Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio 1 dalį ir nuteistas 120 MGL dydžio (4519,20 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 2 punkto a) papunkčiu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d. išbūtas laikas, nurodant paskirtą baudą sumažinti 37,66 eurais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. G. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pažeisdamas nustatytą tvarką - Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 p. reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais - banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius ir 2013 m, rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 4-759 patvirtintų „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ pakeitimo 3 p. reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais ­banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybės nares, į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, 2016 m. vasario 1 d., apie 19.00 val., ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nenustatytu laiku, būdamas (duomenys neskelbtini) ribose, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui organizavus, stebėjo aplinką, privažiavimus prie valstybės sienos, patruliuojančių valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir tarnybinių automobilių judėjimą minėtame pasienio ruože, siekdamas užtikrinti nekliudomą akcizinių prekių gabenimą nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos į jos gilumą, ir tokiu būdu padėjo neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurie tuo metu (duomenys neskelbtini), nuo valstybės sieną žyminčio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miško masyvą, esantį (duomenys neskelbtini), nešdami rankomis gabeno ir šiame miško masyve paliko iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgytus 1 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 14 000 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir buvo 42218 eurų.

3. Be šių nurodytų aplinkybių, skunde nurodoma, kad kategoriškai nesutinkama su teismo išvadomis, jog nusikalstama veika buvo baigta. Mano, kad kaip bebūtų, veika turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas, o ne baigtas nusikaltimas. Pasak apelianto, nuo surastų cigarečių vietos miško masyve, jis (A. G.) buvo apie 500 metrų atstumu. Neturėjo jokių ryšio priemonių, o jo turėta transporto priemonė – miške paslėptas dviratis, kurio pagalba tikrai negalėtų gabenti surasto cigarečių kiekio. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad iš nuosprendžio turinio konstatuotina, jog apeliantas padarė nusikalstamą veiką, kuri teismo teigimu pasireiškia „...padėjo neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis...“, nors BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje būtent tokia veika nenurodyta. Šio straipsnio dispozicijoje nurodoma: „tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes...“. Nurodytos veikos yra alternatyvios, todėl patraukti asmenį atsakomybėm užtenka, kad jis padarytų bent vieną iš nurodytų veikų. Pasak apelianto, šiuo atveju akivaizdu, kad jam inkriminuojamas neteisėtas disponavimas nėra nurodytas aptariamo straipsnio dispozicijoje. Disponavimas yra įvardijamas tik straipsnio pavadinime ir pagal savo turinį aiškinamas plačiai. Taigi, byloje nekonkretizuota, kuo pasireiškė jo (A. G.) veiksmai ir koks jo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką, todėl neaišku ir nuo kokios konkrečiai inkriminuojamos veikos jis turėjo gintis teisme.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

8. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašydamas panaikinti skundžiamą nuosprendį dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, kritikuoja pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms prašydamas išteisinti jį, arba nesant tam pagrindo, bylą perduoti prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pagrindo grąžinti bylą prokurorui nėra. Siekiant objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atliktas įrodymų tyrimas: apklaustas nuteistasis A. G., tyrėja V. Ž., taip pat gynybos prašymu nustatyti ir apklausti pareigūnai A. I. ir R. P.. Ištyrusi apeliacinės instancijos teisme bylos įrodymus bei patikrinus apskųsto teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu bei teisiniu aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nustatytomis aplinkybėmis A. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. G. kaltės, jo veiksmų teisinio vertinimo, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes. Nuteistojo nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas (BK 24 straipsnio 6 dalis, 199² straipsnio 1 dalis) taikytas tinkamai. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, įvertintas jų visetas, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Ir nors su jais nesutinkama, iš esmės nurodant analogiškus argumentus, kurie buvo išsakyti ir pirmosios instancijos teisme, tačiau aplinkybės, turinčios reikšmės veikos kvalifikavimui, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei atsižvelgus į jų tarpusavio santykį, tinkamai įvertintos, ko pagrindu buvo padaryta ir pagrįsta išvada dėl A. G. konkrečių veiksmų, jo kaltės ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn padarius minėtą nusikaltimą. Pagrindo nesutikti su apygardos teismo nustatytomis šios bylos faktinėmis aplinkybės ir išvadomis, apelianto skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytais argumentais, nėra. Esminių pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus nenustatyta. Be kita ko, teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei apeliuojama, skundžiamas teismo nuosprendis atitinka jam keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnis). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sutrukdę išsamiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti bylą, juo labiau, kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą, nuteistojo teisės į tinkamą procesą, gynybą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, nenustatyta. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, jame pirmosios instancijos teismas ne tik aprašė pačią veiką, išdėstė įrodymus, bet ir aptarė nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumą byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme patikrintų įrodymų apimtyje. Todėl nėra pagrindo teigti, jog teismo procesinis sprendimas yra grindžiamas nepakankamais motyvais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų nustatytų ribų. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų byloje įrodinėtinų aplinkybių. Darytina išvada, kad apygardos teismas šių reikalavimų nepažeidė.

9. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylos perdavimu prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio nuostatoms, apeliantas pažymi, jog jo nuomone, pareikštas kaltinimas, nurodant kuo pasireiškė jo nusikalstami veiksmai, o būtent, kad jis (A. G.) padėjo disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, nekonkretus. Akcentuojama, kad aptariamo straipsnio dalies (BK 199² straipsnio 1 dalyje) dispozicijoje yra nurodytos alternatyvios veikos – įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo. Gi, anot apelianto, iš kaltinimo konstrukcijos ir skundžiamame nuosprendyje konstatuotų įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad jam inkriminuotas neteisėtas disponavimas nėra konkretizuotas, t. y. nenurodoma kokiais veiksmais jis pasireiškė. Tai, anot apelianto, suvaržo jo teisę ne tik žinoti kuo yra kaltinimas, bet ir nuo kokios konkrečiai veikos gintis teisme. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nuomone, tokie teiginiai nepagrįsti.

9.1. Sutiktina, kad asmens teisės į gynybą baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) užtikrinimu. Asmeniui pateikiamo kaltinimo faktinis (nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės) ir teisinis (tos veikos kvalifikavimas) pagrindas išdėstomas kaltinamajame akte, nuo kurio įteikimo, pabaigus ikiteisminį tyrimą, kaltinamajam momento yra laikoma, kad jis žino kaltinimo pobūdį bei pagrindą, ir gali atitinkama apimtimi pasirengti gynybai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartyje kasacinėje byloje Nr. 2K-88-942/2016 išaiškinta, kad pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Remiantis teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 dalyje nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-146/2012, 2K-480/2012, 2K-222/2013, 2K-415-677/2016). BPK 219 straipsnio 3 punktas ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai nurodo, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos šioje normoje išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-254/20132, 2K-435/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223/2012). Kartu pažymėtina ir tai, kad ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris, kaip jau minėta, trukdo nagrinėti bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008, Nr. 2K-480/2012, Nr. 2K-556/2012).

9.2. Nagrinėjamu atveju, įvertinus apeliantui suformuluoto kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio 1 dalį struktūrą, nėra pagrindo išvadai, kad jis neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų. Jokių esminių trūkumų, teisėjų kolegija nenustatė. Kaip matyti, be kitų reikšmingų duomenų, pareikštame kaltinime A. G. buvo nurodytas ir nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Be kita ko, aprašant A. G. veiksmus, konstatuota, kad jis padėjo neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Sutiktina, kad pats disponavimas aptariamo straipsnio prasme yra suprantamas plačiai, t. y. kaip neteisėtas įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, naudojimas ar realizavimas akcizais apmokestinamų prekių. Kiekviena iš šių BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytų veikų turi savarankišką baudžiamąją teisinę reikšmę. Tačiau, šiuo konkrečiu atveju, priešingai nei teigiama apelianto skunde, iš kaltinimo struktūros matyti, kad jame buvo aiškiai (konkrečiai) įvardinta kokiais veiksmais pasireiškė padėjimas neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, o būtent: aplinkos, privažiavimų prie valstybės sienos, patruliuojančių valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų ir tarnybinių automobilių judėjimo pasienio ruože stebėjimas, tokiu būdu siekiant užtikrinti nekliudomą neteisėtą akcizinių prekių gabenimą nuo Lietuvos Respublikos valstybės sienos į jos gilumą. Taigi, pačiame kaltinime ne tik buvo aiškiai nurodyta kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė A. G. padėjimas padaryti nusikalstamą veiką, bet ir kartu, apibendrintai, iš esmės apibūdinant tą patį veiksmą, konkrečiai – gabenimą, konstatuota, kad tokiu būdu, jis padėjo neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, neduoda pagrindo byloje surašytą kaltinamąjį aktą (atitinkamai išdėstytą ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje) laikyti neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų. Be to, nėra jokio pagrindo išvadai, kad kaltinimas buvo nekonkretus ir nesuprantamas apeliantui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo (fiksuotų A. G. pasisakymų, parodymų) jame aiškiai užfiksuota, kad po kaltinamojo akto paskelbimo, A. G. pareiškė suprantantis kuo yra kaltinimas ir kaltu neprisipažino (t. 1, b. l. 166). Pažymėtina, kad A. G. apklaustas apygardos teisme, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, davė pakankamai išsamius parodymus, dėl ko teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinimas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, jam buvo suprantamas. Be to, tiek bylą nagrinėjant apygardos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme paduodant apeliacinį skundą ir teikiant paaiškinimus, nesuvaržant teisės į gynybą, apeliantas gebėjo kartu su gynėju ne tik tinkamai pasiruošti šios bylos procesui, bet ir gintis nuo jam įkaltintos veikos. Byloje esantys duomenys rodo, kad tiek A. G., tiek jo poziciją atstovavusiam gynėjui pareikšto kaltinimo esmė buvo aiški, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad toks kaltinimas suvaržė A. G. teisę žinoti kuo jis yra kaltinimas ir gintis teisme. Be kita ko, kaip matyti, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, dar kartą apklausus patį A. G., pastarasis nurodė iš esmės tą pačią poziciją, kaip ir pirmosios instancijos teisme, jokių naujų aplinkybių nei buvo išdėstęs apygardos teisme, nepaminėjo. Todėl vien tai, kad apeliantas ir jo gynėjas nesutiko su inkriminuota veika, nesudaro pagrindo išvadai, kad A. G. pareikštas kaltinimas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, juolab, kad teisė nuspręsti dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos teisingumo turi bylą nagrinėjantis teismas. Taigi, pagrindo tenkinti prašymą ir grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams nagrinėjamu atveju nėra.

9.3. Nuteistojo apeliaciniame skunde ir jo gynėjo pasisakyme apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat pažymima, jog prašymas grąžinti bylą minėtu pagrindu (BPK 219 straipsnis) prokurorui buvo pateiktas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (tai patvirtinta bylos medžiaga – kaltinamojo akto trūkumai, jo grąžinimas prokurorui buvo akcentuoti apelianto gynėjo 2016 m. rugsėjo 9 d. pateiktame prašyme bei baigiamojoje kalboje), tačiau teismas, turėjęs išspręsti šį prašymą, dėl to nutarties taip ir nepriėmė. Teisėjų kolegija, su tokiais apeliantų teiginiais taip pat negali sutikti. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas laikėsi. Iš apygardos teismo 2016 m. spalio 21 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagrindo grąžinti bylos prokurorui nėra, iš esmės nurodant, kad inkriminuotos nusikalstamos veikos pagrįstumas bus sprendžiamas pareikšto kaltinimo ribose (t. 1, b. l. 181). Nors toks, teismo sprendimas nebuvo plačiai motyvuojamas, vis dėlto atsižvelgus į pirmiau nurodytą (apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad kaltinamasis aktas atitinka jam keliamus reikalavimus), teismas protokoline nutartimi pareikštą prašymą atmetė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismui išsprendus minėtą prašymą protokoline nutartimi, BPK nuostatos dėl nutarties formos nebuvo pažeistos, nes BPK 253 straipsnio 2 dalis nustato, kad pats teismas nusprendžia ar jo priimama nutartis turi būti surašyta kaip atskiras dokumentas, ar įrašyta į teisiamojo posėdžio protokolą.

9.4. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tačiau, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, toks apelianto teiginys susijęs tik su minėto prašymo, grąžinti bylą prokurorui, išsprendimu. Kolegija pažymi, kad šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai jis bylą negalėjo nagrinėti dėl BPK 58 straipsnyje išvardintų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad teismas pasisakydamas dėl bylos nagrinėjimo metu pareikštų proceso dalyvių (šiuo atveju gynybos) prašymų, sprendimus dėl jų priėmė ne taip kaip tikėjosi ar kaip norėjo, kad jie būtų priimti (išspręsti), pastarieji. Vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja ar subjektyviąja prasme, apeliantas nenurodė, o teisėjų kolegija, kaip minėta, tokių aplinkybių nenustatė. Taigi, esant pirmiau išdėstytam, toks skundo argumentas laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu.

9.5. Apibendrinant apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantis kaltinamasis aktas atitiko BPK 219 straipsnio nuostatas, todėl teisė žinoti kuo apeliantas A. G. buvo kaltinamas bei gintis nuo jam inkriminuotos veikos teisme, nebuvo pažeista. Dėl to, apeliacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio nuostatoms ir teismo šališkumo yra atmetami.

10. Iš nuteistojo apeliacinio skundo taip pat matyti, kad pagrindiniai argumentai, kuriais A. G. nesutinka su baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis atlikus byloje esančių duomenų vertinimą, yra susiję su neva pareigūnų jam darytu psichologiniu poveikiu ir dėl to duotų jo pirminių parodymų, kuriais jis pripažino padaręs jam inkriminuojamą veiką ir, kuriais apygardos teismas neva nepagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertinimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi patį nuteistąjį A. G., pareigūnus V. Ž., A. I. ir R. P. – daro išvadą, kad apeliantas be pagrindo tokiu būdu neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos duomenų vertinimo rezultatu. Nuteistojo pirminiai parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kartu su kitais bylos duomenimis (liudytojų A. K., R. K., R. C. parodymais, kuriais nustatytos A. G. sulaikymo aplinkybės; liudytojos V. Ž. parodymais, kuriais buvo nurodytos įvykio vietos, daiktų paėmimo pas A. G. aplinkybės; įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotu informacijos turiniu, kita rašytine bylos medžiaga) visi kartu sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų aplinkybių visumą ir įrodo A. G. kaltę jam inkriminuotos veikos apimtyje. Ir nors vėlesnėse apklausose bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis savo parodymus pakeitė – kaltu prisipažinęs bylos tyrimo pirmosios apklausos metu, vėliau neigė atlikęs kokius nors veiksmus susijusius su cigarečių kontrabanda, iš esmės tokiu būdu tvirtindamas, jog save apkalbėjo – visgi darytina išvada, kad veikos kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo A. G. kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos patikrintų ir pakankamų įrodymų visuma, tuo tarpu, apelianto ir jo gynėjo pateikiami argumentai, savitas objektyvių duomenų vertinimas, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindas priimti kitokį galutinį procesinį sprendimą byloje, nei tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo.

10.1. Pasisakydama nagrinėjamu aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau minėta, A. G. paties duoti parodymai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, viso šios bylos proceso metu nebuvo vienodi (nuoseklūs). Antai, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą 2016 m. vasario 2 d., A. G. pripažino jam inkriminuojamą veiką, nurodydamas, kad nepažįstamam asmeniui pasiūlius, jis už atlygį sutiko stebėti aplinką, kol bus gabenamos akcizais apmokestinamos prekės (cigaretės). Nepažįstamas vyras davė jam ne tik medžiaginę kaukę, bet ir dujų balionėlį, kurį naudotų siekiant apsiginti nuo šunų, taip pat savo automobiliu nuvežė į vietą, iš kurios jis turėjo stebėti aplinką ir pastebėjęs pareigūnus, apie tai švilpimu įspėti kitus cigarečių gabenime dalyvaujančius asmenis. Aplinką stebėjo apie pusantros valandos, bei pamatęs, kad kažkas bėga link jo, supratęs, kad tai pasieniečių šuo, sušvilpė. Po ko buvo sulaikytas pareigūnų (t. 1, b. l. 92-94). Vėliau, patikslinus įtarimą ir tęsiant bylos tyrimą, 2016 m. kovo 21 d. apklaustas įtariamuoju A. G. paneigė pirminius savo parodymus, parodydamas, kad įvykio dieną, sulaikymo vietoje, jis buvo susitaręs susitikti su savo drauge vardu A., kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Su pastarąja palaikė artimus santykius, ketino tuoktis, tačiau dėl jo deportacijos iš šalies ((duomenys neskelbtini)), to nepavyko padaryti. A. G. aiškinimu, 2016 m. vasario 1 d. jis paskambino savo draugei ir susitarė susitikti vietoje, kurioje jau buvo susitikę anksčiau, paaiškindamas jai kur ji turi ateiti ir kur jis jos lauks. Tos pačios dienos vakarą, prie valstybės sieną žyminčio ženklo susitiko su savo drauge, kuri tuo metu neturėjo vizos. Pasikalbėjus, ji grįžo atgal į (duomenys neskelbtini). Eidamas nuo valstybės sienos, pastebėjo atvažiuojantį automobilį, todėl sustojo prie negyvenamo namo. Kaukę su dujų balionėliu užmetė ant pastato stogo. Pasislėpė, jog jo nepamatytų. Po ko, netrukus, prie jo pribėgo tarnybinis šuo, bei priėjo du pasienio pareigūnai, kurie jį sulaikė. Po to, maždaug 500 metrų atstumu nuo jo sulaikymo vietos, pareigūnai rado dėžes su cigaretėmis. Šios apklausos metu A. G. taip pat parodė, kad savo mobilaus ryšio telefoną jis nuskandino žvejodamas 2016 m. vasario 1 d., tvirtino, jog niekas neprašė jo stebėti aplinkos, kam priklauso rastos cigaretės nežino. Į vietą atvažiavo dviračiu, kurį paliko miške (t. 1, b. l. 99-101). 2016 m. balandžio 22 d. įtariamojo papildomos apklausos metu, A. G. liko tos pačios pozicijos, tačiau jau nurodydamas, kad vakare jis prie valstybės sienos nebuvo, tačiau buvo prie angaro, kuris yra maždaug 150-200 metrų atstumu nuo valstybės sienos, kur laukė savo draugės A.. Pastarajai perėjus sieną (nežino ar teisėtai, ar neteisėtai), ji atėjo iki angaro, kur pabendravę apie 15-20 minučių išsiskyrė, t. y. pastaroji grįžo atgal į (duomenys neskelbtini), o jis ėjo namo, kai jį sulaikė pareigūnai (t. 1, b. l. 104-105). Bylą pradėjus nagrinėti teisiamajame posėdyje, nuteistasis taip pat neigė dalyvavęs nusikalstamoje veikoje. Tvirtino, kad įvykio dieną, jis buvo susitikęs su drauge, kuri perėjo valstybės sieną iš (duomenys neskelbtini). Pastarosios jokių duomenų nenurodė, bijodamas, kad ji nebūtų persekiojama. Nei apie surastas cigarečių dėžes, nei juo labiau apie jas gabenusius asmenis, teigė nieko nežinantis. Aiškino, kad medžiaginė kepurė (kaukė) ir dujų balionėlis, kuriuos užmetė ant pastato, yra jo. Kaukę naudojo važiuodamas dviračiu, nes buvo šalta, o dujų balionėlį turėjo savigynai. Šiuos daiktus sulaikymo metu užmetė ant pastato, jog nekiltų nereikalingų klausimų. Patį dviratį paslėpė, nes buvo pasienio zonoje. Sulaikymo metu, pareigūnams nesipriešino. Priartėjęs prie valstybės sienos nebuvo, visą laiką buvo prie angaro, niekur nėjo (t. 1, b. l. 166-168).

10.2. Taigi, kaip matyti, ikiteisminio tyrimo pradžioje pripažinęs atlikęs tam tikrus veiksmus, susijusius su neteisėtu akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) gabenimu, vėliau A. G. šių savo parodymų atsisakė ir juos paneigė. Šiuo atveju pastebėtina ir tai, kad neigdamas savo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, apeliantas kiekvieną kartą duodamas parodymus, tam tikras aplinkybes parodydavo skirtingai (kaip, kad susitikimo su drauge vietą; (ne)buvimą prie valstybės sienos ir pan.), kartu nurodydamas ir naujas (apie valstybės sieną jo draugei padėjusį kirsti pastarosios pažįstamą, dirbantį (duomenys neskelbtini) pasienyje, tai, kad paraginta pastarojo, draugė grįžo į (duomenys neskelbtini); pareigūnų neva jam darytą poveikį). Esant tokiems pakankamai prieštaringiems asmens parodymams, jų vertinimas atliekamas visų byloje surinktų duomenų (įrodymų) kontekste ir jais vadovaujamasi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Būtent tokį vertinimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ir atliko pirmosios instancijos teismas. A. G. aiškinimai, atsižvelgus į jam pareikšto kaltinimo pagrįstumą, apygardos teismo buvo vertinami byloje esančių surinktų ir teisme patikrintų duomenų (įrodymų) kontekste, ko pagrindu, jų analizės rezultate padarytos ir atitinkamos išvados dėl pastarojo atliktų veiksmų, jo kaltės neigimą, pagrįstai pripažįstant kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo A. G. duotų parodymų vertinimu. Nuteistojo neigimas prisidėjus prie nusikalstamos veikos ir teiginiai apie tai, kad įvykio dieną, bylos duomenimis nustatytoje vietoje, jis susitiko su drauge A., vertinamas kritiškai. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys nuteistojo versijos nepatvirtina, o jis pats detalesnių anketinių duomenų apie neva savo draugę, nenurodo. Byloje apklaustų liudytojų A. K., R. K. ir R. C. parodymais nustatytos A. G. sulaikymo aplinkybės, kad tiriant informaciją dėl galimo kontrabandinių prekių gabenimo, einant tarnybinio šuns, nuo valstybinės sienos 2-3 metrus, užuostais pėdsakais, buvo atsekta iki negyvenamos sodybos, esančios netoli valstybės sienos ir joje pastebėtas besislapstantis asmuo (kaip vėliau nustatyta A. G.). Įspėjus pastarąjį apie sulaikymą ir šiam nepaklusus, bandant šalintis, buvo panaudotas tarnybinis šuo. Be šių aplinkybių taip pat buvo nustatyta, kad sulaikymo metu A. G. ant pastato užmetė kaukę ir dujų balionėlį, kurie buvo rasti ir paimti. Kad sekant tais pačiais pėdsakais, kurie nuvedė prie A. G., einant į šalies gilumą nuo sienos, miške buvo rastos ir dėžės su akcizais apmokestinamomis prekėmis. Vienok, nei vienas šių liudytojų nenurodė apie tai, kad A. G. sulaikymo metu būtų ką nors minėjęs apie neva buvusį kokį nors susitikimą ar neigęs dalyvavimą kontrabandoje. Liudytojo R. C. pirmosios instancijos teisme aiškinimu, A. G. teritorijoje vaikštinėjo vienas, sulaikymo metu neminėjo, kad atėjo susitikti su kitais asmenimis ar asmeniu. Pareigūnai A. K. ir R. K. taip pat pažymėjo, kad sulaikytasis nieko konkretaus apie tai, ką jis veikė teritorijoje, nenurodė. Be kita ko, pareigūno R. K. aiškinimu nustatyta, jog tarnybinis šuo 2-3 metrų atstumu nuo valstybės sienos užuodė pėdsakus, kurie atvedė iki sulaikytojo. Vėliau, šuniui nebuvo duota komanda pauostyti iš naujo ir jis, tais pačiais pėdsakais nuvedė prie dėžių su cigaretėmis. Nustatyta ir tai, kad nors apelianto buvo teigiama, kad jo draugė neva vakare (duomenys neskelbtini) teritorijoje perėjo valstybės sieną, tačiau bylos duomenys liudija, kad valstybės sienos pažeidimų nei (duomenys neskelbtini), nei Lietuvos Respublikoje minėtu laiku nebuvo nustatytas (t. 1, b. l. 5, 63-64). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas pareigūnas A. I. taip pat parodė apie tai, kad teritorijoje, kurioje buvo sulaikytas A. G., rastos kontrabandinės cigaretės, už kelių šimtų metrų yra įrengtos stebėjimo kameros, patruliuoja pasienio sargyba, yra stebėjimo bokštas, dėl to, ten įprastai žmonės nevaikšto. Liudytojo S. A. aiškinimu, jis jokių valstybės sienos kirtimo pėdsakų teritorijoje tarp valstybės sieną žyminčių ženklų nuo Nr. (duomenys neskelbtini) iki Nr. (duomenys neskelbtini), aptikęs nebuvo (t. 1, b. l. 32-33; 178-179). Apie tai, kad jokių pažeidimų nebuvo nustatyta minėtoje teritorijoje, pirmosios instancijos teisme paliudijo ir R. K. (t. 1, b. l. 169). Tokiu būdu, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, atsižvelgus į duomenų visumą, kurie sudaro vieningą įrodomąją logišką grandinę, teisėjų kolegija, kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų ir daryti priešingas išvadas padarytoms, neturi pagrindo. Nors nuteistasis neigia kaip nors prisidėjęs prie nusikalstamos veikos, tačiau baudžiamojoje byloje surinktų ir apygardos teisme patikrintų duomenų pagrindu ši jo pozicija pagrįstai buvo paneigta.

10.3. Neigdamas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, apeliantas taip pat nurodė, jog 2016 m. vasario 2 d. vykusios apklausos metu, jis prisipažino ir nurodė melagingas aplinkybes tik dėl to, kad buvo psichologiškai paveiktas dviejų pareigūnų. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai – pareigūnai A. I. ir R. P. psichologinio poveikio prieš A. G. naudojimo fakto nepatvirtino. Liudytojai paneigė apelianto teiginius apie bet kokį neva jam darytą poveikį bei vertimą duoti parodymus prieš save. Pažymėtina, jog liudytojai neneigė, kad sulaikius A. G., su pastaruoju bendravę dar prieš pareigūnams pradedant atlikti procesinius tyrimo veiksmus. Tačiau kartu nurodė, kad tokiu būdu nebuvo vykdoma sulaikytojo apklausa, o siekiama gauti informacijos apie kitus cigarečių kontrabandoje dalyvavusius asmenis. Nurodžius kokiomis aplinkybės jis buvo sulaikytas, A. G., pokalbio metu, pats, nieko neverčiamas pripažino atlikęs stebėtojo funkcijas, vienok nieko konkretaus apie kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis nenurodė. Liudytojo A. I. aiškinimu, būtent jis suteikė pareigūnams informaciją apie galimą kontrabandos gabenimą, tačiau kas ir kaip ją vykdys, nebuvo žinoma. Taip pat, kad pokalbio metu, jis A. G. davė rašiklį ir šis savo iniciatyva surašė prisipažinimą, kuris buvo paliktas tyrėjai V. Ž. ant jos darbo stalo. Liudytojas R. P. taip pat nurodė, kad pokalbio metu su A. G., aiškinantis kas su pastaruoju galėjo dalyvauti nusikalstamoje veikoje, suimtasis pats geranoriškai papasakojo įvykio aplinkybes, dėl ko jam buvo pasiūlyta viską surašyti prisipažinime, ką šis neverčiamas ir padarė, prisipažinimas vėliau buvo nuneštas tyrėjai V. Ž.. Netikėti tokiais liudytojų parodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šių liudytojų parodymus iš esmės patvirtina ir ta aplinkybė, kad bylos tyrimo metu, 2016 m. vasario 2 d. vykusioje A. G. apklausoje, apeliantas pripažino kaltę ir davė parodymus dalyvaujant jo gynėjui. Tuo tarpu jokių aplinkybių arba bent jau pastabų, kurios leistų daryti išvadą, kad A. G. buvo daromas neteisėtas spaudimas, nenurodė nei vienas iš jų. Jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. buvo paveiktas psichologiškai pirmiau minėtų pareigūnų, byloje surinkta nebuvo. Nors apeliantas apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad minėtos apklausos metu jis davė tokius parodymus, kokius jam nurodė duoti kriminalinės žvalgybos pareigūnai, o pačias detales jis sugalvojo pats, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo pirminės apklausos metų duotų parodymų išsamumą, tokį nuteistojo aiškinimą laiko deklaratyviu. Kaip matyti, minėtos apklausos metu, duodamas parodymus, A. G. buvo nuoseklus, nurodė pakankamai informatyvias detales (laiką, apie susitikimą su nepažįstamu asmeniu, nuvykimą į vietą, sutartą sumą už stebėjimą ir pan.), todėl A. G. tvirtinimas, kad visa tai jis sukūrė ekspromtu, nėra įtikinantis. Tokiu būdu, atsižvelgus į tai, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų apie pareigūnų darytą poveikį nuteistajam, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. G. kaltės klausimą, pagrįstai vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šie nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertinami kaip įrodymai, kurie galėjo būti vertinti su kitais įrodymais nustatant apelianto kaltę.

10.4. Apeliaciniame skunde dėmesys skiriamas ir A. G. prisipažinimo bei jame nurodytos informacijos turinio atsiradimo byloje aplinkybėms. Kaip matyti, pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta tyrėja V. Ž. nurodė nežinanti apie tokio prisipažinimo surašymo ir jo atsiradimo jos kabinete aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie tyrėjos parodymai nebuvo paneigti. Tačiau, apie šio prisipažinimo surašymo ir jo pateikimo tyrėjai aplinkybes parodė apeliacinės instancijos teisme apklausti pareigūnai A. I. ir R. P.. Liudytojų parodymais nustatyta, kad A. G. buvo pasiūlyta surašyti visas aplinkybes, kurias jis bendraudamas nurodė pastariesiems, jog tokiu būdu būtų galima susidaryti vaizdą, kokia gi buvo jo paties funkcija kontrabandos gabenime. Šie liudytojai taip pat paneigė apelianto aiškinimą, kad jis buvo verčiamas surašyti prisipažinimą, o jame nurodytas aplinkybes, jam padiktavo pastarieji. Liudytojai tvirtino, kad nuoširdų prisipažinimą A. G. surašė nieko neverčiamas ir laisva valia, kuris vėliau buvo paliktas tyrėjos kabinete, tuo pačiu liudytojui A. I. pažymint, kad šis dokumentas tiesiogiai tyrėjai nebuvo įteiktas, o paliktas ant jos darbo stalo. Tokiu būdu, nuoširdaus prisipažinimo atsiradimo aplinkybės byloje nustatytos. Kita vertus, nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad A. G. surašytas nuoširdus prisipažinimas nėra proceso reglamentuotas dokumentas (BPK 179 straipsnis), nei apklausa (BPK 188 straipsnis) baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų normų prasme. Dėl to minėtas prisipažinimas neturi jokios įrodomosios vertės (BPK 20 straipsnis) ir kaip įrodymas byloje nevertinamas. Pažymėtina ir tai, kad apygardos teismas išvadų dėl nuteistojo A. G. kaltės šiuo prisipažinimu negrindė, o rėmėsi kitais byloje esančiais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais.

11. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad veika turėjo būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas, o ne baigtas nusikaltimas, pažymint, kad A. G. nuo surastų cigarečių vietos buvo nutolęs apie 500 metrų, neturėjo jokių ryšio priemonių, jog galėtų susisiekti su bendrininkais, o jo turėta transporto priemonė – dviratis (bylos duomenimis toks iš viso nebuvo rastas, apie jį nurodė tik pats apeliantas), kurio pagalba tikrai negalėtų nugabenti surasto cigarečių kiekio.

11.1. Šioje dalyje, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 199² straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL, gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Taigi, alternatyvios BK 199² straipsnyje numatytos veikos turi savarankišką baudžiamąją teisinę reikšmę, nes kiekviena jų, ją padarius, gali būti savarankišku asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Be to, kadangi nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimo momento, t. y. baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka vieno įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo ar realizavimo veiksmo. Taigi, disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis aptariamo straipsnio prasme, šiuo atveju – gabenimas, yra baigtas nuo jo atlikimo momento, neatsižvelgiant į tai, ar kaltininkui šį sumanymą įgyvendinti pavyko visiškai ar tik iš dalies. Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes matyti, kad tikrinant informaciją apie galimą kontrabandinių prekių gabenimą per valstybės sieną, miško masyve, buvo surasta 1 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir 14 000 pakelių cigarečių „NZ Gold Super Slims“, taip pat sulaikytas A. G., kuris, kaip nustatyta bylos duomenimis, stebėdamas aplinką, siekiant tokiu būdu užtikrinti nekliudomą akcizinių prekių gabenimą nuo Lietuvos Respublikos sienos į jos gilumą, padėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurie (duomenys neskelbtini), nuo valstybės sienos žyminčio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miško masyvą, esantį (duomenys neskelbtini), nešdami rankomis gabeno ir šiame miško masyve paliko iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgytas šias akcizais apmokestinamas prekes, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą. Taigi, sulaikius A. G., ir suradus miško masyve kontrabandines cigaretes, daroma veika buvo užkardyta. Tuo pačiu pažymėtina, kad A. G. nebuvo inkriminuota, jog minėtas cigaretes jis gabeno kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Priešingai, konstatuota, kad jis savo veiksmais padėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims gabenti cigaretes, stebėdamas teritoriją. Kaip jau minėta, BK 199² straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta formalia sudėtimi ir laikoma baigta nuo bet kurios iš dispozicijoje išvardintų veikų atlikimo momento. Byloje nustatyta, kad jokie nusikalstamos veikos imitavimo modeliai ar veiksmai neatskleidžiant savo tapatybės nebuvo vykdomi, nuteistojo veiksmai taip pat nebuvo kontroliuojami, juolab, kad ir jo tapatybė iki jo sulaikymo nebuvo žinoma. Kontrabandinėmis cigaretėmis disponuota iki A. G. sulaikymo ir šių suradimo miško masyve momento. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, surastų cigarečių kiekį, nėra pagrindo išvadai, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų, realus pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nebuvo kilęs. Baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, todėl kvalifikuoti padarytus veiksmus kaip pasikėsinimą BK 22 straipsnio 1 dalies prasme, teisinio pagrindo nėra, nepaisant to, kad akcizais apmokestinamos prekės taip ir nebuvo nugabentos į galutinį paskirties tašką. Kartu kolegija pažymi, kad BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių įrodytumui nėra reikšmingos aplinkybės, kiek laiko truko toks disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis, ar kokius konkrečius veiksmus asmuo atliko siekiamam tikslui (rezultatui) pasiekti, šiuo konkrečiu atveju – akcizais apmokestinamų prekių gabenimą.

12. Skundu taip pat buvo prašoma įvertinti asmens kratos protokolo teisėtumą, argumentuojant tuo, kad pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, medžiaginė kepurė-kaukė ir dujų balionėlis buvo rasti A. G. sulaikymo vietoje užmesti ant pastato stogo, o ne kaip nurodyta protokole, paimti iš nuteistojo jo asmens kratos metu. Teisėjų kolegija sutinka, kad kratos protokole nurodytos aplinkybės nevisiškai atitinka nustatytas tikrąsias šių daiktų suradimo ir paėmimo aplinkybes. Pažymėtina, kad tiek nuteistasis, tiek liudytojais apklausti sulaikyme dalyvavę pareigūnai patvirtino faktą, kad A. G. turėjo su savimi minėtus daiktus, taip pat, kad juos pastarasis sulaikymo metu užmetė ant pastato stogo, iš kur jie ir buvo paimti. Aplinkybės, kad minėti daiktai buvo paimti ne iš paties A. G., o nuimti nuo pastato, neneigė ir šį kratos protokolą surašiusi tyrėja. Tokiu būdu, darytina išvada, kad šių daiktų paėmimo faktas turėjo būti įformintas kiek kitaip nei nagrinėjamu atveju. Vienok, priešingai nei teigiama skunde, tokio procesinio veiksmo netinkamas (netiksliai nurodant faktines suradimo ir paėmimo aplinkybes) įforminimas, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, negali būti vertinamas kaip esminis, lemiantis šio procesinio veiksmo neteisėtumą, bei sutrukdžiusiu byloje priimti teisingą sprendimą.

13. Nuteistojo gynėjo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo ir tęsimo kitų veikoje dalyvavusių nenustatytų asmenų atžvilgiu, taip pat neduoda pagrindo kitokio procesinio sprendimo byloje priėmimui, juolab, kad kokią tyrimo taktiką, eigą, kryptį pasirinkti yra šių veiksmų atlikimą koordinuojančios institucijos kompetencija.Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo sutikti ir su tuo, jog vien tai, kad A. G. neturėjo jokios ryšio priemonės, įrodo, kad jis niekaip negalėjo pranešti apie pareigūnus kitiems nusikaltimo bendrininkams. Pažymėtina, kad darant tokią veiką dalyvauja ne vienas asmuo, kurių kiekvienas atlikdami tam tikras funkcijas, siekiamam rezultatui pasiekti, būna išsidėstę skirtingose pozicijose, tam tikru atstumu. Todėl vien tas faktas, kad pas A. G., jo sulaikymo metu nebuvo aptikta jokių ryšio priemonių, dar nereiškia, kad apie susidariusią situaciją nusikaltimo bendrininkai negalėjo sužinoti ir kitokiu būdu, kaip antai stebint aplinką kitiems iš kitų pozicijų, A. G. sušvilpus ir pan. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas pareigūnas R. K. pažymėjo, jog įvykio metu oro sąlygos buvo geros, todėl jokių trukdžių tiek girdėti, tiek matyti susidariusią situaciją nebuvo.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį nustatė, kad pirmosios instancijos teismas įskaitydamas į paskirtą bausmę laikinajame sulaikyme A. G. išbūtą laiką, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodė paskirtą baudą sumažinti 37.66 eurais, tuo pačiu nenurodydamas nei įskaitomo MGL dydžio, nei galutinio bausmės dydžio. Nors byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šie nuosprendžio netikslumai (trūkumai) turi būti pašalinti, juo labiau, kad tai neblogina, o lengvina apelianto padėtį. Šiuo atveju, pažymėtina, kad vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu viena arešto para prilyginama dviejų MGL dydžio baudai (1:2). Pagal bylos duomenis, A. G. buvo sulaikytas nuo 2016 m. vasario 1 d. 20.20 val. iki 2016 m. vasario 2 d. 16.30 val., kas atitinka vieną parą. Viena arešto para prilyginama 2 MGL dydžio baudai (BK 65 straipsnis, 66 straipsnis), o tai atitinka 75,32 euro. Tokiu būdu, nors apygardos teismas, įskaitydamas A. G. suėmime išbūtą laiką į jam paskirtą bausmę, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normą. Dėl šios priežasties, skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 2 punkto a) papunkčiu, į paskirtą A. G. bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d. (viena diena) išbūtas laikas, kas atitinka 2 MGL dydžio (75,32 eurų) baudai ir galutinę bausmę A. G. paskirti 118 MGL dydžio (4442,77 eurų) baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.