dėl nosies sužalojimo. Be to, ji gydėsi, pirko vaistus, po įvykio dėl savo sveikatos būklės kreipėsi į gydymo įstaigas. Visa tai K. M. neabejotinai kėlė psichologinius išgyvenimus ir diskomfortą. Juo labiau, jog sužalota ji buvo jai pažįstamų merginų dėl visiškai menkavertės dingsties, todėl neabejotina, jog tai gali įtakoti tolesnį nukentėjusiosios gyvenimą, jos galimybes susirasti draugų ir su jais bendrauti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, įvertinęs ir S. A. bei A. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes – nukentėjusiajai buvo suduota ne mažiau kaip keturis kartus ranka ir kojomis į skirtingas kūno vietas, išsamiai įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad neturtinės žalos dydžio suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl teisės taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Dėl atstovavimo išlaidų

39. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Praktikoje laikomasi nuostatos, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė.

40. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai K. M. solidariai iš abiejų nuteistųjų priteisė 1200 eurų atstovavimo išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei baudžiamojo proceso kodeksas, nei civilinio proceso kodeksas nenumato galimybės proceso išlaidų (bylinėjimosi išlaidų) priteisti iš kaltinamųjų (atsakovų) solidariai, kaip tai skundžiamu nuosprendžiu padarė pirmosios instancijos teismas. BPK 105 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia, kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Vadinasi, turi būti nustatoma konkreti iš kiekvieno kaltinamojo priteistina proceso išlaidų dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų (bendraatsakių) bylinėjmosi išlaidos, įskaitant laimėjusios šalies patirtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimas, turi būti priteistos lygiomis dalimis, o ne solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012). Kadangi iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad proceso išlaidos iš kaltininkų turėjo būti priteistas dalimis, o ne solidariai, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas, nukentėjusiosios K. M. patirtas atstovavimo išlaidas priteisiant lygiomis dalimis iš S. A. ir A. M. (BPK 105 straipsnio 3 dalis, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

41. Nors apeliacinių skundų dėl priteistų proceso išlaidų negauta, tačiau, pagal formuojamą teismų praktiką, nuosprendžio netikslumai (trūkumai) turi būti pašalinti, nebloginant nuteistojo teisinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-266-628/2017 ir kt.). Kadangi šiuo atveju nuteistųjų S. A. ir A. M. teisinė padėtis nebloginama, o gerinama (nusprendus proceso išlaidas iš nuteistųjų priteisti solidariai, nukentėjusysis turėtų galimybę visą proceso išlaidų sumą išieškoti iš bet kurio nuteistojo, o priteisus proceso išlaidas iš nuteistųjų lygiomis dalimis, nukentėjęs galės iš kiekvieno nuteistojo išieškoti tik tą dalį proceso išlaidų, kuri buvo iš jų priteista), todėl šis skundžiamo nuosprendžio netikslumas ištaisytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistųjų S. A. ir A. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus bei nukentėjusiosios K. M. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 17 d. nuosprendį pakeisti – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nutarta iš S. A. ir A. M. nukentėjusiajai K. M. solidariai priteisti 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) eurų atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Iš nuteistųjų S. A. ir A. M. nukentėjusiajai K. M. priteisti po 600 (šešis šimtus) eurų iš kiekvienos atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.