- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-23
- Bylos Nr.
- e2A-522-357/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Rasa Bartašienė, Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. ir atsakovo A. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui A. G. dėl paskleistų duomenų paneigimo bei pripažinimo pažeidžiančiais garbę ir orumą bei neatitinkančiais tikrovės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti, kad 2019 m. balandžio 27 d. 17:07 val. A. G. socialinio tinklapio „Facebook“ paskyroje paskelbtame pranešime paskleisti teiginiai „gerai organizuota vieno, dėl šmeižto jau teisto žurnalisto K. laiškų kampanija svarbiausiems valstybės pareigūnams <...> Tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo V. K. garbę ir orumą. Prašo įpareigoti atsakovą A. G. ne vėliau kaip per 2 (dvi) savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje „Facebook“ paskyroje, tokia pačia forma ir tokiu pat būdu kaip pirminis pranešimas paskelbti tokio turinio paneigimą: „Informacijos paskelbtos apie žurnalistą V. K. paneigimas: 2019 m. balandžio 27 d. 17:07 val. mano, A. G., „Facebook“ paskyroje buvo paskelbtas pranešimas, kuriame buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie žurnalisto V. K. teistumą ir atliktus neteisėtus veiksmus, siunčiant laiškus svarbiausiems valstybės pareigūnams. Paskelbiant tokius teiginius apie žurnalistą V. K. buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kadangi: 1. Žurnalistas V. K. nėra teistas dėl šmeižto ir nėra padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos „Šmeižimas“. 2. Žurnalisto V. K. žurnalistinio tyrimo metu siųstais laiškais svarbiausiems valstybės pareigūnams nebuvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie mane, A. G..“ Taip pat prašo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2019 m. balandžio 27 d. 17:07 val. atsakovas per savo asmeninę socialinio tinklapio Facebook paskyrą paskelbė pranešimą, kuriame paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ieškovą, kurie pažeidžia ieškovo garbę ir orumą. Atsakovo paskelbtame pranešime buvo teigiama: „Šios knygos startą lydėjo gerai organizuota vieno, dėl šmeižto jau teisto žurnalisto K. laiškų kampanija svarbiausiems valstybės pareigūnams: ministrams, universitetų vadovams, mano verslo partneriams Lietuvoje ir užsienyje, projektų, kuriuos remiu, atstovams. Tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai.“ Ieškovas pažymi, jog nurodytoje pranešimo ištraukoje buvo paskleisti tokie teiginiai, kurie pažeidžia ieškovo garbę ir orumą: 1. ieškovas yra teistas dėl šmeižto, t. y. ieškovas tariamai yra padaręs nusikalstamą veiką, kuri yra numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnyje „Šmeižimas“; 2. Ieškovas atliko tam tikrus veiksmus (siuntė laiškus svarbiausiems valstybės pareigūnams), kuriais buvo mestas milžiniškas šešėlis atsakovo dalykinei reputacijai, t. y. ieškovas tariamai paskleidė apie atsakovą duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir pažeidžia atsakovo garbę ir orumą. Teigia, jog nurodyta atsakovo pranešimo ištrauka ir joje paskelbti teiginiai ne tik neatitinka tikrovės, bet ir leidžia atsakovo paskelbto pranešimo skaitytojams, t. y. atsakovo Facebook profilio sekėjams, susidaryti neigiamą nuomonę apie ieškovą, sukelia klaidingų bei niekuo nepagrįstų abejonių dėl ieškovo kaip žurnalisto atliekamų veiksmų teisėtumo, vykdant žurnalistinius tyrimus, ir pan. Taigi, tokie teiginiai akivaizdžiai pažeidžia ieškovo garbę ir orumą ir dėl to turėtų būti paneigti.
3. Atsakovas A. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad neginčija fakto, jog 2019 m. balandžio 27 d. savo asmeninėje socialinio tinklapio „Facebook" paskyroje paskelbė ieškovo nurodomą pranešimą. Teigia, jog ieškovas anksčiau buvo teisiamas (teistas) dėl šmeižto, todėl atsakovas turėjo teisę viešai šią aplinkybę minėti kaip atitinkančią tiesos kriterijų. Pažymi, jog pats ieškovas grįsdamas savo reikalavimą, klaidina teigdamas, kad pranešime buvo paskleisti duomenys apie ieškovo nuteisimą dėl šmeižto ir/ar konstatuotas faktas apie nusikalstamos veikos padarymą (Baudžiamojo kodekso 154 str.). Pranešime nėra jokių ieškovo deklaruojamų teiginių apie tariamą ieškovo padarytą nusikalstamą veiką ir/ar ieškovo nuteisimą. Priešingai, atsakovas savo paskelbtame pranešime tik paminėjo viešai anksčiau žiniasklaidos išviešintas aplinkybes (t. y. jas atkartojo), kad ieškovas dalyvavo teismo procese kaip kaltinamasis dėl šmeižimo t. y. anksčiau buvo teistas. Toks ieškovo dalyvavimas praeityje teisiamajame procese kaltinamojo statusu, atsakovo buvo paminėtas pranešime prieveiksmio ir būdvardžio junginiu „jau teistas“. Atsakovo nuomone, būdvardžio „teistas“ kilmė yra iš veiksmažodžio bendraties „teisti“, kuris reiškia ir žymi procesą, bet ne rezultatą. Atsakovo pranešime paminėta ieškovo teisimo aplinkybė buvo nuoroda į buvusį teismo procesą, kuriame ieškovas dalyvavo teisiamojo statusu. Atsakovo pranešime nebuvo teiginio apie ieškovo padarytą nusikalstamą veiką ir/ar ieškovo nuteisimą už šmeižimą. Priešingai, veiksmažodžio bendraties „teisti“ ir iš jos suformuoto būdvardžio „teistas“ reikšmės aiškinimas rodo pranešimo turinio nuorodą į ieškovo dalyvavimą teisiamajame procese dėl ieškovo kaltinimo šmeižtu. Ieškinyje pristatomos pranešimo turinio interpretacijos laikytinos neteisingomis ir klaidinančiomis. Interneto naujienų portaluose 2008-10-03 buvo paskelbti informaciniai straipsniai, kuriuose išviešintos aplinkybės, kad ieškovas dalyvavo teisiamajame procese ir buvo nuteistas dėl šmeižto. Net ir praėjus daugiau nei dešimt metų nuo paskelbtų populiariausioje pasaulyje interneto paieškų svetainėje www.google.com įrašius užklausos žodžius „žurnalistas K.“ ketvirtuoju ir septintuoju paieškos rezultatu rodomi 2008-10-03 publikuoti straipsniai apie ieškovo nuteisimą. Taigi, informacijos paieškos sistemoje ieškant bendros informacijos apie ieškovą, pirmame paieškos lape bus rodomi visuomenės informavimo priemonėse išviešinti faktai apie ieškovo dalyvavimą teisiamajame procese dėl šmeižto. Atsakovas pranešime paminėdamas ieškovo dalyvavimą teisiamajame procese dėl kaltinimo šmeižtu, nurodė tikrą ir viešoje erdvėje patikrintą informaciją, kuri laikytina atitinkančia tikrovę. Teigia, jog atsakovas, paminėjęs interneto portaluose viešinamą informaciją apie ieškovo dalyvavimą teisiamajame procese kaltinamojo statusu, laikytinas retransliuotoju, kuriam negali būti taikoma atsakomybė net ir tuo atveju, jeigu teismas pripažintų pranešimo turinį neatitinkančiu tikrovės. Pabrėžia, jog ieškovas faktiškai siuntė elektroninius laiškus tretiesiems asmenims, kuriuose komentavo atsakovo veiklą, todėl atsakovas turėjo teisę viešai šią aplinkybę minėti kaip atitinkančią tiesos kriterijų. Atsakovas dar prieš paviešindamas pranešimą, iš pažįstamų asmenų ir veiklos partnerių buvo gavęs informacijos apie ieškovo siunčiamus elektroninius laiškus su užklausomis, kuriose neigiamai komentuojamas atsakovo asmuo ir jo veikla. Pranešime pateikta atsakovo subjektyvi nuomonė apie ieškovo siunčiamų elektroninių laiškų galimą neigiamą poveikį, negali būti vertinama kaip žinia CK 2.24 str. nuostatų pagrindu. Atsakovas pabrėžia, kad pranešime nėra jokių ieškovo interpretuojamų teiginių (žodžių) apie ieškovo skleidžiamus duomenis apie atsakovą tretiesiems asmenims. Atsakovas pranešimo paskutiniu sakiniu: „Tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, tik pateikė savo asmeninį aplinkybių vertinimą (nuomonę). Atsakovas šiuo paskutiniu sakiniu nenurodė jokio fakto, nepaskleidė jokios žinios, kuriai būtų taikomas tiesios kriterijus. Atsakovui nekyla pareiga tokios nuomonės pagrįsti objektyviais faktais ir įrodymais. Atsakovas yra įsitikinęs, kad ieškovo reikalavimas pranešimo paskutinį sakinį: „Tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, vertinti kaip žinią ir jam taikyti tiesos kriterijų CK 2.24 str. nuostatų atžvilgiu, yra nepagrįstas, o pats cituojamas teiginys pripažintinas tik kaip atsakovo asmeninis aplinkybių vertinimas (nuomonė).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad 2019 m. balandžio 27d. 17.07 val. A. G. Facebook paskyroje paskelbtame pranešime paskleisti teiginiai „gerai organizuota vieno dėl šmeižto jau teisto žurnalisto K. laiškų kampanija svarbiausiems valstybės pareigūnams <...>“ neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo V. K. garbę ir orumą. Ieškinio dalį dėl reikalavimo pripažinti kaip neatitinkantį tikrovės ir pažeidžiantį ieškovo V. K. garbę ir orumą teiginį „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, atmetė. Įpareigojo atsakovą A. G. per 2 (dvi) savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo Facebook paskyroje tokia pačia forma ir tokiu pat būdu kaip ir pirminis pareiškimas, paskelbti tokio turinio paneigimą: Informacijos, paskelbtos apie žurnalistą V. K. paneigimas. 2019 m. balandžio 27d. 17.07 val. mano, A. G., Facebook paskyroje buvo paskelbtas pranešimas, kuriame buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie žurnalisto V. K. teistumą ir atliktus neteisėtus veiksmus, siunčiant laiškus svarbiausiems valstybės pareigūnams. Paskelbiant tokius teiginius apie žurnalistą V. K. buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kadangi žurnalistas V. K. nėra teistas dėl šmeižto ir nėra padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos „šmeižimas“. Priteisė iš ieškovo V. K. 550 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo A. G. naudai.
5. Teismas sprendė, kad remiantis Lietuvių kalbos žodyno teikiamomis šio žodžio reikšmėmis matyti, kad be kitų jo prasmių, „teistas“ reiškia: 1) nagrinėti bylą, svarstyti ką teisme; 2) bylinėtis; 3) teisme pripažinus kaltu, skirti bausmę už nusikaltimą. Tokiu būdu žodis „teistas“ gali būti naudojamas keliomis reikšmėmis. Teismas pažymėjo, jog tam, kad įvertinti, kurią žodžio reikšmę tekste pavartojo atsakovas, tampa svarbus teksto kontekstas. Sprendžiant iš teksto turinio pažymėjo, kad atsakovas kritiškai pasisakė apie prieš rinkimus (juose dalyvavo ir pats atsakovas) pasirodžiusią jo buvusio verslo partnerio A. K. knygą, kurią atsakovo manymu, galimai rengė žurnalisto K. žmona. Nurodė, kad atsakovas šios knygos pasirodymą siejo ir su ieškovo siųstais elektroniniais laiškais įvairioms valstybės tarnyboms, nurodydamas „šios knygos startą lydėjo gerai organizuota <....> K. laiškų kampanija“. Teismas sprendė, kad tekste yra aiškiai ir nedviprasmiškai reiškiamas pasipiktinimas knygos turiniu, apibūdinamas teiginiais „bandymas apšmeižti mane“, „apgauti skaitytojus“, „ tai nėra tiesa“, „akivaizdžiai neetiški ir žeminantys pasisakymai“ ir pan. Taigi, vertinant patį teksto emocinį foną, nurodomas ieškovo sutuoktinės sąsajas su aptariama knyga, teismas sprendė, kad galima pagrįstai teigti, jog atsakovas žodį „teistas“ pavartojo ne neutralia reikšme, apibūdinančia dalyvavimą procese, bet „nuteistas, pripažintas kaltu“ reikšme. Vertino, jog tokią išvadą leidžia daryti ir byloje nustatyta aplinkybė, jog apie ieškovo išteisinimą iki šios bylos iškėlimo atsakovas nurodo nežinojęs, ir tai tik patvirtina, kad teksto autorius šį žodį panaudojo, siekdamas atskleisti jo neigiamą reikšmę – nuteisimą, t. y. rezultatą, o ne procesą, kaip nurodoma atsiliepime. Pažymėjo, kad atsakovas, skelbdamas tekstą Facebook socialiniame tinkle, veikė ne kaip teisės srities specialistas, naudojo buitinę kalbą, kurioje, kaip nurodyta Specialisto išvadoje, tokios sąvokos, kaip „teistas“ ir „nuteistas“ yra dažnai tapatinamos, todėl teismo vertinimu, teksto autorius turėjo pagrindo manyti, kad ir jo profilio sekėjai, kurių atsakovas turi virš 100 tūkstančių, jo siunčiamą žinutę būtent taip ir supras. Nors atsakovas teigia informaciją apie ieškovui iškeltą baudžiamąją bylą radęs www.google.lt paieškoje, internete, be kita ko, buvo ir duomenys ir apie tai, kad ieškovas buvo išteisintas, todėl teismas nurodė, jog negalima sutikti su atsakovu, kad jis tekste naudojo patikrintą informaciją. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo buvo išteisintas, teismas vertino, jog galima pagrįstai teigti, kad atsakovo rašytame tekste Facebook paskyroje pavartotas žodis „teistas“, neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą.
6. Teismas pažymėjo, kad ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog vykdydamas žurnalistinį tyrimą, siuntė elektroninius laiškus įvairioms valstybės institucijoms su užklausimais apie atsakovo paramos teikimą. Laiškai yra rašyti 2019 m. vasario mėnesį dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijos vardu (e. bylos l. 90-93). Nurodė, jog iš ieškinyje analizuojamo Facebook teksto turinio matyti, jog atsakovas šių elektroninių laiškų siuntimą įvairioms institucijoms, vadina „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“, kuri, pasak atsakovo, lydėjo jo kritiškai vertinamos A. K. knygos startą. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių sieti ieškovo žurnalistinę veiklą su atsakovo tekste aptariama knyga. Nustatė, jog byloje nėra duomenų, jog dėl tokių ieškovo siųstų laiškų turinio atsakovas būtų kreipęsis CK 2.24 straipsnio tvarka. Atsižvelgiant į tai, jog elektroninių laiškų turinio vertinimas nėra šios bylos ieškinio dalyku, o ieškovas, būdamas žurnalistu, turi teisę visais teisėtais būdais rinkti informaciją savo žurnalistiniam tyrimui, teismas laikė, jog atsakovo teiginys „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“, atsakovo pavartotas nurodytame kontekste neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą (CK 2.24 straipsnio 1 dalis).
7. Nurodė, kad analizuojant tekstą matyti, jog atsakovas ieškovo elektroninių laiškų siuntimą įvairioms institucijoms vertina kaip „mestą milžinišką šešėlį“ jo dalykinei reputacijai. Toks teiginys, teismo vertinimu, laikytinas atsakovo asmeniniu aplinkybių vertinimu, kuriam negali būti taikomi tiesos kriterijai. Nurodė, kad nėra įmanoma objektyviai nustatyti mesto šešėlio dydžio, kaip ir patikrinti, ar šešėlis mestas apskritai. Atsakovo teiginys „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, kurį ieškovas taip pat prašo pripažinti kaip neatitinkantį tikrovės ir žeminantį jo garbę ir orumą, teismo vertinimu, negali būti laikomas žinia.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovas V. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą, dalyje, kurioje teismas nusprendė netenkinti ieškovo V. K. pareikšto ieškinio atsakovui A. G. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: pripažinti, kad 2019 m. balandžio 27 d. 17:07 val. A. G. „Facebook“ paskyroje paskelbtame pranešime paskleisti teiginiai „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo V. K. garbę ir orumą; įpareigoti atsakovą A. G. ne vėliau kaip per 2 (dvi) savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje „Facebook“ paskyroje, tokia pačia forma ir tokiu pat būdu kaip pirminis pranešimas paskelbti tokio turinio paneigimą: „Informacijos paskelbtos apie žurnalistą V. K. paneigimas. 2019 m. balandžio 27 d. 17:07 val. mano, A. G., „Facebook“ paskyroje buvo paskelbtas pranešimas, kuriame buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie žurnalisto V. K. teistumą ir atliktus neteisėtus veiksmus, siunčiant laiškus svarbiausiems valstybės pareigūnams. Paskelbiant tokius teiginius apie žurnalistą V. K. buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kadangi: 1. Žurnalistas V. K. nėra teistas dėl šmeižto ir nėra padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos „Šmeižimas“. 2. Žurnalisto V. K. žurnalistinio turimo metu siųstais laiškais svarbiausiems valstybės pareigūnams nebuvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie mane, A. G..“ Taip pat prašo priteisti iš atsakovo A. G. ieškovo V. K. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9. Teiginys „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ turėtų būti vertinamas kompleksiškai kartu su pirmąja šio teiginio dalimi, kuri apibūdina priemones, kuriomis tariamai buvo sukeltas nurodytas rezultatas, t. y. kartu su teiginiu „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“. Pažymėtina, kad teiginys „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ yra ankstesnio teiginio „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“ minties tąsa ir dėl to nėra galima šio teiginio vertinti atsietai nuo pirmojo teiginio, kuris teismo buvo pripažintas neatitinkančiu tikrovės ir žeminančiu ieškovo garbę bei orumą.
9.1. Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 7 straipsnis numato, kad informacija turi būti renkama etiškais ir teisėtais būdais. Taigi, žurnalisto atliekamo žurnalistinio tyrimo sąmoningas ir nepagrįstas negatyvus apibūdinimas (apibūdinant tokio žurnalistinio tyrimo eigą kaip sukeliančią neteisėtus padarinius), sukuriant įspūdį, kad žurnalisto atliekami veiksmai yra neteisėti ir pažeidžia profesinės etikos reikalavimus, nėra suderinamas su asmens saviraiškos laisve. Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad atsakovas, išreikšdamas nuomonę apie ieškovo žurnalistinį tyrimą, paskelbė naujas žinias, žeminančias ieškovo garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, ieškovo teisės vis tiek turėjo būti ginamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka, o atsakovo vertinamojo pobūdžio teiginys, kuris neturi jokio faktinio pagrindo, turėtų būti pripažintas kaip peržengiantis išraiškos laisvės ribas (LAT 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012, EŽTT sprendimas priimtas 2007 m. spalio 12 d. byloje Affaire A/S Diena Et Ozolins v. Lettonie).
9.2. Laiškų siuntimas žurnalistinio tyrimo metu yra procesas (žurnalistinio tyrimo dalis), o teiginys – „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, negatyviai apibūdina tokio proceso tariamai sukeltą rezultatą. Minėto proceso, t. y. žurnalistinio tyrimo, tariamai sukelto rezultato negatyvus apibūdinimas (vertinant viso ginčo objektu esančio pranešimo kontekste) laikytinas ne nuomone, bet žinia, kuri paskleidžia naują informaciją adresatui, t. y. informuoja adresatą, kad ieškovo, kaip žurnalisto, atliktas tyrimas tariamai buvo neteisėtas ir metė milžinišką šešėlį kito asmens garbei ir orumui. Atsakovo teiginys „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ reiškia, kad ieškovo atliktais veiksmais tariamai buvo pažeista atsakovo garbė ir orumas. Pažymėtina, kad žurnalistinis tyrimas, kuris yra atliekamas vadovaujantis Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatomis ir nepažeidžiant kitų teisės aktų nuostatų, objektyviai negali pažeisti žurnalistinio tyrimo objektu esančio asmens teisių, įskaitant ir tokio asmens garbės bei orumo. Nepagrįstas tvirtinimas, kad žurnalistinis tyrimas tariamai pažeidė tyrimo objektu esančio asmens teises reiškia ne ką kitą, bet tai, kad žurnalistas tyrimą atliko nesivadovaudamas profesinės etikos normomis bei pažeisdamas atitinkamų teisės aktų žurnalistui nustatytas pareigas.
Atsiliepimas
9.3. Atsakovas pats teiginiui „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ suteikia žinios, o ne nuomones statusą, kadangi nurodo, kaip konkrečiai tariamai pasireiškė jo garbės ir orumo pažeidimas (t. y. pateikia daugiau duomenų apie konkretų faktą, kuris laikytinas žinia). Esant tokiai faktinei situacijai nėra galima teigti, kad teiginys „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ išreiškė tik atsakovo nuomonę ir ieškovo atlikto žurnalistinio tyrimo subjektyvų vertinimą ir nepaskleidė žinios (naujos informacijos). Atsakovas išsakydamas minėtą teiginį „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ norėjo informuoti visuomenę, kad ieškovas atlikdamas žurnalistinį tyrimą paskleidė apie atsakovą duomenis, kurie neatitiko tikrovės ir tokiu būdu pažeidė atsakovo garbę bei orumą. Teiginys, kuriuo tokiu būdu kaip nagrinėjamoje byloje yra konstatuojama, kad kažkas atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus (šiuo atveju – pažeidė kito asmens garbę ir orumą) yra laikytinas ne nuomone, bet žinia, kadangi atitinka visus žiniai keliamus reikalavimus.
9.4. Atsakovo teiginyje „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ nėra dvejonių, jame yra pateikta konkreti informacija apie faktus, susijusius su ieškovo atliktais veiksmais, juos teigiant kaip objektyviai egzistuojančius (t. y., pavartotos frazės yra teigiamojo pobūdžio, bet ne svarstomojo pobūdžio). Minėtu teiginiu yra konstatuojama, kad ieškovas tariamai atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus, kurių sukeltas rezultatas tariamai pažeidė atsakovo garbę ir orumą. Taigi, atsakovas iš esmės tvirtina ir kaip objektyviai egzistuojantį dalyką konstatuoja tai, kad yra tam tikrų objektyvių duomenų, kurie patvirtina ieškovo vykdant žurnalistinį tyrimą, susijusį su atsakovu, atliekamų veiksmų neteisėtumą. Įvertinus pranešimo kontekstą ir vartojamas autoriaus formuluotes, akivaizdu, kad minėtais teiginiais yra konstatuojami faktai ir tokių faktų egzistavimas gali būti patikrintas (objektyviai nustatomas), taikant tiesos kriterijų ir konkrečius įrodymus.
9.5. Tai, kad objektyviai nėra įmanoma nustatyti mesto šešėlio dydžio (t. y., tariamo garbės ir orumo pažeidimo masto) neturi teisinės reikšmės, vertinant, ar paskleistas teiginys yra laikytinas žinia ar nuomone. Pats teiginys, kuriuo konstatuojamas tam tikrų neteisėtų veiksmų atlikimas (nevertinant tokių veiksmų ir jų sukeltų padarinių masto) leidžia teigti, kad buvo paskleista informacija apie tam tikrus faktus ir jų duomenis. Faktas, kaip minėta, tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas. Šiuo konkrečiu atveju minėtu atsakovo teiginiu yra tvirtinama, kad įvyko tam tikras įvykis apibūdinant tokio įvykio tariamai sukeltus rezultatus. Duomenys, kaip minėta, yra fakto turinį atskleidžianti informacija. Šiuo atveju iš ginčo teiginio „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, vertinant jį kartu su anksčiau minėta pirmąja teiginio dalimi, matyti, kad yra paskleidžiama fakto turinį atskleidžianti informaciją, t. y. paskleidžiama informacija, kad dėl ieškovo neteisėtomis priemonėmis atliekamo žurnalistinio tyrimo buvo pažeista atsakovo garbė ir orumas. Taigi, minėtu atsakovo teiginiu buvo konstatuojama tam tikra informacija ir tokia informacija buvo pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.
Šalies argumentai
10. Atsakovas A. G. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą dalyje, kuria nuspręsta: 1. Pripažinti, kad 2019 m. balandžio 27 d. 17.07 val. A. G. Facebook paskyroje paskelbtame pranešime paskleisti teiginiai „gerai organizuota vieno dėl šmeižto jau teisto žurnalisto K. laiškų kampanija svarbiausiems valstybės pareigūnams <...>“ neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo V. K. garbę ir orumą; 2. Įpareigoti atsakovą A. G. per 2 (dvi) savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo Facebook paskyroje tokia pačia forma ir tokiu pat būdu kaip ir pirminis pareiškimas, paskelbti tokio turinio paneigimą „<...>“. Panaikintoje teismo sprendimo apimtyje priimti naują sprendimą, ieškovo V. K. ieškinio reikalavimą, kad 2019 m. balandžio 27 d. 17.07 val. A. G. Facebook paskyroje paskelbtame pranešime paskleisti teiginiai „gerai organizuota vieno dėl šmeižto jau teisto žurnalisto K. laiškų kampanija svarbiausiems valstybės pareigūnams <...>“ neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo V. K. garbę ir orumą, atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti apelianto A. G. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo pagal apeliacinį skundą V. K.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Netinkamai taikytos CK 2.24 str. nuostatos vertinant atsakomybės atsakovui taikymą. Atsakovas civilinėje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teikiant paaiškinimus žodžiu teismo posėdyje, nuosekliai teigė, kad ginčijamo pranešimo rengimo metu, viešai atsakovui buvo prieinama informacija apie ieškovo V. K. dalyvavimą kaltinamuoju baudžiamojoje byloje dėl šmeižto. Pasaulinėje „Google“ informacijos paieškos platformoje įvedus į paiešką žodžius „žurnalistas K.“, tarp pirmųjų paieškos rezultatų buvo informaciniai žiniasklaidos straipsniai apie ieškovo nuteisimą dėl šmeižto 2008 m. spalio mėn. Ieškovas V. K. nepateikė į bylą jokių įrodymu, jokių duomenų, kurie paneigtų į civilinę bylą atsakovo pateiktus įrodymus (el.b.t. I., b.l. 58-63), apie tai, jog viešojoje erdvėje prieinami informaciniai žiniasklaidos straipsniai, aprašantys V. K. nuteisimą dėl šmeižto, būtu paneigti/pakeisti (CPK 178 str., 12 str.).
10.2. Atsižvelgiant į Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 53 d. nuostatas bei tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų (duomenų), kad egzistuotų žiniasklaidos straipsnių apie V. K. nuteisimą dėl šmeižto (el.b.t. I., b.l. 58-63) vieši paneigimai, civilinėje byloje privalėjo būti sprendžiama dėl atsakovės pripažinimo retransliuotoju Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 53 d. nuostatu pagrindu. Tokiu atveju atsakovui negalėjo būti taikoma atsakomybė CK 2.24 str. pagrindu. Analogiškos pozicijos laikosi ir Kasacinis teismas, aiškindamas atsakomybės taikymo už viešai paskelbtos informacijos pakartojimą CK 2.24 str. pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-09-24 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-807/2001; 2008-08-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008.
10.3. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai ir nemotyvuotai daroma išvada, kad informaciniai straipsniai apie ieškovo V. K. nuteisimą buvo galimai paneigti kita (skundžiamame sprendime nenurodyta) viešai prieinama informacija ir/ar galėjo egzistuoti kitokie (skundžiamame sprendime neįvardinti) vieši duomenys apie ieškovo V. K. išteisinimą. Teismas negalėjo remtis duomenimis/aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos civilinėje byloje, ir dėl kurių pasisakyti neturėjo galimybės proceso dalyviai.
10.4. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuota, kad atsakovas žodį „teistas“ pavartojo, siekdamas pabrėžti ieškovo nuteisimą, pripažinimą kaltu. Teismas pripažino, jog žodis „teistas“ gali būti vartojamas skirtingomis reikšmėmis, įskaitant reikšmę, apie asmens dalyvavimą kaltinamuoju teisiamajame procese. Apeliantas civilinės bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad žodžių junginį „jau teistas dėl šmeižto“ pranešime pavartojo tik siekdamas pažymėti asmens dalyvavimą kaltinamuoju teisiamajame procese dėl šmeižto, bet ne faktą, kad toks asmuo yra nuteistas. Siekiant nustatyti pranešime (kalbant apie ieškovą V. K.) pavartoto žodžio „teistas“ reikšmę, skundžiamu sprendimu privalėjo būti vertinamas tiek pranešimo turinys, susijęs su V. K. asmeniu, tiek informacija apie atsakovo ir ieškovo V. K. santykius, jų istorija. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą apie atsakovo siekį neigiamai atsiliepti apie ieškovą V. K., remdamasis iš esmės tik pranešimo turiniu, kuris nebuvo skirtas aprašyti ieškovui V. K.. Byloje nenustatytos aplinkybės, jog atsakovas ir ieškovas V. K. iki pranešimo paskelbimo būtų konfliktavę, ar kad atsakovas anksčiau (ar vėliau) neigiamai būtų atsiliepęs apie ieškovo V. K. asmenį. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės sutapatinti pranešimo turinio, kuris buvo parengtas reaguojant į A. K. išleistą knygą „Gero nešiojimo“ ir atsakovo bei A. K. santykių vertinimą, su pranešime epizodiniu ieškovo V. K. paminėjimu. Vien aplinkybė, kad atsakovas pranešimu kritiškai komentuodamas A. K. knygos apie atsakovą išleidimą paminėjo ieškovą V. K., nėra ir negali būti pagrindu pripažinti buvus atsakovo neigiamą nusiteikimą prieš V. K., bei egzistavus atsakovo siekiui paskelbti apie V. K. nuteisimą dėl šmeižto. Priešingai, civilinėje byloje nesant jokių duomenų, kad iki pranešimo paskelbimo (ar po jo) atsakovas ir V. K. būtų konfliktavę, ar kad atsakovas būtų neigiamai apie V. K. anksčiau atsiliepęs, nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog pranešimu atsakovas siekė būtent neigiamai atsiliepti apie V. K. ir pavartoti žodį „teistas“ skelbiant ieškovo nuteisimą.
10.5. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai buvo remtasi privačia ieškovo V. K. užsakyta Specialisto išvada, nes ji turi būti vertinama kritiškai, kaip nenuosekli ir nemotyvuotai daranti tik ieškovui naudingą galutinę išvadą dėl sąvokos „teistas“ reikšmės ir jos vartojimo pranešime. Specialisto išvadoje aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, kad sąvoka „teistas“ vartojama skirtingomis reikšmėmis: 1) tiek apibūdinant asmenį procese t. y. asmens dalyvavimas byloje atsakovu/kaltinamuoju; 2) tiek konstatuojant rezultatą t. y. asmens pripažinimas kaltu, gavus bausmę už nusikaltimą; taip pat asmenį turintį teistumą. Specialisto išvados aprašomojoje dalyje pateikiami prieštaringi tų pačių aplinkybių vertinimai, teigiant, kad vienok, sąvoka „teistas“ gali būti suprantama skirtingomis reikšmėmis, tačiau išvadose be motyvų konstatuota, kad pranešime pavartotas žodis „teistas“ skelbia išimtinai tik žinią apie asmens nuteisimą įsigaliojusiu teismo sprendimu. Specialisto išvados aprašomojoje dalyje atkreipiamas dėmesys, kad pranešimas buvo paskelbtas socialinėje erdvėje (Facebook socialinio tinklo paskiroje), o pranešimą skelbęs asmuo (atsakovas) veikė ne kaip teisės srities specialistas, todėl pranešimui priskirtas buitinis teksto stilius. Visgi be jokių motyvų daroma išvada, kad socialiniuose tinkluose sąvokos „teistas“ ir „nuteistas“ dažnai yra tapatinamos.
10.6. Skundžiamu sprendimu nepagrįstai daroma išvada, jog ieškovo garbė ir orumas galėjo būti pažeisti dėl atsakovo pavartoto teiginio apie ieškovo siųstus laiškus asmenims ir valdžios institucijoms: „Atsižvelgiant į tai, jog elektroninių laiškų turinio vertinimas nėra šios bylos ieškinio dalyku, o ieškovas, būdamas žurnalistu, turi teisę visais teisėtais būdais rinkti informaciją savo žurnalistiniam tyrimui, laikytina, jog atsakovo teiginys „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“, atsakovo pavartotas nurodytame kontekste neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą“. Pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad vertinamas pranešimo teiginys galėjo pažeisti ieškovo garbę ir orumą vien dėl to, jog „byloje nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių sieti ieškovo žurnalistinę veiklą su atsakovo tekste aptariama knyga“. Ieškovas V. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad būdamas žurnalistu siuntė elektroninius laiškus įvairioms valstybės institucijoms ir privatiems asmenims su užklausimais apie atsakovo asmenį ir jo paramos teikimą (el.b.t. l. b.l. 90-93). Ginčijamame pranešime atsakovas tokių laiškų siuntimą įvertino kaip „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“, kuri lydėjo A. K. knygos išleidimą. Skundžiamu sprendimu niekaip nevertinta ir nepagrįsta (nemotyvuota), kokiais pagrindais cituojamos pranešimo dalys apie ieškovo V. K. siųstus el. laiškus galėtų pažeisti visuomenėje nusistovėjusius garbės ir orumo kriterijus ar sukelti pažeminimo jausmą V. K.. Skundžiamu sprendimu turėjo būti motyvuotai nustatyta pranešimo turinio (dalyje apie V. K. laiškų siuntimą) žinia (teiginiai), kurie visuomenėje yra tapatinami (suprantami) kaip įžeidimas, kaip moralės/teisės normų pažeidimas, ir tik tada tokie teiginiai galėtų būti pripažinti pažeidžiantys asmens garbę ir orumą CK 2.24 str. nuostatų pagrindu. Visgi, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir netyrė.
Atsiliepimas
11. Ieškovas V. K. pateiktu atsiliepimu prašo priimti kartu su šiuo atsiliepimu teikiamus naujus įrodymus, atmesti atsakovo A. G. 2020 m. vasario 28 d. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-733-465/2020, atsakovo skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo A. G. ieškovo V. K. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsakovas ne tik neatitinka Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo bet ir atsakovo paskelbtas pranešimas negali būti laikomas retransliavimu vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis. Atsakovas savo paskelbtame pranešime, kuriuo buvo pažeista ieškovo garbė ir orumas, pasirėmė daugiau nei dešimties metų senumo archyviniais straipsniais, nesistengdamas įvertinti, ar tokia informacija yra tiksli ir teisinga šiandien (pvz., nesistengdamas įvertinti, ar ieškovas nebuvo vėliau išteisintas, turint omenyje tai, kad po straipsnių paskelbimo praėjo net daugiau nei dešimt metų ir pan.). Tokiu būdu buvo iš naujo paskleista, bet ne atkartota, tam tikra informacija, kuri pažeidė ieškovo garbę ir orumą, nes ieškovas po archyvinių straipsnių publikavimo praėjus keliems mėnesiams buvo LAR išteisintas dėl nusikalstamos veikos tariamo padarymo. Atsakovas savo pranešime ne atkartojo archyvinę informaciją, bet remdamasis tokia archyvine informacija paskleidė naują žinią savo „Facebook“ paskyros sekėjams. Taigi, atsakovo paskelbtame pranešime nebuvo retransliuotas turinys, kaip tai suprantama pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatas.
11.2. Kartu su atsakovo atsiliepimu kaip priedai Nr. 1–2 pateikti straipsniai buvo paskelbti 2008 m. spalio 3 d., tačiau po šių straipsnių paskelbimo ieškovas buvo išteisintas LAT 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi, kuri buvo priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2A-1/2009. Vadinasi, atsakovo kartu su atsiliepimu pateikiamuose straipsniuose nurodyta informacija atitiko tuo metu buvusią faktinę padėtį (2008 m. spalio 3 d.), tačiau vos po kelių mėnesių buvo priimtas galutinis ir neskundžiamas LAT sprendimas, kuriuo ieškovas buvo išteisintas (2009 m. balandžio 21 d.). Dėl to skelbiant bet kokią informaciją po 2009 m. balandžio 21 d. ieškovas nebegalėjo būti identifikuojamas kaip teistas asmuo.
11.3. Nei retransliuotojui, ne viešosios informacijos rengėjui nėra suteikiama teisė selektyviai skelbti pasirinktą informaciją ir tai daryti tokiu būdu, kad būtų iškreipta reali faktinė situacija, klaidinant galutinius informacijos adresatus. LAT 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008, pasisakydamas dėl atsakomybės netaikymo viešosios informacijos rengėjui, kaip minėta, taip pat akcentavo tai, kad viešosios informacijos rengėjas neturi žinoti ir neturi galėti žinoti, jog skelbiama informacija yra neteisinga, jeigu nori išvengti CK 2.24 straipsnyje numatytos atsakomybės.
11.4. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą tariamai pasirėmė duomenimis (aplinkybėmis), kurios nebuvo nagrinėtos civilinėje byloje ir dėl kurių atsakovas tariamai neturėjo galimybės pasisakyti, taip pat neturi jokio faktinio pagrindo.
11.5. Visas atsakovo paskelbto pranešimo kontekstas ir pavartoti išsireiškimai leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovas pranešimu siekė neigiamai atsiliepti apie ieškovą bei ieškovo vykdomą žurnalistinę veiklą ir dėl to pavartojo žodį „teistas“ turint omenyje šio žodžio neigiamą prasmę – nuteistas. Atsakovas net nežinojo apie ieškovo išteisinimą tuo metu, kai skelbė pranešimą kadangi pranešimas buvo paskelbtas po A. K. knygos pasirodymo, tai galima daryti išvadą, kad pranešimas buvo reakcija tiek į ieškovo žurnalistinį tyrimą, tiek ir į A. K. knygos pasirodymą, kas leidžia atsakovo išdėstytas mintis vertinti kaip vieną visumą, neskaidant atskirų išsakytų teiginių dėl ieškovo ar A. K..
11.6. Specialisto dr. A. V. parengta išvada nėra prieštaringa, bet yra nuosekli ir išsamiai argumentuota.
11.7. Atsakovas akivaizdžiai siekia išskaidyti vieną semantinę visumą sudarančius savo išsakytus teiginius, tokiu būdu bandydamas dirbtinai parodyti, kad šie teiginiai (vertinant juos atsietai vienas nuo kito ir ne išsakytame kontekste) tariamai negalėjo pažeisti ieškovo garbės ir orumo. Atsakovas savo išsakytuose teiginiuose ne aprašė ieškovo vykdytą žurnalistinį tyrimą ar vieną iš jo epizodų – laiškų siuntimo faktą, bet paskleidė tam tikrą naują informaciją (žinią) ir sudarė savo „Facebook“ paskyros sekėjams įspūdį, kad ieškovas ne tik buvo pripažintas kaltu dėl konkrečios nusikalstamos veikos padarymo (šmeižimo) ir tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo, bet ir toliau tęsia tokius neteisėtus veiksmus atsakovo atžvilgiu, t. y. pažeidžia atsakovo garbę ir orumą, atlikdamas žurnalistinį tyrimą ir siųsdamas laiškus. Akivaizdu, kad tokios žinios paskleidimas žemina asmens garbę ir orumą, nes pažeidžia ieškovo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas apie ieškovą bei jo vykdomą profesinę veiklą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo paskleistų duomenų paneigimo bei pripažinimo pažeidžiančiais ieškovo garbę ir orumą bei neatitinkančiais tikrovės.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. Ieškovas V. K. kartu su atsiliepimu į atsakovo A. G. apeliacinį skundą prašo priimti naujus įrodymus – 2009 m. balandžio 22 d. (duomenys neskelbtini) straipsnio pavadinimu „Teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį V. K.“ nuorašas – 2 lapai.
15. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Perfrazavus šią taisyklę, darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).
16. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54 – 55 punktus).
17. Kaip byloje nurodo ieškovas, jis civilinės bylos nagrinėjimo metu, įvertinęs atsakovo dėstomą poziciją, teikė į bylą Google paieškoje randamą 2009 m. balandžio 22 d. (duomenys neskelbtini) straipsnį pavadinimu „Teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį V. K.“, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį įrodymą atsisakė prijungti (2020 m. sausio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 2:00 iki 4:00 min.). Bylos nagrinėjimo metu pakartotinai paprašius minėtą įrodymą prijungti, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ši aplinkybė jau išsakyta šalių paaiškinimuose ir tai yra vieša informacija, dėl to nėra tikslinga prie bylos prijungti patį straipsnį, kurio turinys nėra ginčo objektas, t. y. byloje nėra kvestionuojamas ieškovo išteisinimo faktas (2020 m. sausio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:13:00 iki 1:13:50 val.).
18. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, jog byloje ieškovas remiasi 2009 m. balandžio 22 d. (duomenys neskelbtini) straipsniu pavadinimu „Teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį V. K.“ nuorašu, grįsdamas, jog aplinkybė apie jo atžvilgiu panaikintus kaltinimus buvo viešai paskelbta, sprendžia, jog yra pagrindas prijunti šį įrodymą prie civilinės bylos, nors ši informacija ir yra viešai prieinama.
19. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Atsakovo A. G. socialinio tinklapio Facebook paskyroje 2019 m. balandžio 27 d., 17 val. 07 min. buvo paskelbtas pranešimas, kurio dalį sudaro pastraipa su tekstu: „Šios knygos startą lydėjo gerai organizuota vieno, dėl šmeižto jau teisto žurnalisto K. laiškų kampanija svarbiausiems valstybės pareigūnams: ministrams, universitetų vadovams, mano verslo partneriams Lietuvoje ir užsienyje, projektų, kuriuos remiu, atstovams. Tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“. Pranešimas buvo paskelbtas viešai internetinėje erdvėje, šiuo pranešimu minėtame socialiniame tinklapyje dalinosi kiti socialinio tinklo naudotojai, pranešimas buvo komentuojamas, vertinamas naudojant socialinio tinklapio emocijų mygtukus. Minėti įrašai buvo užfiksuoti antstolio 2019 m. gegužės 3 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 128-19-2135.
20. Byloje pateikta specialisto dr. A. V. išvada dėl teksto suvokimo. Išvadoje nurodoma, jog frazė „dėl šmeižto jau teisto žurnalisto X“ pavartota pateiktame kontekste, t. y. socialiniams tinklams būdingo buitinio / publicistinio stiliaus tekste, leidžia skaitytojui susidaryti įspūdį, kad žurnalistas X yra pripažintas kaltu dėl konkrečios nusikalstamos veikos (šmeižimo) padarymo. Išvadoje taip pat pažymima, jog frazė „dėl šmeižto jau teisto žurnalisto X“ pavartota minėtame kontekste, paskelbia duomenis, kad žurnalistas gali (galėjo) turėti galiojantį teistumą ir pažymi jį visuomenės negatyviai vertinama socialine nuteisto asmens stigma.
Dėl garbės ir orumo teisių gynimo
21. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. CK 2.24 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011, 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018). Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).
23. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą). Tačiau tais atvejais, kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, paskelbia naujas žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, asmens teisės yra ginamos Civiliniame kodekse ir Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016, 30 punktas; kt.).
24. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 27 punktą).
25. EŽTT praktikoje taip pat aiškiai atskiriami fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecien prieš Lenkiją, peticijos Nr. 51744/99). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016, 39 punktas).
Dėl atsakovo A. G. apeliacinio skundo argumentų
26. Atsakovas nesutinka su skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo dalimi, kuria: 1) teismas pripažino, kad 2019 m. balandžio 27 d. 17.07 val. A. G. Facebook paskyroje paskelbtame pranešime paskleisti teiginiai „gerai organizuota vieno dėl šmeižto jau teisto žurnalisto K. laiškų kampanija svarbiausiems valstybės pareigūnams <...>“ neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo V. K. garbę ir orumą; 2) įpareigojo atsakovą A. G. per 2 (dvi) savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo Facebook paskyroje tokia pačia forma ir tokiu pat būdu kaip ir pirminis pareiškimas, paskelbti tokio turinio paneigimą „<...>“. Prašo nurodytą sprendimo dalį panaikinti ir ieškovo ieškinį šioje dalyje atmesti.
27. Atsakovas teigia, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai taikytos CK 2.24 straipsnio nuostatos vertinant atsakomybės atsakovui taikymą. Nurodo, kad atsakovas civilinėje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teikiant paaiškinimus žodžiu teismo posėdyje, nuosekliai teigė, kad ginčijamo pranešimo rengimo metu, viešai atsakovui buvo prieinama informacija apie ieškovo V. K. dalyvavimą kaltinamuoju baudžiamojoje byloje dėl šmeižto. Pasaulinėje „Google“ informacijos paieškos platformoje įvedus į paiešką žodžius „žurnalistas k.“, tarp pirmųjų paieškos rezultatų buvo informaciniai žiniasklaidos straipsniai apie ieškovo nuteisimą dėl šmeižto 2008 m. spalio mėn. nurodo, kad ieškovas V. K. nepateikė į bylą jokių įrodymų, jokių duomenų, kurie paneigtų į civilinę bylą atsakovo pateiktus įrodymus, apie tai, jog viešojoje erdvėje prieinami informaciniai žiniasklaidos straipsniai, aprašantys V. K. nuteisimą dėl šmeižto, būtų paneigti/pakeisti (CPK 178 str., 12 str.). Atsakovas teigia, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 53 dalies nuostatas bei tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų (duomenų), kad egzistuotų žiniasklaidos straipsnių apie V. K. nuteisimą dėl šmeižto vieši paneigimai, civilinėje byloje privalėjo būti sprendžiama dėl atsakovo pripažinimo retransliuotoju Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 53 dalies nuostatu pagrindu. Mano, kad tokiu atveju atsakovui negalėjo būti taikoma atsakomybė CK 2.24 straipsnio pagrindu.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 2 straipsnio 61 dalis numato, kad retransliuotoju yra laikomas asmuo, kuris retransliuoja visuomenei nepakeistas transliuojamas radijo ir (ar) televizijos programas arba atskiras programas. Retransliavimas – transliuojamų radijo ir (ar) televizijos programų ar atskirų programų parinkimas, teikimas skleisti ir skleidimas visuomenei, šiuo tikslu jas priimant ir tuo pačiu metu nepakeistas perduodant visuomenei elektroninių ryšių tinklais arba techninėmis ir (ar) programinėmis priemonėmis sudarant visuomenei galimybę priimti elektroninių ryšių tinklais perduodamas sąlygine prieiga apsaugotas radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas (VIĮ 2 straipsnio 59 dalis). Retransliuojamo turinio licencija – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos išduotas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė jį turinčiam asmeniui verstis transliuojamų radijo ir (ar) televizijos programų ar atskirų programų parinkimu ir teikimu skleisti visuomenei radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti plane numatytais radijo dažniais (kanalais) nustatytoje teritorijoje ir kuriame nustatomos tokios veiklos sąlygos (VIĮ 2 straipsnio 60 dalis).
29. Jeigu žinios yra paskleistos visuomenės informavimo priemonėse, tai už jų tikrumą pagal bendrąją taisyklę atsako viešosios informacijos rengėjas (VIĮ 45, 54 straipsniai). Šios taisyklės išimtys nustatytos nurodyto įstatymo 55 straipsnyje, kurio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji anksčiau paskelbta kitose visuomenės informavimo priemonėse, jeigu ši informacija nepaneigta ją paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą atsako tas, kas pirmas paskleidė tokią informaciją. Tokiu reglamentavimu nustatyta pirminio žinių paskleidėjo atsakomybė ir galimybė atleisti nuo atsakomybės šias žinias pakartojusį asmenį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinė byloje UAB „Klevo lapas“ v. UAB „Respublikos leidiniai“, byla Nr. 3K-3-807/2001). Jeigu žinios anksčiau buvo paskleistos kitose visuomenės informavimo priemonėse ir nebuvo paneigtos jas paskelbusiose visuomenės informavimo priemonėse, viešosios informacijos rengėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės, jei įrodo, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, jog kartoja asmens garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias. Tais atvejais, kai nustatoma žinias pakartojusio viešosios informacijos rengėjo kaltė, už žinių paskleidimą atsakingi abu skleidėjai (ieškovo teisė reikšti reikalavimus vienam iš jų nepaneigiama). (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-390/2008)
30. CK 2.24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskelbti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visuomenės informavimo priemonei neatsiranda pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą aptariamuoju pagrindu, jeigu ji padarė viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje K. J. v. uždaroji akcinė bendrovė „Pūkas“, byla Nr. 3K-3-205/2005).
31. Teisėjų kolegija pritaria ieškovo V. K. argumentui, kad atsakovas ne tik neatitinka VIĮ bet ir atsakovo paskelbtas pranešimas negali būti laikomas retransliavimu vadovaujantis VIĮ nuostatomis. Kaip teisingai pastebi ieškovas, atsakovas savo paskelbtame pranešime pasirėmė daugiau nei dešimties metų senumo archyviniais straipsniais, nesistengdamas įvertinti, ar tokia informacija yra tiksli ir teisinga šiandien (pvz., nesistengdamas įvertinti, ar ieškovas nebuvo vėliau išteisintas, turint omenyje tai, kad po straipsnių paskelbimo praėjo net daugiau nei dešimt metų). Esant tokioms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju buvo iš naujo paskleista, bet ne atkartota informacija, kuri pažeidė ieškovo garbę ir orumą, nes ieškovas po archyvinių straipsnių publikavimo praėjus keliems mėnesiams buvo LAR išteisintas dėl nusikalstamos veikos tariamo padarymo (tas matyti iš 2009 m. balandžio 22 d. (duomenys neskelbtini) straipsnio pavadinimu „Teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį V. K.“ nuorašo). Taip pat pažymėtina, kad atsakovas neperdavė visos paskleistos nepakeistos informacijos, o tik naudojosi ta informacija savo pranešime. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovo paskelbtame pranešime nebuvo retransliuotas turinys, kaip tai suprantama pagal VIĮ nuostatas. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo taikyti VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos netaikomos redakcinės atsakomybės už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu informacijos skleidėjas nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, jog atsakovas pranešimo paskelbimo metu galėjo žinoti, jog ieškovas buvo išteisintas ir nėra teistas asmuo. Kaip teisingai nurodo ieškovas, Google paieškos sistemoje įvedus reikšminių žodžių junginį „žurnalistas k. išteisintas“, pirmasis straipsnis paieškoje – 2009 m. balandžio 22 d. (duomenys neskelbtini) straipsnis pavadinimu „Teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį V. K.“. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad atsakovas, savo pranešime skleisdamas tam tikrą informaciją, kuri gali pažeisti ieškovo garbę ir orumą, neturėtų aklai pasikliauti daugiau nei dešimties metų senumo archyviniais straipsniais, kurie neatitinka realios situacijos, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, bet turėtų patikrinti, ar nuo 2008 metų informacija nėra pasikeitusi. Pažymėtina, kad tai, jog tam tikra informacija archyvinių straipsnių paskelbimo metu atitiko tuo metu susiklosčiusią faktinę padėtį, neleidžia teigti, kad tokia faktinė padėtis išliko ir vėliau (t. y. nepasikeitė). Teisėjų kolegija pažymi, kad kartu su atsakovo atsiliepime kaip priedais Nr. 1–2 pateikti straipsniai buvo paskelbti 2008 m. spalio 3 d., tačiau po šių straipsnių paskelbimo ieškovas buvo išteisintas LAT 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi, kuri buvo priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2A-1/2009. Esant tokiai faktinei situacijai, vertintina, kad atsakovo kartu su atsiliepimu pateikiamuose straipsniuose nurodyta informacija atitiko tuo metu buvusią faktinę padėtį (2008 m. spalio 3 d.), tačiau vos po kelių mėnesių buvo priimtas galutinis ir neskundžiamas LAT sprendimas, kuriuo ieškovas buvo išteisintas (2009 m. balandžio 21 d.). Taigi, kaip pagrįstai nurodo ieškovas, skelbiant bet kokią informaciją po 2009 m. balandžio 21 d., ieškovas nebegalėjo būti identifikuojamas kaip teistas asmuo. Nagrinėjamos bylos atveju nustačius, kad atsakovas pranešimo paskelbimo metu galėjo žinoti, kad ieškovas buvo išteisintas, jis turi prisiimti CK 2.24 straipsnyje numatytą atsakomybę dėl nepatikrintos informacijos, kuri yra neteisinga, paskelbimo apie ieškovą.
33. Nors pirmosios instancijos teismas ir detaliai nepasisakė dėl atsakovo pripažinimo retransliuotoju, teismas nurodė: „Nors atsakovas teigia informaciją apie ieškovui iškeltą baudžiamąją bylą radęs www.google.lt paieškoje, internete, be kita ko, buvo ir duomenys ir apie tai, kad ieškovas buvo išteisintas, todėl negalima sutikti su atsakovu, kad jis tekste naudojo patikrintą informaciją.“. Įvertinus tai, kad viešosios informacijos rengėjui ar retransliuotojui CK 2.24 straipsnyje numatyta atsakomybė gali būti netaikoma tik tuo atveju, jeigu asmuo nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo skelbiama informacija yra neteisinga, iš pirmosios instancijos teismo padarytos nurodytos išvados, jog atsakovas paskelbė nepatikrintą informaciją, teisėjų kolegijos vertinimu, spręstina, jog teismas, nors ir neišsamiai, bet iš esmės pasisakė dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos redakcinės atsakomybės netaikymo išimties, kadangi konstatavo, jog atsakovo paskelbta informacija buvo nepatikrinta. Kadangi teismas konstatavo, kad atsakovas paskleidė nepatikrintą informaciją, tuo pačiu metu teismas nustatė, kad nėra redakcinės atsakomybės netaikymo išimties. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nėra įpareigotas analizuoti visų redakcinės atsakomybės netaikymo išimties sąlygų, jeigu konstatuoja, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų tokiai išimčiai taikyti.
34. Atsakovas taip pat teigia, kad skundžiamu sprendimu nepagrįstai ir nemotyvuotai daroma išvada, jog informaciniai straipsniai apie ieškovo V. K. nuteisimą buvo galimai paneigti kita (skundžiamame sprendime nenurodyta) viešai prieinama informacija ir/ar galėjo egzistuoti kitokie (skundžiamame sprendime neįvardinti) vieši duomenys apie ieškovo V. K. išteisinimą. Nurodo, kad teismas negalėjo remtis duomenimis/aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos civilinėje byloje, ir dėl kurių pasisakyti neturėjo galimybės proceso dalyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 263 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta, jog teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. CPK 14 straipsnio 2 dalies nuostatose, atskleidžiant civilinio proceso betarpiškumo principą, taip pat įtvirtinta, kad teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tas įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Pažymėtina, kad byloje šalys neginčijo fakto, kad ieškovas buvo išteisintas. Kaip jau minėta, ieškovas į bylą Google paieškoje randamą 2009 m. balandžio 22 d. (duomenys neskelbtini) straipsnį pavadinimu „Teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį V. K.“, tačiau teismas tokį įrodymą atsisakė prijungti (2020 m. sausio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 2:00 iki 4:00 min.). Teismas nurodė, kad ieškovo prašoma prijungti informacija yra vieša, darė išvadą, jog tokia informacija atsakovui buvo pasiekiama. Taigi, atsakovas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos byloje.
35. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, jog atsakovas žodį „teistas“ pavartojo, siekdamas pabrėžti ieškovo nuteisimą, pripažinimą kaltu, nes jis šį žodžių junginį „jau teistas dėl šmeižto“ pranešime pavartojo tik siekdamas pažymėti asmens dalyvavimą kaltinamuoju teisiamajame procese dėl šmeižto, bet ne faktą, kad toks asmuo yra nuteistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
36. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ieškovo argumentą, kad visas atsakovo paskelbto pranešimo kontekstas ir pavartoti išsireiškimai leidžia teigti, jog atsakovas pranešimu siekė neigiamai atsiliepti apie ieškovą bei ieškovo vykdomą žurnalistinę veiklą ir dėl to pavartojo žodį „teistas“ turint omenyje šio žodžio neigiamą prasmę – nuteistas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nežinojo apie ieškovo išteisinimą tuo metu, kai skelbė pranešimą (2020 m. sausio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:04:00 iki 1:05:00 val.). Atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad pranešimas buvo atsakovo reakcija į ieškovo veiksmus (2020 m. sausio 8 d. teismo posėdžio garso įrašą nuo 55:30 iki 56:00 min.). Kaip teisingai nurodo ieškovas, pranešimas buvo paskelbtas po A. K. knygos pasirodymo, todėl galima daryti išvadą, kad pranešimas buvo reakcija tiek į ieškovo žurnalistinį tyrimą, tiek ir į A. K. knygos pasirodymą, kas leidžia atsakovo išdėstytas mintis vertinti kaip vieną visumą, neskaidant atskirų išsakytų teiginių dėl ieškovo ar A. K..
37. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė specialisto dr. A. V. parengtą išvadą, kurioje analizuota žodžio „teistas“ reikšmė nagrinėjamoje byloje pateikto atsakovo pranešimo kontekste. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šia specialisto išvada, kadangi byloje nebuvo aplinkybių, leidžiančių abejoti šios išvados teisingumu. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, jog specialių žinių turintis asmuo buvo pasitelktas vienos iš proceso šalių nesuteikia pagrindo tokią išvadą vertinti kaip mažiau patikimą ar šališką. Atkreiptinas dėmesys, kad parengtos išvados pabaigoje specialistas aiškiai nurodė, kad jam suprantama išvados svarba ir specialistui galinti kilti atsakomybė dėl melagingos išvados pateikimo. Ne mažiau svarbu pažymėti ir tai, kad atsakovas turėjo teisę bylos nagrinėjimo metu pasitelkti specialių žinių turintį asmenį, kad pateiktų alternatyvų ginčo objektu esančių teiginių vertinimą, ar prašyti teismo skirti ekspertizę, tačiau minėtomis savo teisėmis nusprendė nepasinaudoti (CPK 12 ir 178 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad specialisto dr. A. V. parengta išvada nėra prieštaringa, yra nuosekli ir išsamiai argumentuota. Specialistas dr. A. V. išvadoje darė šias išvadas: 1. Frazė „dėl šmeižto jau teisto žurnalisto“, pavartota pateiktame kontekste, t. y. socialiniams tinklams būdingo buitinio / publicistinio stiliaus tekste, leidžia skaitytojui susidaryti įspūdį, kad žurnalistas yra pripažintas kaltu dėl konkrečios nusikalstamos veikos (šmeižimo) padarymo; 2. Frazė „dėl šmeižto jau teisto žurnalisto“, pavartota minėtame kontekste, paskelbia duomenis, kad žurnalistas gali (galėjo) turėti galiojantį teistumą ir pažymi jį visuomenės negatyviai vertinama socialine nuteisto asmens stigma.
38. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino faktą, jog žodis „teistas“ gali būti vartojamas keliomis prasmėmis. Remiantis Lietuvių kalbos žodyno teikiamomis šio žodžio reikšmėmis matyti, kad be kitų jo prasmių, „teistas“ reiškia: 1) nagrinėti bylą, svarstyti ką teisme; 2) bylinėtis; 3) teisme pripažinus kaltu, skirti bausmę už nusikaltimą.Nustatė, jog tam, kad įvertinti, kurią žodžio reikšmę tekste pavartojo atsakovas, tampa svarbus teksto kontekstas. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik pranešimo turinį, bet ir kitas reikšmingas aplinkybes, tokias kaip atsakovo ir ieškovo V. K. santykiai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad: 1) sprendžiant iš teksto turinio matyti, kad atsakovas kritiškai pasisakė apie prieš rinkimus (juose dalyvavo ir pats atsakovas) pasirodžiusią jo buvusio verslo partnerio A. K. knygą, kurią atsakovo manymu, galimai rengė žurnalisto K. žmona; 2) atsakovas šios knygos pasirodymą siejo ir su ieškovo siųstais elektroniniais laiškais įvairioms valstybės tarnyboms, nurodydamas „šios knygos startą lydėjo gerai organizuota <....> K. laiškų kampanija“; 3) tekste yra aiškiai ir nedviprasmiškai reiškiamas pasipiktinimas knygos turiniu, apibūdinamas teiginiais „bandymas apšmeižti mane“, „apgauti skaitytojus“, „tai nėra tiesa“, „akivaizdžiai neetiški ir žeminantys pasisakymai“ ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tik įvertinęs patį teksto emocinį foną, nurodomas ieškovo sutuoktinės sąsajas su aptariama knyga darė pagristą išvadą, jog atsakovas žodį „teistas“ pavartojo ne neutralia reikšme, apibūdinančia dalyvavimą procese, bet „nuteistas, pripažintas kaltu“ reikšme. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovas, skelbdamas tekstą Facebook socialiniame tinkle, veikė ne kaip teisės srities specialistas, naudojo buitinę kalbą, kurioje, kaip nurodyta Specialisto išvadoje, tokios sąvokos, kaip „teistas“ ir „nuteistas“ yra dažnai tapatinamos. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, kaip teksto autorius, turėjo pagrindo manyti, jog ir jo profilio sekėjai, kurių atsakovas turi virš 100 tūkstančių, jo siunčiamą žinutę su žodžiu „teistas“ supras būtent kaip „nuteistas“. Byloje nustačius, kad internete taip pat buvo duomenys apie atsakovo išteisinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog jis pranešime naudojo patikrintą informaciją. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo buvo išteisintas, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog atsakovo rašytame tekste Facebook paskyroje pavartotas žodis „teistas“, neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą.
39. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo garbė ir orumas galėjo būti pažeisti dėl atsakovo pavartoto teiginio apie ieškovo siųstus laiškus asmenims ir valdžios institucijoms. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, kad vertinamas pranešimo teiginys galėjo pažeisti ieškovo garbę ir orumą vien dėl to, jog „byloje nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių sieti ieškovo žurnalistinę veiklą su atsakovo tekste aptariama knyga“. Mano, kad skundžiamu sprendimu niekaip nevertinta ir nepagrįsta (nemotyvuota), kokiais pagrindais cituojamos pranešimo dalys apie ieškovo V. K. siųstus el. laiškus galėtu pažeisti visuomenėje nusistovėjusias garbės ir orumo kriterijus ar sukelti pažeminimo jausmą V. K..
40. Byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad: 1) ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog vykdydamas žurnalistinį tyrimą, siuntė elektroninius laiškus įvairioms valstybės institucijoms su užklausimais apie atsakovo paramos teikimą; 2) laiškai yra rašyti 2019 m. vasario mėnesį dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijos vardu; 3) iš ieškinyje analizuojamo Facebook teksto turinio matyti, jog atsakovas šių elektroninių laiškų siuntimą įvairioms institucijoms, vadina „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“, kuri, pasak atsakovo, lydėjo jo kritiškai vertinamos A. K. knygos startą; 4) byloje nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių sieti ieškovo žurnalistinę veiklą su atsakovo tekste aptariama knyga; 5) byloje taip pat nenustatyta, jog dėl tokių ieškovo siųstų laiškų turinio atsakovas būtų kreipęsis CK 2.24 straipsnio tvarka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiame nutarties punkte išskirtus faktus, pagrįstai darė išvadą, kad ieškovas, būdamas žurnalistu, turi teisę visais teisėtais būdais rinkti informaciją savo žurnalistiniam tyrimui, todėl teiginys „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“, atsakovo pavartotas nurodytame kontekste neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą (CK 2.24 straipsnio 1 dalis).
41. Kaip teisingai nurodo ieškovas, atsakovas siekia išskaidyti vieną semantinę visumą sudarančius savo išsakytus teiginius, tokiu būdu bandydamas parodyti, kad šie teiginiai, vertinant juos atsietai vienas nuo kito ir ne išsakytame kontekste, negalėjo pažeisti ieškovo garbės ir orumo. Byloje jau išsaikinta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teiginiai turi būti vertinami kompleksiškai, vertinant išsakytus teiginius turi būti atsižvelgiama į jų kontekstą. Ieškovas pagrįstai argumentuoja, kad atsakovas savo išsakytuose teiginiuose ne aprašė ieškovo vykdytą žurnalistinį tyrimą ar vieną iš jo epizodų – laiškų siuntimo faktą, bet paskleidė tam tikrą naują informaciją (žinią) ir sudarė savo „Facebook“ paskyros sekėjams įspūdį, kad ieškovas ne tik buvo pripažintas kaltu dėl konkrečios nusikalstamos veikos padarymo (šmeižimo) ir tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo, bet ir toliau tęsia tokius neteisėtus veiksmus atsakovo atžvilgiu, t. y. pažeidžia atsakovo garbę ir orumą, atlikdamas žurnalistinį tyrimą ir siųsdamas laiškus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios žinios paskleidimas žemina asmens garbę ir orumą, nes pažeidžia ieškovo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas apie ieškovą bei jo vykdomą profesinę veiklą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas, būdamas žurnalistu, turi teisę visais teisėtais būdais rinkti informaciją savo žurnalistiniam tyrimui ir dėl to atsakovo teiginys „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“, pavartotas sprendime nurodytame kontekste, neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo garbę ir orumą. Teisėjų kolegija pritaria ieškovo argumentui, kad atsakovas sąmoningai savo pranešime susiejo žinią „teistas dėl šmeižto“ su žinia apie ieškovo atliekamą žurnalistinį tyrimą dėl atsakovo ir tokiu būdu sąmoningai siekė sumenkinti ieškovo žurnalistinį tyrimą, be to, sukelti visuomenės nepasitikėjimą tiek tokio žurnalistinio tyrimo rezultatais, tiek ieškovu kaip žurnalistu, kuris vykdydamas profesinę veiklą tariamai pažeidžia ne tik teisės normų, bet ir etikos kodekso nustatytus reikalavimus. Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 7 straipsnis numato, kad informacija turi būti renkama etiškais ir teisėtais būdais. Teisėjų kolegija sutinka, kad žurnalisto atliekamo žurnalistinio tyrimo sąmoningas ir nepagrįstas negatyvus apibūdinimas (apibūdinant tokio žurnalistinio tyrimo eigą kaip sukeliančią neteisėtus padarinius), sukuriant įspūdį, kad žurnalisto atliekami veiksmai yra neteisėti ir pažeidžia profesinės etikos reikalavimus, nėra suderinamas su asmens saviraiškos laisve. Kaip teisingai pažymi ieškovas, žurnalistinis tyrimas, kuris atliekamas vadovaujantis Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatomis ir nepažeidžiant kitų teisės aktų nuostatų, objektyviai negali pažeisti žurnalistinio tyrimo objektu esančio asmens teisių, įskaitant ir tokio asmens garbės bei orumo.
Dėl ieškovo V. K. apeliacinio skundo argumentų
42. Ieškovas skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė netenkinti ieškovo V. K. pareikšto ieškinio atsakovui A. G., prašo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: pripažinti, kad 2019 m. balandžio 27 d. 17:07 val. A. G. „Facebook“ paskyroje paskelbtame pranešime paskleisti teiginiai „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo V. K. garbę ir orumą; įpareigoti atsakovą A. G. ne vėliau kaip per 2 (dvi) savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos toje pačioje „Facebook“ paskyroje, tokia pačia forma ir tokiu pat būdu kaip pirminis pranešimas paskelbti tokio turinio paneigimą.
43. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teiginys „tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ laikytinas atsakovo asmeniniu aplinkybių vertinimu, kuriam negali būti taikomi tiesos kriterijai. Teismas pažymėjo, kad nėra įmanoma objektyviai nustatyti mesto šešėlio dydžio, kaip ir patikrinti, ar šešėlis mestas apskritai.
44. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad teiginys „tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ turėtų būti vertinamas kompleksiškai kartu su pirmąja šio teiginio dalimi, t. y. kartu su teiginiu „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“. Sutiktina ir su tuo, kad teiginys „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ yra ankstesnio teiginio „gerai organizuota <...> laiškų kampanija“ minties tąsa ir dėl to nėra galima šio teiginio vertinti atsietai nuo pirmojo teiginio, kuris teismo buvo pripažintas neatitinkančiu tikrovės ir žeminančiu ieškovo garbę bei orumą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog teiginiai turi būti vertinami kartu, pati savaime nereiškia, kad atsakovas paskelbė žinią, o ne savo nuomonę.
45. Ieškovas teigia, kad atsakovo vertinamojo pobūdžio teiginys, kuris neturi jokio faktinio pagrindo, turėtų būti pripažintas kaip peržengiantis išraiškos laisvės ribas. Taip pat ieškovas nurodo, kad laiškų siuntimas žurnalistinio tyrimo metu yra procesas (žurnalistinio tyrimo dalis), o teiginys – „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, negatyviai apibūdina tokio proceso tariamai sukeltą rezultatą. Taip pat ieškovas pažymi, kad minėto proceso, t. y. žurnalistinio tyrimo, tariamai sukelto rezultato negatyvus apibūdinimas (vertinant viso ginčo objektu esančio pranešimo kontekste) laikytinas ne nuomone, bet žinia, kuri paskleidžia naują informaciją adresatui, t. y. informuoja adresatą, kad ieškovo kaip žurnalisto atliktas tyrimas tariamai buvo neteisėtas ir metė milžinišką šešėlį kito asmens garbei ir orumui. Taip pat ieškovas pažymi, kad atsakovo teiginyje „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ nėra dvejonių, jame yra pateikta konkreti informacija apie faktus, susijusius su ieškovo atliktais veiksmais, juos teigiant kaip objektyviai egzistuojančius (t. y., pavartotos frazės yra teigiamojo pobūdžio, bet ne svarstomojo pobūdžio). Ieškovo vertinimu, tai, kad objektyviai nėra įmanoma nustatyti mesto šešėlio dydžio (t. y., tariamo garbės ir orumo pažeidimo masto) neturi teisinės reikšmės, vertinant, ar paskleistas teiginys yra laikytinas žinia ar nuomone.
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens saviraiškos laisvė – tiek nacionalinėje (Konstitucijos 25 straipsnis), tiek tarptautinėje teisėje (pvz., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnis) – įtvirtinta saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Sprendžiant su jos įgyvendinimu susijusius ginčus, aktuali teismų praktikoje taikoma Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kuri yra gana gausiai išplėtota nurodyto pobūdžio bylose. EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma Konvencijoje įtvirtintų teisių, teisė į saviraiškos laisvę nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai, apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87, Axel Springer AG v. Germany (GC), no. 39954/08, 7 February 2012, par. 78 ir kt.).
47. Nacionalinių teismų praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė ginti asmens laisvę reikšti savo mintis ir įsitikinimus kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės principų, kartu pripažįstant, kad ši laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Pagal kasacinio teismo suformuluotus išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „S. L. International Transport“ v. UAB „Dinaka“, bylos Nr. 3K-3-169/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. IĮ ,,Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G. , bylos Nr. 3K-3-441/2010). Tokiu atveju, kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė, nustatyta CK 2.23, 2.24 straipsniuose ir kituose įstatymuose. Tarptautinėje ir nacionalinėje praktikoje asmens garbė ir orumas ginami ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo; taigi visuomenei pateikiama informacija apie tam tikrus įvykius turi būti teisinga, pagrįsta faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012).
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo teiginys „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“ visame atsakovo pranešimo kontekste neginčijamai atspindi neigiamą atsakovo požiūrį į ieškovo vykdytą žurnalistinį tyrimą, tačiau šiuo teiginiu buvo išsakyta tik subjektyvi nuomonė, o ne paskleista žinia. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo teiginys „<...> tokiomis priemonėmis mestas milžiniškas šešėlis mano dalykinei reputacijai“, kurį ieškovas taip pat prašo pripažinti kaip neatitinkantį tikrovės ir žeminantį jo garbę ir orumą, negali būti laikomas žinia, todėl šį ieškinio reikalavimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.
Dėl procesinės bylos baigties
49. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinių skundų argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinis teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 179, 183, 185 straipsniai, 263 straipsnio 1 dalis).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
50. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
51. Kiti apeliacinių skundų argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniai skundai atmesti, todėl teisėjų kolegija bylos šalims nepriteisia jų patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.