Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gailiūnas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto administratoriaus UAB „Stinkoma“ įgalioto asmens atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-162-413/2013, kuria buvo atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies panaikinimo ir jis grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka“ administratoriaus UAB „Stinkoma“ įgalioto asmens teisės paduoti teismui atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies, kuria buvo patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, įgyvendinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas, nustatęs, kad skundžiama teismo nutartis buvo priimta 2009 m. lapkričio 12 d., o atskirąjį skundą dėl šios nutarties administratoriaus įgaliotas asmuo pateikė teismui 2013 m. sausio 16 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą 7 dienų terminą skundui paduoti, skundžiama nutartimi atsisakė priimti bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka“ administratoriaus UAB „Stinkoma“ įgalioto asmens atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies panaikinimo ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Teismas, be kita ko, pažymėjo, kadangi pareiškėjo atskirasis skundas paduotas praleidus terminą, nustatytą jam paduoti, ir nuo skundžiamos teismo nutarties paskelbimo dienos yra praėję daugiau nei trys mėnesiai, atskirasis skundas nepriimtinas ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui (CPK 315 str. 2 d. 1 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto administratoriaus UAB „Stinkoma“ įgaliotas asmuo, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, padavė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – priimti atskirąjį skundą. Atskirąjį skundą pagrindė šiais argumentais:

1. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad buvo praleistas 7 dienų terminas. Bankroto administratorius atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje, galėjo pateikti tik gavęs visus dokumentus iš buvusio administratoriaus, t. y. per 7 dienas nuo šių dokumentų gavimo. Taigi atskirąjį skundą padavė įstatymo nustatytu terminu.

2. Teismas neatsižvelgė, kad atskirąjį skundą padavė naujasis bankroto administratorius, kuris besąlygiškai privalo patikrinti visų kreditorių reikalavimų pagrįstumą ir ginti tiek bankrutuojančios įmonės interesus, teik kitų kreditorių interesus, o taip pat ir užtikrinti viešojo intereso gynimą.

3. Teismas neužtikrino viešojo intereso įgyvendinimo L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto byloje.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą byloje nepateiktas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą L. K. individualiai įmonei „Talka“ ir įmonės administratoriumi paskyrė V. K..

Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios L. K. individualios įmonės „Talka“ kreditorių finansinius reikalavimus pagal administratoriaus pateiktą sąrašą.

Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartimi iš administratoriaus pareigų buvo atstatydintas V. K. ir administratoriumi paskirtas L. S., o 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi – L. S. atstatydintas iš bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka“ bankroto administratoriaus pareigų ir naujuoju administratoriumi paskirta UAB „Stinkoma“.

Bankroto administratoriaus UAB „Stinkoma“ įgaliotas asmuo, nesutikdamas su teismo patvirtintais UAB „Skirnuva“ ir L. K. kreditoriniais reikalavimais, kurie vėliau buvo perleisti UAB „Talka1“ bei J. K., 2013 m. sausio 16 d. padavė teismui atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria buvo patvirtinti bankrutuojančios L. K. individualios įmonės „Talka“ kreditorių finansiniai reikalavimai. Tvirtino, kad nutartis, kuria buvo patvirtinti minėti kreditorių reikalavimai, yra naikintina, o kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai tikslintini, nes, priešingu atveju, bus pažeisti ne tik kitų kreditorių interesai, bet ir viešasis interesas. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartį gavo 2013 m. sausio 9 d. kartu su kitais įmonės dokumentais, kuriuos perdavė buvęs bankroto administratorius, todėl mano, kad 7 dienų termino atskirajam skundui paduoti nepraleido.

Kauno apygardos teismas, nustatęs, kad skundžiama teismo nutartis buvo priimta 2009 m. lapkričio 12 d., o atskirąjį skundą dėl šios nutarties administratoriaus įgaliotas asmuo pateikė teismui 2013 m. sausio 16 d., t. y. praleidęs įstatymo nustatytą 7 dienų terminą skundui paduoti, skundžiama nutartimi atsisakė priimti bankrutavusios L. K. individualios įmonės „Talka“ administratoriaus UAB „Stinkoma“ įgalioto asmens atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies panaikinimo ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kadangi pareiškėjo atskirasis skundas paduotas praleidus terminą, nustatytą jam paduoti, ir nuo skundžiamos teismo nutarties paskelbimo dienos yra praėję daugiau nei trys mėnesiai, atskirasis skundas nepriimtinas ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui (CPK 315 str. 2 d. 1 p.).

Patikrinęs pirmosios instancijos teismo nutartį jos teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d.), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo iš esmės teisėtai ir pagrįstai teismo nutarčiai pakeisti arba panaikinti. Pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė faktines aplinkybes, turinčias teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas.

Nagrinėjamos apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies panaikinimo ir skundas grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėtumas ir pagrįstumas, o objektas – bankroto administratoriaus teisės į apeliaciją įgyvendinimo sąlygos ir tvarka.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 d.). Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai.

ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Taigi šioje teisės normoje įstatymo leidėjas nustatė bankroto administratoriaus teisę į teisminę gynybą – teisę į apeliaciją.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, būtent viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių ir yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Tačiau, teismas pažymi, kad bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, o apeliacijos teisė turi būti įgyvendinta per įstatymo nustatytą terminą, t. y. ji yra ribojama laike. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimų (nutarčių) apeliacinio apskundimo terminus, siekia užtikrinti teismo sprendimų, o tuo pačiu ir civilinių santykių stabilumą.

CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos, o tuo atveju, jeigu skundžiama teismo nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per 7 dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. Vadovaujantis CPK 75 straipsnio 1 dalimi, teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam terminui. Praleidus įstatymo nustatytą 7 dienų terminą, teisė paduoti atskirąjį skundą išnyksta, tačiau, remiantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Svarbiomis šio procesinio termino praleidimo priežastimis gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios kiekvienu individualiu atveju asmeniui sutrukdė arba atėmė galimybę įgyvendinti procesinę teisę per įstatyme nustatytą terminą ir kurios galėtų pateisinti termino praleidimo laikotarpį. Jeigu apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminas yra praleistas nedaug, sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007).

Tuo atveju, jeigu terminas atskirajam skundui paduoti praleistas daug, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius terminus, tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2003).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti apelianto atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies panaikinimo tuo pagrindu, kad skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą 7 dienų terminą atskirtajam skundui paduoti ir nuo skundžiamos teismo nutarties paskelbimo dienos yra parėję daugiau nei 3 mėnesiai, t. y. taip pat ir praleidus naikinamąjį 3 mėnesių terminą prašymui atnaujinti praleistą terminą atskirtajam skundui paduoti.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. CPK 307 straipsnio 3 dalis nustato, kad prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip 3 mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos. CPK 338 straipsnis reglamentuoja, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Esant tokiam įstatyminiam reglamentavimui, teismo vertinimu, netgi atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo anksčiau neturėjo galimybės pateikti įstatymo nustatytu terminu atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies panaikinimo, nes ĮBĮ administratoriui suteikiamas teises jis įgijo tik Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d., t. y. praėjus trims metams po nutarties priėmimo; jog Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties kopija, anot apelianto, jam buvo įteikta tik 2013 m. sausio 9 d., apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytą 3 mėnesių naikinamąjį terminą ir pagrįstai atsisakė priimti apelianto atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies panaikinimo bei jį grąžino padavusiam asmeniui. Kaip jau minėta, pagal CPK 75 straipsnio 1 dalį, teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, todėl praleidus įstatymo nustatytą 7 dienų terminą, teisė paduoti atskirąjį skundą išnyksta. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad įgijus dalyvaujančio byloje asmens procesines teises, automatiškai neatsinaujina jau priimtų ir įsiteisėjusių nutarčių apskundimo terminas, o įsiteisėjusios teismo nutartys, vadovaujantis CPK 301 straipsnio 1 dalimi, negali būti apeliacijos objektu. Kaip nurodyta anksčiau, teismo ar įstatymų nustatyti terminai yra atnaujinami remiantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi, teismui pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis. Bankroto administratoriaus įgaliotas pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti praleisto atskirojo skundo padavimo termino, jo neprašė atnaujinti ir apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, ad hoc, pastebi ir atkreipia bankroto administratoriaus įgalioto asmens dėmesį, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimai gali būti tikslinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas, patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-788/2010, 2009 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-469/2009). Teismo nuomone, atsižvelgiant į bankroto bylų nagrinėjimo specifiką, į tai, kad teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, turi būti aktyvus, ginti bei derinti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, į tai, jog teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad ginčas būtų išspręstas teisingai, pirmosios instancijos teismas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl finansinio reikalavimo dydžio ar jo pagrįstumo, turi teisę nagrinėti suinteresuoto asmens pareiškimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-144/2008). Be to, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalį, nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti administratorius ir kreditoriai, kurių atžvilgiu jos priimtos, o kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti, jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 250 Lt ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija 250 Lt. Todėl, teismas sprendžia, kad ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nurodyti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl kreditorių sąrašo ir kreditorių finansinių reikalavimų dydžio patikslinimo ar proceso atnaujinimo CPK nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms ar kitais įstatymo nustatytais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1126/2011; 2011 m. balandžio mėn. 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1092/2011). Esant tokioms aplinkybėms bankroto administratorius bet kada (iki civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo pabaigos) gali pasinaudoti teise prašyti patikslinti teismo jau patvirtintus kitų kreditorių finansinius reikalavimus, nes esant pagrįstai abejonei dėl patvirtinto kreditoriaus reikalavimo dydžio, kyla grėsmė kitų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Dėl aptikto rašymo apsirikimų ištaisymo.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodė nutarties, dėl kurios bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo padavė atskirąjį skundą, priėmimo datą, t. y. tiek įžanginėje, tiek aprašomojoje, tiek revoliucinėje dalyse vietoje nurodytų „Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartis (- ies)“, turėjo būti nurodyta – „Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis (- ies)“.

Pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį, teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu gali ištaisyti sprendime (nutartyje) rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo (nutarties) esmės. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, nepranešant apie teismo posėdį byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 302 str., 338 str.).

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 21 d. nutarties įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse vietoje „Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis (- ies)“ nurodė „Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartis (- ies)“, taip pat į tai, kad anksčiau nurodytais motyvais pirmosios instancijos teismo nutartis apeliacinės instancijos teismo iš esmės palikta nepakeista, aptiktas rašymo apsirikimas nekeičia nutarties esmės, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais, sprendžia, kad minėtas aptiktas rašymo apsirikimas ištaisytinas nutarties įžanginėje, aprašomojoje ir revoliucinėse dalyse nurodant „Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis (- ies)“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 276 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ištaisyti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartyje padarytą rašymo apsirikimą. Nutarties įžanginėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse vietoje nurodytų „Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartis (- ies)“, nurodyti – „Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutartis (- ies)“.