Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto byloje Nr. B2-32-413/2018.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.

Dėl proceso neatnaujinimo bankroto byloje

CPK XVIII skyriaus nuostatose (365–374 str.) reglamentuojamas proceso atnaujinimo institutas, kartu ir teisminės gynybos teisės įgyvendinimas per nustatytą tvarką. CPK 365 straipsnio 1 dalies nuostatos nurodo, kad procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų ir (ar) nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma. Proceso atnaujinimo tikslas – ištaisyti įsiteisėjusiame teismo sprendime (nutartyje) padarytas teisines klaidas, užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 2, 6 str.).Kasacinio teismo praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Proceso atnaujinimas gali būti pagrįstas tais atvejais, kai siekiama išvengti esminių civilinio proceso teisės normų pažeidimų, galinčių lemti esmines materialiosios teisės taikymo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017, 16 p.).Nuo 2011 m. spalio 1 d., įsigaliojus 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1480, CPK 366 straipsnio, reglamentuojančio proceso atnaujinimo pagrindus, 3 dalis buvo papildyta nuostata dėl proceso atnaujinimo bankroto bylose negalimumo. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-32-601/2018: a) nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, nes vadovautis tik įstatymais, o ne teismų sprendimai kitose bylose ir b) neatsižvelgė į aplinkybę, jog teismai, išsprendę klausimą dėl L. K. BIĮ ,,Talka“ bankroto pripažinimo tyčiniu, priėmė priešingus procesinius sprendimus, t. y. apeliantui taip ir lieka neaišku, ar 2008 m. liepos 7 d. sutartis yra neteisėta ir 2008 m. gegužės 7 d. sutartis yra teisėta, nes teismas pripažino, jog 2008 m. liepos 7 d. sutartis sudaryta teisėtai ir sąžiningai. Dėl apelianto argumentų, jog būtina vadovautis tik įstatymais, o ne teismų sprendimais kitose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesniosios instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesniosios instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją ir įstatymus teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje bylioje Nr. e3K-3-129-219/2018 išaiškino, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukuria asmenims, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, teisinius padarinius, tačiau tai nepaneigia CPK 366 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl proceso atnaujinimo negalimumo bankroto bylose privalomo pobūdžio ir nesukuria teisinio pagrindo atnaujinti tyčinio bankroto procesą (procedūrą). Atsižvelgus į nurodytus K. T. nutarimus ir kasacinio teismo išaiškinimą konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo ir pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-32-601/2018. Dėl apelianto argumentų, jog jam taip ir lieka neaišku, ar 2008 m. liepos 7 d. sutartis yra neteisėta ir 2008 m. gegužės 7 d. sutartis yra teisėta, nes teismas pripažino, kad 2008 m. liepos 7 d. sutartis sudaryta teisėtai ir sąžiningai. Pagal formuojamą teisminę praktiką tuo atveju, kai nutartyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), tai priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus patirtos žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Tačiau dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 48 p.). Civilinio proceso tvarka sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, iš esmės nėra sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jo atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas. Todėl nuo vėliau pareikštų reikalavimų atlyginti žalą bankrutavusios įmonės vadovas ir (ar) akcininkas gali gintis visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018, 33 p.). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta (CPK 179 str. 3 d.), kad Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 19 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1138-390/2017 išsprendė civilinę bylą pagal ieškovės L. K. BIĮ „Talka“ ieškinį atsakovams L. K. ir UAB „Transta“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, BUAB „Skirnuva“. Šioje byloje ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, jog teismai bylose Nr. B2-62-413/2015, Nr. 2-1401-302/2015 bei Nr. 3K-3-277-313/2016, pripažindami L. K. BIĮ „Talka“ bankrotą tyčiniu, konstatavo, kad L. K. BIĮ „Talka“ su BUAB „Skirnuva“ sudaryta 2008 m. gegužės 7 d. tikslinė paskolos sutartis, ieškovės su UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ sudaryta 2008 m. gegužės 7 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, L. K. BIĮ „Talka“ su BUAB „Skirnuva“ sudaryta 2008 m. gruodžio 11 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, tiesiogiai sukėlė L. K. BIĮ „Talka“ nemokumą. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 19 sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka. Kadangi teisme yra nagrinėjama byla dėl civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo, kurioje apeliantas turi galimybę savo pažeistas teises ir teisėtus interesus ginti bei įrodinėti 2008 m. gegužės 7 d. ir 2008 m. liepos 7 d. ir sutarčių sudarymo, vykdymo ir kt. aplinkybes (kad žala atsirado ne dėl jo veiksmų), spręstina, jog proceso atnaujinimo institutas bankroto byloje negali būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą.

Dėl bylos procesinės baigties

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo dėl proceso atnaujinimo instituto ribojimo bankroto bylose, todėl panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį nėra teisinio pagrindo (337 str. 1 d. 1 p.). Pagal EŽTT praktikoje suformuluotus principas pareiga motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., R. T. v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius atskirojo skundo argumentus, yra atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.