Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (kreditoriaus) L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-94-413/2014, kuria patenkintas bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto administratoriaus prašymas dėl kreditoriaus L. K. finansinio reikalavimo patikslinimo L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto byloje (suinteresuoti asmenys: L. K., bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Talka1“, uždaroji akcinė bendrovė „Inedia Trans“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismas, iškėlęs IĮ „Talka“ bankroto bylą, 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi ne ginčo tvarka patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Šia pirmosios instancijos teismo nutartimi, be kita ko, buvo patvirtintas ir kreditoriaus (apelianto) L. K. 430 505,55 Lt dydžio finansinis reikalavimas. Bylos duomenys patvirtina, kad 2010 m. birželio 10 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi L. K. naujajam kreditoriui UAB „Talka1“ perleido 400 000 Lt dydžio finansinį reikalavimą IĮ „Talka“ bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartimi į IĮ „Talka“ kreditorių sąrašą buvo įtraukta UAB „Talka1“ su 1 400 000 Lt dydžio finansiniu reikalavimu. Šio UAB „Talka1“ finansinio reikalavimo dalį (400 000 Lt) sudaro L. K. perleistas finansinis reikalavimas. 2014 m. balandžio 2 d. kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Talka1“ naujajam kreditoriui UAB „Inedia Trans“ perleido 400 000 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Naujasis kreditorius UAB „Inedia Trans“ kreipėsi į IĮ „Talka“ bankroto administratorių, prašydamas patvirtinti 400 000 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Byloje kilo ginčas dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi bankroto byloje patvirtinto suinteresuoto asmens (kreditoriaus) L. K. 430 505,55 Lt dydžio finansinio reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo. Administratorius nurodė, jog suinteresuoto asmens L. K. tokio dydžio finansinis reikalavimas negalėjo būti patvirtintas, kadangi kreditorius neįrodė jį bei bankrutuojančią įmonę siejusių paskolos santykių fakto. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas su šia administratoriaus pozicija sutiko, todėl sprendė, jog 430 505,55 Lt finansinis reikalavimas ankstesne bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi patvirtintas nepagrįstai, todėl turi būti tikslinamas, o vėlesni reikalavimo dalies (400 000 Lt) perleidimo sandoriai naikintini. Apeliantas (kreditorius), nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo finansinio reikalavimo pagrįstumo. Tvirtino pateikęs pakankamai duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog jį ir įmonę siejo paskoliniai teisiniai santykiai, todėl kreditorius, būdamas paskolos davėju, turi teisę reikalauti paskolos grąžinimo, o įmonei skolininkei iškėlus bankroto bylą – finansinio reikalavimo patvirtinimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstosios teismo nutarties turinį ir atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog aptariamu atveju esminę reikšmę turi tiek įmonės savininko lėšų perdavimo įmonei faktas (t. y. ar lėšos buvo perduotos), tiek ir apelianto finansinio reikalavimo pagrindas, t. y. kokiu pagrindu kreditorius – įmonės savininkas įmonei perdavė lėšas, kurių dydžiu reikalaujama finansinio reikalavimo patvirtinimo.

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą individuali įmonė jai priklausantį turtą valdo nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog apeliantas, būdamas IĮ „Talka“ savininku, į įmonės kasą įnešdavo ir iš jos išimdavo lėšas, skirtas įmonės ūkinei – komercinei veiklai. Tokią aplinkybę patvirtina IĮ „Talka“ administratoriaus 2014 m. rugpjūčio 27 d. pranešimas, IĮ „Talka“ 2007 m. sausio 8 d. pažyma apie lėšų įnešimą ir išėmimą (t. 11, b. l. 83-85, 86). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs aplinkybę, jog pinigines lėšas suinteresuotas asmuo L. K., kaip individualios įmonės savininkas, įnešė į įmonės kasą, pagrįstai šias lėšas pripažino individualios įmonės turtu, t. y. įmonės savininko finansiniu įnašu, kuris tapo individualios įmonės nuosavybe. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostata analogiškai buvo aiškinama ir taikoma Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1164/2013. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kuriuo apibūdinamos kliūtys apskųstąją nutartį priėmusiam pirmosios instancijos teismui vadovautis apeliacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartyje pateiktu analogiškų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu. Apeliantas nepagrįstai tokiomis kliūtimis įvardija aplinkybę, jog cituojamą nutartį priėmė ne Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ar aplinkybę, esą apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamam ginčui aktualų vertinimą pateikė byloje, kurioje buvo sprendžiamas vėlgi Kauno apygardos teismo (kaip pirmosios instancijos teismo) priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Kolegijos vertinimu, apelianto išdėstytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų dėl įmonės savininko įnašų į individualią įmonę paskirties ir pasekmių vertinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis aukščiau minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko atskirojo skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesus reguliuojančias normas, kadangi iš pateiktų įrodymų turėjo padaryti priešingą išvadą – konstatuoti ne lėšų perdavimo įmonės nuosavybėn faktą, o įmonės savininką ir įmonę siejusius paskolinius teisinius santykius.

Kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųstosios nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ginčo lėšos nuosavybės teise priklauso individualiai įmonei, o ne apeliantui, padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Ta aplinkybė, jog teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo vertės ir jo reikšmės sprendžiamam klausimui, nesudaro pagrindo išvadai, kad apelianto pateikti įrodymai liko neįvertinti. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas atskirąjį skundą grindžia iš esmės ydinga pozicija dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, teigdamas, jog bankroto administratorius turėtų įrodyti aplinkybę, kad įmonės savininko lėšos buvo perduotos įmonės nuosavybėn, t. y. pateikti šią aplinkybę pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Kolegijos vertinimu, pareiga pagrįsti pareikštą finansinį reikalavimą (t. y. ir paskolos įmonei suteikimo faktą) tenka kreditoriui. Minėta, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą kreditoriaus pareikštų finansinių reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, kuriam įstatymo leidėjas įtvirtino pareigą teismui teikti tvirtinti kaip neginčijamus tik tokius reikalavimus, kurie atitinka įmonės apskaitos dokumentus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Aptariamu atveju, bankroto administratorius, nustatęs ginčijamo finansinio reikalavimo neatitikimą (prieštaravimą) įmonės apskaitos duomenims, pagrįstai inicijavo to reikalavimo tikslinimo procedūrą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantas laikėsi pozicijos, esą ginčijamą finansinį reikalavimą sudaro iki bankroto bylos iškėlimo įmonei suteiktos paskolos, ką, jo vertinimu, patvirtina pažyma apie įmonės įsiskolinimą savininkui, mokestinio patikrinimo duomenys ir įmonės savininko mokesčių administratoriui pateiktos deklaracijos. Teisėjų kolegija, ištyrusi apelianto akcentuojamų įrodymų turinį, priėjo prie išvados, kad apeliantas neįrodė aplinkybės, jog ginčo finansinį reikalavimą sudaro įmonei paskolintos piniginės lėšos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, jog mokestinė deklaracija neatitinka oficialiajam įrodymui keliamų sąlygų viseto. Todėl šis dokumentas (mokesčių mokėtojo deklaracija) vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010). Todėl apelianto akcentuojama aplinkybė, jog apie paskolų suteikimą įmonei buvo nurodyta įmonės savininko mokesčių administratoriui pateiktose deklaracijose, nesant pirminių atitinkamus sandorius pagrindžiančių duomenų (pvz., paskolos sutarčių ar kitokių skolos suteikimo dokumentų), savaime neleidžia konstatuoti tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius. Tokių teisinių santykių buvimo neleidžia konstatuoti ir ta aplinkybė, kad įmonės mokestinio tyrimo metu buvo įvertintos ir paminėtos suinteresuoto asmens deklaracijos.

Atskirojo skundo turinys sudaro pagrindą išvadai, jog apeliantas finansinio reikalavimo pagrįstumą grindžia prieštaringais argumentais, teigdamas, jog ginčo lėšos įmonei buvo paskolintos, tačiau kartu ir tvirtindamas, jog ginčo lėšos įmonei buvo perduotos patikėjimo teise. Kolegija pažymi, jog apelianto keliamos versijos dėl lėšų perdavimo įmonei pagrindo prieštarauja viena kitai, kadangi pagal galiojantį teisinį reguliavimą paskolos sutartimi lėšos perduodamos paskolos gavėjo nuosavybėn (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), o ne patikėjimo teise (CK 4.109 straipsnis). Kita vertus, pastebėtina, jog apeliantas, grįsdamas naują versiją dėl lėšų perdavimo įmonei patikėjimo teise, iš esmės pripažįsta patį lėšų perdavimo įmonei pagal Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnį faktą, kurį jis kitu atveju neigia, grįsdamas paskolos teisinių santykių buvimą. Teisėjų kolegija analizuotus atskirojo skundo argumentus laiko deklaratyviais, nepagrįstais faktiniais bylos duomenimis bei nepaneigiančiais pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės savininko perduotų lėšų priklausymo individualiai įmonei. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pakartotinis pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimas bei iš esmės prieštaringi atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti bankrutuojančią įmonę ir jos savininką siejusių paskolos teisinių santykių faktą, be to, neįtikina atskirajame skunde naujai išdėstytos versijos dėl lėšų įmonei perdavimo patikėjimo teise pagrįstumu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, vienu atveju paneigdamas 430 505,55 Lt dydžio finansinį reikalavimą, o kitu atveju įmonės savininko sutuoktinės J. K. individualios įmonės veiklai skirtų lėšų dydžiu (2 643,30 Lt suma) patvirtindamas apelianto finansinį reikalavimą, buvo nenuoseklus. Kolegija pažymi, jog esminis skirtumas tarp šių piniginių lėšų (sumų) yra tas, jog 430 505,55 Lt sumą sudaro įmonės savininko piniginiai įnašai (kaip finansinis turtas) įmonei, tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtas šių lėšų priklausymo įmonei Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalies pagrindu faktas, o J. K. vardu 2 643,30 Lt suma nebuvo įnešta į įmonės kasą (suteikta įmonei), nes šiomis lėšomis tiesiogiai įvykdytos IĮ „Talka“ prievolės kreditoriams (t. 11, b. l. 15, 17-20). Šias įmonės skolininkės prievoles kreditoriams įvykdžiusiam asmeniui pereina įmonės kreditoriaus teisės (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nekonstatuoja pirmosios instancijos teismo išvadų galimo prieštaringumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir atsakiusi į esminius atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi patvirtintą L. K. 430 505,55 Lt dydžio finansinį reikalavimą ir patvirtinęs šio asmens 2 643,30 Lt dydžio finansinį reikalavimą IĮ „Talka“ bankroto byloje, priėmė teisingą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.