Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-467-516/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-16
Bylos Nr.: e2A-467-516/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-47-3-02280-2014-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas, Egidijus Žironas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Varnių piras“
Ieškovas: E. B.

Kategorijos

1.1.4.3Ieškinio senatis

Civilinė byla Nr. e2A-467-516/2016

Teismo proceso Nr. 2-47-3-02280-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3.; 2.5.29.; 3.2.4.; 3.2.4.11. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Varnių piras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1621-273/2015 pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Varnių piras“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, senaties termino taikymo ieškinio reikalavimui priteisti skolą nesant nustatytam skolos grąžinimo terminui.

Šalies argumentai

Ieškovas E. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Varnių piras“ (toliau – UAB ,,Varnių piras“) 73 525,40 Eur (253 868,51 Lt) skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jis nuo atsakovės UAB „Varnių piras“ įregistravimo (1996 m.) buvo paskirtas bendrovės direktoriumi, su bendrovės akcininkais Alina ir G. J. (A. J. yra jo sesuo) buvo sutarę, kad jis turės išvystyti bendrovės veiklą, o už tai jam ateityje bus perleistas bendrovės akcijų paketas. Taip pat nurodė, kad 2002 m. Alinos ir G. J. santuoka nutraukta, G. J. visas įmonės akcijas perleido A. J.. Teigia, kad bendrovei nuolat trūkdavo apyvartinių lėšų, todėl jis ne kartą skolino jai pinigus. Nurodė, kad paprašius A. J. išspręsti bendrovės akcijų paketo perleidimo jo nuosavybėn klausimą, ši sutiko su akcijų perleidimu, tačiau nebuvo galutinai sutarta dėl akcijų paketo dydžio, 2014 m. birželio mėnesį vėl paprašė išspręsti bendrovės akcijų nuosavybės klausimą, tačiau A. J. atsakymo nedavė. Teigia, kad 2014 m. spalio 17 d. jam buvo pranešta apie atleidimą iš UAB „Varnių piras“ direktoriaus pareigų ir įteiktas tai patvirtinantis bendrovės vienintelės akcininkės sprendimas. Pasak ieškovo, tada jis suprato, kad yra apgautas, liko be žadėtų perleisti akcijų, pinigų paskolintų bendrovei. Nurodė, kad atsakovei paskolino 73 525,40 Eur (253 868,51 Lt) apyvartinėms lėšoms, o šias aplinkybes patvirtina rašytiniai įrodymai: UAB „Skaiveda“, atsakingos už buhalterinės apskaitos tvarkymą, 2014 m. lapkričio 22 d. pažyma, UAB „Piras“ – UAB „Varnių piras“ perdavimo–priėmimo aktas, Kasos pajamų orderių kvitai ir mokėjimo nurodymai. Dėl nurodytų priežasčių prašo priteisti iš atsakovės 73 525,40 Eur skolą.

Atsakovė UAB ,,Varnių piras“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovo reiškiami kaltinimai UAB „Varnių piras“ vienintelei akcininkei A. J. dėl bendrovės akcijų paketo neperleidimo yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti, nes akcijų paketo perleidimas yra sandoris, kuris sudaromas tik sandorį sudarančio asmens laisva valia. Pasak jos, ieškovo aiškinimai, kad juo buvo pasinaudota, jis buvo apgautas ir todėl iki šiol patiria didelę moralinę žalą, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Teigia, kad ieškovas buvo nesąžiningas ir slėpė nuo akcininkės informaciją apie padėtį įmonėje, nepateikdavo balansų, pelno (nuostolio) ataskaitų, be akcininkės žinios 2005 m. už 31 868,34 Eur (110 035 Lt) iš UAB „Medienos staklės“ nupirko septynias stakles, 2011 m. gruodžio 2 d. UAB „Varnių piras“ atstovaujama ieškovo pardavė tris medžio apdirbimo stakles UAB „EG Medinukai“, įkurtai ieškovo sūnaus T. B.. Nurodė, kad bendrovės finansiniuose dokumentuose yra nemažai suklastotų parašų ir šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovo vadovavimo bendrovei metu buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, kurios duomenimis ieškovas grindžia šio ieškinio reikalavimą. Teigia, kad reikalavimas grindžiamas galimai apgaulingai buhalterinę apskaitą vykdžiusios UAB „Skaiveda“ išduota pažyma, į bendrovės atsikaitomąsias sąskaitas ieškovas yra įnešęs pinigines lėšas, tačiau kurios iš jų buvo įneštos kaip lėšos iš įmonės kasos, o kurios kaip jo asmeninės, nustatyti neįmanoma, nes jos visos įvardintos kaip lėšos į sąskaitą, sąskaitos papildymas, depozitas ir panašiai. Dėl nurodytų priežasčių prašė ieškinį atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovės 73 525,40 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos, 1 820 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad ieškovas paskolinių santykių buvimą įrodinėja UAB „Piras“ ir UAB „Varnių piras“ 1996 m. gruodžio 3 d. perdavimo–priėmimo aktu, kuriame konstatuotas įsiskolinimas ieškovui 37 000 Lt sumai; Kasos pajamų orderių kvitais: 2002 m. vasario 28 d. serija SAC Nr. 33190073 – 3 500 Lt, 2002 m. balandžio 30 d. serija SAC Nr. 36163485 – 4 000 Lt, 2002 m. gegužės 31 d. serija SAC Nr. 36163546 – 12 000 Lt, 2003 m. kovo 31 d. serija LAD Nr. 0797363 – 3 300 Lt, 2003 m. balandžio 3 d. serija LAD Nr. 0797370 – 4 000 Lt, 2003 m. balandžio 30 d. serija LAD Nr. 0797424 – 3 300 Lt, 2003 m. gegužės 30 d. serija LAE Nr. 1012225 – 5 000 Lt, 2004 m. kovo 19 d. serija LAE Nr. 4874000 – 1 500 Lt, 2005 m. spalio 6 d. serija VAR Nr. 0001861 – 3 000 Lt, 2005 m. spalio 14 d. serija VAR Nr. 0001875 – 4 000 Lt, 2005 m. spalio 24 d. serija VAR Nr. 0001898 – 400 Lt, 2005 m. lapkričio 15 d. serija VAR Nr. 0001941 – 2 000 Lt, 2005 m. lapkričio 17 d. serija VAR Nr. 0001946 – 4 400 Lt, 2005 m. lapkričio 25 d. serija VAR Nr. 0001966 – 410 Lt, 2005 m. lapkričio 28 d. serija VAR Nr. 0001971 – 610 Lt, 2005 m. lapkričio 29 d. serija VAR Nr. 0001974 – 39 700 Lt, 2005 m. gruodžio 2 d. serija VAR Nr. 0001984 – 13 400 Lt, 2005 m. gruodžio 8 d. serija VAR Nr. 0001999 – 14 350 Lt, 2006 m. kovo 23 d. serija VAR Nr. 0002219 – 11 600 Lt, 2007 m. birželio16 d. serija VAR Nr. 2861 – 2 000 Lt, 2010 m. kovo 5 d. serija VAR Nr. 10-00061A – 18 000 Lt, 2010 m. balandžio 14 d. serija VAR Nr. 10-000096 – 13 000 Lt, 2006 m. spalio 10 d. KPO VAR Nr. 0002612 – 20 000 Lt sumai ir 2005 m. gruodžio 2 d. mokėjimo nurodymu 35 000 Lt sumai.

Taip pat teismas nustatė, kad ne visuose kasos pajamų orderiuose nurodoma, jog tai yra ieškovo paskolinti pinigai atsakovei, t. y., kad 2003 m. gegužės 30 d. ir 2003 m. balandžio 30 d. Kasos pajamų orderių kvituose nurodoma, jog atsakovė priėmė iš ieškovo pinigines lėšas, kurių priėmimo pagrindas – nuosavos lėšos apyvartinių lėšų papildymui; kad 2003 m. kovo 31 d. ir 2003 m. balandžio 3 d., 2002 m. balandžio 30 d. ir 2002 m. vasario 28 d. kasos pajamų orderių kvituose nurodyta, jog atsakovė priėmė iš ieškovo pinigines sumas kaip savininko nuosavas lėšas, o 2002 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderio kvite nuodyta, kad į UAB „Varnių Piras“ įnešamos nuosavos lėšos apyvartinėms lėšoms papildyti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtus įrodymus ir UAB „Skaiveda“, kuri tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, direktorės J. M. 2014 m. lapkričio 22 d. pasirašytą pažymą, kurioje nurodyta, kad ieškovas yra atsakovės kreditorius, o kreditorinis įsiskolinimas sudaro 73 525,40 Eur (253 868,51 Lt); atsakovės pateiktus duomenis iš buhalterinės apskaitos programos, iš kurios matyti, jog pagal 2014 m. gruodžio 31 d. duomenis ieškovo paskola įmonei sudaro 55 447,75 Eur (191 450 Lt), konstatavo, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisniai santykiai, o Kasos pajamų orderiai patvirtiną faktą, jog pinigus ieškovas atsakovei perdavė.

Taip pat nustatė, kad aplinkybė, jog kai kuriuose kasos pajamų orderiuose nurodyta kitoks pinigų priėmimo pagrindas nei paskola, nepaneigia ieškovo tvirtinimo, kad ir šiais kasos pajamų orderiais jis skolino pinigus atsakovei, nes juose nurodyta, kad įnešamos lėšos apyvartinių lėšų papildymui, o Kasos pajamų orderiuose, kuriuose nurodyta, jog ieškovas įnešė pinigines lėšas kaip savininko nuosavas lėšas, neatitinka tikrovės, nes jis niekada nebuvo atsakovės savininkas.

Teismas konstatavo, kad įrodymų apie apgaulingai tvarkomą atsakovės buhalterinę apskaitą nėra pateikta, todėl šiuos atsakovės teiginius atmetė kaip neapgrįstus. Nustatė, kad įrodymų, jog skola ar jos dalis buvo grąžinta ieškovui, taip pat nepateikta.

Šalies argumentai

Teismas, nustatęs, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę dėl skolos negrąžinimo suprato 2014 m. gruodžio 8 d., t. y. pateikęs pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavo, jog ieškinio senaties terminai reikalavimams pagal 1996 m. gruodžio 3 d. perdavimo–priėmimo aktą ir 2002 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderį pareikšti ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.125 straipsnis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl nurodytų priežasčių teismas nusprendė, kad ieškovas įrodė piniginių lėšų kaip paskolos perdavimą atsakovei, o atsakovė neįrodė, kad gautus pinigus, kaip paskolą grąžino ieškovui, todėl ieškininį reikalavimą patenkinto visiškai ir priteisė ieškovui iš atsakovės 73 525,40 Eur skolą (CK 6.192 straipsnio 2 dalis, 6.871 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB ,,Varnių piras“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas kiekvieną ieškovo pateiktą dokumentą turėjo vertinti kaip atskirą savarankišką sandorį, įvertinti kiekvieno iš jų teisėtumą ir juose numatytas esmines sąlygas. Neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas neįrodė paskolos sandorių buvimo fakto, nes pateikti rašytiniai įrodymai neatitinka rašytinei paskolos sutarčiai tiek ir ją atitinkančiam dokumentui keliamų tapataus turinio reikalavimų – jų turinys nepatvirtina paskolos teisnių santykių, esminių sąlygų, paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus egzistavimo. Dėl 1996 m. gruodžio 3 d. UAB ,,Piras“ – UAB ,,Varnių piras“ perdavimo–priėmimo akto. Teismas neįvertino aplinkybės, kad šis perdavimo–priėmimo aktas nepatvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimo, nėra paskolai būdingų sąlygų. Minėtu aktu UAB ,,Piras“ perkėlė savo skolą UAB ,,Varnių piras“, tačiau teismas nesiaiškino ar kreditorius sutiko, kad skola būtų perkelta kitam asmeniui. Dėl 2006 m. spalio 10 d. Kasos pajamų orderio kvito serija VAR Nr. 0002612. Teismas be pagrindo šį dokumentą laikė tinkamu įrodymu, nes atsakovei kilus abejonių dėl jo tikrumo teismui pareikalavus, ieškovas, kurio atstovas patvirtino šio dokumento tikrumą, originalo nepateikė. Dėl 2005 m. gruodžio 2 d. AB SEB banko mokėjimo nurodymo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šis dokumentas neatitinka rašytiniai paskolos sutarčiai / rašytinės paskolos sutartį atitinkančiam dokumentui keliamų tapataus turinio reikalavimų, neįmanoma nustatyti ar lėšos įneštos iš įmonės kasos ar jo asmeninės lėšos. Dėl 2002 m. vasario 28 d., balandžio 30 d., 2003 m. kovo 31 d., balandžio 3, 30 d. kvitų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šie dokumentai taip pat neatitinka paskolos sutarties turiniui keliamų reikalavimų. Dėl 2002 m. gegužės 31 d., 2003 m. gegužės 30 d. kvitų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šie dokumentai taip pat neatitinka paskolos sutarties turiniui keliamų reikalavimų. Apyvartinių lėšų papildymas nelaikytinas paskola ir yra grąžintinas per kitą mėnesį nuo įmokėjimo kaip avansinė apyskaita atsakingam asmeniui. Dėl kitų kasos pajamų orderių kvitų. Pasak apeliantės ir kiti ieškovo pateikti kvitai nepatvirtina nei paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo, nei paskolai būdingų esminių sąlygų egzistavimo. Dėl UAB ,,Skaiveda“ 2014 m. lapkričio 22 d. pažymos. Teismas nevertino aplinkybės, kad ši pažyma neatitinka rašytinei paskolos sutarčiai keliamų turinio reikalavimų, nepatvirtina paskolos teisnių santykių buvimo, paskolai būdingų esminių sąlygų. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas tuo pat metu buvo abiejų paskolinių sandorių šalių atstovu, o toks atstovavimas draudžiamas įstatymo (CK 2.135 straipsnio 2 dalis), todėl teismas ex officio turėjo konstatuoti tokių sandorių negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas be pagrindo atmetė prašymus skirti dokumentų, kuriais grindžia savo reikalavimą ieškovas, ekspertizę siekiant nustatyti ar jie nėra suklastoti ir tokiu būdu pažeidė CPK 184 straipsnio 1 dalį. Teismas netyrė byloje esančių rašytinių įrodymų (dokumentų priėmimo–perdavimo aktų, atsakovės 2015 m. spalio 31 d. balanso, dokumentų, susijusių su UAB ,,EG Medinukai“), kurie patvirtina, kad ieškovas be akcininkų žinios atliko įmonės užvaldymo ir pasisavinimo veiksmus, vedė bendrovę į bankrotą. Dėl nurodytų priežasčių teismas turėjo konstatuoti ieškovo nesąžiningumą ar piktnaudžiavimą subjektine teise ir atsisakyti ji ginti CK 1.137 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK nuostatas, susijusias su ieškinio senaties termino taikymu, neteisingai nustatė momentą nuo kurio ieškovas turėjo ir galėjo sužinoti apie jo pažeistas teises. Teigia, kad ieškovas apie teisę susigrąžinti avansą turėjo sužinoti ir žinojo pasirašydamas 1996 m. gruodžio 3 d. perdavimo–priėmimo aktą. Nepagrįstai atmetė prašymą taikyti senatį ir reikalavimui, kildinamam 2002 m. gegužės 31 d. kvito KPO serija SAC Nr. 36163546 pagrindu.

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei sustabdyti jos nagrinėjimą iki bus baigtas atlikti ikiteisminis tyrimas Nr. 05-2-00136-15 dėl apgaulingo UAB ,,Varnių piras“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimas

Ieškovas E. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai paskoliniai santykiai, kurių įvykdymo terminas neapibrėžtas. Teismas tiksliai ir teisingai nustatė tikrąją šalių valią – tai, kad ieškovas perdavė atsakovei pinigus turėdamas tikslą vienokiu ar kitokiu būdu juos susigrąžinti, kad ši aplinkybė atsakovei buvo žinoma. Tarp šalių susiklostę santykiai atitinka CK 6.870 straipsnyje numatytus paskolinius šalių santykius. Teismas teisingai nustatė momentą, nuo kurio skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Tarp šalių susiklostęs prievolinių santykių įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas, o ieškovui tapo žinoma, kad atsakovė su juo neatsiskaitys tik jam kreipusis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo ir atsakovei pareiškus prieštaravimus. Teismas aiškinosi atliekamo ikiteisminio tyrimo aplinkybes ir nustatė, kad šis tyrimas neapima ginčo laikotarpio, todėl pagrįstai atmetė prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą iki minėto tyrimo pabaigos. Apeliantei nepateikus apeliacinės instancijos teismui kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą šią bylą stabdyti, prašymas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl byla nagrinėjama atsakovės UAB ,,Varnių piras“ apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas E. B. nuo 1996 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. spalio 14 d. buvo atsakovės UAB ,,Varnių piras“ direktoriumi (t. 1, b. l. 61, 76, 122). 1996 m. gruodžio 3 d. perdavimo–priėmimo aktu UAB ,,Piras“ atsakovei UAB ,,Varnių piras“, be kita ko, perdavė iš ieškovo E. B. avansu gautus 37 000 Lt (2.4 punktas; t. 1, b. l. 122). 2002 m. vasario 28 d. kasos pajamų orderio kvitu ieškovas atsakovei perdavė 3 500 Lt, nurodytas pagrindas – savininko įnašas; 2002 m. balandžio 30 d. kasos pajamų orderio kvitu – 4 000 Lt, nurodytas pagrindas – savininko įnašas nuosavomis lėšomis (t. 1, b. l. 135); 2002 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderiu – 12 000 Lt, pagrindas – nuosavos lėšos įnešamos apyvartinių lėšų padidinimui (t. 1, b. l. 134); 2003 m. kovo 31 d. kasos pajamų orderiu – 3 300 Lt, pagrindas – savininko įnašas nuosavomis lėšomis; 2003 m. balandžio 3 d. kasos pajamų orderiu – 4 000 Lt, pagrindas – įneštos savininko lėšos (t. 1, b. l. 133); 2003 m. balandžio 30 d. kasos pajamų orderiu – 3 300 Lt, pagrindas – savininko asmeninės lėšos apyvartinių lėšų padidinimui; 2003 m. gegužės 30 d. kasos pajamų orderiu – 5 000 Lt, pagrindas – nuosavos lėšos apyvartinių lėšų papildymui (t. 1, b. l. 132); 2004 m. kovo 19 d. kasos pajamų orderiu – 1 500 Lt, pagrindas – paskola apyvartinių lėšų papildymui (t. 1, b. l. 131); 2005 m. spalio 6 d. kasos pajamų orderiu – 3 000 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms papildyti; 2005 m. spalio 14 d. kasos pajamų orderiu – 4 000 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms (t. 1, b. l. 130); 2005 m. spalio 24 d. kasos pajamų orderiu – 400 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms; 2005 m. lapkričio 15 d. kasos pajamų orderiu – 2 000 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms (t. 1, b. l. 129); 2005 m. lapkričio 17 d. kasos pajamų orderiu – 4 400 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms; 2005 m. lapkričio 25 d. kasos pajamų orderiu – 410 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms (t. 1, b. l. 128); 2005 m. lapkričio 28 d. kasos pajamų orderiu – 610 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms; 2005 m. lapkričio 29 d. kasos pajamų orderiu – 39 700 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms (t. 1, b. l. 127); 2005 m. gruodžio 2 d. kasos pajamų orderiu – 13 400 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms; 2005 m. gruodžio 8 d. mokėjimo nurodymu – 14 350 Lt, mokėjimo paskirtis – paskola apyvartinėms lėšoms (t. 1, b. l. 126); 2006 m. spalio 10 d. kasos pajamų orderiu – 20 000 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms (t. 1, b. l. 109); 2006 m. kovo 23 d. kasos pajamų orderiu – 11 600 Lt, pagrindas – paskola apyvartinėms lėšoms (t. 1, b. l. 125); 2007 m. birželio 16 d. kasos pajamų orderiu – 2 000 Lt, pagrindas – apyvartinės lėšos (t. 1, b. l. 124); 2010 m. kovo 5 d. kasos pajamų orderiu – 18 000 Lt, pagrindas – E. B. paskolinti pinigai; 2010 m. balandžio 14 d. kasos pajamų orderiu – 13 000 Lt, pagrindas – E. B. paskolinti pinigai (t. 1, b. l. 123).

Taip pat nustatyta, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. atsakovės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB ,,Skaiveda“. UAB ,,Skaiveda“ 2014 m. lapkričio 22 d. pažymoje dėl informacijos pateikimo nurodė, kad apskaitos duomenimis ieškovas yra atsakovės kreditorius, kreditorinis įsiskolinimas yra 73 525,40 Eur (253 868,51 Lt), pagrindas – apyvartinėms įmonės lėšoms papildyti, įmonės prekėms / paslaugos pirkti iš asmeninių lėšų (t. 1, b. l. 59). Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis nutraukta 2014 m. lapkričio 23 d. (t. 1, b. l. 111).

Atsakovė kvestionuodama teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, nurodo, kad teismas nesant teisinio pagrindo konstatavo, kad šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai, nes pateiktų dokumentų turinys neatitinka paskolos sutarčiai keliamų reikalavimų, neatsižvelgė į tai, kad sandoriai pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes jų abiejų šalimi buvo tas pats asmuo; teismas netinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas dėl senaties taikymo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju ieškinio senaties institutas netaikytinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes toliau pasisako dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl prašymo sustabdyti bylą

Apeliantė prašo šią civilinę bylą sustabdyti iki bus baigtas atlikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Šiaulių apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 05-2-136-15 dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ir dokumentų suklastojimo (LR BK 222 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009, 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010, 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012 ir kt.). Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009, 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012 ir kt.). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai.

Iš į bylą pateikto ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos rašto matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu paskirta užduotis atlikti UAB ,,Varnių piras“ ūkinį–finansinį veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. (t. 1, b. l. 159). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą grindžia 1996-2010 m. buhalterinės apskaitos dokumentais – mokėjimo nurodymais, kasos pajamų orderiais. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo manyti, kad ši civilinė byla negali būti išnagrinėta kol nebus baigtas ikiteisminis tyrimas, nes ikiteisminis tyrimas atliekamas ne dėl ginčo laikotarpiu išrašytų įmonės finansinių dokumentų. Nesant pagrindo konstatuoti, kad atliktas ikiteisminis tyrimas gali turėti ar turės įtakos nagrinėjamai bylai, prašymas stabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 163 straipsnio 3 punktas).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjamas būtinas. Apeliantė prašydama bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodiniame teismo posėdyje jokių konkrečių motyvų dėl to nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka, šalys savo paaiškinimus žodžiu galėjo teikti ir teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Poreikio skirti bylos žodinį nagrinėjimą dėl keliamų teisinių klausimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl šalių santykių kvalifikavimo kaip paskolos

Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai teigia, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad pateikti dokumentai neatitinka nei rašytiniai paskolos sutarčiai, nei ją atitinkančiam dokumentui keliamų tapataus turinio reikalavimų, nenumatytas atsakovės įsipareigojimas grąžinti pinigus, kad neįmanoma nustatyti ar lėšos į įmonės kasą įneštos iš asmeninių ieškovo lėšų ar iš įmonės.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.). Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CPK 6.871 straipsnio 2 dalis). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014). Taip pat yra išaiškinęs, jog įstatyme nedetalizuojant, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai, todėl atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, nurodė, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Taip pat pažymėjo, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo klausimu taip pat išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas jo ir atsakovės paskolos teisinių santykių buvimą grindžia grynųjų pinigų pervedimo kvitais, mokėjimo nurodymais, perdavimo–priėmimo aktu, kuriais atsakovei nuo 1996 m. gruodžio 3 d. iki 2010 m. balandžio 14 d. perduotos įvairios pinigų sumos (iš viso – 73 989,23 Eur (255 470 Lt); t. 1, b. l. 109-110, 122-135), jų mokėjimo paskirtyje atitinkamai nurodant „paskola apyvartinėms lėšoms“, ,,E. B. paskolinti pinigai“, ,,nuosavos lėšos apyvartinių lėšų papildymui“, ,,savininko įneštos lėšos“, arba „pervedamos lėšos“. Byloje nėra šalių ginčo, kad šias lėšas atsakovė gavo, tačiau, jos nuomone, jos nebuvo suteiktos kaip paskola, nes atsakovė neįsipareigojo jų ieškovui grąžinti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus ginčo klausimu, sutiktina su apeliante, kad vien faktas, jog pinigai buvo perduoti neįrodo, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Tačiau kaip matyti iš byloje esančios atsakovei buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios įmonės UAB ,,Skaiveda“ 2014 m. lapkričio 22 d. pažymos dėl informacijos pateikimo įmonės apskaitos duomenimis ieškovas E. B. yra UAB ,,Varnių Piras“ kreditoriumi, kreditinis įsiskolinimas sudaro 73 525,40 Eur, pagrindas – apyvartinėms įmonės lėšoms papildyti, įmonės prekėms / paslaugoms pirkti iš asmeninių lėšų (t. 1, b. l. 59). Išrašuose iš įmonės buhalterinės apskaitos programos taip pat nurodyta, kad minėtos lėšos laikytinos kreditu (t. 1, b. l. 149-150). Taigi iš įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, kad perduotos lėšos buvo apskaitytos kaip įmonės skola, ieškovas laikytas įmonės kreditoriumi. Šiuo atveju nurodyti įrašai įmonės buhalterinė apskaitoje sudaro pagrindą spręsti, jog tam tikru laikotarpiu atsakovė pripažino, kad yra skolinga ieškovui ir ši aplinkybė vertintina kaip patvirtinanti atsakovės įsipareigojimo grąžinti jai ieškovo perduotų lėšas buvimą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

Taip pat pažymėtina, kad apeliantė, kuriai vadovaujantis bylos medžiaga 2014 m. lapkričio 24 d. bylų perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1 UAB ,,Skaiveda“ perdavė buhalterinės apskaitos dokumentus (t. 1, b. l. 143-144), o 2015 m. sausio 21 d. ir vasario 3 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktais ieškovas naujam atsakovės vadovui perdavė įmonės dokumentus (t. 1, b. l. 145-147), savo dispozicijoje turėdama tiek įmonės buhalterinius dokumentus, tiek kitus dokumentus, įrodymų, kad lėšos įmonei nebuvo perduotos ar buvo perduotos kitu nei ieškovo nurodytu teisniu pagrindu, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas turėjo prievolę įnešti grynaisiais pinigais ar pervesti į įmonės sąskaitą ginčo sumą kokios nors kitos sutarties ar kitokio teisinio santykio (pvz., delikto) pagrindu, todėl, esant rašytiniams įrodymams apie lėšų perdavimą atsakovei, lėšų atspindėjimą buhalterinėje apskaitoje kaip įmonės skolos ieškovei, pirmosios instancijos teismo išvada dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių pripažįstama pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino reikšmingų šalių teisiniams santykiams kvalifikuoti aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, pagrįstai sprendė, jog šalis sieja paskolos teisiniai santykiai ir atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovui jo paskolintas lėšas (73 525,40 Eur).

Dėl ieškinio senaties

Apeliantė taip pat teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnį, neteisingai nustatė momentą, nuo kurio ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises, ir be pagrindo atmetė prašymą taikyti senatį reikalavimams dėl skolos priteisimo, kurių pagrindas 1996 m. gruodžio 3 d. perdavimo–priėmimo aktas (37 000 LT), 2002 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderis (12 000 Lt).

Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Kaip teisingai nurodė teismas, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas formuodamas praktiką yra pasisakęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-706/2015).

Kaip minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismui teisingai kvalifikavus šalis siejančius santykius jiems taikytinos CK 6 knygos IV dalies XLIII skyriau nuostatos. Sutiktina su teismo išvada, kad šiuo atveju nesant nustatyto paskolos grąžinimo termino, ji turėjo būti grąžinta per 30 dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį (CPK 6.873 2 dalis). Todėl ieškinio dėl minėtų įsiskolinimų priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo pareikalavimo sumokėti įsiskolinimą neįvykdymo. Dėl skolos išieškojimo ieškovas 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Telšių rajono apylinkė teismą su pareikšimu dėl teismo įsakymo išdavimo, 2014 m. gruodžio 10 d. priimtas teismo įsakymas, 2015 m. sausio 14 d. apeliantė pateikė prieštaravimus (t. 1, b. l. 7, 10, 17). Taigi reikalavimą grąžinti skolą ieškovas pareiškė 2014 m. gruodžio 8 d., o tai, kad jis nebus vykdomas, jam tapo žinoma 2015 m. sausio 14 d. atsakovei pateikus prieštaravimus dėl teismo įsakymo. Taip pat pažymėtina, kad apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad dėl įsiskolinimo sumokėjimo ieškovas būtų į ją kreipęsis anksčiau nei 2014 m. gruodžio 8 d., o 1996 m. gruodžio 3 d. perdavimo–priėmimo aktas negali būti laikomas reikalavimu įvykdyti sutartį – grąžinti paskolintus pinigus, nes toks reikalavimas jame nepareikštas (CPK 178 straipsnis).

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip neapgrįstus apeliantės teiginius, susijusius su netinkamu CK 1.127 straipsnio aiškinimu ir taikymu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas turėjo ex officio minėtus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jie sudaryti pažeidžiant CK 2.135 straipsnio 2 dalį; kad teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovas veikė be akcininkų žinios, siekė užvaldyti įmonę, jos bankroto; kad tesimas neskirdamas dokumentų ekspertizės pažeidė CPK 184 straipsnio 1 dalį.

CK 2.135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo tuo pat metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu, tačiau ši nuostata netaikoma vykdant prievoles, taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų. Tai reiškia, kad tokio sandorio galiojimas priklauso nuo šalių, kurias atstovauja tas pats asmuo, valios. Byloje nėra duomenų apie tai, kad sudarant ginčo sandorius apeliantė būtų prieštaravusi lėšų įnešimui į kasą, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad šiuo atveju teismas turėjo ex officio sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl skolos priteisimo, atsakovė, manydama, kad ieškovas netinkamai vykdė savo kaip įmonės direktoriaus funkcijas ir tokiais veiksmais padarė jai žalą, gali kreiptis į teismą su ieškiniu dėl savo pažeistų teisių gynimo. Todėl aplinkybės, susijusios su kitais įmonėmis sudarytais sandoriais, jų teisėtumu ir pagrįstumu bei teiginiai apie įmonės užvaldymą, bankrotą ir pan. nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo

Pagal CK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atmetus atsakovės UAB ,,Varnių piras“ apeliacinį skundą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Taip pat netenkinamas ieškovo E. B. prašymas priteisti tokias išlaidas, nes iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti jas įrodantys dokumentai (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėAntanas RudzinskasEgidijus Žironas