- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-28
- Bylos Nr.
- 2-1126/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė
- Pareiškėjas
- Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities VMI
- Trečiasis asmuo
- VSDFV Vilniaus m. skyrius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir suinteresuoto asmens likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos aidas“ bankroto administratoriaus atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarties, kuria nutrauktas pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimo nagrinėjimas, priimtos civilinėje bankroto byloje Nr. B2-2380-577/2011 pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos aidas“, A. P., N. B., R. I., S. R. dėl ieškinio senaties taikymo finansiniam reikalavimui bei A. P. išbraukimo iš bendrovės kreditorių sąrašo kaip hipotekos kreditoriaus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 20 d. nutartimi iškėlė UAB „Lietuvos aidas“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi buvo patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, tarp jų ir bendrovės kreditoriaus A. P. 5 051 732,80 Lt hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas. A. P. savo reikalavimą grindė 2005 m. sausio 19 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, pagal kurią Vokietijos firma „N. H. mbH“ perleido, o A. P. įsigijo reikalavimo teisę į UAB „Lietuvos aidas“ 800 000 JAV dolerių skolinį įsipareigojimą, t. y. į bendrovės pasiskolintą ir negrąžintą paskolos sumą pagal 1995 m. gruodžio 22 d. sutartį. Kartu su reikalavimo teise A. P. buvo perleista teisė į skolinio įsipareigojimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nekilnojamojo daikto įkeitimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apygardos teismą, kuriuo prašė taikyti ieškinio senatį A. P. 5 051 732,80 Lt finansiniam reikalavimui LUAB „Lietuvos aidas“ ir išbraukti jį iš bendrovės kreditorių sąrašo kaip hipotekinį kreditorių (b. l. 1-2). Pareiškime nurodė, kad 2005 m. A. P. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėją dėl priverstinio skolos – 800 000 JAV dolerių negrąžintos paskolos, 288 000 JAV dolerių delspinigių, 720 000 JAV dolerių nesumokėtų palūkanų, iš viso 1 808 222 JAV dolerių išieškojimo. 2005 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėja priėmė nutartį priverstinai parduoti iš varžytynių nekilnojamąjį daiktą. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarties sudarymo metu galiojusio CK 84 straipsnio 1 dalis nustatė 3 metų ieškinio senaties terminą (išskyrus netesybas), paskolos sutartyje su vėlesniais papildymais paskolos grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 1998 m. sausio 1 dienos. Todėl, pareiškėjo manymu, ieškinio senaties terminas reikalavimams iš paskolos sutarties pareikšti pasibaigė 2001 m. sausio 1 d. Pareiškėjas nurodė, kad A. P. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo reikalavimui negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat nurodė, kad A. P. pateikus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, jo kreditorinio reikalavimo dydis turi būti mažinamas. Kreditoriniame reikalavime nurodyta 288 000 JAV dolerių delspinigių suma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir sąžiningumo principų. A. P. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nuostolių sumą, todėl dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo minimaliais kreditoriaus nuostoliais laikytinos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos 5 procentų metinės palūkanos. Dėl pasakyto delspinigių suma turi būti sumažinta iki 111 764 Lt. Be to, A. P. apskaičiuotas ir į kreditorinį reikalavimą įtrauktas palūkanų dydis nuo 720 000 JAV dolerių turi būti sumažintas iki 430 713,86 JAV dolerių.
Atsiliepimas
Kreditorius A. P. atsiliepime į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą prašė pareiškimą palikti nenagrinėtą. Nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nuo pat bankroto bylos iškėlimo turėjo informaciją apie kreditorių pateiktus kreditorinius reikalavimus. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartimi patvirtino kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, ši nutartis nebuvo apskųsta, įsiteisėjo ir įgijo res judicata galią. Be to, pareiškėjo argumentai dėl palūkanų dydžio perskaičiavimo neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (b. l. 3-5).
LUAB „Lietuvos aidas“ bankroto administratorius atsiliepime į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą prašė patenkinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą. Nurodė, kad A. P. hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas yra negaliojantis, nes reikalavimo teisę perleido asmuo, šių reikalavimo teisių į LUAB „Lietuvos aidas“ neturintis. Pažymėjo, kad visiems A. P. reikalavimams, kildinamiems iš 1995 m. gruodžio 22 d. paskolos sutarties, 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė ne vėliau kaip 2001 m. sausio 1 d. A. P., sudarydamas 2005 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartį, įgijo negaliojantį reikalavimą. Be to, A. P. net ir įrodžius, kad jo hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas yra pagrįstas ir galiojantis, jis turi būti mažintinas (b. l. 6-10).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartimi nutraukė pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimą (b. l. 17-19). Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria buvo patvirtintas A. P. kreditorinis reikalavimas, nebuvo skundžiama nei turto administratoriaus, nei Valstybinės mokesčių inspekcijos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) aiškiai nurodo, kokio pobūdžio kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams) galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Nurodė, kad įstatymas nenumato galimybės ginčyti kreditorinius reikalavimus, patvirtintus teismo nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi. Be to, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 21 d. Senato nutarime „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ nenumatyta galimybė ginčyti teismo patvirtintą kreditorinį reikalavimą pareiškėjo pasirinktu būdu. Todėl, remdamasis CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas nutraukė pareiškimo nagrinėjimą.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui (b. l. 28-29). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Kiekvienoje bankroto byloje vyrauja viešasis interesas, kuris yra ginamas, ginčijant nepagrįstus vienų kreditorių reikalavimus, nes tokiu būdu kartu yra ginamos ir kitų kreditorių bei paties skolininko (LUAB „Lietuvos aidas“) teisės ir teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 1 dalimi, nutraukdamas pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, iš esmės jo neišnagrinėjęs, neužtikrino viešojo intereso gynimo.
2) Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, turėjo atsižvelgti ne tik į prašymą taikyti senatį A. P. finansiniam reikalavimui LUAB „Lietuvos aidas“ bei išbraukti jį iš bendrovės kreditorių sąrašo kaip hipotekinį kreditorių, bet ir į prašymą dėl A. P. priskaičiuotų delspinigių ir palūkanų dydžio sumažinimo, nes jie yra nepagrįstai dideli ir prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
3) ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodytas bankroto proceso metu galinčių atsirasti kreditorinių reikalavimų tikslinimo sąrašas nėra baigtinis. Iki teismas priims nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos, galimas kreditorinių reikalavimų pateikimas, padidinimas, tikslinimas – galimas ir reikalavimų ginčijimas, bei atitinkamų kreditorių, jų reikalavimų išbraukimas iš kreditorių sąrašo, nes kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas galimas ir jų ginčijimo, o ne tik prašymo pateikimo būdu.
4) Apygardos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad A. P., dar prieš tampant LUAB „Lietuvos aidas“ hipotekiniu kreditoriumi, pats 2002 m. vasario 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl ieškinio senaties taikymo pareikšti reikalavimus pagal paskolos sutartį.
Suinteresuoto asmens LUAB „Lietuvos aidas“ bankroto administratorius atskiruoju skundu prašo panaikinti 2011 m. vasario 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą (b. l. 21-25). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą, nepagrįstai vadovavosi CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes būtent bankroto bylą nagrinėjantis teismas sprendžia klausimus, susijusius su kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimu ir patikrinimu. ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad kreditorių reikalavimai yra pateikiami pareiškimo forma. Be to, administratoriaus ir/ar kreditoriaus nesutikimas su įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, gali būti pateikiami teismui ne tik atskirojo skundo forma, bet ir pareiškimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 15 p. 4 pastraipa).
2) ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje pateiktas bankroto procedūrų metu galinčių atsirasti kreditorinių reikalavimų sąrašas nėra baigtinis – galimi ir kiti reikalavimai, kilę bankroto proceso metu ir įtrauktini į kreditorių reikalavimų sąrašą.
3) Nenuginčijus nepagrįsto LUAB „Lietuvos aidas“ kreditoriaus A. P. hipoteka užtikrinto kreditorinio reikalavimo, kiti LUAB „Lietuvos aidas“ kreditoriai negalėtų įgyvendinti jiems suteiktų teisių, negautų įstatymo saugomų teisių apsaugos. Tokia situacija pažeistų teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus.
4) Kadangi kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai tvirtinami teismo nutartimi, išbraukimas iš kreditorių sąrašo yra galimas tik po nutarties įtraukti tam tikrą kreditorių ir jo finansinį reikalavimą į kreditorių sąrašą priėmimo ir įsiteisėjimo, nes, neįsiteisėjus teismo nutarčiai, galima pateikti atskirąjį skundą tik dėl nepagrįsto tam tikro kreditoriaus ar jo finansinio reikalavimo įtraukimo į kreditorių sąrašą, o ne dėl išbraukimo iš kreditorių sąrašo. Taip pat galimybė suinteresuotam asmeniui pateikti skundą dėl jo išbraukimo iš kreditorių sąrašo, suteikia kitiems kreditoriams ir administratoriui teisę apskųsti teismo nutartį, kuria nepagrįstai buvo atsisakyta išbraukti kreditorių, kurio finansinis reikalavimas yra ginčijamas, iš likviduojamos dėl bankroto įmonės kreditorių sąrašo (ĮBĮ 11 str. 3 d., 20 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens LUAB „Lietuvos aidas“ bankroto administratorius atsiliepime į pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atskirąjį skundą prašo panaikinti 2011 m. vasario 3 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą bei išbraukti LUAB „Lietuvos aidas“ kreditorių A. P. iš LUAB „Lietuvos aidas“ kreditorių sąrašo (b. l. 34-35). Nurodo, kad sutinka su LUAB „Lietuvos aidas“ kreditoriaus – VMI atskiruoju skundu bei jame išdėstytais motyvais.
Suinteresuotas asmuo A. P. atsiliepimuose į LUAB „Lietuvos aidas“ bankroto administratoriaus ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atskiruosius skundus prašo atmesti atskiruosius skundus ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį (b. l. 33, 36-37). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintą kreditorinį reikalavimą pareiškėjo pasirinktu būdu nėra galimybės ginčyti, o Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktas pareiškimas neatitinka CPK nustatytiems tyrinio reikalavimams, todėl nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai, kad teismas netinkamai taikė įstatymus bei minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimą. Taip pat nurodė, kad CPK ir ĮBĮ nenumato, kad viešieji interesai galėtų būti ginami, nesilaikant CPK 293 straipsnio reikalavimų. Todėl nepagrįsta pareiškėjo išvada, kad teismas, nutraukdamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašymo nagrinėjimą CPK 293 str. 1 dalies 1 punkto pagrindu, neužtikrino viešojo intereso gynimo. Pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo reikalavimą, tinkamai išnagrinėjo ir įvertino pagal CPK reikalavimus bei padarė pagrįstą išvadą, kad ginčas pagal pareiškėjo pareiškimą yra nenagrinėtinas teisme. Todėl pareiškėjo argumentai, kad, nutraukus bylą, yra pažeistos jo teisės kreiptis į teismą, ginant savo teises ir interesus, yra nepagrįsti nei teisiškai, nei faktiškai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atskirasis skundas tenkintinas, o LUAB „Lietuvos aidas“ bankroto administratoriaus atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nagrinėjant bankroto bylas, teismas privalo veikti aktyviai, kadangi bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus, o tai lemia neabejotiną viešojo intereso egzistavimą šiose bylose. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ne tik pareiškėjas, bet ir likviduojamos įmonės bankroto administratorius, siekdamas apginti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, nuo pat pareiškimo padavimo į teismą dienos taip pat prašė A. P. finansiniam reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir išbraukti A. P., kaip hipotekinį kreditorių, iš bendrovės kreditorių sąrašo; be to, A. P. įrodžius, kad jo hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas yra pagrįstas ir galiojantis, prašė sumažinti jo finansinio reikalavimo dydį.
ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje pateiktas bankroto procedūrų metu galinčių atsirasti kreditorinių reikalavimų sąrašas nėra baigtinis – galimi ir kiti reikalavimai, kilę bankroto proceso metu, ir įtrauktini į kreditorių reikalavimų sąrašą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimai, atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį gali būti tvirtinami teismo nutartimi, kuria teismas pripažino įmonę bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti, ar po to atskirai priimta nutartimi dėl kreditoriaus reikalavimo ar patikslinto reikalavimo. Tokia nutartis gali būti priimama iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 str. 1 d., 30 str. 3 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008). Beje, teismas, priimdamas nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, patvirtina patikslintus kreditorių finansinius reikalavimus (ĮBĮ 30 str. 3 d.).
Taigi bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas, vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 p.; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-788/2010, 2009 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-469/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į bankroto bylų nagrinėjimo specifiką, į tai, jog teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, turi būti aktyvus, ginti bei derinti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, į tai, jog teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad ginčas būtų išspręstas teisingai, pirmosios instancijos teismas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl finansinio reikalavimo dydžio ar jo pagrįstumo, turėjo teisę nagrinėti nurodytą pareiškimą (ĮBĮ 26 str. 1 d., 30 str. 3 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-144/2008). Todėl nepagrįsti apygardos teismo argumentai dėl nebuvimo galimybės tikslinti patvirtintus kreditoriaus finansinius reikalavimus įmonės bankroto proceso metu.
Be to, pagal ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalį nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti administratorius ir kreditoriai, kurių atžvilgiu jos priimtos, o kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti, jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalyje nurodyti subjektai turi teisę kreiptis į teismą dėl kreditorių sąrašo ir kreditorių finansinių reikalavimų dydžio patikslinimo ar atnaujinimo proceso CPK nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms ar kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Dėl pasakyto teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, nutraukdamas pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimą, iš esmės jo neišnagrinėjęs, neužtikrino viešojo intereso gynimo, netinkamai taikė CPK ir ĮBĮ normas, neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiama apygardos teismo nutartis negali būti palikta galioti (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.). Dėl to panaikintina pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutrauktas nagrinėjimas pareiškėjo pareiškimo dėl hipotekos kreditoriaus išbraukimo iš bendrovės kreditorių sąrašo, ir nurodytas pareiškimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d, 2 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio trečiuoju punktu,
n utaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl LUAB „Lietuvos aidas“ hipotekos kreditoriaus A. P. finansinio reikalavimo išbraukimo iš LUAB „Lietuvos aidas“ kreditorių sąrašo nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui.