Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje bei per 6 mėnesius išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo V. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir jam iš D. V. priteista 1 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. V. Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) val. (duomenys neskelbtini), stovint laiptų aikštelėje, tyčia vieną kartą ranka pastūmė į petį V. Ž., dėl ko V. Ž. nukrito ant laiptų pakopų, taip padarė jam poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje, dešinės čiurnos raiščių patempimą, tokiu būdu sukėlė V. Ž. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nukentėjusysis taip pat prašė priteisti proceso išlaidas susidariusias dėl atsiliepimo į kasacinį skundą pateikimo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo D. V. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką, taip pat mano, jog nukentėjusiajam priteistas civilinis ieškinys nėra pagrįstas jokiais duomenimis. Apeliaciniame skunde keliamas ir Kauno apylinkės teismo teisėjo šališkumo klausimas.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

7. Nuteistojo D. V. teigimu, buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, nes Kauno apylinkės teismo skundžiamajame nuosprendyje yra perrašytos ilgos ištraukos iš Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria buvo atmestas prokuroro skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje panaikinimo. Taip pat teismas teisiamojo posėdžio metu uždavė netinkamą klausimą, kodėl D. V. parodymus nutarė duoti po visų liudytojų apklausų, dėl ko nuteistojo gynėjas išsakė pastabą. Be to, nuteistojo nuomone, teismas tendencingai vertino byloje surinktus įrodymus.

8. Teismo nešališkumo principo esmė yra ta, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių, baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). BPK 58, 59 straipsniai pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą.

9. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, tai yra nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Objektyvusis nešališkumas dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu. Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-217/2011, 2K-7-30-788/2017 ir kt.).

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo šališkumo nenustatė. Priimtame nuosprendyje pacituota Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis priimta ikiteisminio tyrimo metu, Kauno apylinkės teismo teisėjo išsakyta pastaba dėl nuteistojo parodymų davimo po visų liudytojų apklausų nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015, 2K-300-697/2019 ir kt.). Pažymėtina, kad vien nuteistajam nepalankus byloje surinktų įrodymų vertinimas skundžiamame nuosprendyje nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad apygardos teismas tendencingai išnagrinėjo bylą ir turėjo iš anksto susiformavusią nuomonę. Teismo, kaip institucijos, vykdančios teisingumą, išskirtinė kompetencija yra nešališkai, pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinti byloje surinktus įrodymus, nežiūrint į tai, kokia yra baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens ir kitų proceso dalyvių nuomonė. Nuteistojo D. V. nuomone, Kauno apylinkės teismo teisėjo išankstinį nusistatymą prieš jį suformavo Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis priimta šios baudžiamosios bylos nagrinėjime ikiteisminiame tyrime. Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienas teisėjas turi savo savarankišką procesinių dokumentų surašymo ir juose pateikiamos argumentacijos išdėstymo stilių, jeigu teisėjas pacitavo ikiteisminio tyrimo nutarties motyvus, tai dar nerodo teisėjo išankstinio nusistatymo ar šališkumo. Kauno apylinkės teismo teisėjas pagal savo vidinį įsitikinimą vertino baudžiamosios bylos duomenis, tuo pačiu įvertino ir ikiteisminio tyrimo metu priimtą nutartį. Nuteistojo taip pat subjektyvaus pobūdžio vertinimas, kad skundžiamas nuosprendis yra tendencingas, atmetamas kaip savaime neįrodantis teismo šališkumo. Šiame kontekste pasakytina, kad apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-561/2014). Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę apie nuteistojo kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti proceso metu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateikti argumentai nėra įtikinami ir neduoda pagrindo spręsti dėl teisėjos šališkumo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. V. teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

Dėl įrodymų vertinimo ir kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

11. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra galima tik už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sužalojimą, konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kitokiu smurtavimu, tačiau dėl to nukentėjęs asmuo turi pajusti skausmą ar kitas fizines kančias.

12. Skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo ir jo buvusios sutuoktinės parodymus, kurie yra nenuoseklūs, kadangi nukentėjusysis keitė, vis papildydavo savo parodymus, o nukentėjusiojo buvusi sutuoktinė D. Ž. negalėjo nurodyti kokius konkrečius veiksmus atliko nuteistasis D. V.. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi vien ta įrodymų dalimi, kuri atitiko kaltinimą, prioritetą suteikė nukentėjusiojo ir jo buvusios sutuoktinės, turinčių suinteresuotumą šios bylos baigtimi, parodymams, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, taip pat be pagrindo atmetė liudytojo D. G. parodymus.

13. Nors nuteistasis D. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltu nepripažino ir tvirtino, jog nepadarė nukentėjusiajam jokių sužalojimų, tačiau tokią jo poziciją paneigia byloje surinkti ir Kauno apylinkės teismo posėdyje ištirti įrodymai ir jų visuma.

14. Nuteistasis D. V. nurodė, kad įvykio metu buvo V. Ž. namo kieme, kadangi norėjo su juo pasikalbėti dėl pastarojo tvoros, tačiau nukentėjusysis D. V. pradėjo vadinti necenzūriniais žodžiais ir vyti iš kiemo. D. V. visą laiką stovėjo 1 metro atstumu nuo V. Ž. ir stebėjo, jog būtų vaizdo kamerų filmavimo perimetre, kadangi žinojo, jog V. Ž. yra konfliktiškas asmuo. V. Ž. stovėjo laipteliu aukščiau nei D. V.. Teisminio nagrinėjimo metu D. V. nurodė, kad jiems bekalbant pro namo duris pasirodė kartu su V. Ž. gyvenanti jo buvusi sutuoktinė D. Ž., kuriai V. Ž. pasakė, kad ji kviestų policiją, po ko D. V. išėjo iš V. Ž. kiemo. Kiek kitai nuteistasis šią aplinkybę buvo nurodęs ikiteisminio tyrimo metu, jog liudytoja D. Ž. išėjusi pro namo duris pasakė, kad ji jau iškvietė policiją, po ko D. V. išėjo iš V. Ž. namų. D. V. neigė, jog pastūmė nukentėjusįjį ir kol jie kalbėjo nukentėjusysis nebuvo nukritęs, mano, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti jo sūnus.

15. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad šiuos nuteistojo D. V. parodymus patvirtina tik liudytojo D. G. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad įvykio dieną puikiai atsimena, kadangi tą dieną pas juos buvo švenčiama kaimynų diena ir iš savo namo antro aukšto pamatė, kaip D. V. sustojo prie V. Ž. namo kiemo. D. V. išlipęs iš savo automobilio nuėjo iki V. Ž., kuris stovėjo ant laiptelių aikštelės ir matė, jog šie tiesiog kalbėjosi. Per tą laiką, tai galėjo būti apie 20 minučių, D. V. jokių smūgių V. Ž. nesudavė. Viso įvykio nestebėjo, tačiau jeigu būtų kas nors įvykę, jis būtų pamatęs.

16. Nukentėjusysis V. Ž. apklausiamas teisme nurodė, jog jis stovėjo savo namo kieme, ant laiptelių aikštelės ir pamatęs, kad D. V. išlipęs iš savo automobilio ateina link jo, pastarajam nurodė, kad šis nėra pageidaujamas jo kieme ir liepė išeiti. D. V. jo neklausė ir priėjo prie V. Ž.. Tuo metu, kai nukentėjusysis norėjo iškviesti policiją ir siekė išsitraukti telefoną iš kišenės, pajuto smūgį į kairį petį, po ko nukrito. Nors D. V. suduotas smūgis nebuvo stiprus, tačiau nukentėjusysis neišsilaikė, jo viena koja atsidūrė ant laitų krašto ir jis nukrito nuo laiptų, jo petys atsirėmė į laiptų kampą. Žmona būdama name pamatė, kad jį pastūmė, jam pasikėlus nuo laiptų į kiemą išėjo žmona. Jis pasakė jai kviesti policiją. Tuo metu D. V. pasišalino iš V. Ž. kiemo. Atvykę policijos pareigūnai pamatę, kad jis šlubuoja, iškvietė greitąją pagalbą. Iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad nukentėjusysis V. Ž. atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad vykstant žodiniam konfliktui tarp jo ir nuteistojo D. V., pastarasis jam sudavė per petį, po ko jis nukrito nuo laiptų. Nukentėjusiojo manymu, nuteistasis jam mėgino suduoti į veidą, tačiau nukentėjusiajam pasitraukus pataikė į petį (1 t. b. l. 58-59). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. Ž. nurodė detaliau, jog jam stovinčiam ant laiptų D. V. iš nugaros jį pastūmė, po ko jis krito krūtine ant laiptų, tačiau krisdamas į laiptus susitrenkė dešinę ranką, taip pat susižalojo ir dešinę kojos čiurną. Atvykę policijos pareigūnai pamatę, kad tinsta V. Ž. koja iškvietė greitąją medicinos pagalbą (1 t. b. l. 87-88). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis V. Ž. dar kartą patvirtino, jog D. V. būdamas jam už nugaros sudavė smūgį, po ko šis nukrito ant laiptų ir susižalojo ranką ir čiurną (1 t. b. l. 90-91). Dar vienos papildomos apklausos metu nukentėjusysis patvirtino, jog jam būnant nusisukus į vartų pusę, D. V. sudavė smūgį į petį, po ko jis nukrito. Šios apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad 2019 m. gegužės 24 d. policijos pareigūnams nenurodė, kad D. V. jam bandė suduoti į galvą, tačiau jis smūgio išvengė (1 t. b. l. 93-94). Kaip matyti, nukentėjusysis tiek apklausiamas teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklus nurodydamas kokiu būdu jis buvo sužalotas, tai yra, jog D. V. stovėdamas V. Ž. už nugaros sudavė smūgį į petį, po ko nukentėjusysis neišsilaikė ir krisdamas į laiptus susižalojo dešinę ranką ir petį. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusysis savo parodymus nuolat papildydavo, tačiau kaip matyti pats sužalojimų momentas nurodomas viso proceso metu buvo iš esmės analogiškai, todėl Kauno apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymais vadovavosi kaip nuosekliais ir patvirtinančiais nuteistojo kaltę.

17. Apeliaciniame skunde kritikuojami liudytojos D. Ž. parodymai kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems, kadangi liudytoja nurodė, jog ji matė, kaip D. V. stūmė V. Ž., tačiau nematė, kaip jis nukrito, taip pat girdėjo, kad jie ginčijosi, tačiau negirdėjo konkrečių aplinkybių dėl ko jie ginčijosi. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad ji stovėdama virtuvėje pamatė, kaip D. V. pastūmė V. Ž.. Liudytoja nematė ar V. Ž. buvo nukritęs ant žemės, kadangi matė tik D. V. ir V. Ž. viršutines kūno dalis. Liudytoja pasiremdama lazdele nuėjo iki lauko durų, pravėrė jas ir vyrams nurodė, kad kviečia policijos pareigūnus, po ko D. V. išėjo iš kiemo. Bendrajam pagalbos centrui D. Ž. nurodė, kad matė kaip kaimynas pastūmė jos vyrą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esanti D. Ž. su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja telefoninio pokalbio išklotinė, iš kurios matyti, kad D. Ž. nurodo, jog kaimynas triukšmą kelia, „stumdosi“, „kaip vyrą stumdė tai mačiau“ (1 t. 82 b. l.).

18. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvertinus aukščiau aptartus baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad nuteistojo D. V. ir liudytojo D. G. parodymų jokie objektyvūs įrodymai nepatvirtina, o tik paneigia. Kaip jau minėta, liudytojas D. G. apklausiamas teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad būdamas savo namo antrame aukšte matė, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo vyko bendravimas apie 20 minučių. Tačiau šią aplinkybę paneigia objektyvūs bylos duomenys, tai yra vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad tarp minėtų asmenų bendravimas vyko viso labo kiek daugiau nei 3 minutes. Taip pat liudytojas nurodė, kad viso bendravimo nestebėjo, bet jeigu būtų kas įvykę, būtų pamatęs, kas teisėjų kolegijai kelia abejones kokiu būdu liudytojas būtų matęs smurtinius veiksmus, jeigu jis teigia, kad viso bendravimo tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nestebėjo. Atsižvelgiant į tai, kad tarp D. G. namų ir įvykio vietos buvo apie 150 metrų, kad ši atkarpa buvo apaugusi medžiais ir krūmais, kad D. G. parodymus davė praėjus daugiau nei metams po įvykio, taip pat, kad rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga nepatvirtina šio liudytojo nurodomų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo šio liudytojo parodymais.

19. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde kritikuoja nukentėjusiojo ir liudytojos D. Ž. parodymų netikslumus, tačiau kaip matyti nuo pat įvykio jie nuosekliai nurodė V. Ž. atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jų parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, esminių prieštaravimų nenustatyta. Iš vaizdo įrašo matyti, kad D. V. į V. Ž. kiemą įeina 13:50:00 val., išeina 13:53:28 val. Iš telefoninio pokalbio tarp Bendrojo pagalbos centro darbuotojos ir liudytojos D. Ž. išklotinės matyti, kad liudytoja D. Ž. bendruoju pagalbos centro telefonu paskambino 13:53:11 val. (1 t. b. l. 82) ir nurodo, kad atėjęs kaimynas triukšmą kelia, stumdosi, matė, kaip kaimynas pastūmė vyrą. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, tą patį nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, jog liudytoja D. Ž. tokius parodymus davė įtakota nukentėjusiojo V. Ž., tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog Bendrajam pagalbos centrui liudytoja paskambino dar iš kiemo neišėjus D. V., todėl akivaizdu, kad nukentėjusysis nebūtų spėjęs liudytojai D. Ž. nurodyti, kokius parodymus duoti ar kokias aplinkybes nurodyti policijos pareigūnams. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytoja Bendrajam pagalbos centrui nenurodė reikšmingų aplinkybių, tai yra kokius veiksmus atliko D. V. ir kokiu būdu susižalojo nukentėjusysis, o nurodė, jog „kaimynas trukdo, triukšmą kelia“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip jau minėta, vis tik D. Ž. pokalbio metu nurodė, jog kaimynas ne tik triukšmą kelia, bet „stumdosi“, „kaip vyrą stumdė tai mačiau“ (1 t. b. l. 82). Taip pat apeliaciniame skunde kritikuojami liudytojos D. Ž. parodymai ir dėl to, jog ji nurodo, kad matė kaip D. V. stūmė V. Ž., tačiau nematė ar jis buvo nugriuvęs, taip pat nurodo, kad girdėjo, jog jie ginčijosi, tačiau liudytoja negalėjo nurodyti dėl ko jie ginčijosi. Kaip jau minėta, apklausiama liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad D. V. ir V. Ž. matė tik iki pusės, todėl akivaizdu, kad krentančio ar nukritusio nukentėjusiojo V. Ž. ji ir negalėjo matyti. Ji matė, kaip stovintis nuteistasis D. V. pastumia nukentėjusįjį V. Ž., toliau sekančios įvykio eigos liudytoja D. Ž. nemato dėl jos stovimos padėties. Taigi, nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojos D. Ž. duoti parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, atmetamas kaip nepagrįstas.

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors įvykio metu nukentėjusiojo kiemas buvo filmuojamas keliomis vaizdo filmavimo kameromis, tačiau į bylą buvo pateiktas vaizdo įrašas tik iš vienos vaizdo filmavimo kameros ir iš tos, kuri filmuoja tik kiemo vartus. Policijos pareigūnų apklausiamas nukentėjusysis įvykio vietoje, taip pat ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ir teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad prieš nagrinėjamą įvykį buvo išdaužti nukentėjusiojo namo langai, taip pat išteptos namo sienos, todėl jis pareguliavo vaizdo kamerų matymo lauką taip, kad būtų matoma kiemo tvora ir gatvė, todėl nagrinėjamo įvykio vieta buvo nefilmuojama. Teisme apklausiami policijos pareigūnai nurodė, kad jeigu yra galimybė paimti vaizdo įrašus iš įvykio vietos paprastai paima, tačiau nors ir nagrinėjamo įvykio policijos pareigūnai neatsiminė, nurodė, kad jeigu į bylą nėra pateikti vaizdo įrašai, vadinasi tokios galimybės tuo metu ir nebuvo. Policijos pareigūnė A. N. teisme nurodė, kad įvykio vietoje vaizdo filmavimo kameros buvo nusuktos. Šios aplinkybės rodo, jog įvykio vietos vaizdo filmavimo kameros nefiksavo ir nors nuteistojo gynyba pateikė nuotrauką, kurioje pavaizduotos vaizdo filmavimo kameros esančios ant nukentėjusiojo V. Ž. namo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ši nuotrauka nepatvirtina, kad įvykio metu buvo būtent tokia vaizdo filmavimo kamerų padėtis.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad taip ir liko nepatvirtintos aplinkybės kokiu būdu atsirado sužalojimai ant nukentėjusiojo kūno, kadangi specialistė nurodė, kad nukentėjusysis susižaloti galėjo pats griūdamas. Iš specialisto išvados matyti, kad V. Ž. konstatuota poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje, dešinės čiurnos raiščių patempimas. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu dešinio žasto srityje galėjo būti padaryta nugriuvus ir atsitrenkus į kietą buką daiktą (1 t. b. l. 104). Šias aplinkybes specialistė Z. M. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Nukentėjusysis apklausiamas būtent ir nurodė, kad D. V. suduotas smūgis nors nebuvo stiprus, tačiau dėl jo nukentėjusysis neišsilaikė ir nugriuvo ant laiptų, o dešinę ranką ir dešinės kojos čiurną susižeidė į laiptus krisdamas. Kaip jau minėta, nukentėjusysis V. Ž. viso proceso metu nuosekliai nurodė kokiu būdu buvo sužalotas, tokį sužalojimo mechanizmą patvirtino ir apklausta specialistė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybėmis.

22. Apibendrinant teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo D. V. kaltę dėl sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam V. Ž., patvirtino aukščiau aptarta baudžiamosios bylos medžiaga. Teisėjų kolegija įvertinusi visus aptartus duomenis, rašytinę bylos medžiagą, specialistės išvadą ir paaiškinimus, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, sugretinusi byloje esančius įrodymus, juos palyginusi tarpusavyje bei susiejusi į vieningą, logišką visumą, konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu pagrįstai D. V. pripažino kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi.

Dėl civilinio ieškinio

23. Nukentėjusysis V. Ž. nuteistajam D. V. pateikė civilinį ieškinį 3 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė 1 500 eurų.

24. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusysis savo civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos niekuo nepagrindė.

25. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės, visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014, 2K-21-942/2016 ir kt.). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.

26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo D. V. nusikalstamos veikos nukentėjusysis V. Ž. patyrė neturinę žalą, prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, suduotas smūgis, po kurio jis krisdamas susižalojo, smurtas buvo netikėtas, sukėlęs jam fizinį skausmą ir padaręs specialistės išvadoje nurodytus sužalojimus. Tokie veiksmai be jokios abejonės sukelia ne tik fizinius, bet ir dvasinius išgyvenimus – išgąstį, baimę, nesaugumo jausmą, pažeminimą, nusivylimą ir pasitikėjimo praradimą, kadangi smurtiniai veiksmai buvo atlikti nukentėjusiojo namo kieme. Nukentėjusysis dėl smurto tam tikrą laiką jautė skausmą, turėjo vykti į gydymo įstaigą, vartojo vaistus, smurto žymės gijo kurį laiką, dėl to jis patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, bet ir fizinius, estetinius nepatogumus. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas žalos dydis – 1 500 eurų, nėra nepamatuotai didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmenų kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies.

Dėl proceso išlaidų

27. Nukentėjusysis V. Ž. teismo posėdžio metu prašė priteisti proceso išlaidas (680 eurų) patirtas dėl atsiliepimo į nuteistojo kasacinį skundą pateikimo.

28. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 22 d. nutartimi tenkinto nuteistojo D. V. kasacinį skundą, panaikino Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

29. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-313-489/2019, 2K-200-495/2020, 2K-162-648/2021 ir kt.).

30. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėta pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo teisminiame procese formų yra procesinių dokumentų – apeliacinio/kasacinio skundo, atsiliepimų į skundus - surašymas. Nagrinėjamu atveju, kasacinį skundą pateikė nuteistasis, kuris kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 22 nutartimi buvo tenkintas. Todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl išlaidų priteisimo, prašymas išieškoti iš nuteistojo D. V. 680 eurų nukentėjusiojo turėtas išlaidas už jam suteiktas advokato teisines paslaugas kasaciniame procese netenkinamas.

31. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti bylos įrodymai, kurių vertinimo analizę atliko ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neabejotinai patvirtina nuteistojo D. V. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių šioje dalyje reikėtų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė nuteistajam tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka jo asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai. Todėl tenkinti nuteistojo D. V. apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.