Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Šiukšta rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo V. V. gynėjo Ato Molio skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria trims mėnesiams pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamojo V. V. turtą – pinigus (8 900 Eur), kratos metu rastus ir paimtus jo gyvenamojoje vietoje, nustatant visišką nuosavybės teisių apribojimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kita ko, V. V. kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas organizuotoje grupėje, organizavo prekybą žmonėmis; veikdamas organizuotoje grupėje organizavo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi siekiant turtinės ir kitokios asmeninės naudos, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė, juridinis ir fizinis asmenys; organizavo trukdymą prokurorams, ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su ikiteisminio tyrimo atlikimu susijusias pareigas; organizavo melagingų parodymų davimą. Šiais veiksmais V. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje; 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje; 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje; 24 straipsnio 4 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat V. V. kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas organizuotoje grupėje, organizavo rengimąsi sužalojant sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą dėl jo tarnybos pareigų vykdymo ir organizavo neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 21 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 10 punkte; 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 167 straipsnio 1 dalyje.

3. Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, ikiteisminio tyrimo metu Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2017 m. gegužės 9 d. nutarimu buvo laikinai apribota V. V. nuosavybės teisė į pinigus ? 8 900 Eur ? rastus ir paimtus kratos metu jo gyvenamojoje vietoje, uždraudžiant valdyti, naudoti, disponuoti šiais pinigais ir turto saugotoju paskiriant Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis laikino V. V. nuosavybės teisės apribojimo terminas į pirmiau nurodytą turtą buvo ne kartą pratęstas. Skundžiama nutartimi šis terminas pratęstas dar trims mėnesiams, termino pradžią skaičiuojant nuo 2021 m. lapkričio 9 d. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aptariamos procesinės prievartos priemonės terminas tęsiamas neišnykus jos taikymo pagrindams, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą.

II. Skundo argumentai

4. Skunde kaltinamojo V. V. gynėjas Atas Molis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties dalį, susijusią su laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimu neva į V. V. turtą – 8 135 Eur sumą, ją grąžinant A. V..

5. Skunde nurodoma, kad įvertinus nutarties motyvus, manytina, jog ji savo turiniu yra formali, jos motyvai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, kurios jau pačios savaime paneigia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio 1 dalyje, BK 72 straipsnyje numatytų pagrindų buvimą ir jų taikymą, todėl nutarties dalis dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo į 8 135 Eur turi būti panaikinta, o klausimas išspręstas iš esmės.

6. Gynėjo teigimu, bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad 2017 m. gegužės 4 d. kratos metu rasta ir paimta pinigų suma – 8 135 Eur – V. V. nepriklauso. Dalis šios pinigų sumos – 5 000 Eur – asmenine nuosavybės teise priklauso A. V., o 3 135 Eur (1 845 Eur +1 290 Eur) priklauso vaikams, kurie sutaupė šiuos pinigus per tam tikrą laikotarpį. Anot gynėjo, pastarąją aplinkybę patvirtina ir tai, kad šios pinigų sumos buvo rastos skirtingose piniginėse, o kratos atlikimo metu tiek V. V., tiek A. V. nurodė, kad tai yra jų vaikų sutaupyti pinigai. Skunde teigiama, kad pirmiau nurodytų pinigų sumų kilmė byloje yra nustatyta, tai yra teisėtu būdu gautos lėšos, kurios niekaip nėra susijusios su nagrinėjamoje byloje tiriamomis nusikalstamomis veikomis ir kaltinamaisiais. Pasak gynėjo, šios aplinkybės patvirtina, kad šią dieną byloje yra tęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į turtą, kuris nepriklauso kaltinamajam V. V., niekaip nėra susijęs su nagrinėjama baudžiamąja byla ar joje dalyvaujančiais asmenimis. Gynėjas pažymi, kad A. V. nei kratos atlikimo metu, nei šiuo metu nėra sudariusi santuokos su V. V.. Taigi jie nevaldo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir A. V. jai ar vaikams priklausančiu turtu jokiu būdu neatsako už V. V. inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

7. Gynėjas taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje buvo atliktas kaltinamojo V. V. pajamų (išlaidų), įgyto turto tyrimas ir surašyta 2019 m. birželio 19 d. turto tyrimo pažyma, kurioje nustatyta, kad V. V. teisėtai gautos pajamos viršijo išlaidas, turtas įgytas teisėtomis pajamomis, todėl turto tyrimas baigtas ir nėra pagrindo pradėti kitos galbūt padarytos nusikalstamos veikos tyrimo ar išplėstinio turto konfiskavimo procedūros.

8. Gynėjo teigimu, nepaisant to, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu yra perduota pirmosios instancijos teismui, sprendžiant klausimą dėl skundžiamos nutarties teisėtumo, būtina nustatyti, ar V. V. apskritai galėjo gauti kokias nors pajamas iš jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, kurios galėtų sudaryti dalyką ir pagrindą skundžiamos nutarties priėmimui. Gynėjo teigimu, net ir pripažinus V. V. kaltu dėl visų jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, tai nesudarytų pagrindo konstatuoti, kad 8 135 Eur yra šių nusikaltimų rezultatas, t. y. objektas, kuris galėtų būti konfiskuojamas vadovaujantis BK 72 straipsniu.

9. Skunde nurodoma, kad įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad jos taip pat pagrindžia reiškiamą prašymą panaikinti skundžiamos nutarties dalį dėl laikino V. V. nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo į 8 135 Eur ir grąžinti šią pinigų sumą teisėtiems šių lėšų savininkams, kaip neatitinkančią jokio BK 72 straipsnyje, 72³straipsnyje nustatyto konfiskuotino turto požymio.

10. Cituodamas BK 72 straipsnio, 72³straipsnio nuostatas gynėjas pažymi, kad bet kokia procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma tik esant įstatyme numatytiems pagrindams, sąlygoms ir tik tokios apimties ir tokį laikotarpį, kiek tai yra neišvengiama proceso tikslams pasiekti. Nei viena procesinė prievartos priemonė negali būti taikoma vien formaliais pagrindais.

11. Anot gynėjo, nagrinėjamoje byloje iš V. V. gali būti konfiskuota ne didesnė, kaip 765 Eur pinigų suma, kuri 2017 m. gegužės 4 d. kratos metu buvo rasta ir paimta jo naudotame automobilyje Š. S.. Tuomet kaltinamasis paaiškino, kad tai yra jam asmenine nuosavybės teise priklausantys pinigai, kuriuos jis uždirbo darbe. Skunde akcentuojama, kad byloje nėra ketinama reikšti civilinį ieškinį, taip pat nėra BK 72³straipsnyje numatytų išplėstinio turto konfiskavimo taikymo pagrindų, o ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti taikomas tik 765 Eur sumai.

12. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.

13. Kaltinamojo V. V. gynėjo skundas atmetamas.

III. Lietuvos apeliacinio teismo argumentai ir išvados

14. Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria trims mėnesiams pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į V. V. gyvenamojoje vietoje kratos metu rastą ir paimtą turtą – 8 900 Eur, yra teisėta ir pagrįsta. Žemesnės instancijos teismas, nagrinėdamas procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – termino pratęsimo klausimą, įvertino visas šio klausimo teisingam išsprendimui teisiškai reikšmingas aplinkybes, BPK 151 straipsnio nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo nepažeidė.

15. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK įtvirtintų procesinių prievartos priemonių rūšių. Laikino nuosavybės teisės apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo pagrindai ir sąlygos nustatyti BPK 151 straipsnyje. Vadovaujantis minėto straipsnio 1 dalimi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų: kai reikalinga užtikrinti civilinį ieškinį arba kai reikalinga užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas (BPK 151 straipsnio 7 dalis).

16. V. V. šioje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas dviejų labai sunkių, vieno sunkaus ir trijų nesunkių nusikaltimų padarymu (BK 11 straipsnis). Byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra užfiksuoti nukentėjusiojo, liudytojų parodymuose, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, apžiūros protokoluose ir kituose rašytiniuose duomenyse. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo, termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Aukštesnės instancijos teismas nesprendžia asmens kaltės klausimų. Visi šie klausimai bus išspręsti pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus joje nuosprendį.

17. Jau buvo minėta, kad skundžiama nutartimi procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas, V. V. paskirtas 2017 m. gegužės 4 d. kratos metu jo gyvenamojoje vietoje rastam ir paimtam turtui – 8 900 Eur ? siekiant užtikrinti byloje galimą turto konfiskavimą. Kaltinamojo V. V. gynėjas savo skundą grindžia tuo, kad didžioji pirmiau nurodytos pinigų sumos dalis – 8 135 Eur – asmeninės nuosavybės teise priklauso ne V. V., o jo buvusiai sutuoktinei A. V. ir jų vaikams. Skunde taip pat akcentuojami ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklaustos A. V. parodymai, kur ji teigia turėjusi savo asmeninių pajamų ir patvirtina, kad kratos metu rasti ir paimti 5 000 Eur nuosavybės teise priklauso jai, o piniginėse buvę pinigai – jos ir kaltinamojo vaikams. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamasis yra išsiskyręs, kartu su buvusia sutuoktine gyveno tik dėl vaikų, todėl V. V. ir A. V. priklausantis turtas negali būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, todėl skundžiama nutartimi yra nepagrįstai laikinai apribota nuosavybės teisė į kratos metu rastus 8 135 Eur.

18. Su šiais argumentais sutikti negalima. Skundo nagrinėjimui pateiktos bylos duomenimis nustatyta, to neneigia ir patys V. V. bei A. V., kad kaltinamasis gyveno name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuriame 2017 m. gegužės 4 d. buvo atlikta krata. Iš liudytojos A. V. parodymų matyti, kad, nors jos ir V. V. santuoka buvo nutraukta, kaltinamasis ne tik nepakeitė savo gyvenamosios vietos, bet ir toliau naudojosi visomis namo patalpomis, kuriose galėjo būti tiek jam, tiek jo sutuoktinei priklausantis turtas. 2017 m. gegužės 4 d. kratos protokolu nustatyta, kad 5 000 Eur buvo rasti virtuvėje ant lentynos. Kartu su pinigais virtuvėje buvo rasti ir paimti kiti su galbūt neteisėtai kaltinamojo vykdyta veikla susiję daiktai (elektroninės svarstyklės, vakuumavimo įrenginys, 18 plėvelės rulonų). Nagrinėjamoje byloje V. V. nėra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tačiau šie duomenys yra glaudžiai susiję su šioje byloje tiriamais įvykiais ir vertinant V. V. taikomos procesinės prievartos priemonės teisėtumo klausimą į juos būtina atsižvelgti. Juo labiau, kad duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teigdama, kad 5 000 Eur yra jos asmeninė nuosavybė ir buvo gauti iš namo nuomos praeitais metais, A. V. negalėjo detaliau paaiškinti daugelio aplinkybių: negalėjo nurodyti jokių nuomininkų asmens duomenų; nurodė, kad jai būdavo visą laiką mokama tik grynais pinigais; negalėjo nurodyti kur laikydavo gautus grynuosius pinigus; taip pat atsisakė atsakyti į klausimą kiek pinigų ji vidutiniškai išleidžia per mėnesį. Esant šioms aplinkybėms, negalima sutikti su gynėjo teiginiu, kad bylos duomenys leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog skunde minima pinigų suma nuosavybės teise V. V. nepriklauso ir niekaip nėra susijusi su nagrinėjamoje byloje tiriamais įvykiais. Apklausiama kaip liudytoja A. V. taip pat nurodė, kad kratos metu piniginėse rastos lėšos yra jos ir kaltinamojo vaikų sutaupyti pinigai, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Visos šios pirmiau nurodytos aplinkybės bus tiriamos, analizuojamos bei įvertintos bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme. Šioje proceso stadijoje nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu laikinai apriboti kaltinamojo V. V. nuosavybės teisę į visą jo gyvenamojoje vietoje kratos metu rastą ir paimtą turtą – 8 900 Eur, tarp jų ir į 8 135 Eur, kuriuos skunde prašoma grąžinti A. V..

19. Teigdamas, kad V. V. nuosavybės teisė yra ribojama tam nesant teisinio pagrindo, gynėjas taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje apskritai nėra nustatyta, kad egzistuoja kažkokios piniginės lėšos, kurios galėtų būti vertinamos kaip kaltinamajam inkriminuotų nusikaltimų rezultatas, t. y. turto objektas, kuris galėtų būti konfiskuojamas vadovaujantis BK 72 straipsniu. Šie argumentai taip pat nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad motyvuodamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog V. V. gyvenamojoje vietoje rasti pinigai gali būti ne tik nusikaltimo rezultatu, bet ir jam inkriminuojamų nusikaltimų – piktnaudžiavimo tarnyba, trukdymo tyrimui – padarymo priemone. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, toks turtas gali būti laikomas konfiskuotinu turtu. Taigi, priešingai nei nurodo gynėjas, skundžiama nutartis priimta laikantis įstatymo reikalavimų ir esant pagrindui manyti, kad kaltinamojo gyvenamojoje vietoje rasti ir paimti pinigai gali atitikti BK 72 straipsnyje numatyto konfiskuotino turto požymius.

20. Skunde taip pat keliamas ir taikomos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo klausimas. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK įtvirtintų tikslų – užtikrinti byloje galimą turto konfiskavimą. Atsižvelgiant į kaltinamajam V. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamojo gyvenamojoje vietoje kratos metu rastam turtui negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymas. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė varžo kaltinamojo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikė ir kaltinamojo gynėjas. Be to, nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik šios prievartos priemonės taikymas taps netikslingas. Esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad kaltinamajam V. V. paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo, taikymas yra proporcingas, o skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo V. V. gynėjo Ato Molio skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.