Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, paskirtos bausmės vykdymą atidedant trejiems metams (BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalys).

Iš V. M. priteista: R. S. O. naudai 348,30 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 600 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, Valstybinei ligonių kasai – 4419,40 Lt.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad Kauno medicinos universiteto klinikų (toliau – KMUK) patalpose tęstine veika suklastojo įrodymus asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti: 2007 m. sausio 6 d., apie 4.00 val., tyrėjai R. N. pranešė, kad 2007 m. sausio 6 d., apie 2.20 val., Kaune, Svirbygalos g., prie namo Nr. 6, iš matymo pažįstami asmenys šaudydami šaunamaisiais ginklais tyčia jį sužalojo; dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 22-1-00028-07. 2007 m. sausio 16 d., apie 11.00 val., vyr. tyrėjai G. G. pranešė, kad 2007 m. sausio 14 d., apie 2.30 val., Kaune, Antanavos g., prie namo Nr. 6, nepažįstami asmenys R. S. O. nurodymu šaudė į jį šaunamaisiais ginklais ir tyčia jį sužalojo; dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 22-1-00066-07. 2007 m. sausio 29 d., apie 23.00 val., būdamas įspėtas pagal BK 236 straipsnį, vyr. tyrėjai G. G. pranešė, kad 2007 m. sausio 29 d., apie 22.00 val., Kaune, Antanavos g. prie garažų komplekso Nr. 4a, iš matymo pažįstami asmenys šaudė į jį šaunamaisiais ginklais ir tyčia jį sužalojo; dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00135-07.

Be to, V. M. nuo 2007 m. sausio 6 d. iki 2008 m. vasario 27 d., Kauno miesto VPK KP ONTT ir KMUK patalpose, apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00028-07 ir būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnį, tęstine veika tyrėjui davė melagingus parodymus kaltindamas asmenį neva šis padarė labai sunkų nusikaltimą, suklastojo įrodymus asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti: apklausų metu nurodė, kad 2007 m. sausio 6, 14, 29 d., Kaune, Antanavos g., R. S. O., veikdamas su bendrininkais, šaudydamas į jį šaunamaisiais ginklais, tyčia jį sužalojo, tačiau, atlikus ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis 2007 m. birželio 27 d. specialisto išvada Nr. 11-739(07), 11-1881 (07)/MK125/07(01), nustatyta, kad šautinius sužalojimus V. M. pasidarė pats. Taip pat jis įvykio vietoje (po 2007 m. sausio 29 d. savęs žalojimo) primėtė šovinių tūtelių, šautų iš turėto revolverio ALFA–PROJ BRNO 6 mm ME–flobert Nr. 4620050188, priklausančio P. T.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. vasario 27 d., apklausiamas kaip nukentėjusysis, parodymų patikrinimo vietoje metu Kaune, Antanavos g., parodė vietas ir melagingai paaiškino, kad į jį šaudė R. S. O. ir kiti asmenys. Taip V. M. suklastojo įrodymus, siekdamas klaidinti tyrimą ir daryti poveikį nekaltam asmeniui, kad šis nutrauktų artimus ryšius su jo buvusia drauge R. K.. Šių parodymų ir suklastotų įrodymų pagrindu R. S. O. buvo pareikšti įtarimai padarius labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, taikytos griežčiausios kardomosios priemonės. Taigi V. M. davė melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu pasakodamas apie nebūto įvykio aplinkybes ir kaltindamas asmenį, neva šis padarė labai sunkų nusikaltimą; taip melagingai įskundė pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, suklastojo įrodymus, dėl to R. S. O. buvo pradėtas persekioti.

Tokie pirmosios instancijos teismo motyvai vertinant įrodymus, tiek priimant, tiek ir atmetant juos, nėra paviršutiniški, vienpusiai ar logiškai nepaaiškinami. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas. Kasacinio skundo teiginys apie teismo šališkumą vertinant įrodymus nepagrįstas jokiais duomenimis, todėl laikytinas deklaratyviu ir plačiau neanalizuotinas. Nelaikytinas svarbiu ir kitas kasacinio skundo argumentas, kad teismas nepasisakė dėl skunde nurodytų SMS žinučių, nepateikė jų vertinimo. Susipažinus su bylos nagrinėjimo teisme duomenimis (protokolu), galima kategoriškai teigti, jog teismas ištyrė visas byloje esančias ir reikšmę turinčias SMS žinutes, telefoninių pokalbių stenogramas, suteikdamas teisę proceso dalyviams uždavinėti klausimus dėl jų turinio, aiškintis, ką kuris pokalbio dalyvis turėjo omenyje, sakydamas tiriamus tekstus. Nuosprendyje tai aptarta ir įvertinta. Pastebėtina, kad, priešingai nei tvirtina kasatorius, liudytoja R. K. į visų proceso dalyvių klausimus atsakė įtikinamai, jokių abejonių dėl jos duodamų parodymų nekilo. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 išaiškinimų nepaisymo yra nepagrįsti.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000) yra teigiama: „Teismas primena, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę <...>. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims <...>”. Analogiškai nešališkumo principas aiškintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-202/2005.

Objektyvusis nešališkumas dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu. Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas.

Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009).

Pirmosios instancijos teisme kaltinamasis V. M. ir jo gynėjas reiškė nušalinimą ikiteisminį tyrimą kontroliavusiam bei valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui R. G. tuo pagrindu, kad suabejojo šio nešališkumu ir objektyvumu, nes manė, jog jis davė V. M. nuotrauką laikraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistams ir leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti žiniasklaidos atstovams tam tikrus tyrimo duomenis, kai baudžiamoji byla jau buvo perduota į teismą. 2009 m. sausio 21 d. nutartimi teismas nušalinimus atmetė nurodydamas, kad BPK 177 straipsnio 1 dalis suteikia teisę prokurorui paskelbti ikiteisminio tyrimo duomenis tam tikromis sąlygomis. Taigi prokuroro R. G. veiksmai yra reglamentuoti BPK ir negali būti vertintini kaip prokuroro šališkumas ar neobjektyvumas. Teismo nuomone, duomenų apie tai, kad R. G. atliko kitus neteisėtus veiksmus – perdavė V. M. nuotrauką ir kt., teismas nenustatė. Bylą nagrinėjant teisme, V. M. ir jo gynėjas reiškė nušalinimą ir teismui dėl to, kad šis nenušalino ikiteisminį tyrimą kontroliavusio ir valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro, nepatenkino jų prašymo išsireikalauti bylą bei prašymo bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, tačiau teismas nenusišalino, nurodydamas tokio sprendimo motyvus. Tai, kad teismas, nagrinėjantis bylą, netenkina proceso dalyvių prašymų, dar nerodo teismo šališkumo. Susipažinus su bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duomenimis, akivaizdu, kad procesas jame vyko teisingai. Teismas nesuteikė jokių prioritetų nė vienai iš proceso šalių. Bylos nagrinėjimo metu buvo sprendžiami visi proceso dalyvių prašymai, dėl jų priimamos motyvuotos nutartys, proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti jiems rūpimus klausimus liudytojams, specialistams, nukentėjusiajam ir kt. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad buvo tenkinami ir V. M. bei jo gynėjo prašymai, dėl visų priimami motyvuoti sprendimai, sprendžiant klausimus, susijusius su bylos nagrinėjimu, visiems proceso dalyviams buvo suteikiama teisė pasisakyti, galimybė susipažinti su posėdžio protokolu bei reikšti pastabas, apklausiant nukentėjusiuosius, liudytojus, kaltinamasis ir jo gynėjas galėjo jiems užduoti rūpimus klausimus. Niekaip nebuvo suvaržyta kaltinamojo ir jo gynėjo teisė apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Taigi darytina išvada, jog kasatoriaus nurodyti argumentai dėl teismo ir prokuroro šališkumo yra susiję su tuo, kad nuteistajam nepatinka pirmosios instancijos teismo jam priimtas sprendimas, o ne todėl, kad prokuroras ar teismas kokiu nors būdu proceso metu demonstravo išankstinį nusistatymą kaltinamojo ar jo gynybą vykdžiusio gynėjo atžvilgiu. Taigi kasacinio skundo argumentas dėl prokuroro ir teismo šališkumo atmestinas.

Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime dėl publikacijoje „Meilės kankinio žaizdų paslaptis – atskleista“ („Lietuvos rytas“, 2008 m. lapkričio 20 d.) paskelbtos informacijos konstatuota, jog viešosios informacijos rengėjas, paskelbdamas skundžiamojoje publikacijoje esančią informaciją, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos principo. Darytina išvada, kad V. M. teisių (nekaltumo prezumpcijos) nepažeidė ne tik kad prokuroras, kuris suteikė galimybę žiniasklaidos priemonėmis informuoti visuomenę apie atliktą ikiteisminį tyrimą, nurodant konkrečias informacijos teikimo ribas (teikti informaciją tokia apimtimi, kad nebūtų pažeista asmens nekaltumo prezumpcija, kad nebūtų paviešinti nukentėjusiojo ir liudytojų duomenys, jų parodymai bei atskleista informacija, sudaranti asmens privatų gyvenimą), bet ir viešosios informacijos rengėjas. Iš aptariamo žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo turinio matyti, kad buvo konstatuoti kiti viešosios informacijos rengėjo padaryti pažeidimai, kurie nesusiję su nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. Taigi, priešingai nei tvirtina kasatorius, nėra visiškai jokio pagrindo abejoti prokuroro nešališkumu. Pastebėtina, kad kitų argumentų, be nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, nenurodė ir kasatorius.

Taip pat nėra pagrindo teiginiui, kad, leidus išplatinti ikiteisminio tyrimo medžiagą, buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnio reikalavimas, nes, išplatinus duomenis apie atliktą ikiteisminį tyrimą, liudytojams iš anksto buvo suformuota neigiama nuomonė apie kaltinamąjį, todėl jis negalėjo įgyvendinti savo teisės ir tinkamai apklausti kaltinimo liudytojus. Pastebėtina, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, liudytojai apklausiami apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti. Bylą nagrinėjant teisme, liudytojai parodymus duoda tiesiogiai teismui, jie privalo atsakyti į proceso dalyvių klausimus. Tuo atveju, jei liudytojo parodymai, duoti teisme, skiriasi nuo parodymų, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, teismas paskelbia jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paklausia, dėl kokių priežasčių jie pakito. Susipažinus su pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolu, nebuvo nustatyta nė vieno atvejo, kad liudytojas parodymų pakeitimą būtų motyvavęs tuo, jog, susipažinus su spaudoje paviešintais duomenimis apie bylą, pakito ir jo parodymų turinys, nuomonė apie kaltinamąjį. Taigi ir šie skundo argumentai nepagrįsti. Be abejo, žiniasklaidos platinama informacija turi didelę įtaką visuomenės nuomonei, tačiau net iš pirmiau nurodyto žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo akivaizdu, kad aptariamame straipsnyje nebuvo teiginių kaip nors pažeidusių V. M. nekaltumo prezumpciją. O tvirtinimui, kad aptariami straipsniai turėjo įtakos ir teismo nešališkumui, visiškai nėra jokio pagrindo – jis vertintinas kaip deklaratyvus, todėl papildomai neaptarinėtinas.

Nepagrįstas yra ir kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinių skundų argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis), kad šios instancijos teismas iš esmės apsiribojo nuosprendžio motyvų pakartojimu, nepasisakė dėl kasaciniame skunde nurodytų įrodymų bei nuteistojo skundo konkrečių argumentų. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nebuvo išsakyta prašymų dėl įrodymų tyrimo, nepateikta naujų įrodymų. Taigi šios instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą tiek, kiek to buvo prašoma pateiktuose skunduose, įvertinęs tą medžiagą, kuri buvo vertinama ir pirmosios instancijos teisme, t. y. papildomi duomenys nebuvo tiriami. Susipažinus su skundžiama nutartimi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau tai, kad teismas nepasisakė dėl kai kurių neesminių apeliacinių skundų argumentų, nėra pagrindo laikyti apeliacinės instancijos teismo sprendimo nepagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl skundo argumentų, susijusių su nekaltumo prezumpcijos ir teismo nešališkumo principų, teisės į gynybą pažeidimu

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog žiniasklaidoje apie kasatoriaus kaltumą pasisakytų valstybės pareigūnai; jokių pareiškimų šiuo aspektu nepadarė ir bylą nagrinėję teisėjai (Butkevičius v. Lithuania, no. 48297/99, decision of 26 March 2002).

Byloje nėra jokių duomenų, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai turėjo išankstinę nuomonę apie kaltinamojo kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad liudytojai galėjo pasinaudoti ir pasinaudojo vieša informacija tam, kad duotų nuteistojo V. M. atžvilgiu kitokius parodymus, negu buvo davę ikiteisminio tyrimo metu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamojo posėdžio metu perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, šie juos patvirtino. Specialistai teisme patvirtino duotas išvadas. Nuteistasis V. M., padedamas gynėjo, aktyviai dalyvavo procese: uždavinėjo liudytojams, nukentėjusiajam ir specialistams klausimus (beje, kaltinamojo gynėjas kai kuriems liudytojams uždavė klausimą, ar jie skaitė publikaciją spaudoje), taigi aiškinosi svarbias jiems aplinkybes, teikė prašymus, kurių didžiąją dalį teismas patenkino, reiškė nušalinimus teisėjui ir prokurorui, kurie motyvuotais sprendimais atmesti. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad teismo proceso metu buvo varžoma nuteistojo V. M. teisė į gynybą. EŽTT sprendime dėl priimtinumo byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, decision of 11 January 2000) pažymėjo, kad aktualių įvykių nušvietimas spaudoje yra naudojimasis saviraiškos laisve, kurią garantuoja Konvencijos 10 straipsnis. Aktyvios spaudos kampanijos, susijusios su procesu, atveju lemiamas dalykas yra ne subjektyvūs kaltinamojo būgštavimai dėl išankstinio nusistatymo nebuvimo, kurio reikalaujama iš bylą nagrinėjančių teismų, kad ir kaip jie būtų suprantami, bet tai, ar konkrečiomis bylos aplinkybėmis jo baimė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta. Kasatorius skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kaip dėl žiniasklaidoje pateiktos informacijos galėjo būti paveikti abiejų instancijų teismai ar bylos liudytojai.

Nepagrįsti ir kiti kasatoriaus teiginiai dėl teismo šališkumo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-414/2010; EŽTT sprendimai Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; kaip naujesnį šaltinį žr. Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti nei kokio nors konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą, nei daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Kaltinamasis V. M. ir jo gynėjas pareiškė nušalinimą pirmosios instancijos teismo teisėjui motyvuodami tuo, kad jis yra šališkas dėl to, kad atmetė daugumą pareikštų prašymų, netenkino prokurorui pareikšto nušalinimo. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartimi pareikštas nušalinimas teisėjui netenkintas, nesant BPK 58 straipsnyje nustatytų nušalinimo pagrindų. Iš bylos duomenų matyti, kad visi kaltinamojo ir jo gynėjo prašymai buvo apsvarstyti, dėl jų pasisakyta ir priimtos motyvuotos nutartys.

Dėl kaltinimo aiškumo

Kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad V. M. veiksmai inkriminuotame kaltinime nurodyti netiksliai, nes jis nesiskundė, kad jį būtų kėsinęsi nužudyti, t. y. padaryti labai sunkų nusikaltimą, nėra pagrindas konstatuoti, jog formuluojant kaltinimus būtų padarytas esminis BPK pažeidimas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš tiesų V. M., pranešdamas apie padarytą nusikalstamą veiką, nenurodė, kokio pavojingumo veika jo atžvilgiu padaryta, to nereikalauja ir BPK normos. Pagal kokį BK straipsnį turi būti kvalifikuojama pareiškime nurodyta nusikalstama veika, sprendžia ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, ikiteisminiam tyrimu vadovaujantis prokuroras. Patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 236 straipsnį lemia ne tai, ar, įskundžiant, pranešant apie nebūtą nusikaltimą, veika yra kaip nors kvalifikuojama (nurodomas konkretus BK straipsnis ar jo dalis), o tai, kad įskundžiant (pateikiant pranešimą) yra suvokiama, jog dėl melagingai nurodytų faktų turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. V. M. pranešė, kad į jį buvo šaudoma ir, esant padarytiems šautiniams sužalojimams, buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir vienas pagal BK 233 straipsnį dėl poveikio nukentėjusiajam asmeniui. Atliekant ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis bylos duomenimis, taip pat ir V. M. parodymais, R. S. O. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kaltinamojo V. M. teisės niekaip nebuvo pažeistos kaltinamajame akte nurodžius, kad, pateikiant neteisingą informaciją (duodant melagingus parodymus), buvo kaltinama labai sunkaus nusikaltimo padarymu, nes būtent dėl tokio nusikaltimo galimo padarymo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal V. M. parodymus. V. M. nuteistas už tai, kad davė melagingus parodymus, jog į jį buvo šaudoma. Kaltinamojo akto teiginiai apie kaltinimus sunkaus nusikaltimo padarymu, jokios įtakos apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui turėti negalėjo, kaltinamojo teisės į gynybą niekaip nesuvaržė.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Iš bylos duomenų matyti, kad analogiški argumentai dėl surinktų įrodymų vertinimo buvo pateikti nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose. Todėl tokie skundo argumentai, nesiejant jų su esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais, paliekami nenagrinėti.

Kadangi įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, kasacinės instancijos teismas dėl įrodymų gali pasisakyti tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrinti, ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo (teismas vertino tik kaltinančius V. M. duomenis, o teisinančių pakankamai neįvertino arba iš viso nevertino, kaltę grindė netiesioginiais įrodymais ir prielaidomis, nevertino R. K. telefoninio pokalbio, vykusio 2007 m. sausio 25 d. 22.46:51 val.) nepagrindžia jokių išvadų apie teismų padarytas teisės taikymo klaidas tiriant ir vertinant įrodymus. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, t. y. apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, specialistus, perklausė telefoninius pokalbius, perskaitė bylai nagrinėti reikšmingus dokumentus, juos išanalizavo, palygino ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad kasatoriaus nurodytas telefoninis pokalbis tarp R. K. ir A. A. teisiamojo posėdžio metu buvo perklausytas, proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis bei jo gynėjas, aiškinosi pokalbio aplinkybes, uždavė klausimų liudytojai R. K. ir nukentėjusiajam R. S. O. Taigi teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais (BPK 301 straipsnio 1 dalis) ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įvertintais įrodymais, o ne prielaidomis. Nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti – V. M. teisinantys – įrodymai. Šioje nutartyje jau minėta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo nešališkas, tačiau teismo nešališkumą ir kartu išsamų bylos duomenų tyrimą patvirtina ir šios aplinkybės: pirmosios instancijos teisme po baigiamųjų kalbų buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir dar kartą kaip liudytoja apklausta tyrėja G. G., taip pat į teismo posėdį iškviestas ir apklaustas tyrėjas E. Ž.; patikslintas kaltinimas, viena aplinkybė iš jo pašalinta; įvertinus visas bylos aplinkybes, veika kvalifikuota kaip tęstinė pagal vieną BK straipsnį – 236 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą apeliacinių skundų ribose, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl V. M. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų – byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus, kurie, beje, analogiški kasacinio skundo argumentams – dėl įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, procesinių pažeidimų, tarp jų ir dėl teisės į teisingą ir nešališką teismą – yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Kasatorius skunde nenurodė, kokių konkrečiai argumentų teismas neišnagrinėjo (išskyrus dėl prokuroro ir teismo šališkumo).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami surinktus įrodymus ir nustatydami faktines aplinkybes, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.