Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Nerijaus Meilučio, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. K., N. P., R. A. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiojo M. N. atstovės advokatės Rūtos Mikšės apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant per tą laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

N. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant per tą laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

R. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant per tą laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir iš S. K., N. P., R. A. solidariai priteisti 69,81 eurus turtinės žalos atlyginimo Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. N. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš S. K., N. P., R. A. solidariai priteista M. N. naudai 1 879 eurai turtinės žalos atlyginimui ir 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui, iš viso 3 879 eurai, ir atsižvelgiant į tai, kad dalis žalos yra atlyginta, o būtent 1 879 eurai turtinės žalos ir 917,71 eurų neturtinės žalos, galutinai nuspręsta solidariai priteisti iš N. P., S. K. ir R. A. M. N. naudai 1 082,29 eurus neturtinės žalos atlyginimui.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta M. N. naudai iš S. K., N. P., R. A. priteisti po 830 eurų proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovė prašė jos skundą tenkinti, o nuteistųjų gynėjo atmesti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, kaip nepagrįstus.

5. Apeliacinės instancijos teismas, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju, nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde keliamas Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų ir baudžiamąją bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumo klausimas, BPK reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto klausimas, taip pat ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl nuteistųjų S. K., N. P., R. A. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje bei nesutinkama su Marijampolės apylinkės teismo atsisakymu nuteistuosius S. K. ir N. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistųjų gynėjo ir nukentėjusiosios atstovės apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su nukentėjusiajam priteisto civilinio ieškinio dydžiu ir atstovavimo išlaidomis.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų gynėjo ir nukentėjusiojo atstovės apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Dėl teismo šališkumo

7. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, tai yra nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-45-303/2018). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-45-303/2018). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-137/2008, 2K-45-303/2018). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino išsamiai, dėl ko įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja D. G. minėto policijos komisariato viršininkui A. D. (duomenys neskelbtini) d. pateikė tarnybinį pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo perdavimo kitam policijos komisariatui, kadangi vienas iš tuo metu buvusių įtariamųjų buvo R. A., kuris anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate. Taip pat tarnybiniame pranešime pažymima, kad vestuvių organizatorius A. P., kurių metu įvyko įvykis, taip pat dirbo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate ir nors šiuo metu jis yra pensijoje, tačiau policijos komisariate dirbantys asmenys su juo palaiko ryšius. Vyresnioji tyrėja mano, jog siekiant, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas nešališkai ir objektyviai yra pagrindas ikiteisminio tyrimo medžiagą perduoti tirti kitam teritoriniam policijos komisariatui (1 t. b.l. 6). (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato viršininkas A. D. rezoliucija nusišalino, kadangi įvykio metu figūravo (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate dirbę policijos pareigūnai (1 t. b.l. 7). (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas A. B. rezoliucija perdavė ikiteisminį tyrimą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui (1 t. b.l. 8). Taigi akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas siekdamas išvengti bet kokio šališkumo ar neobjektyvumo, praėjus dviem darbo dienoms po įvykio nusišalino. Teisėjų kolegijos nuomone, nei nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde, nei baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, jog Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų teisėjai yra susiję su procese dalyvaujančiais asmenimis, taigi, šiuo atveju, gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas teismo šališkumas yra deklaratyvus ir niekuo nepatvirtintas.

Dėl netinkamo kaltinamojo akto ir bylos grąžinimo prokurorui

12. Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui nustatyti BPK 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-280-648/2018 ir kt.).

13. Iš bylos medžiagos matyti, jog klausimą dėl reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo nuteistųjų gynėjas kėlė ir pirmosios instancijos teisme, teikė prašymą dėl bylos perdavimo prokurorui, nors iš pradžių šis prašymas buvo atmestas, tačiau vėlesniame etape kaltinimą palaikęs prokuroras pateikė apylinkės teismui prašymą pakeisti kai kurias kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes. Būtent pagal pakeistą sukonkretintą kaltinimą R. A., N. P. ir S. K. buvo nuteisti. Esminis skirtumas buvo tai, kad pradiniame kaltinime buvo nurodyta, jog S. K., N. P. ir R. A. veikdami kartu sukėlė M. N. nežymų sveikatos sutrikdymą, o patikslintame kaltinime, jog veikdami bendrininkų grupėje. Šiuo atveju gynėjas mano, jog nebuvo nustatinėjamas bendrininkavimas ir nekonkretizuota kokius kiekvienas smūgius sudavė nukentėjusiajam.

16. Marijampolės apylinkės teismas pagrįstai S. K., N. P. ir R. A. pripažino nusikalstamos veikos bendrininkais, nes nustatė objektyviuosius bendrininkavimo požymius – kelių asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumą, realizuojant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Taip pat buvo nustatytas ir visų nuteistųjų susitarimas padaryti jiems inkriminuotą veiką bei jų tyčios bendrumas. Šiuo atveju susitarimas reiškėsi konkliudentiniais nuteistųjų veiksmais, kai jie, matydami vienas kito smurtinius veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo padarymą, jiems pritarė, prisidėdami prie nusikalstamos veikos darymo.

Dėl nuteistųjų kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

17. Iš nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad gynėjas nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, visas abejones aiškino ne nuteistųjų, kaip to reikalauja įstatymai, bet kaltinimo iškeltos versijos naudai. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistųjų gynėjas siekia nuteistųjų išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. S. K., N. P., R. A. kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam M. N., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nuteistųjų ir jo gynėjo nurodoma versija, jog M. N. prieš juos naudojo fizinį smurtą, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Nors baudžiamojon atsakomybėn patraukti N. P., S. K. ir R. A. ikiteisminio tyrimo metu kaltės dėl nukentėjusiojo M. N. nepripažino ir atsisakė duoti parodymus, o teisminio nagrinėjimo metu R. A. kaltu neprisipažino, N. P. ir S. K. pripažino, jog gindamiesi sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau visų trijų nuteistųjų kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, nuteistųjų kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip jų gynybines pozicijas, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

18. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, tai yra kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas.

22. Iš nukentėjusiojo M. N. apklausų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu protokolų, iš akistatos protokolo matyti, kad nukentėjusysis iš esmės viso proceso metu buvo nuoseklus, jo išsamius parodymus patvirtino kiti apklausti liudytojai ir rašytinė medžiaga. Tiesiogiai įvykį matę liudytojai R. B., A. D., A. D., A. P. patvirtino, jog matė kaip M. N. gulintį ant lovos mušė R. A., S. K. ir N. P.. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog M. N. sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais (pavyzdžiui, ranka, koja ar kitais daiktais) mažiausiai 13 smūgių ar trauminių poveikių pasekoje. Būtent tokią gausą smūgių patvirtino liudytojai R. B., A. D., A. D. ir A. P.. Nors gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas be pagrindo atmetė nuteistųjų ir jų sutuoktinių parodymus, tačiau išanalizavus kitų apklaustų liudytojų parodymus, matyti, kad nei vienas iš liudytojų nepatvirtino nuteistųjų ir jų sutuoktinių parodymų, jog M. N. naudojo fizinį smurtą prieš N. P., S. K., K. P., o pastarieji tik gynėsi. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai A. P., R. B., J. P., A. D., A. D., A. P., kurie niekaip nėra suinteresuoti bylos baigtimi, patvirtino, kad jie matė, kad N. P., S. K. ir R. A. užpuolė ir pradėjo mušti M. N.. Be to, minėti liudytojai nurodė, jog būtent M. N. jokių smūgių nei vienam iš nuteistųjų nesudavė, nes muštynių metu gulėjo ant lovos užsidengęs rankomis veidą. Šiame kontekste labai svarbu pažymėti, jog tiesiogiai įvykį matė šventės metu dirbusi A. D., kurios suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, kadangi nei nukentėjusiojo, nei nuteistųjų nepažinojo, nurodė, jog M. N. mušė būtent trys asmenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, nuteistųjų gynėjo versija, jog nukentėjusysis M. N. pirmasis atliko smurtinius veiksmus visų trijų nuteistųjų atžvilgiu, paneigta aukščiau aptartais duomenimis. Taigi, aukštesnės instancijos teismo nuomone, nuteistųjų ir jų sutuoktinių parodymai vertinami kritiškai ir atmetami, kadangi tai yra jų gynybinė versija. Marijampolės apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) d. paryčiais, sodyboje (duomenys neskelbtini) vykusios šventės metu tarp svečių kilus žodiniam konfliktui, kuris peraugo į muštynes, R. A., S. K. ir N. P. nukentėjusiajam M. N. sudavė ne mažiau nei 13 smūgių rankomis ir kojomis, tokiais veiksmais nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

23. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad sužalojimus patyrė ir nuteistasis R. A., kas rodo, jog jis buvo užpultas M. N.. (duomenys neskelbtini) d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad remiantis medicinos dokumentų duomenimis R. A. kūne sužalojimų nenustatyta. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojo A. K. C. įraše pažymėta, kad R. A. nustatytas akies voko ir periokiulinės srities sumušimas, aiškių lūžių nepastebėta. R. A. nurodė, jog jam skauda akį po įvykusių muštynių vestuvėse. Siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes dėl R. A. sužalojimų, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas liudytojas A. K. C., kuris (duomenys neskelbtini) d. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje apžiūrėjo R. A. ir M. N.. Liudytojas nurodė, kad R. A. diagnozė buvo surašyta remiantis jo nusiskundimais, apžiūra, anamneze, buvo padarytas rentgenas. Jeigu jis medicininiuose dokumentuose parašė, jog buvo poodinė hematoma, tai vadinasi jis ją asmeniškai matė (5 t. b.l. 70). Taigi, akivaizdu, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog R. A. būtų sužalotas būtent M. N.

24. Taip pat nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad N. P. sutuoktinė K. P. taip pat patyrė tyčinį smurtavimą iš M. N.. Pažymėtina, kad tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paneigta įvykio versija, jog K. P. buvo sužalota netyčiniais veiksmais. Baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai nurodė, kad K. P., kuomet jos vyras N. P. kartu su R. A. ir S. K. smurtavo prieš nukentėjusįjį M. N., su ramentu trenkė savo sutuoktiniui N. P., taip bandydama sustabdyti smurtinius veiksmus, tai rodo, jog ji pati aktyviais veiksmais bandė malšinti konfliktą, dėl ko besimušantys asmenys ją galėjo netyčia sužaloti ar ji pati galėjo susižaloti.

25. Be to, apklausiamas nuteistasis S. K. akcentavo, jog jo veiksmai prieš M. N. buvo gynyba prieš jo paties smurtinį elgesį, o N. P. ir R. A. tik bandymas M. N. atitraukti nuo S. K.. Faktą, jog nuteistieji gynėsi ar gynė S. K. nuo nukentėjusiojo puolimo, nuteistųjų ir gynėjo nuomone, patvirtina liudytojos J. A., R. K. ir K. P.. Tokį nuteistųjų paaiškinimą teisėjų kolegija vertina, kaip jų gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai. Nagrinėjamu atveju jokio aiškiai gresiančio pavojaus nei S. K., nei N. P., nei R. A. nebuvo. Nors nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad versija apie nuteistųjų patirtą smurtą nebuvo tiriama, tačiau teisėjų kolegija tokius skundo argumentus atmeta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, lygiagrečiai vyko ir kitas ikiteisminis tyrimas dėl R. A. ir K. P. sužalojimo, įtarimai buvo pareikšti M. N.. Minėtas ikiteisminis tyrimas (įsiteisėjusiu 2019-10-29 prokuroro nutarimu) buvo nutrauktas nenustačius M. N. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nors pagal nuteistųjų keliamą versiją, jog M. N. pirmąjį smūgį sudavė S. K., tačiau baudžiamoje byloje nėra jokių duomenų apie S. K. sužalojimus. Iš (duomenys neskelbtini) d. VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktos informacijos matyti, kad S. K. gydytojo konsultacijos atsisakė. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tad šiuo atveju nei S. K., nei kitų nuteistųjų veiksmai negali būti pripažinti veikimu esant būtinosios ginties sąlygomis, todėl jų veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius, tai yra pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

26. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad M. N. jokio fizinio smurto nuteistųjų N. P., S. K., R. A. atžvilgiu nenaudojo, o jų veiksmai M. N. atžvilgiu buvo tyčiniai, sąmoningi ir tikslingi. Nors nuteistasis R. A. savo kaltės ir nepripažino, tačiau įvertinus baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą akivaizdu, kad R. A. dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme yra įrodytas. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog Marijampolės apylinkės teismas visapusiškai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus bei juos palygino su kitais byloje surinktais duomenimis, todėl pagrįstai nustatė, jog N. P., S. K., R. A. kaltė yra įrodyta.

Dėl nuteistųjų S. K. ir N. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

27. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. Todėl BK 40 straipsnio taikymas, yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis įgyvendina įvertinęs visus byloje esančius įrodymus.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad N. P. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatė. Jis teisiamas pirmą kartą, vienų metų laikotarpyje baustas administracine tvarka, yra dirbantis turi pastovią gyvenamąją vietą, dalį žalos nukentėjusiajam atlygino. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino, parodymus duoti atsisakė. Teisminio nagrinėjimo metu kaltę pripažino, tačiau mano, jog M. N. sužalojo tik gindamasis.

29. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad S. K. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, nukentėjusiajam atlygino dalį padarytos žalos, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. S. K. ikiteisminio tyrimo metu kaltės nepripažino ir atsisakė duoti parodymus. Nors ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu prisipažino, tačiau mano, jog veikė esant būtinajai ginčiai.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio teismo formuojamą praktiką nagrinėjimu klausimu, taip pat skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir kitą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog priešingai nei nurodo nuteistųjų gynėjas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas S. K. ir N. P. atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog nuteistieji negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes jie neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, tai yra nenustatyta, kad S. K. ir N. P. gailisi padarę nusikalstamą veiką.

31. Aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, Nr. 2K-137/2015, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-307-689/2019, Nr. 2K-81-895/2020).

32. Šiuo atveju nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji S. K. ir N. P. savo kaltės visiškai nepripažino, teisminio nagrinėjimo metu kaltais prisipažino, bet aiškino, jog nukentėjusysis M. N. pirmas pradėjo smurtauti jų atžvilgiu, o jie tik gynėsi. Kaip jau aukščiau nustatyta, nuteistųjų versija, jog jie nuo nukentėjusiojo tik gynėsi ir smūgių jam nesudavė, visiškai paneigta apklaustų liudytojų parodymais ir kita bylos medžiaga. Taigi teisėjų kolegija vertina, jog nuteistųjų S. K. ir N. P. prisipažinimai buvo nulemti byloje surinktų įrodymų visumos, o ne nuoširdžios atgailos ir kritiško savo elgesio vertinimo. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, spręstina, jog nenustatyta būtina BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga – asmuo gailisi padaręs nusikalstamą veiką – todėl S. K. ir N. P. negali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio ir atstovavimo išlaidų atlyginimo

33. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad M. N. patikslintu civiliniu ieškiniu iš S. K., N. P. ir R. A. prašė priteisti 1 879 eurus turtinės ir 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Marijampolės apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiojo naudai priteisė 1 879 eurus turtinės žalos ir 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimui, iš viso 3 879 eurus, ir atsižvelgiant į tai, kad dalis žalos buvo atlyginta - 1 879 eurai turtinės žalos ir 917,71 eurų neturtinės žalos, galutinai priteisė 1 082,29 eurus neturtinės žalos atlyginimui.

34. Apeliaciniame skunde nuteistųjų gynėjas nurodo, kad nukentėjusiajam nuteistieji S. K. ir N. P. sumokėjo 3 000 eurų, kurių reikalavo nukentėjusysis. Gynėjo nuomone, atsižvelgiant į nukentėjusiojo provokuojantį ir rizikingą elgesį ir į tai, kad padarytas nukentėjusiajam nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl nuteistųjų sumokėta suma savo dydžiu yra pakankama suma atlyginti padarytai žalai.

35. Nukentėjusiojo atstovė apeliaciniu skundu prašo iš nuteistųjų nukentėjusiojo M. N. naudai solidariai priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad dalis žalos yra atlyginta, galutinai iš nuteistųjų M. N. naudai solidariai priteisti 2 082,29 eurus neturtinės žalos atlyginimui, įpareigojant priteistą žalą atlyginti per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniame skunde atstovė nurodo, jog M. N. buvo sumuštas trijų asmenų matant kitiems asmenims, neturėjo realios galimybės pasipriešinti. M. N. buvo išmušti priekiniai dantys, dėl ko jis patyrė stiprų fizinį skausmą, pažeminimą šventinio pokylio metu, buvo praradęs sąmonę. Nukentėjusiajam po nusikalstamos veikos ilgai gijo žaizdos, dėl ko sumažėjo socialinis bendravimas su artimaisiais, jis laikinai tapo nedarbingu. Be to, nusikaltimo metu R. A. ir N. P. dirbo policijoje, ir nors nusikaltimą įvykdė ne tarnybos metu, tačiau jiems turėjo būti keliami aukštesni elgesio standartai. Taip pat atstovė pažymi, jog nors nuteistieji ir atsiprašė nukentėjusiojo bei iš dalies atlygino žalą, tačiau tai padarė tik 2020 metų rudenį, baiginėjantis teisminiam nagrinėjimui, kai byloje jau buvo ištirti visi įrodymai, kurie nuteistiesiems buvo akivaizdžiai neparankūs.

36. BPK neturtinės žalos sąvoka nėra pateikiama, jos apibrėžimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Dėl šios priežasties CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Vis tik pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam M. N. dėl nuteistųjų bendrų nusikalstamų veiksmų buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) poskyrio specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo vertinamas nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas, matyti, kad M. N. nustatyta poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kairės ausies kaušelyje, smilkinyje, užausyje, kairiame smilkinyje, kaktoje, pakaušyje, kairės akies viršutiniame voke, kaktos dešinėje pusėje, kairiame šone, kojos nykštyje, pogleivinė kraujosruva apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimai dešinės akies vokų vidiniame kampe, nosyje, nosies dešiniame sparnelyje, viršutinėje lūpoje, dešiniame žande, pažandyje, krūtinėje, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje su kraujosruva. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad M. N. nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas veikiant trijų asmenų, dėl ko nukentėjusysis neturėjo galimybės apsiginti, nukentėjusysis patyrė didesnį išgąstį ir šoką, taip pat teismas įvertino konflikto kilimo priežastis, tai, kad nukentėjusysis kaip ir nuteistieji buvo neblaivus, nuteistųjų turtinę, šeimyninę padėtį, atitinkamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies.

38. Baudžiamojoje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistųjų veiksmais nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata, todėl teisėjų kolegijai abejonių, jog nuteistųjų veiksmai nukentėjusiajam sukėlė neigiamas emocijas, psichologinius išgyvenimus, dvasinį skausmą, nukentėjusiojo atstovės apeliaciniame skunde akcentuojamus fizinius nepatogumus, nekyla. Teisėjų kolegijos manymu, nėra teisinio pagrindo nepripažinti, kad nukentėjusiajam M. N. iš nuteistųjų priteistas 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas atsižvelgiant į visas aukščiau įvardytas aplinkybes, neužtikrina protingo balanso tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusių asmenų interesų paisymo. Teisėjų kolegija papildomai pastebi ir tai, jog nėra jokių įrodymų, kad dėl patirto sužalojimo M. N. liko ilgalaikių padarinių, kurie pakeistų nukentėjusiojo gyvenimo kokybę. Svarbu ir tai, kad teismų praktikoje nustatant neturtinės žalos, kilusios dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, priklausomai nuo bylos aplinkybių, svyruoja nuo 150 eurų iki 1 500 eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430-895/2016, 2K-284-648/2016, 2K-316-222/2016, 2K-393-489/2017). Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į teismų praktikoje nurodytas neturtinės žalos dydžio nustatymo ribas, nuo jų nenukrypo, nustatytas neturtinės žalos dydis buvo objektyviai pagrįstas atsižvelgus į šioje byloje individualiai nustatytas aplinkybes, sietinas su nukentėjusiajam kilusiomis pasekmėmis sveikatai ir gyvenimo kokybei. Pagrindo didinti priteistos neturtinės žalos dydį nėra.

39. Nukentėjusiojo atstovė apeliaciniu skundu prašo paskirtos neturtinės žalos atlyginimo terminą sutrumpinti iki 1 mėnesio. Nuteistiesiems kartu su paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausme paskirtas įpareigojimas nukentėjusiajam per 1 metų terminą atlyginti neturtinę žalą. Laisvės apribojimo bausmės (BK 48 straipsnis) esmė yra ta, kad asmuo gyvena laisvėje, tačiau jam tam tikram laikotarpiui nustatomi tam tikri įpareigojimai ir draudimai. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytas įpareigojimas, kuris gali būti skiriamas laisvės apribojimo bausme nuteistam asmeniui – įpareigojimas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu. Teisėjų kolegijos nuomone, šis Marijampolės apylinkės teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirtas įpareigojimas padės pasiekti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad teismo sprendimas turi būti toks, kad nuteistieji būtų kuo labiau suinteresuoti kiek įmanoma operatyviau atlyginti padarytą žalą, tai yra įvykdyti teismo sprendimą. Tai reiškia, kad, nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą žalą, svarbu yra ir užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galės sumokėti nukentėjusiajam priteistą žalos dydį ir bus suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gaus jam priteistą sumą. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad nagrinėjamu atveju, proporcingumo principo reikalavimus atitinka Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirtas įpareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą per 1 metus.

40. Taip pat apeliaciniuose skunduose keliamas ir dėl nukentėjusiajam priteistų advokato išlaidų. Nuteistųjų gynėjas mano, jog įvertinus baudžiamosios bylos santykinai nedidelę apimtį (vienas kaltinimo epizodas, nesunkus nusikaltimas), nukentėjusiajam priteistos per didelės išlaidos advokato pagalbai atlyginti, todėl turėtų būti mažintinos perpus. Nukentėjusiojo atstovės apeliaciniu skundu prašoma nukentėjusiojo M. N. naudai iš nuteistųjų priteisti jo turėtas proceso išlaidas.

41. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis M. N. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo patyrė 2 800 eurų išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Marijampolės apylinkės teismas atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies, į tai, kad nuteistieji N. P., S. K., R. A. išlaiko šeimas, augina mažamečius vaikus, priteisiamas išlaidas už advokato pagalbą sumažino iki 2400 eurų. Aukštesnės instancijos teismas įvertinęs tai, kad nors ir baudžiamoji byla nėra sudėtinga, tačiau nuo įvykio yra praėję beveik trys metai, kam turėjo įtakos nuteistųjų elgesys proceso metu, taip pat pripažintina, kad šios baudžiamosios bylos apimtis yra didelė, apklausta eilė liudytojų ir atlikti kiti procesiniai veiksmai, todėl konstatuoja, jog nukentėjusiajam priteista pinigų suma už advokato suteiktą pagalbą yra pateisinama ir neviršija nustatytų rekomendacinių dydžių.

42. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovė pateikė sąskaitas už teisines paslaugas ir pinigų mokėjimo kvitus, iš kurių matyti, kad M. N. atstovei advokatei Rūtai Mikšei už apeliacinio skundo surašymą, pateikimą ir už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 740 eurus (5 t. b.l. 51-53, 65-67).

43. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Šiuo atveju svarbu tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo M. N. atstovės advokatės Rūtos Mikšės ir nuteistųjų gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinius skundus, kurie šia nutartimi atmetami kaip nepagrįsti, todėl nukentėjusiojo atstovavimo išlaidos nepriteistinos.

44. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų S. K., N. P. ir R. A. gynėjo advokato ir nukentėjusiojo M. N. atstovės apeliaciniai skundai nepagrįsti, visos skunduose minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistųjų veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, neturtinės žalos dydis nustatytas pagrįstai. Todėl tenkinti apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų S. K., N. P., R. A. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus ir nukentėjusiojo M. N. atstovės advokatės Rūtos Mikšės apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos priėmimo dienos.