Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-957-657/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-08
Bylos Nr.: e2A-957-657/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-15592-2016-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Nerijus Meilutis, Žibutė Budžienė
Atsakovas: UAB „Varnių Piras“
Ieškovas: E. B.
Advokatai: Aurelijus Gruodis, Vidmantas Stonkus

Civilinė byla Nr. e2A-957-657/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15592-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.3.6.; 2.6.29.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio, Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Varnių Piras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei UAB „Varnių Piras“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Varnių Piras“ 11 295,18 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015 ieškovui priteisė iš UAB „Varnių Piras“ 73 525,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-467-516/2016 šį sprendimą paliko nepakeistą. Kreipiantis į teismą nurodė 73 525,40 Eur UAB „Varnių Piras“ skolos dydį, nors realiai skola yra 11 295,18 Eur didesnė. Civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015 nebuvo pateiktas 2008 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymas dėl 11 295,18 Eur (39 000,00 Lt) sumos pervedimo UAB „Varnių Piras“, mokėjimo paskirtyje nurodant „apyvartinių lėšų papildymas“. Šią sumą atsakovė privalo grąžinti. Skolos atsiradimo aplinkybės yra tapačios, nurodytoms civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015. Reikalavimo 11 295,18 Eur sumai civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015 nepateikė, kadangi laikė, jog šie pinigai jam buvo duoti sesers A. J., tam, kad pervestų juos UAB „Varnių Piras“. Tačiau sesuo pareiškė, kad pinigus ji ieškovui paskolino asmeniškai, kad yra jai skolingas ir privalo grąžinti. A. J. 2015 m. reikalavimo teisę į šiuos pinigus perleido dabartiniam UAB „Varnių Piras“ direktoriui A. B., kuris kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą prašydamas priteisti šiuos pinigus (civilinė byla Nr. 2-480-339-2015). Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė minėtą sumą A. B., o Šiaulių apygardos teismas 2016 m. vasario 22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-92-372/2016 šį sprendimą paliko nepakeistą.

3. Atsakovė UAB „Varnių Piras“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nuo 1996 m. iki 2014 m. spalio 14 d. buvo atsakovės direktoriumi, tam tikru laikotarpiu ir pats vedė bendrovės buhalterinę apskaitą. Atsakovės viena iš pagrindinių veiklų, generavusių didžiules pajamas, buvo lauko prekyba, kurios metu surenkami pinigai iš pirkėjų neišmušant kasos aparato kvitų, nes to nereikalauja teisės aktai. Šios prekybos metu iš prekiautojų surinkti pinigai turėjo būti įnešami į įmonę kaip įmonės pinigai, tačiau ieškovas šiuos pinigus įnešdavo savo vardu. Būdamas bendrovės direktoriumi, jis suformino eilę kasos pajamų orderių, pagal kuriuos, jis, neva, kaip savo įnešė lėšas į bendrovės sąskaitą. Tokiu būdu bendrovės apskaitoje susidarė didžiulis įsiskolinimas ieškovui. UAB „Skaiveda“ direktorė J. M. atlikusi atsakovės atsargų inventorizaciją ir nustačiusi, jog nėra atsargų už 101 634,86 Lt (29 435,49 Eur), t. y. produkcijos, kuri realiai buvo parduota lauko prekybos metu, tačiau kurią pardavus pajamos į įmonės kasą nebuvo įneštos, dėl ko atsargos nenurašytos, 2013 m. gruodžio 31 d. būklei, šia suma sumažino atsargas ir įsiskolinimą ieškovui. Per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 16 d., kai į atsakovės sąskaitą buvo pervesti pinigai, iki ieškovo atleidimo, ieškovas iš įmonės kasos pasiėmė ne vieną šimtą tūkstančių litų, taip susigrąžindamas atsakovei jo 2008 m. gegužės 16 d. pavedimu pervestus pinigus. Kauno apygardos teismas priteisė tik tą sumą, kurią atsakovė buvo skolinga ieškovui, remiantis bendrovės apskaitos duomenimis. Ieškovui neįrodžius, jog atitinkama prašoma priteisti iš atsakovės skola nebuvo jau anksčiau priteista, ieškovo ieškinys ir šiuo pagrindu turėtų būti atmestas. Ieškovo 2008 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymu pervesti pinigai buvo grąžinti ieškovui jam pačiam vadovaujant atsakovei sumažinus savo skolą 101 634,86 Lt (29 435,49 Eur) sumai, tuo pačiu nurašant atsakovės prekes analogiškai sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui E. B. iš atsakovės UAB „Varnių Piras“ 11 295,18 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 254,00 Eur sumokėtą žyminį mokestį bei 900,00 Eur atstovavimo išlaidas.

5. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015 pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei UAB „Varnių Piras“ dėl skolos priteisimo priteisė ieškovui iš atsakovės 73 525,40 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos ir 1 820,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kauno apygardos teismas nustatė, kad ieškovas paskolinių santykių buvimą įrodinėjo UAB „Piras“ ir UAB „Varnių piras“ 1996 m. gruodžio 3 d. perdavimo – priėmimo aktu, kuriame konstatuotas įsiskolinimas ieškovui 37 000,00 Lt sumai bei kasos pajamų orderių kvitais. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė piniginių lėšų, kaip paskolos, perdavimą atsakovei, o atsakovė neįrodė, kad gautus pinigus, kaip paskolą, grąžino ieškovui. Ieškovas ieškinį grindžia tais pačiais argumentais, kurie jau kartą teismo buvo įvertinti ir nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Iš byloje esančio 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymo matyti, jog ieškovas į UAB „Varnių Piras“ sąskaitą įmokėjo 39 000,00 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog tai yra apyvartinių lėšų papildymas. Aplinkybė, jog įmokėtų pinigų paskirtis nenurodyta kaip paskola, nepaneigia ieškovo tvirtinimo, kad ir šiuo Mokėjimo nurodymu jis, nors ir neturėdamas pareigos grąžinti, kokias nors sumas atsakovei, šiuos pinigus sumokėjo atsakovei. Todėl E. B. 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymu UAB „Varnių Piras“ pervesta 39 000,00 Lt pinigų suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „apyvartinių lėšų papildymas“, laikytina paskolos perdavimu atsakovei. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad šiuo ieškiniu prašoma priteisti suma galimai jau yra priteista Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015. Iš prijungtos civilinės bylos nustatyta, kad 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymas 39 000,00 Lt sumai teismui nebuvo pateiktas. Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendime konstatavo, jog E. B. nepateikė į bylą įrodymų, kad gautas iš A. J. pinigines lėšas panaudojo UAB „Varnių Piras“ veiklai vystyti, todėl priteisė iš E. B. A. B. 16 272,01 Eur skolą. Šioje byloje ieškovas įrodinėjo, jog būtent iš UAB „Varnių Piras“ akcininkės A. J. gautas lėšas – 39 000,00 Lt jis įmokėjo į įmonės sąskaitą, tačiau Telšių rajono apylinkės teismui šias lėšas priteisus A. B., UAB „Varnių Piras“ liko skolinga ieškovui. Šių aplinkybių atsakovė nenuginčijo. Teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė pinigų gavimo teisėtumo, nepateikė jokių dokumentų, kurie būtų suteikę atsakovei teisę gauti iš ieškovo ginčo sumą. Todėl 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodyme nurodyta 39 000,00 Lt pinigų suma atsakovės yra gauta ir negrąžinta skola ieškovui. Atsakovė paskolos grąžinimo faktą grindžia 2013 m. sausio 1 d. užskaita Nr. 130101-1, kurioje nurodyta, kad šiuo užskaitymo susitarimu užskaitomi tarpusavio debetiniai likučiai ir kreditiniai įsiskolinimai. Be to, atsakovė nesutikimą su ieškiniu grindė ir ta aplinkybe, jog į bylą pateikti Sąskaitų išrašai patvirtina, kad ieškovas iš įmonės sąskaitos ne kartą išėmė grynuosius pinigus, todėl galimai 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymu įmokėti pinigai yra būtent iš įmonės sąskaitų paimti pinigai. Teismas šiuos atsakovės atsikirtimus vertino kritiškai, kadangi šiuo metu Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-967-856/2016, kurioje atsakovė yra pareiškusi 61 126,59 Eur reikalavimą ieškovui ir šį reikalavimą grindžia būtent minėtais Sąskaitų išrašais bei 2013 m. sausio 1 d. užskaita Nr. 130101-1. Atsakovė nepagrįstai šioje byloje savo argumentus įrodinėjo aplinkybėmis, kurios yra įrodinėjamos kitoje civilinėje byloje. Šioje byloje atsakovė nepateikė konkretaus įrodymo, kad 2008 m. gegužės 16 d. atlikdamas Mokėjimo nurodymą ieškovas turėjo pareigą 39 000,00 Lt sumą įmokėti į atsakovės sąskaitą, kad atsakovė turėjo reikalavimo teisę į ieškovą tokiai sumai ar kad atsakovė įmokėtą sumą būtų grąžinusi ieškovui. Atsakovė neįrodė ir aplinkybės, jog ieškovas 39 000,00 Lt pinigines lėšas į įmonės sąskaitą įmokėjo būtent iš įmonės sąskaitų paimtų lėšų. Ieškovas įrodė piniginių lėšų kaip paskolos perdavimą atsakovei, tačiau atsakovė neįrodė skolos ar jos dalies grąžinimo, todėl yra pagrindas ieškinio reikalavimą tenkinti. Piniginės prievolės netinkamo vykdymo faktas byloje nustatytas, todėl ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Varnių Piras“, atstovaujama advokato Aurelijaus Gruodžio prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme; į teismo posėdį iškviesti ir liudytoja apklausti J. M., dirbančią UAB „Skaiveda“; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatas ir vertino kaip prejudicines ne kitoje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, bet kitoje byloje teisinių santykių kvalifikavimą ir tam tikrų faktinių aplinkybių įvertinimą kitoje byloje tiesiogiai taikė ir šioje byloje. Teismas analogiškai kvalifikavo šioje byloje ieškovo pateiktą 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymą ir sprendė, jog šiuo pavedimu taip pat buvo sudaryta paskolos sutartis, nors šiuo atveju byloje nėra pateiktos jokios UAB „Skaiveda“ buhalterinės pažymos, kuri buvo pagrindas priteisti ieškovui skolą nagrinėtoje byloje. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė ieškovui 2014 m. lapkričio 22 d. buvo skolinga 73 525,40 Eur (253 868,51 Lt), ir tai patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl aplinkybės dėl skolos dydžio iš naujo negalėjo būti nustatinėjamos.

Atsiliepimas

1.2. Atsakovė neginčija fakto, jog ieškovas 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymu pervedė 39 000,00 Lt į atsakovės atsiskaitomąją sąskaitą, tačiau teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog šalis sieja paskolos teisiniai santykiai. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė, kaip paskolos gavėjas, įsipareigojo grąžinti tokią pat pinigų sumą ieškovui. Ieškovas nėra pateikęs jokių įrodymų, jog atitinkamos lėšos buvo panaudotos bendrovės (atsakovės) reikmėms ar jai grąžintos. Šioje byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai – išrašai iš banko sąskaitų, kurie neginčijamai patvirtino, jog ieškovas iki lėšų pervedimo į bendrovės sąskaitą 2008 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymu nuo atsakovės sąskaitų buvo nusiėmęs grynaisiais 148 400,00 Lt (42 979,61 Eur). Be to, po mokėjimo nurodymo atsakovas susigrąžino 101 634,86 Lt (29 435,49 Eur) (2013 m. sausio 1 d. Užskaita Nr. 130101-1). Ieškovo 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymas turi būti vertinamas kaip dalis anksčiau nuo sąskaitos nuimtų lėšų gražinimas. Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkant UAB „Skaiveda“, be jokių pateisinančių dokumentų apskaitoje 55 515,67 Lt (16 078,45 Eur) suma buvo padidinta atsakovės skola ieškovui.

1.3. Teismas pažeidė ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 str.). Teismas turi daryti išvadas ne iš kokio nors vieno konkretaus įrodymo, bet iš įrodymų visumos, todėl visiškai nepagrįstai ir neteisėtai atsakovės atsikirtimus, kurie paremti įrodinėjamomis faktinėmis aplinkybės vertino kritiškai dėl to, jog tam tikros aplinkybės yra įrodinėjamos ir kitoje civilinėje byloje. Įstatymas nenumato, jog teismas galėtų atmesti kokius nors argumentus, vien dėl to, jog atitinkami argumentai yra įrodinėjami ir kitoje byloje. Teismas visiškai nepagrįstai iš atsakovės reikalavo pateikti konkretų įrodymą, net neįvardindamas, kas tai per įrodymas, kad 2008 m. gegužės 16 d. atlikdamas Mokėjimo nurodymą ieškovas turėjo pareigą 39 000,00 Lt sumą įmokėti į atsakovės sąskaitą, kad atsakovė turėjo reikalavimo teisę į ieškovą tokiai sumai ar kad atsakovė įmokėtą sumą būtų grąžinusi ieškovui. Ieškovas neperdavė atsakovei jos finansinių ir apskaitos dokumentų už laikotarpį iki 2011 m. sausio 1 d. ir šiuos dokumentus buvo prašoma teismo išreikalauti iš ieškovo, tačiau teismas nei šio atsakovo prašymo, nei prašymo liudytoja apklausti J. M. netenkino.

1.4. Teismas atsisakydamas priimti atsakovės priešieškinį pažeidė CPK 143 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio egzistuoja tarpusavio ryšys ir juos nagrinėjant kartu būtų galima greičiau ir teisingiau išnagrinėti ginčus. Vien ta aplinkybė, jog teismas atsisakė vertinti atsakovės argumentus, dėl to, jog jie nagrinėjami kitoje byloje, patvirtina atitinkamo ryšio egzistavimą. Be to, dėl to, jog teismas atsisakė vienoje byloje nagrinėti ieškinį ir priešieškinį, tas pačias faktines aplinkybes du teismai gali įvertinti skirtingai.

Žemesnės instancijos teismas

7. Su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė naujus įrodymus – E. B. 2014 m. lapkričio 14 d. paaiškinimą, 2015 m. sausio 7 d. liudytojo apklausos protokolą, 2015 m. lapkričio 17 d. J. M. liudytojo apklausos protokolą, 2011 m. sausio 1 d. buhalterinę pažymą Nr. BUHPAZ2011, Paaiškinimą prie buhalterinės pažymos, ieškovo deklaracijas – ir prašė juos prijungti prie bylos. Nurodė, kad teismas nepagrįstai atsisakė šiuos įrodymus priimti, kaip nesusijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, todėl iškilo būtinybė juos pateikti po teismo sprendimo priėmimo.

Atsiliepimas

8. Ieškovas E. B. atstovaujamas advokato Vidmanto Stonkaus atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad tiek šioje byloje, tiek Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015 dalyvauja tie patys asmenys ir pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, kaip ir šioje byloje, ir įrodinėjamas faktas reikšmingas abiejose bylose, todėl prejudicialumo taisyklės nebuvo pažeistos. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių ir dokumentų, kuriais grindžiamas apelianto ieškinys civilinėje byloje Nr.e2-369-856/2017 Šiaulių apygardos teisme. Teismas nepažeidė bylos nagrinėjimo ribų. Teigdamas, kad teismas nevertino nustatytos prejudicinės aplinkybės, kad atsakovė ieškovui 2014 m. lapkričio 22 d. buvo skolinga tik 73 525,40 Eur, apeliantas reiškia priešingą nuomonę savo paties kitiems apeliacinio skundo argumentams ir prejudiciniais pripažįsta tik sau naudingus Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015 nustatytus faktus ir aplinkybes. Kadangi nagrinėjant šią bylą, atsakovė buvo pareiškusi ieškinį Šiaulių apygardos teismui, todėl visiškai pagrįsta, kad teismas nevertino nuimtų nuo sąskaitos pinigų kaip E. B. pareigos grąžinti atitinkamas lėšas. Nesutiktina, kad teismas nevertino faktinės aplinkybės, jog ieškovas neperdavė atsakovei jos finansinių ir apskaitos dokumentų už laikotarpį iki 2011 m. sausio 1 d. Apelianto teisės dėl priešieškinio nepriėmimo nėra pažeistos, nes jos ginamos Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-369-856/2017. Teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo ribas, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigas, pagrįstai atsisakė prijungti teiktus ir prašomus išreikalauti įrodymus bei atsisakė apklausti liudytoja J. M., ir nurodė, kad teismas neatlieka viso UAB „Varnių Piras“ tyrimo. Nėra pagrindo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teismas tinkamai taikė procesinės teisės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kvalifikuodamas paskolinius santykius, todėl nėra pagrindo sprendimo panaikinimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

10. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė E. B. 2014 m. lapkričio 14 d. paaiškinimą, 2015 m. sausio 7 d. liudytojo apklausos protokolą, 2015 m. lapkričio 17 d. J. M. liudytojo apklausos protokolą, 2011 m. sausio 1 d. buhalterinę pažymą Nr. BUHPAZ2011, Paaiškinimą prie buhalterinės pažymos, ieškovo deklaracijas ir prašė juos prijungti prie bylos. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, todėl iškilo būtinybė pateikti juos su apeliaciniu skundu, susipažinus su pirmos instancijos teismo sprendimu.

11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis: 1) ar pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) ar įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, pagal kasacinio teismo išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015).

12. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; kt.).

13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės teikiami įrodymai nepriimtini, nes jais siekiam įrodinėti aplinkybes, kurios nagrinėjamos civilinėje byloje nagrinėjamoje Šiaulių apygardos teisme.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

14. Apeliantė UAB „Varnių Piras“ apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

15. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimo. Šalių pozicijos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Žodinio proceso būtinybę ieškovė argumentuoja tuo, kad reikia prijungti teikiamus dokumentus ir apklausti liudytoją. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodyta priežastis nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl apeliacinio skundo esmės

16. Byloje nustatyta, kad ieškovas E. B. 2008 m. gegužės 16 d. į UAB „Varnių Piras“ sąskaitą įmokėjo 39 000,00 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodant, jog tai yra apyvartinių lėšų papildymas. Pirmosios instancijos teismas tai laikė paskolos suteikimu atsakovei.

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų ir prejudicinę reikšmę turinčių faktų

17. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, jog ginčas byloje kilęs dėl lėšų perdavimo (paskolos suteikimo) UAB „Varnių Piras“, sprendė, kad pareikštiems reikalavimams išnagrinėti yra svarbios Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015 nustatytos aplinkybės, susijusios su E. B. suteikiamų paskolų atsakovei faktu ir sprendė, jog jos turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 str.).

18. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu nurodė, jog teismas nepagrįstai iš naujo nekvalifikavo tarp šalių susiformavusių teisinių santykių, nevertino byloje pateiktų įrodymų ir atsakovės nurodytų aplinkybių.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal civilinio proceso teisinį reguliavimą, bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas, ieškinyje nurodydamas ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3407-969/2015; kt.). Nenustatęs, kad byla nedispozityvi, teismas ją nagrinėja neperžengdamas ieškinio reikalavimų ribų, atsižvelgdamas į atsakovo atsikirtimus ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, remdamasis ginčui taikytinų teisės aktų reikalavimais. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą, atsakovo atsikirtimai ar kitų proceso dalyvių išreikštos pozicijos vertintinos tiek, kiek jos susiję su ieškovo apibrėžtu bylos nagrinėjimo dalyku ir pagrindu, bei neįpareigoja teismo spręsti ieškovo ieškinyje nekeliamų klausimų arba klausimų, kurie nesusiję su ginčo esme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644-690/2015).

20. Taigi, spręsdamas byloje iškilusį ginčą, ir kvalifikuodamas šalis siejančius teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kokiu pagrindu ieškovas perdavė pinigus atsakovei, ar atsakovė turėjo pareigą gautą pinigų sumą grąžinti, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas ginčo išsprendimui.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pinigai UAB „Varnių Piras“ buvo perduoti 2008 m. gegužės 16 d. į UAB „Varnių Piras“ sąskaitą įmokant 39 000,00 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodant, jog tai yra apyvartinių lėšų papildymas. Šis mokėjimo nurodymas nebuvo pateiktas nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-1621-273/2015. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ieškovas neturėjo prievolės pervesti pinigus įmonei. Atsakovė neginčija fakto, kad pinigus gavo, todėl teismas sprendė, jog atsakovei nepateikus konkrečių įrodymų, kad 2008 m. gegužės 16 d. atlikdamas Mokėjimo nurodymą ieškovas turėjo pareigą 39000,00 Lt sumą įmokėti į atsakovės sąskaitą, kad atsakovė turėjo reikalavimo teisę į ieškovą tokiai sumai ar, kad atsakovė įmokėtą sumą būtų grąžinusi ieškovui, bei to, jog ieškovas 39000 Lt pinigines lėšas į įmonės sąskaitą įmokėjo būtent iš įmonės sąskaitų paimtų lėšų, yra pagrindas šalių santykius laikyti paskoliniais ir priteisti iš atsakovės skolą ieškovui.

22. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti aplinkybes, susijusias su pinigų pagal mokėjimo nurodymą perdavimą atsakovei yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos nagrinėjimo ribas, iš esmės nustatinėjo ginčui reikšmingas aplinkybes ir jas pagrindė byloje esančiais įrodymais, ir vertino tik tai, ar pagal 2008 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymą perduoti atsakovei pinigai buvo paskola ir ar atsakovė turi prievolę juos grąžinti ieškovui. Visi motyvai glaustai yra išdėstyti skundžiamame teismo sprendime. Tai, kad teismas sprendime tyrė ar šis nurodymas nebuvo pateiktas anksčiau nagrinėtoje byloje, kad teismo sprendime pakartojo kitoje byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas netyrė šioje byloje reikšmingų aplinkybių ir vadovavosi vien tik anksčiau priimtais teismo sprendimais. Teisėjų kolegija pažymi, jog ankstesnėje byloje priimti sprendimai neturi prejudicinės galios šioje byloje, ir nors pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra priešingai, tačiau sprendime išanalizavo visas byloje nustatytas aplinkybes ir savo išvadą pagrindė byloje surinktais įrodymais.

Dėl paskolos

23. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi, paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

24. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad ieškovas negalėjo suteikti tokio dydžio skolos atsakovei, ką patvirtina teikiamos deklaracijos, jog nei turto nei santaupų ieškovas neturėjo. Tačiau su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė neginčija fakto, kad įmonė pinigus gavo.

25. Antra, nagrinėjamo ginčo atveju rašytinė paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, tačiau paskolos suteikimo faktą patvirtina 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymas, kuris nebuvo pateiktas nagrinėjant bylą Nr. e2-1621-273/2015 ir kuris nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikoma, kad pinigų pervedimas, kuriame nurodyta, jog pinigai pervesti kaip paskola, ir atsakovo veiksmai šiuos pinigus priimant reiškia, kad pinigus atsakovas gavo kaip paskolą, nes protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, tokias lėšas priimdamas, suvokia jog tokie pinigus pervedusio asmens veiksmai patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą, o pervestų lėšų priėmimas reiškia įsipareigojimą lėšas grąžinti paskolos davėjui, nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių buvimą, privalo įrodyti, kad pervestų lėšų paskirtis buvo kitokia. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013). Apeliantės argumentai, kad ieškovas neturėjo lėšų suteikti tokio dydžio paskolą įmonei taip pat nėra įrodyti, nes Telšių rajono apylinkės teismas yra konstatavęs, kad 2008 m. gegužės 15 d. A. J. paskolino ieškovui 43 884,00 Lt, o byloje nėra pateikta jokių neginčijamų įrodymų, jog gautas lėšas ieškovas panaudojo savo reikmėms, o ne sekančią dieną , t. y. 2008 m. gegužės 16 d. Mokėjimo nurodymu pervedė įmonei.

26. Apeliantė teigia, kad 2008m. gegužės 16 d. skolą ieškovui grąžino ir tai patvirtina teismui pateikta 2013 m. sausio 1 d. užskaita Nr. 130101-1, kurioje nurodyta, kad šiuo užskaitymo susitarimu užskaitomi tarpusavio debetiniai likučiai ir kreditiniai įsiskolinimai, taip pat į bylą pateikti Sąskaitų išrašai, kurie patvirtina, jog ieškovas iš įmonės sąskaitos ne kartą išėmė grynuosius pinigus. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas 39 000,00 Lt pinigines lėšas į įmonės sąskaitą įmokėjo būtent iš įmonės sąskaitų paimtų lėšų, o ne iš A. J. gautos sumos.

27. Pažymėtina, kad aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, paskolos grąžinimo kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Kaip minėta, paskoliniuose teisiniuose santykiuose aplinkybės dėl piniginių lėšų grąžinimo įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui (apeliantui), tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad 2008 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodyme nurodyta 39 000,00 Lt suma ar jos dalis būtų grąžinti ieškovui. Jokių dokumentų, patvirtinančių paskolos grąžinimą ieškovui apeliantė nepateikė ir iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, nors tokią galimybę turėjo (CPK 314 str.).

28. Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2013 buvo konstatuota, jog byloje nėra įrodyta, kad ieškovas pinigus įmonei pervedė kitokiu pagrindu, pavyzdžiui kaip įsipareigojimų vykdymą, bendro verslo, partnerystės versle, atsiskaitymo už gautas prekes, paslaugas ir pan. Tiek Kauno apygardos, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. birželio 16 d. nutartyje konstatavo, jog tarp šalių susiformavo paskoliniai santykiai, nes nėra nustatyta, kad ieškovas turėjo prievolę sutarties ar kokiu kitu pagrindu pervesti įmonei pinigus. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė prapažįsta faktą, kad pinigus iš E. B. pagal 2008 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymą gavo ir atsakovės skola ieškovui buvo padidinta 16 078,45 Eur (55 515,67 Lt) suma (CPK 187 str.). Šios aplinkybės taip pat vertintinos kaip įsipareigojimo grąžinti ieškovui jai perduotas lėšas buvimą (CK 6.870 str. 1 d.).

29. Pasak atsakovės, civilinėse bylose, sprendžiant dėl skolos priteisimo pagal kitus (analogiškus) mokėjimo nurodymus buvo vertinama ir UAB „Skaiveda“ pateikta pažyma apie skolos dydį, o šioje byloje tokios pažymos nebuvo, kad atsakovė ieškovui papildomai skolinga dar 11 295,18 Eur; be to nebuvo tiriami atsakovės nurodyti faktai ir aplinkybės, kad ieškovas E. B. neperdavė atsakovei buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį iki 2011 m. sausio 1 d.; bei tai, kad iki šios sumos pervedimo į bendrovės sąskaitą nuo 2005 m. buvo nusiėmęs grynais pinigais 42 979,61 Eur (148 400,00 Lt), kas galėtų spręsti, jog ieškovas bendrovei galėjo grąžinti dalį nusiimtų pinigų; teismas nevertino to, kad ieškovas po 2008 m. gegužės 16 d. susigrąžino iš bendrovės 29 634,86 Eur (101 634,86 Lt);

30. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad apeliantės nurodomos aplinkybės dėl dokumentų neperdavimo, lėšų išėmimo iš kasos ir kitų galimai neteisėtų ieškovo veiksmų, buvo nagrinėjamos Šiaulių apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-369-856/2017 pagal UAB „Varnių Piras“ ieškinį atsakovui E. B. dėl nuostolių atlyginimo, todėl apeliantės argumentai dėl priešieškinio nepriėmimo atmestini kaip nepagrįsti.

31. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad šalis siejo paskoliniai santykiai, o byloje nesant įrodymų, jog paskola ieškovui buvo grąžinta, pagrįstai ją priteisė ieškovui.

Dėl įrodymų vertinimo

32. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 02 07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177-178 str., 185 str.). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus byloje surinktus faktinius duomenis ir padarė išvadą, kad atsakovė savo atsikirtimų byloje neįrodė. Apeliantė, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje remiantis vien jos samprotavimais būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.

33. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

34. Kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Ieškovas A. B. prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme ir pateikė jas patvirtinančius įrodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas patyrė 200,00 Eur atstovavimo išlaidų – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

36. Ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodyto išlaidų dydžio už ieškinio parengimą, dubliko surašymą ir atstovavimą teisme, todėl ieškovo išlaidos advokato pagalbai yra laikytinos pagrįstomis ir apeliacinį skundą atmetus priteistinos iš atsakovės (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Varnių Piras“, juridinio asmens kodas 280362230, ieškovui E. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200,00 Eur (du šimtus eurų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Žibutė BudžienėNerijus MeilutisEgidijus Tamašauskas