Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų ValdimaroBavėjano, Viktoro Kažio, Aloyzo Kruopio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme bei pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. vasario 22 d.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, P. R. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš nuteistojo P. R. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistas 422,78 eurų turtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajai J. O. priteista 4059,68 eurų bei 118,46 eurų dydžio periodinė išmoka, ją mokant kas mėnesį nuo 2017 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos, indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka; nukentėjusiesiems J. O., J. O. ir A. O. po 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiajam V. O. 8000 eurų neturtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajai J. O. 1050 eurų už atstovavimo išlaidas; nukentėjusiajam R. M. 500 eurų neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 13 d. apie 12.30 val., kieme, esančiame Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, konflikto metu tyčia sudavė A. O. (A. O.) peiliu du kartus į krūtinę ir vieną kartą į sėdmenis, padarydamas durtines-pjautines krūtinės žaizdas su krūtinplėvės, širdiplėvės, širdies, aklu diafragmos ir aklu kairio plaučio pažeidimais – sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, durtinę-pjautinę kairio sėdmens žaizdą – sužalojimą, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl ko nuo durtinių-pjautinių kiauryminių krūtinės sužalojimų, kas komplikavosi ūminiu vidiniu nukraujavimu į širdiplėvės ir kairę krūtinplėvės ertmes, širdies tamponada išsiliejusiu krauju, šoku ir ūminiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, nukentėjusysis A. O. nuo patirtų sužalojimų mirė. Šiais veiksmais P. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.Be to, P. R. nuteistas už tai, kad 2017m. vasario 13 apie 12.30 val., kieme, esančiame Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, konflikto metu tyčia sudavė R. M. peiliu du kartus į krūtinę ir juosmenį, padarydamas nukentėjusiajam durtines-pjautines krūtinės ląstos kairės pusės ir juosmens kairės pusės žaizdas – sužalojimus, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais P. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 18 d. nuosprendį ir bylą nutraukti, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, kad jis įgyvendino teisę į būtinąją gintį ir neperžengė būtinosios ginties ribų, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad byloje esantys įrodymai yra pagrįsti, P. R. prašo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti jam švelnesnę bausmę, taip įgyvendinant teisingumo principą.Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra dviprasmiškas: vienoje nuosprendžio dalyje padaryta išvada, kad jis (P. R.) savo kaltės nepripažino, tačiau kitoje – kad jis negalėjo kategoriškai patvirtinti sudavęs kaltinime nurodytus smūgius peiliu nukentėjusiajam, išskyrus smūgį A. O. į sėdmenis, tačiau ir neatmetė tokios galimybės teigdamas, kad smūgiavo peiliu, nors nematė, kur smūgiavo, nepajuto, ar pataikė ir sužalojo. Be to, teismas pažymėjo, kad P. R. neneigė smūgiavęs būtent peiliu ir bendrais bruožais apibūdino, kaip atrodė peilis. Nuteistasis teigia sąžiningai nurodęs visas įvykio aplinkybes, kurias atsiminė pats ir kurias prisiminti padėjo vaizdo įraše užfiksuota informacija. Apeliantas nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis savo parodymais dėl būtinosios ginties siekė sumenkinti, pateisinti savo veiksmus, perkelti atsakomybę dėl kilusių padarinių patiems nukentėjusiesiems A. O. ir R. M.. Nuteistasis taip pat nesutinka ir skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis, sužalodamas nukentėjusiuosius, neveikė būtinosios ginties situacijoje, o nenustačius tokios situacijos, nėra galimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas.Apeliantas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jis davė nuoširdžius parodymus, detaliai papasakojo įvykio aplinkybes, taip padėdamas ikiteisminiam tyrimui ir teismui. Nuteistasis teigia nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis tyčia nužudė žmogų ir nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, todėl nesutinka su jo veikų kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį bei jam paskirtomis bausmėmis ir priteistų civilinių ieškinių sumomis.Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad P. R. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir sąžiningi. Nuteistasis, dar kartą atpasakodamas įvykio aplinkybes, nurodo, kad 2017 m. vasario 13 d. jis tvarkė įvairius reikalus. Kadangi tą dieną jis turėjo palikti remontuoti automobilį, iš jo pasiėmė visus jame buvusius savo daiktus, taip pat ir nedidelį peilį, buvusį dėkle. Atvykęs prie parduotuvės, automobilį pastatė gyvenamųjų namų kieme šalia kitų automobilių. Nuteistasis teigia, kad išlipęs iš automobilio, išgirdo necenzūrinius žodžius, kurie, kaip suprato, buvo skirti jam. Pagalvojęs, kad galbūt taip juokauja kažkas iš jo pažįstamų, nuėjo link automobilio, kuriame pamatė du agresyviai besielgiančius jam nepažįstamus žmones. Apeliantas paaiškina, kad vyras, sėdėjęs prie automobilio vairo, padarė judesį norėdamas išlipti, o rankoje laikė daiktą, didesnį nei tušinukas, peilio formos, todėl nuteistajam pasirodė, kad tai yra peilis. Nuteistojo teigimu, minėtas vyras buvo nusiteikęs agresyviai, todėl pro pravertą langą į automobilio vidų jis (P. R.) papurškė dujų. Apeliantas paaiškina, kad viskas vyko labai greitai, todėl kitaip reaguoti, pavyzdžiui, kviesti policijos, jis neturėjo laiko. Purškiant dujas į automobilį, jame buvę asmenys lipo iš automobilio, grasino susidoroti, todėl jis (P. R.) išsigando ir pradėjo bėgti. Nuteistasis nurodo, kad A. O. ir R. M. jį vijosi, vienas iš jų šaukė, kad užmuš. Apeliantas teigia, kad bėgdamas pametė savo telefoną, todėl atsisuko jo paimti, tačiau nespėjo, nes pribėgęs A. O. jį puolė. Nuteistasis nurodo, kad išsitraukęs dujų balionėlį, liepė prie jo nesiartinti, tačiau A. O. pradėjo smūgiuoti, o pribėgęs R. M. – spardyti kojomis. Apeliantas pažymi, kad dujos jo balionėlyje baigėsi, nepurškė, todėl jis nukentėjusiesiems parodė peilį, taip juos įspėdamas, tačiau pastarieji jį toliau mušė, spardė, laikė jį dviese, ant galvos užtraukė striukę. Nuteistasis paaiškina, kad buvo šoko būsenos, todėl jam sunku prisiminti visą įvykių seką, tačiau iš užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusieji buvo jį apsupę, jėgų persvara buvo jų pusėje. Apeliantas teigia nuo suduotų smūgių ir R. M. spyrių į galvą jautęs didelį skausmą, bijojęs dėl savo sveikatos ir gyvybės, todėl prieš tai jau įspėjęs nukentėjusiuosius apie turimą peilį, norėdamas juos atgrasinti, sustabdyti jų puolimą ir fizinį smurtą, nematydamas aplinkos dėl užtrauktos striukės, mojavo peiliu priešais save. Nuteistasis nurodo neturėjęs tyčios sužaloti ar juo labiau nužudyti žmogų. Jo teigimu, iš vaizdo įrašo matyti, kad muštynių metu jis bandė atsitraukti nuo nukentėjusiųjų, tačiau buvo atkakliai mušamas. Apeliantas pažymi, kad net ir po to, kai A. O. ir R. M. atsitraukė, A. O. pribėgęs prie jo (P. R.) dar kartą spyrė, todėl jis (P. R.) smūgiavo peiliu ir tikriausiai tuo metu pataikė į sėdmenis, kas patvirtina, kad jis nesitaikė į gyvybei svarbius organus. Nuteistasis paaiškina, kad jis net nepagalvojo, kad tuo metu galėjo sužeisti nukentėjusįjį – peilis buvo švarus ir labai mažas, būtų sunku įtarti, jog juo galima ką nors sužaloti. Apeliantas pažymi, kad iš karto po įvykio ketino kreiptis į policiją, norėjo, kad jį apžiūrėtų medikai, tačiau iš spaudos sužinojęs apie šio įvykio pasekmes, net ir žinodamas, kad nukentėjusieji jį pirmą užpuolė, išsigando, jam pasidarė apmaudu, todėl niekur nesikreipė. Apeliaciniame skunde dar kartą nurodoma, kad P. R. neturėjo tikslo sužaloti ar nužudyti žmogų, o peilį, kuris dėl savo dydžio neatrodė pavojingas sveikatai įrankis, panaudojo atgrasymo tikslais: prieš tai įspėdamas abu nukentėjusiuosius, laikydamas peilį rankoje, mojavo juo kojų lygmeny, nes pats tuo metu buvo jėga palenktas A. O. ir R. M., kurie jam smūgiavo į įvairias kūno vietas. Nuteistasis teigia, kad byloje nagrinėjamą įvykį išprovokavo nukentėjusiųjų veiksmai, tai patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas bei liudytojų V. Š. ir G. A. parodymai. Apeliantas paaiškina, kad žodinį konfliktą pradėjo A. O., šis nukentėjusysis pirmas pradėjo ir smurtauti, po to prie jo agresyviai prisijungė ir R. M., po kurio spyrių į galvą, nuteistojo teigimu, jis prarado galimybę orientuotis ir sumišo.Apeliaciniame skunde pažymima kad A. O. lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,22 promilės etilo alkoholio; T. Z. 2017 m. vasario 13 d. 14 val. 49 min. nustatytas 1,37 promilių neblaivumas; iš R. M., T. Z., G. A. parodymų yra žinoma, kad prieš byloje nagrinėjamą įvykį A. O., R. M. ir T. Z. vartojo degtinę. Nuteistasis nurodo, kad įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog minėtų asmenų neblaivumas neturėjo esminės reikšmės nustatytų įvykių eigai ar kilusioms pasekmėms. Apeliantas teigia manantis, kad jei nukentėjusieji įvykio metu būtų buvę blaivūs, būtų adekvačiai įvertinę situaciją ir joks konfliktas tarp jų nebūtų įvykęs.Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamasis jo parodymus dėl ginties, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) bylas, kuriose nagrinėjamos specifinės konfliktinės situacijos – muštynės. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad muštynių metu besiginančių nėra, abi pusės yra puolančios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais. Tokiose situacijose teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau. Apeliantas teigia, kad vertindamas situaciją dėl būtinosios ginties, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis (P. R.) pasielgė neadekvačiai, nes tik priėjęs prie automobilio, iškart į automobilio vidų papurškė dujų. Nuteistasis paaiškina, kad viskas įvykio metu vyko labai greitai, o vaizdo kamera, sumontuota ant banko pastato, fiksavo vaizdus ne nuolatos, bet su kelių sekundžių pertraukomis, todėl galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad jis dujų į automobilio vidų papurškė iš karto priėjęs. Apeliantas pažymi, kad apie konflikto pradžią išsamiai galėtų papasakoti R. M., tačiau jis nutyli daug įvykio aplinkybių bei neigia spardęs jį (P. R.). Nuteistasis paaiškina, kad dujų į automobilio vidų jis papurškė todėl, kad A. O. rankoje pamatė daiktą, panašų į peilį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu automobilis, kuriame sėdėjo nukentėjusieji, nebuvo apžiūrėtas policijos pareigūnų, liudytoja J. O. parodė, kad po įvykio šiame automobilyje rado tik salotų likučių, butelių ar peilio nerado. Tačiau nuteistasis pažymi, kad iš byloje apklaustų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymų yra žinoma, kad prieš konfliktą, automobilyje buvo ne tik užkandžiaujama, bet ir vartojami alkoholiniai gėrimai, buvo keli buteliai degtinės, todėl apeliantas daro išvadą, kad šie daiktai – degtinės buteliai ir daiktas, kuris įvykio metu jam pasirodė panašus į peilį – dingo.Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad P. R. pradėjo puolamojo pobūdžio veiksmus. Nuteistasis nurodo, kad byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad išlipęs iš savo automobilio jis ramiai ėjo, vėliau bandė bėgti nuo jį besivejančių agresyviai nusiteikusių vyrų, fizinį smurtą pirmas pradėjo vartoti A. O. (šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas V. Š.).Apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiojo R. M. parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip logiškus, kad jis (R. M.) ir nukentėjusysis A. O. P. R. vijosi tik norėdami išsiaiškinti situaciją, kviesti policijos jie neturėjo laiko, nes P. R. būtų pabėgęs. Nuteistasis teigia manantis, kad nukentėjusysis R. M. duoda sau naudingus parodymus. Apelianto teigimu, įvykio vietoje buvo likęs jo (P. R.) automobilis, todėl atvykę policijos pareigūnai būtų galėję išsiaiškinti situaciją. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusieji, būdami stipriai apsvaigę nuo alkoholio, tiesiog norėjo jį sumušti, ir tai patvirtina vaizdo kameros užfiksuota informacija.Nuteistasis pažymi, kad įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija – nukentėjusiųjų veiksmai laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi į jo sveikatą. Apeliantas cituoja ir LAT praktiką baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2007, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą; teismai turi atsižvelgti į konfliktuojančių pusių jėgų santykį, į galimybę atremti užpuolimą, įvertinti jo pavojingumą. Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusiųjų puolimas buvo realus jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir agresyvūs, pradėjo konfliktą, kuris peraugo į puolimą, be to, jie turėjo ir kiekybinę persvarą. Apeliantas paaiškina, kad peilį panaudojo išimtinai gynybos tikslais, o atrėmęs pavojingą, realų ir akivaizdų dviejų apsvaigusių asmenų puolimą, jokių smurtinių veiksmų daugiau neatliko.Apeliantas teigia manantis, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, padarytos remiantis tik nukentėjusiųjų parodymais ir kaltinimui palankiais, o ne visais byloje esančiais įrodymais. Be to, nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalį, nesivadovavo jo paaiškinimais, įvertindamas tai kaip neprisipažinimą, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis P. R. ir jo gynėja advokatė Lolita Narmontienė prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė – apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo P. R. apeliacinis skundas atmetamas.Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. R. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia nužudė A. O. bei pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sutrikdė R. M. sveikatą.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą dėl P. R. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo ir vertino visus byloje esančius įrodymus, o ne tik nukentėjusiųjų parodymus ir kaltinimui palankius įrodymus. Įrodymų vertinimas bei padarytos teismo išvados negali būti laikomas prieštaringomis vien todėl, kad jos neatitinka nuteistojo norų ir pasirinktos pozicijos.

Motyvuojamoji dalis

Dėl būtinosios ginties ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Byloje nustatyta, kad P. R. 2017 m. vasario 13 d. apie 12.30 val., kieme, esančiame Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, konflikto metu tyčia sudavė A. O. peiliu du kartus į krūtinę ir vieną kartą į sėdmenis, padarydamas durtines - pjautines krūtinės žaizdas su krūtinplėvės, širdiplėvės, širdies, aklu diafragmos ir aklu kairio plaučio pažeidimais – sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, durtinę - pjautinę kairio sėdmens žaizdą – sužalojimą, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl ko nuo durtinių - pjautinių kiauryminių krūtinės sužalojimų, kas komplikavosi ūminiu vidiniu nukraujavimu į širdiplėvės ir kairę krūtinplėvės ertmes, širdies tamponada išsiliejusiu krauju, šoku ir ūminiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, nukentėjusysis A. O. nuo patirtų sužalojimų mirė. Be to, nustatyta, kad P. R. 2017 m. vasario 13 apie 12.30 val., kieme, esančiame Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) namo, konflikto metu tyčia sudavė R. M. peiliu du kartus į krūtinę ir juosmenį, padarydamas nukentėjusiajam durtines - pjautines krūtinės ląstos kairės pusės ir juosmens kairės pusės žaizdas – sužalojimus, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliaciniame skunde visų pirma keliama versija, kad P. R., byloje nagrinėjamo įvykio metu, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, įgyvendino teisę į būtinąją gintį. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis LAT praktika dėl būtinosios ginties itin išsamiai pasisakė, kas yra būtinoji gintis bei kada laikoma, kad nusikalstama veika yra padaryta esant būtinosios ginties situacijai ar peržengus būtinosios ginties ribas, ir įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pagrindo išvadai, jog P. R., nužudydamas A. O. bei sužalodamas R. M., veikė būtinosios ginties situacijoje, nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, kuri BK 28 straipsnyje apibrėžta kaip situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Tačiau jos taikymui yra būtina, kad situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-71-895/2018).Nuteistasis P. R. ikiteisminio tyrimo metu pasakodamas apie nagrinėjamo įvykio pradžią parodė, kad, pastatęs automobilį aikštelėje ant žolės ir eidamas link parduotuvės, jis išgirdo kažką šaukiant ir necenzūriniais žodžiais reikalaujant perstatyti automobilį. Atsisukęs pamatė, kad automobilyje sėdėjo vyriškiai, o pro pravertą automobilio langą šaukė prie vairo sėdėjęs vyriškis. Nuteistasis teigė priėjęs arčiau ir paklausęs, ar šis yra sargas ir gal galėtų kalbėti kultūringiau, į ką prie vairo sėdėjęs vyriškis (nukentėjusysis) jam vėl atsakė necenzūriniais, grasinančiais žodžiais. Tuo momentu, nuteistojo teigimu, jis nukentėjusiojo rankose pastebėjo peilį, nukentėjusysis padarė judesį lyg norėdamas išlipti iš automobilio, todėl jis (P. R.) išsigando, iš striukės kišenės išsitraukęs dujų balionėlį juo ėmė purkšti į automobilio vidų (b. l. 49-52, t. 2). Tokią pat įvykio pradžią nuteistasis nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 54-64, t. 2). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat parodė, kad gavęs necenzūriniais žodžiais pasakytą pastabą dėl netinkamai pastatyto automobilio iš nepažįstamų asmenų, sėdėjusių automobilyje, jis nuėjo prie šio automobilio, paklausė, ar asmuo, kuris jam šaukė, yra sargas, ar jis gali kalbėti kultūringiau. Nepažįstamas asmuo vėl jam pasakė necenzūrinį žodį, buvo agresyviai nusiteikęs, padarė judesį lyg norėtų išlipti iš automobilio, kažką laikė rankoje, ir jam (P. R.) pasirodė, kad tai yra peilis, todėl į automobilio vidų jis papurškė dujų. Po to iš automobilio išlipo ir kitas asmuo, kuris taip pat grasinančiai šaukė, todėl nuteistasis dujų papurškė ir šiam ir pradėjo bėgti (b. l. 109-111, t. 5).Apie kitokią kilusio konflikto pradžią apklausų metu parodė nukentėjusysis R. M. teigdamas, kad jiems kartu su nukentėjusiuoju A. O. ir liudytoju T. Z. sėdint automobilyje, į kiemą įvažiavo nepažįstamas vaikinas, kuris netvarkingai pastatė savo automobilį. A. O. pro praverto automobilio langą sušuko, kad automobilį šis pastatytų tvarkingiau. Po šių žodžių minėtas vaikinas (P. R.) nieko nesakydamas priėjo prie jų automobilio ir į vidų papurškė dujų. Nukentėjusysis R. M. paaiškino, kad A. O., sakydamas pastabą nuteistajam, necenzūrinių žodžių nevartojo, negrasino, rankoje jokio peilio neturėjo, vienintelis daiktas, ką jie turėjo automobilyje, tai buvo plastikinė šakutė (b. l. 64-66, 67-68, t. 1). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis R. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą ir dar kartą parodė, kad A. O., jiems sėdint automobilyje, į aikštelę atvykusiam P. R. pasakė pastabą dėl netinkamai pastatyto automobilio. Po šių jo žodžių P. R., nieko nesakydamas, priėjo prie jų automobilio ir į vidų papurškė dujų. Nukentėjusysis patvirtino, kad automobilyje jie jokio peilio neturėjo, nusipirktas salotas A. O. valgė plastikine šakute, o batonas buvo nusipirktas jau supjaustytas (b. l. 44-46, t. 5). Įvykio metu kartu su nukentėjusiaisiais automobilyje buvęs T. Z. taip pat parodė, kad po pasakytos pastabos dėl netinkamai pastatyto automobilio, prie jų automobilio priėjo vyras (P. R.) ir pro automobilio langą į jo vidų papurškė dujų; automobilyje peilio ar daiktų, panašių į peilį, liudytojo teigimu, nebuvo (b. l. 99, t. 1; b. l. 106-107, t. 5).Vien iš tokių įvykyje dalyvavusių ar įvykio vietoje buvusių dviejų konfliktuojančių pusių parodymų būtų sunku padaryti kategorišką neginčijamą išvadą apie tai, kokia buvo konflikto pradžia ir kas pradėjo agresyvius veiksmus. Todėl svarbu šiuos aptartus parodymus palyginti su kitais byloje esančiais įrodymais, visų pirma, ir su byloje esančiu vaizdo įrašu, kuris pavadintas „Aikštelė“. Iš šio vaizdo įrašo matyti ne apeliaciniame skunde nurodoma įvykio eiga, kad P. R. išlipęs iš automobilio ramiai eina, vėliau – bando bėgti nuo jį besivejančių vyrų (šios nutarties 4.7. punktas), o tai, kad 12:25:53-55 P. R. priėjęs prie nukentėjusiųjų automobilio pasilenkia prie praverto automobilio lango, į automobilio vidų įkiša ranką ir į jo vidų papurškia dujų (dujų papurškimo momentas įraše nėra matomas, tačiau ir iš paties nuteistojo parodymų yra žinoma, kad tai jis padarė priėjęs prie automobilio); 12:25:56 iš automobilio išlipa keleivio vietoje sėdėjęs nukentėjusysis; 12:25:57 iš automobilio išlipa vairuotojo vietoje sėdėjęs nukentėjusysis; tuo pat metu visi trys asmenys pradeda bėgti. Pažymėtina, kad siekdamas pateisinti savo veiksmus, nuteistasis tiek duodamas parodymus viso proceso metu, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, kad dujų papurškimas buvo jo atsakas į agresyvų nukentėjusiųjų elgesį bei išgąstį būti sužalotam nukentėjusiojo A. O. rankoje laikomu, kaip pasirodė P. R., peiliu. Tačiau šios nuteistojo gynybinės versijos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Priešingai, iš nukentėjusiojo R. M. ir T. Z. parodymų yra žinoma, kad įvykio metu nei automobilyje, nei juolab A. O. rankose peilio nebuvo, liudytojas T. Z. parodė ir tai, kad tikrai žino, jog automobilyje peilio nebuvo, nes šį automobilį jis remontuodavo, jei nukentėjusiesiems reikėdavo peilio, replių, jie visada ateidavo pas jį (T. Z.) (b. l. 107, t. 5). Liudytojas G. A. taip pat parodė, kad A. O. rankose, kai buvo priėjęs prie jų automobilio, peilio nematė (b. l. 107-108, t. 5). Nukentėjusiojo A. O. žmona po įvykio apžiūrėjusi ir sutvarkiusi automobilį taip pat nerado peilio ar kokio kito į jį panašaus daikto (b. l. 46, t. 5). Be to, nukentėjusieji R. M., J. O., liudytojas T. Z. parodė ir tai, kad batonas, buvęs automobilyje, buvo pirktas jau supjaustytas (b. l. 45, 46, 107, t. 5). Neįtikinantis ir tik nepagrįsta gynybine versija laikytinas ir P. R. paaiškinimas, kad peiliu jis galėjo palaikyti nuketėjusiojo laikytą tušinuką ar plastikinę šakutę, kuria automobilyje buvo valgytos salotos. Visų pirma, šie daiktai vizualiai visiškai nepanašūs į peilį, antra, byloje nėra jokių duomenų, kad, P. R. priėjus prie automobilio, A. O. rankoje laikė vieną iš šių daiktų, trečia, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad P. R. rega būtų sutrikusi, ir dėl to jis galėtų taip neskirti daiktų.Siekdamas pateisinti savo elgesį, nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija ir vaizdo įrašo vientisumą, teigdamas, kad galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad dujų į automobilį jis papurškė iš karto priėjęs. Teisėjų kolegija sutinka, kad minėtas kameros užfiksuotas vaizdas įraše „Aikštelė“ (taip pat ir įraše, pavadintame „Laukas“) pagal kadrų per sekundę kiekį nėra toks, kokį fiksuoja buitinės vaizdo kameros, tačiau iš įrašų ir juose rodomos skaitmeninės informacijos aiškiai matyti, kad vaizdas įrašytas vieno kadro per sekundę intervalu ir vaizdo įraše matomas laikas (valandos, minutės, sekundės) yra realus. Iš vaizdo įraše „Aikštelė“ užfiksuotos informacijos matyti, kad nuteistasis pasilenkia, įkiša ranką į automobilio vidų, papurškia dujų per 2-3 sekundžių intervalą (įrašo 12 val. 25 min. 53-55 sekundės), o ne per gerokai daugiau sekundžių, per kurias apeliantas ir automobilyje buvę asmenys dar galėjo apsižodžiuoti bei atlikti veiksmus, kuriuos apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo nuteistasis.Taigi, visuma šių įrodymų patvirtina, kad būtent nuteistojo P. R. neadekvatūs veiksmai, kai gavęs pastabą jis priėjo prie automobilio ir iš karto į automobilio vidų papurškė dujų, buvo provokuojantys konfliktą ir agresyvūs. Nustačius, kad nukentėjusiojo A. O. rankoje nebuvo peilio ar kito daikto, kurį nuteistasis tikrai galėjo palaikyti peiliu, gauta pastaba, daugiau nukentėjusiesiems neatliekant jokių agresyvių veiksmų, nebuvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio P. R. reikėjo gintis, papurškiant dujų. Priešingai nei teigia P. R., jau pačioje konflikto pradžioje jis turėjo galimybę reaguoti kitaip, o ne agresyviai. Įvertinus tai, kad byloje nagrinėjamas įvykis vyko dienos metu, mikrorajone, nenuošalioje vietoje, o nukentėjusieji sėdėjo automobilyje, nuteistasis, priėjęs prie automobilio ir įsitikinęs, kad automobilyje sėdi jam nepažįstami asmenys (apeliaciniame skunde teigiama, kad iš pradžių P. R. pagalvojo, kad juokaudami jam priekaištauja pažįstami asmenys), reiškiantys pagrįstas ar nepagrįstas pastabas, jis (nuteistasis) galėjo tiesiog pasišalinti nuo nukentėjusiųjų automobilio ir konflikto neeskaluoti, taip pat galėjo kviesti policijos pareigūnus ir panašiai.Tolimesnė įvykio eiga, kai agresyvius veiksmus atlikusį P. R. ėmė vytis iš automobilio išlipę A. O. ir R. M., taip pat nelaikytina šių asmenų pavojingu, realiu ir akivaizdžiu kėsinimusi, nuo kurio būtų buvusi galima ir reikalinga būtinoji gintis. Ši situacija, sutinkant ir su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, laikytina tik žalą sukėlusio asmens vijimusi, noru išsiaiškinti, kodėl šis papurškė dujų. Ir nors apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto savą įvykio versiją, kad, išlipę iš automobilio, nukentėjusieji grasino susidoroti, todėl jis išsigando, pradėję jį vytis, nukentėjusieji šaukė, kad užmuš, pirmas pulti pradėjo A. O., išsitraukęs dujų balionėlį jis (P. R.) liepė prie jo nesiartinti, vėliau nukentėjusiuosius įspėjo ir apie turimą peilį, tačiau šie jo teiginiai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Nukentėjusysis R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad vydamiesi nuteistąjį nieko nešūkavo, jokio žodinio konflikto nebuvo, nuteistasis apie turimą peilį neperspėjo. Be to, R. M. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu, atsakydamas į užduotus klausimus parodė, kad P. R. neperspėjo, kad turi peilį ar dujų balionėlį, šių daiktų konflikto metu nedemonstravo (b. l. 44-46, t. 5). Liudytojas V. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme taip pat parodė negirdėjęs, kad konflikte dalyvavę asmenys būtų ką nors šaukę, rėkę (b. l. 101, 103-104, t. 1; b. l. 47-48, t. 5). Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. vasario 13 d. 16:40 val. vykusioje apklausoje parodė ir tai, kad pasivijęs P. R., A. O. pirmas bandė suduoti šiam smūgį ranka (b. l. 103-104, t. 1), tačiau pirmosios instancijos teisme jis kiek kitaip pasakojo apie įvykį, teigdamas, kad atėjęs į balkoną pamatė jau gulintį ant žemės A. O., ant jo buvo P. R., jie vienas kitam smūgiavo (b. l. 47-48, t. 5), o jo ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė apie A. O. suduotą pirmą smūgį neatitinka ir vaizdo įraše užfiksuotos informacijos. Iš vaizdo įrašo „Laukas“ matyti, kad, kai bėgdamas P. R. sustojo (kaip aiškino jis pats – pasiimti iškritusio telefono), link jo bėgęs A. O. taip pat sustojo, tačiau jokių veiksmų prieš nuteistąjį neatliko. Priešingai, būtent P. R. artėjo prie A. O. ir kažką dešine ranka išsitraukęs iš dešinės striukės kišenės atliko judesį šia ranka į nukentėjusiojo krūtinės – pilvo sritį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir nenustačius, ką tiksliai iš kišenės ištraukė nuteistasis ir kokius sužalojimus padarė (jei padarė būtent šiuo momentu) A. O., šis jo atliktas ir vaizdo kamerų užfiksuotas veiksmas leidžia daryti išvadą, kad P. R. dar kartą pirmasis atliko puolamuosius agresyvius veiksmus prieš nukentėjusįjį A. O.. Pirmosios instancijos teisme R. M. taip pat patvirtino, kad bėgęs nuo jį besivejančių A. O. ir jo (R. M.), P. R. sustojo ir atsisuko į juos (b. l. 45, t. 5). Vaizdo kamerų užfiksuota įvykio eiga bei konflikte dalyvavusių asmenų elgesys paneigia ir apeliacinio skundo teiginius apie P. R. jaustą išgąstį ar nukentėjusiųjų norą jį sumušti, neadekvačiai įvertinus situaciją dėl neblaivumo – net ir pametęs svarbius daiktus, nuteistasis bijodamas dėl savo sveikatos ar gyvybės, manydamas, kad prieš jį gali būti pavartotas smurtas, tikrai nebūtų sustojęs ir pats artinęsis prie nukentėjusiojo A. O.. Tuo tarpu pastarasis turėdamas tikslą sumušti P. R., būtų ne sustojęs, o atlikęs kokius nors aktyvius, puolamuosius veiksmus. Tas pats pasakytina ir apie nukentėjusįjį R. M. – vaizdo įraše užfiksuota informacija patvirtina, kad pastarasis, atbėgęs į įvykio vietą prie jau besimušančių A. O. ir P. R., į aktyvų konfliktą įsijungė ne iš karto, iš pradžių sustojo ir kurį laiką stovėjo neatlikdamas jokių veiksmų. Ir nors byloje nustatyta, kad prieš konfliktą su nuteistuoju P. R. automobilyje buvo vartojamas alkoholis (liudytojo G. A. (b. l,. 107-108, t. 5) ir T. Z. (b. l. 106-107, t. 5), nukentėjusiojo R. M. (b. l. 44-46, t. 5) parodymai), tačiau aukščiau aprašytas nukentėjusiųjų ir nuteistojo elgesys įvykio metu leidžia pagrįstai teigti, kad R. M. ir A. O. neblaivumas neturėjo esminės reikšmės nustatytų įvykių eigai ar kilusioms pasekmėms - jų elgesys nebuvo nei neadekvatus, nei provokuojantis konfliktą. Nuteistasis apeliaciniame skunde savo dalyvavimą konflikte, panaudojant ir peilį, apibūdina kaip norą atgrasinti nukentėjusiuosius, sustabdyti jų puolimą ir fizinį smurtą, tačiau pirmosios instancijos teismas trijų asmenų smurtinius veiksmus vienas kito atžvilgiu pagrįstai įvertino kaip muštynes. Tiek apeliaciniame skunde, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta teismų formuojama praktika, pagal kurią pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008/2K-392/202, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015). Šioje nagrinėjamoje byloje teisės į būtinąją gintį nekilo ir P. R.. Iš vaizdo įrašo, taip pat nukentėjusiojo R. M. (44-46, t. 5) ir liudytojo V. Š. (47-48, t. 5) parodymų yra žinoma, kad nagrinėjamoje situacijoje abi konfliktuojančios pusės sudavė smūgius, grūmėsi tarpusavyje, ir vien tai, kad nukentėjusieji buvo du asmenys, o nuteistasis - vienas neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusiųjų jėgų persvara yra ta aplinkybė, dėl kurios savaime būtų galima pripažinti būtinosios ginties situaciją. Iš vaizdo įrašo nesimato, kad kažkuriuo momentu P. R. būtų nutraukęs savo smurtinius veiksmus, o smurtą prieš jį, šiam neatliekant jokių veiksmų, būtų vartoję tik nukentėjusieji. Priešingai, iš nukentėjusiojo R. M. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad supratęs, kad nuteistasis konflikto metu prieš jį ir nukentėjusįjį R. M. panaudojo peilį, jis (R. M.) atsitraukė, apsižiūrėjo (b. l. 45, t. 5). Vaizdo įraše užfiksuota informacija taip pat patvirtina, kad būtent R. M. pirmas nutraukė smurtinius veiksmus, vėliau tokius veiksmus nutraukė ir A. O. bei P. R.. Apeliaciniame skunde, siekiant pateisinti peilio panaudojimą nagrinėjamo konflikto metu, P. R., kaip jau minėta, ne tik nepagrįstai nurodo, kad jis buvo panaudotas tik siekiant atgrasyti nukentėjusiuosius, tačiau taip pat teigia, kad šis peilis buvo labai mažas, neatrodė pavojingas sveikatai įrankis, todėl jis net negalėjo pagalvoti, kad juo galima sužaloti žmogų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad peilis, nepriklausomai nuo jo dydžio, yra galintis kelti realią grėsmę žmogaus sveikatai ir gyvybei įrankis. Todėl tokio įrankio panaudojimo pavojingumas prieš kitą asmenį normalios psichikos asmeniui negali kelti jokių abejonių. Be to, pirmosios instancijos teisme ir pats nuteistasis parodė, kad jo turėtas peilis buvo skirtas savigynai, jis juo kelionėse pjaustė maistą (b. l. 111, t. 5), ir tai leidžia daryti išvadą, kad pastarasis tikrai suprato apie šio įrankio pavojingumą jo panaudojimo prieš kitą asmenį atveju.Nuteistojo P. R. elgesys iš karto po įvykio taip pat nebuvo toks, koks turėtų būti savo teisumu įsitikinusio, užpulto ir nuo sužalojimų besigynusio asmens – jis nesikreipė pagalbos nei į medicinos įstaigą, nors viso proceso metu parodė, kad pats buvo užpultas ir sužalotas, nei į policijos pareigūnus, išmetė, taip paslėpdamas, nusikaltimo įrankį – peilį, o pats slapstėsi nuo policijos pareigūnų nenustatytoje vietoje. Be to, P. R. proceso metu nurodė ir skirtingas priežastis, kodėl nesikreipė pagalbos ir nepranešė apie įvykį taip dar kartą patvirtindamas, kad šioje situacijoje jis visais būdais bandė vengti galimos atsakomybės ir pateisinti savo veiksmus: ikiteisminio tyrimo metu teigęs, kad minėtos pagalbos nesikreipė, nes gailėjosi dėl savo veiksmų, jautė baimę, gėdą (b. l. 49-52, 54-64, t. 2), pirmosios instancijos teisme šiuos parodymus pakeitė, nurodydamas kitas tokio nesikreipimo priežastis – į policiją nesikreipė, nes buvo šoko būsenos, buvo sumuštas; norėjo pasitikrinti sveikatą, bet po kelių valandų sužinojo, kad yra ieškomas; negalėjo kalbėti, nes buvo sumuštas (b. l. 110, t. 5). Apeliaciniame skunde nuteistasis aiškino, kad iš karto po įvykio jis ketino kreiptis į policiją, norėjo, kad jį apžiūrėtų medikai, tačiau iš spaudos sužinojęs apie šio įvykio pasekmes, net ir žinodamas, kad nukentėjusieji jį pirmą užpuolė, išsigando, jam pasidarė apmaudu, todėl niekur nesikreipė. Įvertinęs visumą šių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad P. R., pirmas atlikęs agresyvius veiksmus, vėliau muštynių metu vartodamas smurtą, taip pat ir suduodamas smūgius peiliu, neveikė būtinosios ginties situacijoje, kurios nenustačius, negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas. Priešingos išvados negalima padaryti ir remiantis apeliaciniame skunde nurodyta LAT nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2007. Šioje baudžiamojoje byloje, priešingai nei P. R. atveju, buvo nustatyta, kad asmens sveikatai ir gyvybei grėsė pavojus, puolimas prieš jį buvo realus ir pavojingas, peilį jis panaudojo išimtinai gynybos tikslais, o atrėmęs pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi, jis jokių smurto veiksmų daugiau nebeatliko, tik reikalavo jo atsiprašyti. Be to, kasacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą nurodė, kad asmuo, kuris veikė būtinosios ginties situacijoje, turėjo ribotas galimybes vertinti situaciją (buvo ribotai pakaltinamas, turėjo II grupės neįgalumą), tuo tarpu prieš jį smurtą pradėję vartoti asmenys buvo du agresyviai nusiteikę jauno amžiaus vyrai, nuo kurių jis gynėsi. Nuteistasis, suduodamas nukentėjusiajam A. O. du smūgius peiliu į krūtinės sritį ir vieną smūgį į sėdmenis, o nukentėjusiajam R. M. suduodamas du smūgius peiliu į krūtinės ir juosmens sritį suvokė pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį, numatė, kad dėl šių jo veiksmų gali kilti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tokie P. R. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal kilusius padarinius pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (A. O. nužudymas) ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (R. M. nesunkus sveikatos sutrikdymas).

Dėl P. R. paskirtų bausmių

Vilniaus apygardos teismas P. R. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė, kad P. R. padarė labai sunkų ir nesunkų nusikaltimus, nužudydamas žmogų, jis sukėlė nepataisomas pasekmes, abu nusikaltimai yra baigti, padaryti veikiant netiesiogine tyčia, konfliktinėje situacijoje, kurioje visi asmenys smurtavo vienas kito atžvilgiu. Skundžiamame nuosprendyje įvertinti ir P. R. charakterizuojantys duomenys bei aplinkybė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu raštu atsiprašė nukentėjusiojo A. O. artimųjų. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vieną P. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistasis bent kelis kartus nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė nuoširdžius parodymus, detaliai papasakodamas įvykio aplinkybes, taip padėdamas ikiteisminiam tyrimui ir teismui; jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir sąžiningi, tačiau, nuteistojo teigimu, jo paaiškinimai nepagrįstai pripažinti kaip neprisipažinimasNorint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad P. R. plačiai ir daug pasakojo apie įvykusį konfliktą tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, jo parodymai, vertinant juos kiekybine prasme, yra didelės apimties, taip sudarant įspūdį, kad P. R. išsamiai pasakoja apie byloje nagrinėjamą įvykį. Tačiau įvertinus, kad nuteistasis viso proceso metu teigė veikęs būtinosios ginties situacijoje, kuri pagrįstai nenustatyta, savaip interpretavo kilusį konfliktą ir jo paties pradėtą bei toliau besitęsiančią agresiją bei nustačius, kad jo parodymai prieštarauja kitiems objektyviems įrodymams, tokie P. R. parodymai nelaikytini nuoširdžiu prisipažinimu ir negali būti pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad P. R. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Iš bylos duomenų matyti, kad jis nepranešė apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, po įvykio ne tik išmetė nusikaltimo įrankį, bet ir pats slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o į policijos įstaigą atvyko tik pasirodžius viešai informacijai apie jo paiešką. Ir nors proceso metu jis bent keletą kartų nurodė, kad jam gaila, apmaudu dėl to, kas atsitiko, jis atsiprašė ir nukentėjusiųjų artimųjų (į tai, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skirdamas bausmę), tačiau toks gailėjimasis, vertinant jį aukščiau nurodytų aplinkybių kontekste, nelaikytinas nuoširdžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs ankstesnį P. R. teistumą, jį charakterizuojančius duomenis, jo nusikalstamą elgesį po lygtinio paleidimo ir išregistravimo iš prabuojamųjų asmens duomenų registro, pagrįstai pripažino P. R. pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ši aplinkybė apeliaciniame skunde nėra ginčijama. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam P. R. bausmės rūšį ir dydį už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Skundžiamu nuosprendžiu už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą nuteistajam paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė (11 metų laisvės atėmimas), o už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – kiek mažesnė už sankcijos vidurkį bausmę (vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimas). Paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, jos yra teisingos, atitinkančios BK 41, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.Nagrinėjamu atveju P. R. paskirtos bausmės neprieštarauja ir teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokių išimtinių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis. Tinkamai pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 5 dalies 2 punktą, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Skundžiamame nuosprendyje į bausmės laiką tinkamai įskaitytas laikas, kurį nuteistasis praleido laikinai sulaikytas ir suimtas.

Dėl civilinių ieškinių

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašė palikti civilinius ieškinius nenagrinėtus tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad jis įgyvendino teisę į būtinąją gintį. Tačiau tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad byloje esantys įrodymai patvirtina jo kaltę, P. R. priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžių neginčijo.Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išnagrinėjo byloje pateiktus duomenis, kuriais grindžiami civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo.

34.1. Civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa, pateikusi 422,78 Eur civilinį ieškinį dėl A. O. ir R. M. gydymo, šį savo reikalavimą pagrindė suteiktų paslaugų apskaitos duomenimis (b. l. 88-89, t. 1), todėl ši suma skundžiamame nuosprendyje pagrįstai priteista iš kaltininko P. R. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.280 straipsnis). Nukentėjusioji J. O., prašydama priteisti turtinę žalą (4059,58 Eur), nurodė, kad ją sudaro A. O. laidojimo išlaidos bei būtinybė atlikti A. O. turto apyrašą, o šį reikalavimą pagrindė PVM sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų kvitais, kapavietės sąmata, prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitu, vykdymo išlaidų paskaičiavimais (b. l. 26, 31-36, 91-92, 93-94, t. 5). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad prašoma turtinės žalos suma, susijusi su A. O. laidojimu ir jo palikimo teisinių dokumentų sutvarkymu, atitinka tiek visuotinai priimtinas laidojimo tradicijas, tiek protingumo principo kriterijus, pagrįstai šią prašomą sumą taip pat priteisė iš nuteistojo P. R. (CK 6.291 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Tas pats pasakytina ir dėl J. O. pateikto civilinio ieškinio dalies dėl periodinių išmokų mokėjimo kas mėnesį nuo 2017 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos, ją indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka (negautos pajamos). Skundžiamame nuosprendyje, įvertinęs duomenis apie A. O. gautas draudžiamas pajamas 2014-2016 metų laikotarpiu, atėmęs iš apmokestinamų pajamų gyventojo mokamą valstybinio socialinio draudimo įmoką ir pajamų mokestį, išvedęs minėto laikotarpio gautų metinių pajamų vidurkį 5686,18 Eur bei apskaičiavęs, kad vienam šeimos nariui (J. O.) atitenkanti suma yra 118,46 Eur per mėnesį, priteisė J. O. iš nuteistojo P. R. šio dydžio periodinę išmoką mokėti jai kas mėnesį nuo 2017 m. vasario 13 d. iki gyvos galvos, ją indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.288 straipsnio 1-3 dalys). Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, skundžiamame nuosprendyje J. O. priteitos ir turėtos atstovavimo išlaidos (b. l. 22-24, t. 5).

35. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ir su neturtinės žalos atlyginimu susijusius klausimus. Dėl A. O. nužudymo jo šeimos nariai – žmona, vaikai bei tėvas neabejotinai patyrė ir iki šiol patiria didelius neigiamus išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, skausmą ir visas kitas neigiamas emocijas, nurodytas jų pateiktame civiliniame ieškinyje (b. l. 19-21, 88-90, t. 5). Pirmosios instancijos teisme J. O. taip pat parodė, kad jai ir vaikams sunku gyventi be sutuoktinio, jai šis įvykis „sugriovė gyvenimą“, vaikai kiekvieną dieną prisimena tėtį (b. l. 43-44, t. 5). Nužudytojo tėvas V. O. parodė, kad sūnaus netektis neigiamai paveikė jo sveikatą, jis gavo psichologinę traumą, jam skauda galvą. Nukentėjusysis teigė, kad sūnus jam padėdavo nudirbti ūkio darbus, pas jį atvažiuodavo, nes šis gyvena vienas (b. l. 108, t. 5).

36. Nukentėjusysis R. M., pateikęs civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 71, t. 1), pirmosios instancijos teisme parodė, kad dėl P. R. veiksmų jis patyrė skausmą, kurį jaučia ir šiuo metu, išgyvenimus, diskomfortą, jam liko randų (b. l. 128-129, t. 5).

37. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, atsižvelgęs į tai, kad padaryta ir priteista ir turtinė žala, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, prašomų neturtinės žalos dydžių sumas sumažino ir J. O., J. O. ir A. O. priteisė iš P. R. po 20 000 Eur, V. O. – 8000 Eur, o R. M. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytais neturtinės žalos dydžiais, nes pagal teismų praktiką nužudymo bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose priteisiamas panašių dydžių neturtinės žalos atlyginimas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-460-895/2015, Nr. 2K-437-696/2016, Nr. 2K-44-648/2016, Nr. 2K-128-696/2018).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. R. apeliacinį skundą atmesti.