Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir Dalios Trumpulienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių uždarosios akcinės bendrovės „Disema“ (ieškovės) ir uždarosios akcinės bendrovės „Medinis karkasas“ (atsakovės) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Disema“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Medinis karkasas“ dėl piniginių lėšų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. K.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Disema“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Medinis Karkasas“ 15 903,04 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat pateikė dubliką, kuriuo palaikė ieškinio reikalavimus. Ieškovė nurodė:

1.1. 2022 m. birželio mėnesį ieškovė ir atsakovė, atstovaujamos įmonių vadovų, susitarė, kad ieškovė, pagal atsakovės nurodymą ir specifikacijas, savo jėgomis ir medžiagomis įrengs mobilų namelį – pritaikys jį gyventi žmonėms. Konkretus darbų atlikimo terminas nebuvo numatytas, tačiau atsakovė niekada nėra reiškusi ir nereiškia pretenzijų dėl ne laiku atliktų darbų. Šalys susitarė, kad atsakovei pardavus mobilų namelį užsienio kompanijai, ji iš gautų lėšų atsiskaitys su ieškove už atliktus darbus ir sunaudotas medžiagas, o gautą pelną pasidalins pusiau. Rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Atsakovė apmokėjo dalį sąskaitų, pateiktų už medžiagas ir darbus, t. y. sumokėjo 10 678,59 Eur ir liko skolinga ieškovei 15 903,04 Eur (iš viso atliktų darbų suma yra 26 581,63 Eur). Ieškovė atliko mobilaus namelio įrengimo darbus ir perdavė namelį atsakovei 2022 m. spalio 25 d., tą pačią dieną atsakovei priėmus mobilų namelį, jis išvežtas ieškovės teritorijos. Perdavus namelį atsakovei, ji nustojo bendrauti su ieškove. Supratusi, kad neturi jokių rašytinių įrodymų apie šalių susitarimą, ieškovė 2022 m. lapkričio 25 d. parengė priėmimo–perdavimo aktą ir PVM sąskaitą faktūrą, kuriuose nurodė tik sunaudotų medžiagų kiekius, bei išsiuntė juos atsakovei. Gavusi minėtus dokumentus, atsakovė 2022 m. lapkričio 29 d. pateikė ieškovei defektų aktą bei nurodė, kad atliktų darbų nepriims. Atsakovė, siekdama išvengti mokėjimo už atliktus darbus, parengė defektų aktą, tačiau nesumoka net ir už tuos darbus, dėl kurių nėra pasisakiusi defektiniame akte. 2022 m. gruodžio 15 d. laišku ieškovė paprašė pristatyti namelį, jog būtų galima įvertinti defektinio akto pagrįstumą, tačiau atsakovė informavo, kad neturi galimybių to padaryti. Atsakovė elgiasi nesąžiningai, nes, gavusi PVM sąskaitą faktūrą, ji sudarė defektinį aktą, nors pati namelio nebevaldė ir juo nedisponavo, todėl nėra jokių galimybių patikrinti atsakovės defektinio akto pagrįstumą. Ieškovė pateikia lokalinę sąmatą Nr. S003, kuri buvo parengta pagal normatyvinius darbus ir jų įkainius 2022 m. balandžio mėnesio statybos kainų lygmeniu, kurioje nurodytos visos sunaudotos medžiagos ir atlikti darbai.

1.2. Nors rašytinė sutartis tarp šalių ir nebuvo sudaryta, tačiau atsakovė už dalį medžiagų atliko tiesioginius mokėjimus, iš ieškovės gaudavo ataskaitas apie atliekamus darbus ir jų savikainą ir kt. Šalys buvo susitarusios, kad atsakovė mobilų namelį parduos užsienio kompanijai ir iš gautų lėšų atsiskaitys su ieškove už atliktus darbus bei sunaudotas medžiagas, o gautą pelną pasidalins pusiau, tačiau atsakovei nevykdant šio susitarimo, ieškovė siekia, kad jai būtų atlyginta už atliktus darbus ir sunaudotas medžiagas, o dėl jungtinės veiklos ieškovė reikalavimo nereiškia.

1.3. Neginčijama aplinkybė, kad M. K. 2022 m. birželio 7 d. pateikė ieškovei modulinio namelio brėžinį, taip pat, kad šalims yra svarbi aukšta atliekamų darbų kokybė. Atsakovė patvirtino, kad ieškovė darbus atliko laiku, tačiau nepagrįstai nurodo, kad buvo nustatyti darbų trūkumai. Atsakovė defektų aktą ieškovei atsiuntė 2022 m. lapkričio 29 d. nurodžiusi, kad atliktų darbų nepriims, nors aktas buvo sudarytas jau po to, kai namelis buvo parduotas atsakovės klientui.

1.4. Nors atsakovė nurodo, kad tarp šalių buvo susiformavusi praktika apmokėti už darbus darbų priėmimo–perdavimo aktų pagrindu, tačiau atsakovės pateikti darbų perdavimo–priėmimo aktai yra surašyti dėl kitų atliktų darbų, kurie nėra susiję su namelio gaminimu. Priėmimo–perdavimo aktas Nr. 80 buvo sudarytas ir atsakovei pateiktas po to, kai atsakovė savo elgesiu parodė, kad sutartinių įsipareigojimų dėl jungtinės veiklos neketina vykdyti. Tarp šalių vykęs susirašinėjimas aiškiai parodo atsakovės siekį vengti savo prievolių vykdymo, kadangi kaskart ieškovei pasielgus pagal atsakovės pageidavimus, būdavo surandamos vis naujos priežastys nepriimti mokėjimo dokumentų.

1.5. Nors atsakovė nurodo, kad gaminio trūkumai buvo nustatyti pagal galutinio pirkėjo nurodytus trūkumus, tačiau atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad tariami trūkumai paaiškėjo 2022 m. spalio 24 d.

1.6. Visi ieškovės išrašyti aktai buvo tik už panaudotas medžiagas, neįskaičius ieškovės darbo, tačiau suvokus, kad atsakovė vengs savo pareigų vykdymo, ieškovė parengė aktą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.198 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

1.7. Ieškinio kaina yra apskaičiuota pagal lokalinę sąmatą S003, parengtą 2022 m. balandžio mėnesio statybos kainų lygmeniu, iš kurios atimti atsakovės atlikti mokėjimai.

2. 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartimi priimtas ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimo atsakovei dėl 147,53 Eur piniginių lėšų priteisimo atsisakymas.

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį bei tripliką, kuriais prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė:

3.1. Šalys susitarė, jog ieškovė pagal atsakovės pateiktą specifikaciją įrengs modulinį namelį – atliks vidaus įrengimo, apdailos darbus, sumontuos reikalingą techniką ir pan., neviršydama 17 000 Eur su PVM kainos, kuri apimtų ieškovės atlyginimą ir jos išlaidų kompensavimą. Atsakovei tik iš ieškinio tapo žinoma apie tariamą šalių susitarimą dėl pelno, gauto pardavus modulinį namelį, pasidalinimo lygiomis dalimis, kadangi ieškovė jokių reikalavimų dėl to nereiškė nei iki bylos iškėlimo, nei iškėlus bylą.

3.2. Ieškovės atliktinus darbus iš atsakovės pusės koordinavo M. K., kuris 2022 m. birželio 7 d. pateikė ieškovei modulinio namelio brėžinį. Ieškovei buvo žinoma, kad atsakovei ypač svarbi ginčo modulinio namelio įrengimo darbų aukšta kokybė, nes namelis buvo rengiamas naujam atsakovės klientui, veikiančiam užsienio valstybėje ir su kuriuo atsakovė ketino plėtoti verslo santykius bei iš jų gauti pelną, tačiau ieškovei teko pareikšti pastabų dėl netinkamos darbų kokybės, spartos ir pan.

3.3. 2022 m. rugsėjo 28 d. ieškovė nurodė, kad jos turėtos išlaidos ir darbų atlyginimo suma yra 10 044,50 Eur. 2022 m. spalio 11 d. ieškovė pateikė jos turėtų išlaidų ir darbo atlyginimo detalizaciją, kurioje nurodyta: 1) medžiagų kaina – 5 839,00 Eur be PVM (7 065,19 Eur su PVM); 2) darbų kaina – 6 020,00 Eur. 2022 m. spalio 12 d. ieškovė pateikė jos turėtų išlaidų ir darbo atlyginimo galutinę (baigtinę) detalizaciją, kurioje nurodyta: 1) medžiagų kaina – 5 839,00 Eur be PVM (7 065,19 Eur su PVM); 2) darbų kaina: apdailos – 3 700,00 Eur; santechniko – 460,00 Eur; elektriko – 1 260,00 Eur; kondicionieriaus montavimo – 600,00 Eur; iš viso darbų kaina 6 020,00 Eur be PVM. Ieškovės prašymu atsakovė yra sumokėjusi dalį išlaidų, susijusių ginčo modulinio namelio įrengimu.

3.4. Ginčo namelio įrengimo darbai turėjo būti baigti iki 2022 m. spalio 24 d., kadangi 2022 m. spalio 25 d. modulinis namelis turėjo būti išvežtas jo pirkėjui į Nyderlandų Karalystę. Namelio išvežimo išvakarėse paaiškėjo, kad ieškovė darbus atliko nekokybiškai, dalis darbų nebuvo baigti visa apimtimi. Ieškovė iki modulinio namelio išvežimo atsisakė darbus užbaigti, ištaisyti trūkumus ar aptarti jų ištaisymo, kompensavimo sąlygas, o atliktus darbus perduoti atsakovei. Atsakovė buvo priversta dalį ginčo namelio įrengimo darbų atlikti pati. 2022 m. spalio 27 d. ieškovė pateikė atsakovei 2022 m. spalio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 180 16 431,73 Eur su PVM sumai, nurodydama, kad tai sąskaita už „Olandų namuką“, tačiau nepateikė atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto, kurio pagrindu minėta sąskaita turėjo būti išrašyta.

3.5. Tarp šalių buvo susiformavusi praktika, kad ieškovė sąskaitas išrašo jos parengtų darbų priėmimo–perdavimo aktų pagrindu, todėl ieškinyje nurodytos aplinkybės, kad priėmimo–perdavimo aktas Nr. 80 parengtas kaip apsisaugojimo priemonė apie šalių susitarimą neatitinka realybės, nes atliktų darbų perdavimas darbų priėmimo–perdavimo aktais buvo neatsiejama šalių susitarimo dalis. Atsakovė 2022 m. spalio 27 d. atsisakė priimti pateiktą 2022 m. spalio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 180, nes nebuvo pateiktas darbų priėmimo–perdavimo aktas.

3.6. 2022 m. lapkričio 3 d. ieškovei buvo pateiktas jos atliktų darbų defektų sąrašas, gautas iš modulinio namelio pirkėjo, ir ieškovė buvo informuota apie atsakovės ruošiamą defektų aktą. Ieškovė jos atliktų darbų trūkumus iš esmės pripažino. Atsakovei reikalaujant vykdyti susitarimą ir pateikti darbų priėmimo–perdavimo aktą, ieškovė 2022 m. lapkričio 3 d. pateikė darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 80 (13 579,94 Eur be PVM sumai), kuriame nurodyta medžiagų kaina – 6 403,44 Eur be PVM, darbų – 7 176,60 Eur be PVM. 2022 m. lapkričio 7 d. atsakovė nurodė nesutinkanti su 2022 m. lapkričio 3 d. pateiktu darbų priėmimo–perdavimo aktu Nr. 80, nurodė nesutikimo motyvus bei paprašė pateikti ieškovės akte nurodytų darbų detalizaciją. 2022 m. lapkričio 7 d. ieškovė pateikė naują (patikslintą) atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 80, bet jau mažesnei sumai (12 245,99 Eur be PVM) nei 2022 m. lapkričio 3 d. pateiktame atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte. Dėl 2022 m. lapkričio 7 d. pateikto akto pagrįstumo vyko šalių susirašinėjimas, nes ieškovė negalėjo paaiškinti ir pagrįsti jame nurodytų medžiagų ir darbų kiekių. 2022 m. lapkričio 25 d. ieškovė pateikė atsakovei administratorės pasirašytą atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktą serija BENI Nr. 80 dar mažesnei sumai už buvusias anksčiau teiktuose aktuose – 12 126,92 Eur be PVM, tačiau atsakovė 2022 m. lapkričio 29 d. informavo ieškovę, kad minėto darbų priėmimo–perdavimo akto ir jį lydinčios PVM sąskaitos faktūros nepriims bei nurodė to motyvus, pateikė ieškovės atliktų darbų 2022 m. lapkričio 29 d. defektų aktą Nr. 1 ir paprašė pateikti defektų taisymo grafikus ir sprendinius, tačiau ieškovė ignoravo atsakovės prašymus ir siekį išspręsti ginčą taikiai.

3.7. Šalių tarpusavio susirašinėjimas, ieškovės teiktos atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktų redakcijos ir su ieškiniu pateiktas atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas serija BENI Nr. 80 bei 2022 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 197 patvirtina, kad ieškovės iš atsakovės iki bylos iškėlimo reikalauta suma (ieškovės atliko darbo atlyginimas ir jos turėtų išlaidų kompensavimas) visiškai neatitinka ieškiniu reikalaujamos sumos. Iki bylos iškėlimo ieškovės iš atsakovės reikalaujama galutinė suma buvo 12 126,92 Eur be PVM, net nevertinant atsakovės avansinių mokėjimų, todėl nesuprantami ieškinio teiginiai dėl atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte BENI Nr. 80 nurodytų tik sunaudotų medžiagų kiekių. Tokiu būdu ieškovė sąmoningai siekia suklaidinti ir sukurti prielaidas vertinti jos pačios sumodeliuotą sąmatą, kuria grindžiamas ieškinio dalykas. Nėra aišku, ar ieškovė apsigalvojo ir kvestionuoja 2022 m. lapkričio 29 d. defektų akte Nr. 1 nustatytus ieškovės atliktų darbų trūkumus, nes teigia, kad darbus atliko tinkamai ir laiku. Tačiau netgi preziumuojant, kad ieškovė atliko darbus tinkamai, atsakovės piniginės prievolės apimtį sudarytų pačios ieškovės atliktų darbų priėmimo–perdavimo akte nurodytos kainos ir atsakovės avansu jau sumokėtos kainos skirtumas. 2022 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 197 ieškovė nurodžiusi atvirkštinį apmokestinimą, kuris lemia, kad ieškovei nekiltų pareiga mokėti PVM, t. y. ieškovė neturėtų teisės reikalauti šio mokesčio sumos iš atsakovės.

3.8. Nors ieškovė teigia, jog šalis siejantys santykiai kvalifikuotini kaip rangos santykiai, tačiau taip pat teigia, kad egzistavo jungtinės veiklos santykiai. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šalis siejusius jungtinės veiklos teisinius santykius, taip pat nenurodė ir jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie tokių santykių egzistavimą. Jungtinės veiklos teisinis reglamentavimas lemtų, kad jei šalių įnašas, pagal ieškovės reikalavimą, yra 26 581,63 Eur, o namelis buvo parduotas už 42 300,00 Eur sumą, tai šalys patyrė nuostolį, dėl to, net jei būtų preziumuojamas jungtinės veiklos egzistavimo faktas, nesuprantamas ieškovės reikalavimas atlyginti 26 581,63 Eur indėlį.

3.9. Nors ieškovė teigia, kad visi aktai išrašyti tik už panaudotas medžiagas, neįskaičius jos darbo, tačiau tai nepaneigia fakto, kad ieškovė 2022 m. gruodžio 14 d. pretenzija reikalavo apmokėti 2022 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 197, kurioje nurodyta mokėtina suma 12 126,92 Eur. Ieškovė nepaaiškino, kodėl ieškiniu reikalaujama suma neatitinka anksčiau reikalautos sumos. Taip pat nėra aišku, kokius aktus ieškovė turi omenyje, kadangi ieškovė yra pateikusi atsakovei ne vieną priėmimo–perdavimo akto versiją, jose nurodydama skirtingas galutines sumas. Atsiliepime į ieškinį atsakovė detaliai nurodė pačios ieškovės pateiktus dokumentus apie ieškovės deklaruojamas išlaidas, įskaitant ir ieškovės darbo kainą, tačiau ieškovė jokių įrodymų, paneigiančių minėtas aplinkybes ar argumentų, paaiškinančių, kodėl ieškovės nurodytuose dokumentuose esantys duomenys apie jos darbo atlyginimą galėtų būti klaidingi ar panašiai, nenurodė. Nurodytos aplinkybės rodo, kad ieškovė ignoruoja byloje esančius įrodymus ir siekia įtikinti teismą dėl aplinkybių, kurios prieštarauja net pačios ieškovės sukurtiems ir atsakovei pateiktiems rašytiniams įrodymams. Be to, ieškovė 2022 m. lapkričio 11 d. yra pateikusi atsakovei duomenis, kuriuose nurodyta bendra darbų kaina yra 3 700,00 Eur, kas rodo, kad ieškovės darbo atlyginimas buvo skaičiuojamas. Ieškovei teigiant, kad aktuose nurodytos tik medžiagos, neįskaičiavus jos darbo atlyginimo, t. y. šių aktų nekvestionuojant, nėra aišku, kodėl ieškovė neapskaičiuoja tik jos darbo atlyginimo ir šios sumos neprideda prie akte nurodytos medžiagų kainos, o vadovaujasi tik hipotetine medžiagų ir darbų kaina. Atsakovės manymu, tokį klaidingą ir nelogišką ieškinio dalyko skaičiavimo būdą ieškovė pasirinko sąmoningai, siekdama be pagrindo gauti naudą atsakovės sąskaita.

4. Trečiasis asmuo M. K. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad:

4.1. Su ieškove buvo sutarta, kad ji modulinio namelio vidaus įrengimo darbus atliks neviršydama 17 000 Eur ir PVM kainos, į kurią įeina atlikto darbo atlyginimas ir išlaidų kompensavimas. Nurodytą aplinkybę patvirtina trečiojo asmens 2022 m. birželio 7 d. elektroninis laiškas, siųstas ieškovei. Aplinkybę apie maksimalią galimą darbų kainą patvirtina ir tai, kad ieškovė modulinio namelio vidaus įrengimo darbų kainą iki šios bylos iškėlimo nurodė visiškai kitokią nei patikslintame ieškinyje. 2022 m. spalio 12 d. ieškovė trečiajam asmeniui atsiuntė lentelę, joje nurodydama išlaidas medžiagoms (5 839 Eur be PVM) ir darbui (6 020 Eur be PVM). Pirminių duomenų (sąskaitų) pagrindu buvo rengiama ir minėta 2022 m. spalio 12 d. trečiajam asmeniui siųsta lentelė, kurioje nurodyta ieškovės darbų kaina, o vėliau ir atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas, kuris buvo tikrinamas tiek ieškovės vadovo B. J., tiek G. B. (tuometinio ieškovės darbuotojo, kuris prižiūrėjo ginčo darbus iš ieškovės pusės).

4.2. Ieškovė 2022 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje Dise serija Nr. 197 nurodė, kad darbų su medžiagomis kaina pagal atliktų darbų aktą BENI 80 yra 12 126,92 Eur be PVM, todėl nesuprantamas ieškovės teiginys, kad jos visų atliktų darbų kaina – 26 581,63 Eur. Ieškovė niekada nepranešė, kad būtina atlikti papildomų darbų, kad jai dėl kažkokių priežasčių tenka didinti visų ar dalies darbų kainas, todėl netgi ir laikant, kad ieškovė pagrįstai patyrė tokius kaštus (26 581,63 Eur), ji privalo įvykdyti sutartį už sutartą kainą. Ieškovė, nepranešusi apie papildomus darbus ar darbų kainos didinimą, neturi teisės reikalauti sumokėti didesnę darbų kainą, nei buvo sutarta. Ieškovė netgi neatliko visų sutartų darbų, nepirko dalies modulinio namelio vidaus įrengimui reikalingų medžiagų, įrangos. Ieškovės neįgytų medžiagų - įrangos, reikalingų modulinio namelio vidaus įrengimui, kaina yra ne mažiau kaip 5 000 Eur ir PVM, pavyzdžiui, ieškovė nepirko virtuvės komplekto, vonios įrengimui reikalingų plokščių, stumdomų durų, dušo kabinos ir kitos smulkesnės įrangos, medžiagų, nors tai pateko į jos atsakomybės ribas ir maksimalią galimą ieškovės gautiną kainą (17 000 Eur ir PVM). Visa tai pirko ir už tai mokėjo atsakovė.

4.3. Dėl ieškovės vėlavimo atlikti darbus modulinio namelio išvežimas ne vieną kartą buvo atidedamas, jai buvo reiškiamos pastabos dėl darbų kokybės dar iki 2022 m. lapkričio 29 d. defektų akto pateikimo. Ieškovė nepilnai atliko sutartus darbus, o dalį atliktų darbų atliko nekokybiškai, todėl ieškovės reikalavimai nepagrįsti ir nesąžiningi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2024 m. birželio 17 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovei iš atsakovės 4 276,92 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 496,44 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas taip pat priteisė atsakovei iš ieškovės 4 951,58 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog sutartinių santykių vykdymo etape ieškovė pateikdavo atsakovei apmokėti PVM sąskaitas faktūras, reikalavo sumokėti avansinius mokėjimus, tokiu būdu iš anksto atsiskaitant už ieškovės atliekamus darbus, leidžia spręsti ne apie ieškovės siekį vykdyti jungtinę veiklą ir savo darbu ir (ar) lėšomis prisidėti prie bendro objekto sukūrimo, bet siekį už atliktus darbus gauti atitinkamą apmokėjimą pagal šalių sudarytą susitarimą dėl rangos darbų. Teismo vertinimu, jei tarp šalių būtų egzistavę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, mažai tikėtina, kad ieškovė būtų surašiusi darbų perdavimo–priėmimo aktą, o atsakovė būtų reiškusi ieškovei pretenzijas dėl netinkamo darbų atlikimo, teikusi jai defektinį aktą, tai yra šalys nebūtų veikusios kaip rangovas ir užsakovas egzistuojant rangos teisiniams santykiams, nes jų darbų atlikimas būtų bendro tikslo siekimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bylos aplinkybės nepatvirtina tarp šalių egzistavus jungtinės veiklos teisinius santykius.

7. Teismas sprendė, kad atsakovei sudarius mobilaus namelio pirkimo–pardavimo sutartį , savo esme atitinkančią rangos sutartį, t. y. sutartį dėl namelio pagaminimo, tinkamam prievolių pagal šią sutartį įvykdymui, t. y. mobilaus namelio vidaus įrengimui ji pasitelkė ieškovę, todėl laikytina, kad šalis siejo statybos subrangos teisiniai santykiai, kuriuose ieškovė veikė kaip subrangovė (rangovė), o atsakovė, kaip generalinė rangovė (užsakovė).

8. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, jog sudarant sutartį šalys buvo susitarusios dėl maksimalios darbų kainos, kuri negalėjo būti viršijama. Nei vienos iš šalių atstovas nenurodė, jog jie būtų taręsi dėl atliekamų rangos darbų ir jų kiekio, taip pat atliekamų darbų kainos, tačiau tiek atsakovės vadovo paaiškinimai, jog jam buvo pateikta informacija apie tai, kad namelio vidaus įrengimo darbams numatytas biudžetas yra 17 000 Eur + PVM, taip pat aplinkybė, jog esant pateiktiems minėtiems duomenims apie atliekamų darbų kainą ieškovė sutiko tuos darbus atlikti, nepriklausomai nuo to, kas jai tokią informaciją suteikė, atsižvelgiant į tai, kad pagal minėtus susitarimus abi šalys laikė save įpareigojančias veikti ir juos vykdyti, spręstina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad susitarimo dėl darbų kainos nebuvo. Teismas pažymėjo, jog nors šalys buvo susitarusios dėl maksimalios sumos, kuri negali būti viršijama atliekant namelio vidaus įrengimo darbus, tačiau konkreti darbų kaina nebuvo numatyta, nes, kaip galima spręsti iš byloje esančių įrodymų, šalys tarėsi dėl darbų atlyginimo pagal faktiškai ieškovės turėtas išlaidas medžiagoms ir už atliktus darbus. Apibendrinant tai, teismas sprendė, jog šalys susitarė dėl maksimalios 17 000 Eur be PVM darbų kainos, o ieškovės pagal faktiškai jos turėtas išlaidas bei atliktus darbus suma, nurodyta jos pateiktame galutiniame darbų perdavimo–priėmimo akte yra 12 126,92 Eur.

9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalių pagamintas ginčo modulinis namelis atsakovei vykdant savo sutartinius įsipareigojimus su užsienio įmone dar 2022 m. spalio 28 d. buvo pristatytas jo užsakovui į Olandiją, laiko, kad atsakovė yra faktiškai pradėjusi naudotis ieškovės atliktais darbais, ji šiuos darbus faktiškai priėmė, todėl vien abiejų šalių pasirašyto atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto nebuvimas nepaneigia ieškovės teisės reikalauti atlyginti už atliktus darbus.

10. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys apie nustatytus ieškovės atliktų darbų trūkumus, sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog ieškovės atlikti darbai neatitiko šalių sutartos darbų kokybės. Pažymėtina, kad ieškovei buvo pateiktas ne tik projektas, bet ir medžiagiškumas, o, kaip matyti iš nustatytų trūkumų, ne tik kad darbai buvo atlikti su trūkumais, nesilaikant nustatyto projekto, bet ir buvo naudojamos netinkamos medžiagos. Darbų trūkumų kiekis taip pat leidžia spręsti, kad darbai negali būti laikomi atliktais tinkamai, pagal sutarties nuostatas, o vien ta aplinkybė, kad modulinį namelį įsigijo kitas asmuo (ne pradinis užsakovas), nesudaro pagrindo spręsti, kad sutartis buvo įvykdyta tinkamai.

11. Teismas, įvertinęs aplinkybes dėl ieškovės atliktų darbų kainos nustatymo, jos pateikto darbų perdavimo–priėmimo akto, joje nurodytų atliktų darbų kainos, papildomai atliktų darbų, atsakovės ieškovei sumokėtų sumų, darbų kainos mažinimo dydį, iš viso ieškovei iš atsakovės priteisė 4 276,92 Eur sumą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą ir prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Ieškovė jau pateikdama ieškinį nurodė faktinius teisinius santykius su atsakove, tačiau aiškiai pažymėjo, kad jungtinės veiklos sutarčių teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis savo ieškinio negrindžia. Šiuo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas supainiojo ieškinio pagrindus.

12.2. Iš skundžiamo teismo sprendimo negalima suvokti, kaip kvalifikuoti šalis sieję teisiniai santykiai, nes sprendime matyti aiškūs teismo argumentų prieštaravimai vieni kitiems.

12.3. Teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai motyvavo savo sprendimą ir nepateikė argumentų, iš kurių būtų matyti šalių susitarimas dėl aiškaus darbų kiekio, aiškios užsakovo užduoties ar termino. Taip pat turėjo būti kritiškai įvertintas M. K. susirašinėjimas, nes jame kalbama apie bandymą, o ne prisiimtus konkrečius darbus ir kainas.

12.4. Ieškovė pateikė teismui sąmatą, kuria grindė kainos, priteistinos iš atsakovės, apskaičiavimą. Šis apskaičiavimas ir buvo grįstas rinkos duomenimis, darbų atlikimo datai. Be to, atsakovė kartu su tripliku pateikė sąskaitą faktūrą, iš kurios matyti, kad namelio pardavimo kaina buvo 42 300 Eur be PVM, iš ko akivaizdu, kad pardavimo kaina yra pakankama atsiskaityti su ieškove.

12.5. Bylos esmė nebuvo atskleista. Dar ieškinyje nurodoma, kad atsakovei, neargumentuotai atsisakant priimti darbų perdavimo aktą, ginčijant kainas ir nurodant tariamus jų atlikimo trūkumus, nesant šalių raštiško susitarimo, ieškovė kainas apskaičiavo vadovaudamasi įstatymu bei rinkos kainomis. Taigi, teismo konstatavimas, kad ginčo šalių atstovai dėl kainos nors ir nesitarė, bet yra aiški maksimali kaina (kuri neturi jokio pagrindimo) ir nurodymas, kad rinkos kainomis sprendžiant šį ginčą vadovautis negalima – leidžia suprasti, kad šis ginčas ribų neturi ir bylinėjimasis nėra orientuotas į objektyvios tiesos nustatymą, ar teisingą teisės aktų pritaikymą susiklosčiusiai situacijai.

13. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo su juo nesutiko ir nurodė:

13.1. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas pavienių, fragmentiškų teismo argumentų, išvadų kritika, siekiant sukurti regimybę, kad teismas neatskleidė bylos esmės, tačiau taip nėra.

13.2. Pati ieškovė ieškinį suformulavo, kaip galima suprasti, siekdama šalis siejusius teisinius santykius kvalifikuoti dvejopai, t. y. tiek neva esant jungtinės veiklos, tiek statybos rangos elementams. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas nurodė, kad būtent teismas nuspręs dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikacijos ir pan. Taigi, teismas sprendime ir vertino jungtinės veiklos aspektą.

13.3. Darbų priėmimo-perdavimo aktas sudarytas ne tik dėl šalis siejusių santykių formalizavimo, taip neva ieškovei siekiant teisiškai apsisaugoti ar pan., o dėl to, kad šio akto reikalavo atsakovė ir jis buvo būtinas, kaip pagrindas atsiskaityti su ieškove; juo ieškovė ir siekė pagrįsti faktiškai atliktus statybos darbus ir atitinkamai – gauti ieškovės darbo atlyginimą ir turėtų išlaidų kompensavimą.

13.4. Ieškovė savo apeliaciniu skundu nesąžiningai mėgina sumenkinti priėmimo – perdavimo akto Nr. 80 įrodomąją reikšmę atlikto darbo atlyginimo ir turėtų išlaidų kompensavimo kontekste, tokiu būdu mėgindama pateisinti jos pasirinktą ieškinio dalyko skaičiavimo metodo taikymą.

13.5. Ieškovei buvo pateikti duomenys, reikalingi įvertinti atliktinų darbų apimtį, kainą, taip pat nurodyta maksimali galima darbų kaina (17 000 Eur + PVM). Ieškovei buvo mokama pagal faktiškai jos patirtas išlaidas, bet ne daugiau kaip maksimali suma (17 000 Eur + PVM).

13.6. Ieškovė nenurodė jokių įrodymų ir teisinių argumentų, kurie leistų susieti objekto pardavimo kainą su ieškovės atliktų darbų kaina, jos maksimalia riba; vien pardavimo kaina savaime nelemia, kad atsakovė privalo ieškovei sumokėti, kompensuoti ieškovės nepatirtas išlaidas.

14. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

14.1. Sprendime nenurodytas priteistinos iš atsakovės 4 276,92 Eur sumos skaičiavimo mechanizmas, todėl visiškai neaišku, kaip teismas suskaičiavimo šią sumą, kaip ji nustatyta, kokie skaičiavimo mechanizmo elementai ją sudaro.

14.2. Specialisto apskaičiuota galima ieškovės atlikto darbo ir turėtų išlaidų suma yra itin artima pačios ieškovės iki bylos iškėlimo nurodytai ir reikalautai, todėl yra patikima ir teisinga - objektyvi. Tai suponuoja išvadą, kad jeigu ieškovė būtų darbus atlikusi visiškai, jos darbo atlyginimo ir turėtų išlaidų suma galėtų būti 12 744,26 Eur be PVM (specialisto nustatyta), o, atsižvelgiant į minėtus pačios ieškovės apeliantei pateiktus dokumentus – 11 859 Eur be PVM arba bent 12 126,92 Eur be PVM. Taigi, ieškovė faktiškai nepatyrė išlaidų daugiau nei 11 859 Eur be PVM. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dar ieškiniu ieškovė pripažino, jog atsakovė sumokėjo ieškovei avansu už darbus ir medžiagas 10 678,59 Eur, mokėtina ieškovės darbų kainos dalimi galėtų būti tik 1 180,41 Eur (11 859 Eur – 10 678,59 Eur) suma. Ši suma galėtų būti pagrįstai reikalautina, jeigu ieškovė būtų atlikusi visus darbus ir be trūkumų, tačiau teismas nustatė, kad taip nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama kokiu būdu ir pagrindu teismas priteisė ieškovei 4 276,92 Eur.

14.3. Pirmosios instancijos teismas, vykdymams skaičiavimo veiksmus, sumažino ne faktinę darbų kainą, kokią nustatė specialistas ar iki bylos inicijavimo pripažino apeliantei pati ieškovė, kokią nurodė ieškovė savo pačios parengtoje PVM sąskaitoje faktūroje, bet šalių sutartą maksimaliai įmanomą – 17 000 Eur + PVM. Toks skaičiavimas (kainos mažinimas) prieštarauja net paties pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovei turėjo būti mokamas atlygis, pagal faktiškai jos patirtas išlaidas.

14.4. Ieškinys nebuvo grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovės, neva, atliktais, bet su atsakove nederintais ir net neaptartais darbais, todėl bet kokios aplinkybės, neva susijusios su ieškovės papildomai atliktais darbais, nepateko į šios bylos nagrinėjimo dalyką, ribas – jos sprendime yra siurprizinės, todėl atsakovė, bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, negalėjo jų vertinti ir gintis nuo jų; to negali ir, rengdama apeliacinį skundą, nes sprendime apie jas tik užsimenama, bet jos detaliai neatkleistos. Tai reiškia, kad sprendimu yra peržengtos ieškinio dalyko ribos.

14.5. Atsakovė atsikirtimų į ieškinį forma ginčijo ieškovės deklaruojamų atliktais darbų apimtį, įskaitant ir darbų perdavimo-priėmimo akte nurodytus: ne tik ikiteisminėje stadijoje, teikdama ieškovei pastabas, klausimus – šio akto kritiką, bet ir šiuo tikslu teismo proceso metu, pasitelkdama specialių žinių turintį subjektą, suskaičiavusį ir nustačiusį tikras darbų apimtis, jų kainas. Visa tai rodo, kad atsakovė ginčijo ir darbų perdavimo–priėmimo aktą, bet tai darė kasacinio teismo pripažįstama forma – atsikirtimu į ieškinį.

14.6. Teismas nepagrįstai sumažino atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį.

15. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais skaičiavimais. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl pateikė apeliacinį skundą, kuriame yra nurodyti nesutikimo motyvai, kurie iš esmės atsako ir į atsakovės teikiamus argumentus.

15.2. Atsakovė savo skundu nurodo, kad teismo sprendime yra siurprizinių argumentų dėl papildomų darbų, tačiau su tokiu argumentu sutikti nėra galimybės, nes pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad papildomi darbai buvo aiškiai nurodyti ieškovės siunčiamuose dokumentuose atsakovei, ir kurie yra sudėtinė šios bylos dalis.

15.3. Atsakovė aiškiai nenurodo, kokie būtent teisės aktų pažeidimai sudaro pagrindą keisti teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

16. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo buvo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

18. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

19. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad:

19.1. M. K. 2022 m. birželio 7 d. siuntė ieškovei elektroninį laišką, kuriame nurodyta: „Turim tokį dėžės pasiūlymą. Mūsų pardavimo kaina 45 600 + PVM. Tarpininkui mokam 2 200 su mokesčiais. Mums lieka apie 17 000 + PVM. Reikia pilnai įrengti modulį su baldais, prisegu medžiagiškumą. Jie nori rašytis sutartį. Čia mes pinigų neuždirbsim tikrai, geriausiu atveju liksime ant 0 visi, bet turėsime praktikos pagaminti gerą gyvenamą modulį, kurį porą mėnesių galėsim laikyti pas save. Tokius modulius mes parduosime į užsienį tikrai brangiau ir jūsų uždarbio marža 20-25 procentai yra labai labai reali ir paprasta, o jų pagaminti galima tikrai nemažai. Mūsų tikslas per 2023 metus parduoti tokių ar panašių gyvenamųjų modulių 20-30, plius ofisai, pirtys ir kiti statiniai. Lauksiu komentarų ar bandome tilpti į šituos skaičius ar atsisakome pasiūlymo.“ (el. b. 3 t., b. l. 121). 2022 m. liepos 7 d. elektroniniu laišku tema „planas“ ieškovei pateikti mobilaus namelio brėžiniai (el. b. 2 t., b. l. 7–20). 2022 m. rugsėjo 27 d. – ginčo objekto medžiagų specifikacija (el. b. 3 t., b. l. 80–86).

19.2. 2022 m. liepos 7 d. atsakovė ir užsienyje registruota įmonė BWC Curacao BV sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl modulinių namų ir jų priedų pagaminimo (el. b. 5 t., b. l. 107–114).

19.3. Iš byloje pateikto tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio Nr. 0002856 nustatyta, kad šalių pagamintas modulinis namelis iš Kauno buvo išvežtas 2022 m. spalio 25 d. ir į Nyderlandus pristatytas 2022 m. spalio 28 d. (el. b. 2 t., b. l. 105).

19.4. 2022 m. spalio 27 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą DISE Nr. 180, kurioje nurodyta mokėtina suma už „olandų namuką“ – 16 431,73 Eur suma su PVM (el. b. 2 t., b. l. 49), tačiau tos pačios dienos elektroniniu laišku atsakovės atstovas nurodė minėtos sąskaitos faktūros nepriimantis, nes ji pateikta nesant perdavimo–priėmimo akto, o ši procedūra bus atlikta tik kai produktas pasieks užsakovą ir iš jo bus gauti perdavimo –priėmimo aktai (el. b. 2 t., b. l. 52–53).

19.5. 2022 m. lapkričio 3 d. M. K. elektroniniu laišku pateikė ieškovei kliento defektų aktą, nurodydamas, kad dar bus ir iš jų trūkumų, taip pat pažymėdamas, kad ieškovė vėlavo atlikti darbus, neišvalė modulio, nepajungė komunikacijų (el. b. 3 t., b. l. 13). 2022 m. lapkričio 1 d. užsienio kliento pateiktoje modulinio namelio pristatymo ataskaitoje – kokybės patikrinime nurodyta, kad daugelis namelio elementų neatitinka sutartų, kai kurie iš jų susiję su apdailos kokybe. Pažymėta, kad namelis pagamintas labai prastai ir neatitinka sutarto kokybės lygio, nurodyti namelio trūkumai (el. b. 3 t., b. l. 14–45).

19.6. 2022 m. lapkričio 25 d. ieškovė pateikė atsakovei el. paštu darbų perdavimo–priėmimo aktą BENI Nr. 80 ir PVM sąskaitą faktūrą DISE serija Nr. 197. Akte nurodyta medžiagų suma 4 950,42 Eur ir darbai – 7 176,50 Eur, iš viso suma be PVM 12 126,92 Eur, su PVM 14 673,58 Eur (el. b. 2 t., b. l. 75–80). 2022 m. lapkričio 25 d. ieškovė išrašė atsakovei ir PVM sąskaitą faktūrą DISE serija Nr. 197, kurioje nurodyta darbų su medžiagomis pagal atliktų darbų aktą BENI 80 suma 14 673,57 Eur, tačiau pritaikius PVM įstatymo 96 straipsnį, atsakovės mokėtina suma pagal šią PVM sąskaitą faktūrą 12 126,92 Eur (el. b. 1 t., b. l. 12).

19.7. 2022 m. lapkričio 29 d. atsakovė informavo ieškovę, kad jos pateikti darbų perdavimo – priėmimo aktas ir PVM sąskaita faktūra yra nepriimtini, nes atlikti darbai su trūkumais. Atsakovė pateikė ieškovei defektinį aktą ir paprašė nurodyti, kurie darbai taisytini, o kurie ne ir turi būti išskaičiuoti. Taip pat nurodė, kad akte vis dar yra medžiagų, nepanaudotų objekte (el. b. 2 t., b. l. 82–82).

19.8. Ginčo modulinis namelis buvo parduotas 2022 m. gruodžio 30 d. sąskaita faktūra MKS Nr. 00000190-2 (sutartis MKS20220707), kur nurodyta namelio kaina – 47 000 Eur, nuolaida – 4 700 Eur ir galutinė jo pardavimo kaina – 42 300 Eur (el. b. 2 t., b. l. 106; 3 t., b. l. 3). Atsakovės teigimu, minėta nuolaida buvo padaryta dėl namelio trūkumų.

19.9. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės skolą už atliktus darbus, pateikė teismui jos sudarytą lokalinę sąmatą Nr. S003 2022 m. balandžio mėnesio kainomis, kurioje nurodyta ieškovės atliktų darbų vertė su PVM yra 26 581,63 Eur, be PVM – 21 968,29 (el. b. 1 t., b. l. 24–25).

19.10. Iš ieškovės pateikto tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto nustatyta, jog ieškovė išrašė atsakovei sąskaitų už 15 805,51 Eur, tačiau atsakovė yra sumokėjusi 10 678,59 Eur (el. b. 1 t., b. l. 18).

20. Ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, nurodė, kad šalys dėl konkrečios jos atliekamų darbų kainos nesusitarė, todėl ji, vadovaudamasi CK 6.198 straipsnio nuostatomis, parengė lokalinę sąmatą ir atskaičiavusi iš atliktų darbų sumos (iš viso atliktų darbų suma yra 26 581,63 Eur) atsakovės jau sumokėtas sumas (10 678,59 Eur), prašė priteisti iš atsakovės likusią darbų kainos dalį (15 903,04 Eur). Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė dalies savo reikalavimo – dėl 147,53 Eur sumos priteisimo atsisakė, todėl ieškovės iš atsakovės prašoma priteisti suma yra 15 755,51 Eur. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su ieškovės ieškinio reikalavimais, nurodė, jog šalys buvo susitarusios dėl konkrečios darbų kainos, kurios ieškovė negalėjo viršyti, bet ir nesutiko su ieškovės pateikta sąmata, ginčydama joje nurodytą darbų vertę. Taip pat atsakovė, remdamasi ieškovės atliktų darbų trūkumais, ne visais pagal sutartį atliktais darbais, prašė sumažinti ieškovės nurodytą darbų kainą pripažįstant, kad atsakovė iš viso neturi pareigos mokėti ieškovei už atliktus darbus, dėl ko ieškovės ieškinys turi būti atmestas.

21. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei 4 276,92 Eur skolą. Teismas nurodė, jog šalis siejo rangos teisiniai santykiai, maksimali darbų kaina buvo 17 000 Eur + PVM, o atsakovė su ieškove atsiskaitydavo pagal ieškovės faktiškai patirtas išlaidas. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas nesirėmė šalių pateiktomis lokalinėmis sąmatomis ir atmetė ieškovės poziciją nustatyti darbų kainą pagal CK 6.198 straipsnio nuostatas.

22. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis grindžia tuo, kad iš sprendimo nėra galimybės nustatyti, kaip teismas kvalifikavo šalių teisinius santykius. Taip pat, jog teismas nepagrįstai sprendė dėl kainos bei atsiskaitymo tvarkos – kadangi nebuvo tarp šalių susitarimo dėl darbų kainos, teismas turėjo remtis ieškovės pateikta lokaline sąmata. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo ieškinį tenkinti visiškai. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniu skundu sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl rangos teisinių santykių egzistavimo, maksimalios darbų kainos ir atsiskaitymo tvarkos, tačiau akcentuoja, jog teismas nepaaiškino, kokiu būdu apskaičiavo priteistiną iš atsakovės 4 276,92 Eur skolą ieškovei. Anot atsakovės, vadovaujantis sprendimo motyvais, atsakovė nėra skoloje ieškovei.

Dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo

23. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog negalima suprasti, kaip pirmosios instancijos teismas kvalifikavo šalių teisinius santykius. Anot ieškovės, teismas nepagrįstai analizavo šalis siejusius teisinius santykius jungtinės veiklos aspektu, nors ieškovė ieškinyje nurodė, jog šalių santykiai kildinti būtent iš rangos teisinių santykių. Tai nulėmė, jog pirmosios instancijos teismas supainiojo ieškinio pagrindus ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

24. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 40–41 punktai). Teismas, įgyvendindamas šią savo išimtinę teisę, tiksliau – netgi pareigą, nėra saistomas šalių pateiktu ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimu – teismas savo nuožiūra parenka įstatymą, kuris turi būti taikomas sprendžiant šalių ginčą (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis).

25. Nors bylos šalių teikiamas teisinis kvalifikavimas ir neturi lemiančios įtakos teismui parenkant patį įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, šalys, įgyvendindamos jų procesiniam teisiniam statusui priskirtas teises ir pareigas, atlieka veiksmus, kurie turi esminę reikšmę teismui kvalifikuojant ginčo materialųjį teisinį santykį: bylos šalys suformuluoja savo reikalavimus ir atsikirtimus ir atitinkamai nurodo faktines aplinkybes jiems pagrįsti, o šių elementų visuma apibrėžia patį ginčą, kurį teismas privalo teisiškai kvalifikuoti. Teismas ginčo apibrėžties aspektu, kitaip negu įstatymo ginčui spręsti parinkimo aspektu, yra saistomas pirmiau įvardytų bylos šalių procesinių veiksmų rezultato, t. y. teismas neturi teisės savo iniciatyva formuluoti ar keisti šalių reikalavimus ir atsikirtimus, taip pat ir reikalavimų bei atsikirtimų faktinį pagrindą (nebent įstatymas suteikia tokias teises). Vadinasi, ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimas, atliekamas teismo nuožiūra, pirmiausia tiesiogiai priklauso nuo bylos šalių procesinių veiksmų – reikalavimų ir atsikirtimų suformulavimo – rezultato, kuris, kaip minėta, lemia paties ginčo dalyko apibrėžimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-219/2020, 23 punktas).

26. Esminiai sutarties šalių tikslai sudarant sutartį nustatomi pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, pagal kurias turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013; 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-670/2013; kt.). Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sutarčiai aiškinti svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-219/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog ieškovės veiksmai, kai ji už atliktus namelio vidaus įrengimo darbus išrašydavo ir pateikdavo atsakovei apmokėti PVM sąskaitas faktūras, kai darbų atlikimo eigoje prašydavo atsakovės sumokėti avansinius mokėjimus už darbus, rodo, kad ji nesielgė kaip partneris, veikiantis pagal jungtinės veiklos sutartį, kuris į bendro tikslo siekimą būtų turėjęs įnešti atitinkamo dydžio įnašą, o priešingai, šie ieškovės veiksmai rodo, kad ji, atlikusi tam tikrus darbus, dėl kurių šalys buvo susitarusios, siekė gauti už juos atlygį (ar avansinį mokėjimą). Toliau pirmosios instancijos teismas analizavo M. K. 2022 m. birželio 7 d. elektroninį laišką ieškovei, kurio pagrindu sprendė, kad dar iki atsakovei sudarant mobilaus namelio pirkimo–pardavimo sutartį, vykstant deryboms dėl namelio pagaminimo, šalys susitarė dėl atliekamų darbų pobūdžio ir kainos. Atitinkamai, atsakovei sudarius mobilaus namelio pirkimo–pardavimo sutartį, savo esme atitinkančią rangos sutartį (namelio pagaminimas), tinkamam prievolių pagal šią sutartį įvykdymui, t. y. mobilaus namelio vidaus įrengimui ji pasitelkė ieškovę, todėl teismas sprendė, kad šalis siejo žodiniai statybos subrangos teisiniai santykiai, kuriuose ieškovė veikė kaip subrangovė (rangovė), o atsakovė, kaip generalinė rangovė (užsakovė).

28. Nors ieškovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl galimų jungtinės veiklos teisinių santykių, supainiojo ieškinio pagrindus, su tuo nesutiktina. Pastebėtina, kad ieškovės pozicija byloje dėl šalis siejusių teisinių santykių, nepaisant nurodomų rangos santykių, yra nenuosekli ir nevienareikšmiška. Šiuo atžvilgiu aktuali ieškovės dėstoma šalis siejusių teisinių santykių samprata. Anot ieškovės, ieškovė pagal atsakovės nurodymą ir specifikacijas savo jėgomis ir medžiagomis įrengs mobilų namelį; atsakovė jį parduos užsienio kompanijai ir iš gautų lėšų atsiskaitys su ieškove už jos atliktus darbus bei sunaudotas medžiagas, o gautą pelną pasidalins pusiau. Taigi, viena vertus ieškovė ne kartą teigė laikanti, kad tarp šalių buvo rangos sutartiniai santykiai (pvz., patikslinto ieškinio 11 punktas, el. b. 5 t., b. l. 4). Kita vertus, ieškovė argumentuoja, jog šalių veikla ateityje susijusi su jungtinės veiklos teisiniais santykiais (pvz., dubliko 4, 8 punktai, el. b. 2 t., b. l. 90–91). Tokiu atveju, siekiant pašalinti galimus dviprasmiškumus ir teismui vykdant priskirtą teisinių santykių kvalifikavimo pareigą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino šalių santykius jungtinės veiklos aspektu. Juo labiau nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas supainiojo ieškinio pagrindus. Kaip minėta, teismas konstatavo, jog šalis sieja rangos teisiniai santykiai, todėl vien šalių teisinių santykių įvertinimas jungtinės veiklos aspektu nesukėlė teisinių pasekmių šalims ar nulėmė kitų teismo išvadų nepagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodyti pirmosios instancijos teismo motyvai dėl šalis siejusių žodinės rangos teisinių santykių yra aiškūs, išsamūs ir nuoseklūs, pagrįsti bylos duomenimis. Kadangi šalys šios teismo išvados iš esmės nekvestionuoja, teisėjų kolegija dėl šio klausimo plačiau nepasisako.

Dėl darbų kainos ir atsiskaitymo tvarkos

29. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šalys buvo sutarusios dėl darbų kiekio, termino ar kainos. Anot ieškovės, teismas pasisakydamas šiais klausimais pernelyg sureikšmino M. K. elektroninį laišką. Nesant šalių sutarimo dėl darbų kainos, teismas turėjo remtis ieškovės pateikta sąmata, kuri parengta pagal darbų atlikimo metu egzistavusias rinkos kainas.

30. Byloje yra kilęs ginčas dėl žodinės statybos rangos sutarties kainos. Viena esminių statybos rangos sutarties sąlygų – šalių susitarimas dėl darbų kainos. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.681 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad darbų kaina – tai rangovo turėtų išlaidų kompensavimas ir atlyginimas jam už darbą, t. y. rangovo pelnas. Darbų kaina gali būti nustatoma keliais būdais: arba sutartyje nurodant konkrečią kainą, arba sudarant sąmatą, arba sutartyje įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ir būdus. CK 6.653 straipsnio 1–3 dalys nustato galimybę šalims pasirinkti kainos nustatymo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-161/2012).

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad rangos sutarties šalys pagal sutarčių laisvės principą yra laisvos pačios nustatyti individualią kainos nustatymo ir apskaičiavimo tvarką ar kitus su kaina susijusius klausimus (CK 6.156 straipsnis). Jos šiuos klausimus gali aptarti sudarydamos sutartį ar ją vykdydamos. Esminė tokių susitarimų sąlyga – šalių valios tikrumas ir aiškumas. Jei šalys aiškiai ir konkrečiai susitaria dėl visų svarbių statybos rangos sutarties kainos nustatymo ir apskaičiavimo klausimų, tai dispozityviosios CK nuostatos, reglamentuojančios šiuos klausimus, netaikytinos. Jei šalys susitaria tik dėl kai kurių klausimų, tai dispozityviosios CK nuostatos taikomos subsidiariai, t. y. tiek, kiek šalys konkretaus klausimo atskirai neaptarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

32. Statybos rangos sutartyje nustačius konkrečią kainą, įstatyme neįtvirtinta galimybės jos keisti nei didinant, nei mažinant (CK 6.653 straipsnio 5 dalis). Tai imperatyvioji teisės norma, draudžianti keisti konkrečią kainą net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2005; 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006). Šių nuostatų tikslas – statybos rangos sutarties šalims suteikti alternatyvias galimybes joms labiau priimtinu būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susijusias su darbų kainos koregavimu, taip užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, drausminti statybos proceso dalyvius ir kt. Šalys, statybos rangos sutartyje nustačiusios konkrečią kainą, privalo prisiimti tokio susitarimo padarinius. Taigi darbų kainos keitimas galimas tais atvejais, kai sulygta statybos kaina yra orientacinė, apytikrė, arba kai kaina nenurodyta, o tik susitarta dėl jos nustatymo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006 ir kt.).

33. Nagrinėjamu klausimu teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad tuo atveju, kai statybos rangos sutarties šalys yra įmonės, užsiimančios ūkine-komercine veikla ir jų tikslas – pelno siekimas, jos veikia savo rizika ir tokiems ūkio subjektams taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009). Šiuo atveju žodinę statybos rangos sutartį sudarė įmonės, todėl šalys, kurios turi žinoti savo teises ir pareigas, turėjo suprasti, kad nesudarius rašytinės rangos sutarties ir iš kurios aiškiai galima būtų nustatyti dėl kokios darbų kainos susitarta, prisiėmė riziką dėl ateityje galinčių kilti pasekmių. Kaip nurodyta anksčiau, ieškovė teigė, jog šalys nesusitarė dėl darbų kainos. Tuo tarpu atsakovė nurodė, jog šalys buvo susitarusios dėl konkrečios darbų kainos, kurios ieškovė negalėjo viršyti.

34. Pirmosios instancijos teismas šalių statybos rangos teisinių santykių egzistavimą pripažino remdamasis M. K. 2022 m. birželio 7 d. elektroniniu laišku ieškovei (šios nutarties 19.1 punktas). Teismas taip pat sprendė, kad šiuo laišku šalys buvo susitarusios dėl konkrečios darbų kainos, kurios ieškovė negalėjo viršyti – apie 17 000,00 Eur + PVM (20 570,00 Eur). Ieškovei, priimant pasiūlymą atlikti namelio vidaus įrengimo darbus, ne tik buvo žinomi duomenys, pagal kuriuos ieškovė, kaip profesionali statybų srityje veikianti įmonė, galėjo ir turėjo galimybę apskaičiuoti reikiamų atlikti darbų kiekius, terminus, galimas išlaidas šiems darbams atlikti, bet jai buvo žinoma ir konkreti šiems darbams atlikti skiriama maksimali pinigų suma. Šios aplinkybės teismui leido spręsti, kad sudarant žodinę sutartį šalys buvo susitarusios dėl maksimalios darbų kainos, kuri negalėjo būti viršijama.

35. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais konstatuota, jog tarp šalių buvo pasiektas susitarimas dėl maksimalios darbų kainos. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir šalių pateikti įrodymai, įskaitant pateiktą elektroninį laišką, patvirtina, kad egzistavo aiškus susitarimas dėl darbų kainos ribos (17 000 Eur + PVM), kurios negalima viršyti be atskiro šalių susitarimo. Būtent tokias išvadas patvirtina faktinis šalių elgesys prieš rangos sutarties sudarymą, tiek ir po – šalys suprato darbų pobūdį, kiekį, apimtį ir vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ginčo šalys tarpusavyje tarėsi dėl atliekamų darbų, jų kiekio, kainos, atlikimo terminų ir kitų sąlygų, o ne vadovavosi pirmiau nurodytais M. K. pasiūlymais. Iš to išplaukia išvada, jog ieškovė faktiškai imdamasi namelio vidaus įrengimo darbų suprato iš žodinės rangos sutarties, 2022 m. birželio 7 d. elektroninio laiško pagrindu, kylančias prievoles, sutiko tuos darbus atlikti, todėl atitinkamai nėra pagrindo spręsti, jog šalys nebuvo susitarusios dėl elektroniniame laiške nurodytos maksimalios darbų kainos. Kitoks šių aplinkybių vertinimas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų, šalių elgesio tiek iki sudarant sutartį, tiek ir abiejų šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo po sutarties sudarymo.

36. Nors ieškovė apeliaciniame skunde kritiškai vertina 2022 m. birželio 7 d. elektroninio laiško reikšmę šalių teisiniams santykiais, t. y. kad laiške suponuotas bandymas/siūlymas dėl namelio įrengimo negali būti suprastas kaip aiškus ieškovės akceptas atlikti konkrečius darbus, konkrečiais terminais ir konkrečiomis kainomis, su tuo nėra pagrindo sutikti. Pirma, kaip nurodyta anksčiau, ieškovės elgesys patvirtina, kad ji faktiškai ėmėsi namelio įrengimo darbų, suprato prisiimanti prievolės vykdymą, laikė susitarimą teisiškai įpareigojančiu bei už tai pateikinėdavo apmokėti sąskaitas atsakovei. Antra, atsakovę ir M. K. siejo sutartiniai santykiai – jis teikė atsakovei ginčo modulinio namelio gamybos projekto valdymo paslaugas ir tarpininkavo tiek atsakovei sudarant sutartį su užsienio įmone dėl modulinio namelio pardavimo, tiek ir sprendžiant klausimus su ieškove dėl namelio vidaus įrengimo darbų. Apie susitarimą tarpininkaujant M. K. nurodė ir ieškovės vadovas. Taigi, ieškovė suprato ar turėjo suprasti, jog imantis realiai įrenginėti modulinį namelį, šiais veiksmais sudaroma rangos sutartis su atsakove 2022 m. birželio 7 d. elektroniniame laiške nurodytais pagrindais. Trečia, ieškovės teiginiai, jog atsakovė už parduotą namelį gavo 42 300 Eur be PVM sumą, todėl ji buvo pakankama atsiskaityti su ieškove, laikytini nepagrįstais ir prieštaringais. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tokie ieškovės teiginiai referuoja į jungtinės veiklos santykius, kurie tiek pačios ieškovės teigimu, tiek ir šia nutartimi nurodytais motyvais netaikytini tarp šalių kilusiam ginčui. Tuo tarpu atsakovės gauta suma už parduotą namelį nelaikytina paneigianti ar turinti reikšmės šalių rangos sutartimi sutartai maksimaliai darbų kainai. Ketvirta, tai, kad ieškovei 2022 m. rugsėjo 27 d. buvo perduotas ginčo objekto medžiagiškumas, nesudaro pagrindo daryti kitokių išvadų dėl šalių sutartos maksimalios kainos. Kaip jau minėta šioje nutartyje, šalims nesudarius rašytinės rangos sutarties, jos turi prisiimti galimus iš to kylančius neigiamus padarinius, kas pasireiškia apsunkintu atitinkamų aplinkybių įrodinėjimu. Taigi, ieškovė faktiškai pradėdama vykdyti žodinę rangos sutartį ir įrenginėdama namelį, laikoma prisiėmusi šių veiksmų galimas rizikas ir tai negali turėti įtakos nustatytai darbų kainos ribai. Apibendrinant tai, kas nurodyta, ieškovės pateikti teiginiai neleidžia teisėjų kolegijai prieiti prie kitokių išvadų nei tai darė pirmosios instancijos teismas. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog 2022 m. birželio 7 d. elektroniniu laišku šalys iš esmės susitarė dėl darbų objekto, kiekio ir maksimalios jų kainos, kurios negalėjo viršyti.

37. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šalys buvo susitarusios atsiskaityti už ieškovės atliktus darbus pagal faktą. Ieškovės teigimu, tokia teismo pozicija, viena vertus prieštaringa, kita vertus, teismas turėjo vadovautis ieškovės pateikta sąmata, kuri grįsta rinkos duomenimis darbų atlikimo datai. Teisėjų kolegijos vertinimu, su šiais ieškovės teiginiais nėra pagrindo sutikti.

38. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant rangos ir statybos rangos kainodarą įtvirtinančias CK nuostatas iš esmės nurodomi du galimi kainos apibrėžties būdai. Vienas jų yra konkrečios (fiksuotos) kainos, antrasis – išlaidų atlyginimo būdas. Nustačius, kad šalių rangos sutartis yra fiksuotos kainos sutartis, laikytina, kad galioja griežtas įstatymuose nustatytas ribojimas sutarties kainai keisti (CK 6.653 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2012). Tuo tarpu taikant išlaidų atlyginimo būdą atlyginimas mokamas už faktiškai atliktus darbus, o jų vertė apskaičiuojama pagal sutartyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-916/2020).

39. Pirmiausiai pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo šalis susitarus dėl maksimalios darbų kainos, nereiškia, jog buvo susitarta dėl konkrečios darbų kainos. Susitarimas dėl maksimalios kainos nustato tik finansinę ribą, kuri negali būti viršyta, tačiau nedetalizuoja tikslių darbų kaštų, kurie gali svyruoti, atsižvelgiant į faktinę darbų apimtį, specifikacijas ar papildomas užduotis, kurios gali iškilti vykdant projektą. Todėl sprendžiant dėl konkrečios darbų kainos ir ieškovės reikalavimo dėl skolos priteisimo, turi būti vertinamas šalių elgesys rangos sutarties vykdymo metu.

40. Pasisakant nurodytu aspektu aktualus ieškovės parengtas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuriame fiksuota, jog ieškovė išrašė atsakovei sąskaitų už 15 805,51 Eur, o atsakovė yra sumokėjusi 10 678,59 Eur (šios nutarties 19.10 punktas). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2022 m. birželio 10 d. ieškovė už atliktus darbus pagal aktą BENI Nr. 14 išrašė ir pateikė apmokėti atsakovei PVM sąskaitą faktūrą DISE Nr. 076, kurioje nurodyta mokėtina suma – 1 165,37 Eur ir kurią atsakovė apmokėjo 2022 m. birželio 21 d. (el. b. 1 t., b. l. 14, 23). 2022 m. liepos 20 d. ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą DISE Nr. 105, pagal atliktų darbų aktą BENI 14, kurioje nurodyta mokėtina suma – 413,22 Eur ir kurią atsakovė apmokėjo 2022 m. liepos 26 d. (el. b. 1 t., b. l. 15, 22). 2022 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė pateikė atsakovei apmokėti PVM sąskaitą faktūrą DISE Nr. 129, kurioje nurodyta už metalo gaminius mokėtina suma – 2 100 Eur (el. b. 1 t., b. l. 17). Minėtą sąskaitą atsakovė apmokėjo 2022 m. rugsėjo 6 d. (el. b. 1 t., b. l. 20). Ieškovė taip pat išrašė atsakovei ir avansines sąskaitas: i) 2022 m. rugsėjo 28 d. išrašė ir pateikė atsakovei apmokėti išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. 1, kurioje nurodyta mokėtina suma – 3 000 Eur, ir kurią atsakovė tą pačią dieną yra apmokėjusi (el. b. 1 t., b. l. 13, 19); ii) 2022 m. rugsėjo 27 d. ieškovė išrašė ir pateikė apmokėti atsakovei išankstinę sąskaitą faktūrą Nr. 1, kurioje nurodyta mokėtina suma – 4 000 Eur (el. b. 1 t., b. l. 16); ji apmokėta 2022 m. rugsėjo 8 d. (el. b. 1 t., b. l. 21). Ieškovė 2022 m. lapkričio 25 d. pateikė atsakovei darbų perdavimo–priėmimo aktą BENI Nr. 80, kuriame nurodyta medžiagų suma 4 950,42 Eur ir darbai – 7 176,50 Eur, iš viso suma be PVM 12 126,92 Eur, su PVM 14 673,58 Eur (el. b. 2 t., b. l. 75–80). 2022 m. lapkričio 25 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą DISE serija Nr. 197, kurioje nurodyta darbų su medžiagomis pagal atliktų darbų aktą BENI 80 suma be PVM 12 126,92 Eur (el. b. 1 t., b. l. 12).

41. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė duomenis apie darbams atlikti panaudotas medžiagas ir atliktų darbų vertę atsakovei teikė pagal faktą. Tai taip pat reiškia, jog ieškovei yra žinomas jos atlikto darbo ir turėtų išlaidų realus dydis, kurį atspindi priėmimo–perdavimo akto Nr. 80 bei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto duomenys. Jie atskleidžia tikslų darbų mastą ir faktines sąnaudas, kurios buvo patirtos vykdant sutartį, įskaitant medžiagas, darbo jėgą ir kitus tiesioginius kaštus, todėl nėra pagrindo remtis ieškovės pateikta sąmata, paskaičiuota pagal CK 6.198 straipsnio nuostatas. Toks situacijos vertinimas leidžia užtikrinti, kad išlaidos bus kompensuotos atsižvelgiant į faktinius darbo rezultatus ir šalių suderintus įsipareigojimus, šalių susitarimo esmę, o ne į teorinius planus ar galimus apskaičiavimus. Be to, nurodytas aplinkybes dėl faktiškai ieškovės turėtų išlaidų teikimo atsakovei nurodė tiek atsakovė, tiek šią aplinkybę patvirtino ir byloje kaip liudytojais apklausti asmenys G. B., G. V., taip pat trečiasis asmuo M. K. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė neįrodinėjo ir byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų pranešusi atsakovei apie didinamą darbų kainą ar šalys būtų pasiekusios kitokį sutarimą dėl kainos ar atsiskaitymo tvarkos nei konstatuota anksčiau. Šių aplinkybių pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nors buvo numatyta maksimali ieškovės atliekamų darbų kaina, kurios ieškovė pagal šalių susitarimą neturėjo viršyti, tačiau šalys buvo susitarusios mokėti ieškovei faktiškai už atliktus darbus ir atlyginti jos turėtas išlaidas medžiagoms. Atitinkamai nėra pagrindo pagrįsta laikyti ieškovės poziciją dėl ieškovės atliktų darbų kainos paskaičiavimo pagal CK 6.198 straipsnio nuostatas. Apibendrinant nurodytą pažymėtina, kad šalys susitarė dėl maksimalios 17 000 Eur be PVM darbų kainos, o su ieškove bus atsiskaitoma pagal jos faktiškai patirtas išlaidas, todėl ieškovės ir atsakovės pateiktos sąmatos pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinamos.

Dėl darbų kainos mažinimo

42. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė sumažinti ieškovei priteistiną sumą 850 Eur, nes nėra tiksliai nustatyti ieškovės atliktų darbų trūkumai. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniu skundu ginčijo ieškovės perdavimo – priėmimo akte nurodytas darbų kainas ir apimtis. Atsakovė taip pat laikė, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovei 4 276,92 Eur skolą, tai padarė nenurodęs savo atliktų skaičiavimų, suklydo ir nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimų dalį.

43. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindas rangovui reikalauti iš užsakovo vykdyti jo priešpriešinę pareigą – sumokėti už darbus – yra pagrindinės sutartinės rangovo pareigos įvykdymas – sutarto darbo atlikimo faktas, o darbų perdavimo–priėmimo aktas yra tik šį faktą patvirtinantis dokumentas. Nesant darbų perdavimo–priėmimo akto, gali kilti darbų atlikimo laiko, kokybės ir kitų klausimų, tačiau vien šio akto nepateikimas byloje nepaneigia užsakovo teisės į atlyginimą už atliktus darbus, jei darbų perdavimą galima nustatyti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2011).

44. Užsakovo pareigos atsiskaityti už rangovo faktiškai atliktus darbus nepašalina net ir ta aplinkybė, kad rangovas nesilaikė tam tikrų savo įsipareigojimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, net ir nutraukęs rangos sutartį dėl rangovo kaltės, užsakovas turi pareigą sumokėti už faktiškai atliktus darbus, taip įgyvendindamas vieną iš civilinės teisės principų, draudžiančių praturtėti kito asmens sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021). Be to, kasacinio teismo yra konstatuota, kad net viešosios teisės normų, reglamentuojančių statybos procesą, pažeidimas, nepaneigia užsakovo pareigos atsiskaityti su rangovu už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2004). Kasacinis teismas nurodė, kad teismai, konstatavę, jog rangovas atliko pastato statybos darbus, neturėjo teisinio pagrindo netenkinti jo reikalavimo ir nepriteisti atlygio dėl to, jog jis nepateikė statybos darbų vykdymo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų normatyvinių dokumentų. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).

45. Įstatyme yra nustatyti išimtiniai atvejai, kai užsakovas atleidžiamas nuo pareigos priimti rangovo atliktų darbų rezultatą ir nuo neatskiriamai susijusios pareigos atsiskaityti už priimtą rezultatą. Tokią teisę užsakovas turi tais atvejais, kai: rangovas pažeidžia viso darbo atlikimo galutinį terminą ir dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę (CK 6.652 straipsnio 4 dalis); pagal įstatymą, sutartį ar darbų pobūdį privalomų bandymų ir kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami (CK 6.694 straipsnio 5 dalis); nustatomi darbų rezultato trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje nurodytą paskirtį, o šių trūkumų nei užsakovas, nei rangovas ar jo pasitelktas trečiasis asmuo negali pašalinti (CK 6.694 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2013).

46. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ieškovė atsakovei pateikė 2022 m. lapkričio 25 d. darbų perdavimo–priėmimo aktą BENI Nr. 80 bei tuo pagrindu išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą 12 126,92 Eur sumai. Šių dokumentų atsakovė nėra pasirašiusi. Tačiau pažymėtina, kad šalių pagamintas ginčo namelis atsakovei vykdant savo sutartinius įsipareigojimus su užsienio įmone 2022 m. spalio 28 d. buvo pristatytas jo užsakovui į Nyderlandus. Pareiga mokėti už atliktus darbus atsiranda pradėjus faktiškai naudotis darbais ir nėra siejama tik su abišaliu atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007). Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė yra faktiškai pradėjusi naudotis ieškovės atliktais darbais, ji šiuos darbus faktiškai priėmė, todėl, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, vien abiejų šalių pasirašyto atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto nebuvimas nepaneigia ieškovės teisės reikalauti atlyginti už atliktus darbus. Atsižvelgiant į tai, atmestina atsakovės pozicija dėl ieškovės parengto darbų perdavimo-priėmimo akto kritinio vertinimo CK 6.694 straipsnio prasme. Kita vertus, nustačius, kad atsakovė yra priėmusi ieškovės atliktus darbus ir ieškovė turi teisę reikalauti jų atlyginimo, turi būti įvertinama, ar egzistuoja pagrindas sumažinti ieškovės atliktų darbų kainą – 12 126,92 Eur.

47. Atsakovė teigia, kad atsakovė atliko ne visus darbus, kuriuos ji turėjo atlikti pagal sutartį bei jie buvo su trūkumais, dėl ko turi būti ieškovės prašoma atlyginti suma. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, jog skundžiamame sprendime nenurodytas priteistinos iš atsakovės 4 276,92 Eur sumos skaičiavimo mechanizmas, todėl visiškai neaišku, kaip teismas suskaičiavo šią sumą, kaip ji nustatyta, kokie skaičiavimo mechanizmo elementai ją sudaro ir pan.

48. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, kad teismas konstatavo atsakovę atlikus tam tikrus namelio vidaus įrengimo darbus už ieškovę bei sumokėjus už tam tikras medžiagas, kurios buvo panaudotos atliekant namelio vidaus įrengimo darbus. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog atsakovės nurodyta suma (5 767,99 Eur be PVM) mažintina ieškovei už darbus mokėtina suma – teismas atėmė iš maksimalios darbų kainos (17 000 Eur) atsakovės atliktų darbų vertę ir gavęs 11 232,01 Eur sumą pažymėjo, kad ieškovės nurodyta atliktų darbų kaina (12 126,92 Eur) viršija sutartyje sutartą kainą 894,91 Eur. Toliau teismas konstatavo, jog nors atsakovė yra atlikusi už ieškovę darbų, tačiau ieškovė taip pat atliko darbų, dėl kurių kainos šalys nesusitarė. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad nėra pagrindo mažinti ieškovės pateiktame darbų perdavimo–priėmimo akte nurodytos darbų kainos (12 126,92 Eur). Teismas taip pat kritiškai įvertino atsakovės kitas nurodytas išlaidas darbų trūkumams šalinti ir su darbų trūkumų susijusias išlaidas (sprendimo 70–77 punktai), todėl ieškovės darbų sumos nemažino. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovės atlikti darbai visgi buvo su trūkumais, dėl ko sumažino ieškovei priteistiną sumą 850 Eur. Kaip konstatuota skundžiamo sprendimo 78 punkte, teismas, įvertinęs aplinkybes dėl ieškovės atliktų darbų kainos nustatymo, jos pateikto darbų perdavimo–priėmimo akto, joje nurodytų atliktų darbų kainos, papildomai atliktų darbų, atsakovės ieškovei sumokėtų sumų, nurodytą darbų kainos mažinimo dydį, iš viso ieškovei iš atsakovės priteisė 4 276,92 Eur sumą.

49. Teisėjų kolegija, nuodugniai įvertinusi šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus, sutinka su atsakovės argumentais, jog teismas, priteisdamas ieškovei 4 276,92 Eur sumą, nenurodė skaičiavimo mechanizmo ir kokie skaičiavimo mechanizmo elementai priteistiną sumą sudaro, taip apsunkinant tiek šalių teisę į apeliaciją, tiek tokio sprendimo pagrįstumo vertinimą apeliacinės instancijos teisme. Iš sprendime pateiktos teisinės logikos matyti, jog teismas 5 767,99 Eur (atsakovės už ieškovę atlikti darbai), 10 678,59 Eur (atsakovės jau sumokėta suma ieškovei) ir 850 Eur (ieškovės atliktų darbų trūkumai) nusprendė mažinti ieškovei priteistiną skolos dydį, tačiau šių sumų aritmetinė suma yra didesnė nei sprendime konstatuota maksimali darbų kainą, atitinkamai 17 296,58 Eur ir 17 000 Eur. Atkreiptinas dėmesys ir į teismo atliktą ydingą skaičiavimą, kai iš maksimalios darbų kainos atimama atsakovės už ieškovę atliktų darbų kaina. Pažymėtina, kad nustatyta maksimali kaina nereiškia, jog ji ir bus pasiekta, todėl šios sumos įtraukimas į atliekamus apskaičiavimo veiksmus iškreipia galimai priteistinas sumas ieškove. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog teismo priteista suma ieškovei – 4 276,92 Eur – gali būti gaunama iš ieškovės atsakovei išrašytų sąskaitų sumos (15 805,51 Eur) atėmus atsakovės jau apmokėtas sumas (10 678,59 Eur) bei teismo mažintiną ieškovei priteistiną sumą (850 Eur), t. y. remiantis teismo konstatuota atsiskaitymo tvarka pagal ieškovės realiai atliktus darbus ir išrašytas sąskaitas. Tačiau, viena vertus, į tokį skaičiavimą nėra įtraukiama teismo sprendimo 66 punkte nurodyta atsakovės už ieškovę atliktų darbų suma; kita vertus, teismui nenurodžius skaičiavimo mechanizmo ir elementų, teisėjų kolegijai keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal šioje nutartyje pateiktą skaičiavimą, šalių atžvilgiu būtų priimtas siurprizinis sprendimas. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl maksimalios darbų kainos, atsiskaitymo tvarkos, mažintinos ieškovės darbų sumos pagal jau atsakovės sumokėtas skolas, tačiau pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime aiškiai nenurodžius 4 276,92 Eur priteistos sumos ieškovei apskaičiavimo mechanizmo, nėra galimybės įsitikinti priteistinos sumos pagrįstumu, o atliktų skaičiavimų pagrįstumas gali būti vertinamas tik darant prielaidas, kas neatitinka teismo sprendimo pagrįstumo kriterijų.

50. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl ieškovei priteistos 4 276,92 Eur skolos naikinti, ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl procesinės bylos baigties

51. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015).

52. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuotas draudimas teismui priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą. Šis draudimas siejamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą, pagal kurią šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą. Taigi, teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

53. Įvertinus visumą bylos duomenų, atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aiškiai nenurodė ieškovei (ne)priteistinos sumos apskaičiavimo mechanizmo ir pagal klausimo pobūdį jo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nes būtų priimtas šalims siurprizinis sprendimas ir galimai užkirstas kelias į apeliaciją. Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas nenurodė aiškaus 4 276,92 Eur priteistos sumos ieškovei apskaičiavimo mechanizmo, todėl nėra galimybės įsitikinti priteistinos sumos pagrįstumu. Tokie trūkumai apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisyti, tai neatitiktų apeliacijos paskirties bei reikštų, kad apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją, šalys iš esmės prarastų galimybę ieškovei priteistą sumą ginčyti instancine tvarka, būtų priimtas šalims siurprizinis sprendimas bei apribota jų teisė į apeliaciją. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovei priteistos 4 276,92 Eur skolos dydžio negali būti palikta galioti, todėl yra naikintina, o ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebereikalinga iš naujo nustatinėti ginčo šalis siejusių santykių teisinės prigimties, ginčo šalių susitarimo dėl maksimalios darbų kainos, atsiskaitymo tvarkos, nes dėl šių bylos aspektų pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, tačiau turi būti iš naujo vertinamos faktinės bylos aplinkybės, susijusios su atliktų darbų galimais trūkumais ir jų verte (mažintina kaina), bei sprendžiama dėl skolos (ne)egzistavimo ir jos konkretaus dydžio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

55. Todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir grąžinus bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo spręs bylos dalį iš naujo nagrinėjantis teismas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimo dalį dėl ieškovei priteistos 4 276,92 Eur skolos iš atsakovės bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.