Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio, pranešėjo Benedikto Stakausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Priteista iš D. K. 10 000 Lt neturtinės žalos ir 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų D. K. atlyginti.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 12 d. nutartis, kuria nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasaciniu skundu, byla, prokuroro atsiliepimu ir išklausiusi teisėjo pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 1 d., apie 20.00 val., Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) asmeninio konflikto metu besistumdant sudavė vieną kartą peiliu D. K. į nugarą, taip padarydamas nugaros kairėje pusėje linijinį odos nubrozdinimą, o paskui, D. K. nugriuvus, jam gulinčiam sudavė smūgį peiliu į krūtinės sritį kairėje pusėje padarydamas kiauryminę durtinę žaizdą su kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, t. y. tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 28 straipsnio taikymo

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Išnagrinėjus šioje byloje esančius teismų sprendimus pagal kasacinio skundo argumentus, kuriuos išdėstė nuteistasis D. K., matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodė, kuo grindžia išvadą, kurioje konstatuota nuteistojo kaltė dėl padaryto tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo. Remiantis aplinkybėmis, nustatytomis teismo nuosprendyje, Baudžiamojo kodekso nuostatų prasme nebuvo pavojingo kėsinimosi, kuris galėtų sukelti teisę į būtinąją gintį. Pavojus negrėsė nei nuteistojo D. K., nei jo mažametės dukters G. K. sveikatai ir gyvybei, nes nei nukentėjusysis D. K., nei liudytojas A. L. nesikėsino jo pulti ar panaudojant jėgą iš jo atimti dukterį. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis D. K., supykęs, kad nukentėjusysis (artimas nuteistojo žmonos R. K. draugas) reikalauja atiduoti jo dukterį, žodinio konflikto metu, išsitraukė peilį, pirmas puolė nukentėjusįjį, švaistėsi peiliu ir nežymiai sužalojo nukentėjusiajam nugarą, o šiam nugriuvus, smogė jam dar kartą peiliu į krūtinės kairiąją pusę ir taip sunkiai sutrikdė sveikatą. Liudytojas A. L. vėliau įsitraukė į vykusias grumtynes, siekdamas nuteistąjį D. K. atitraukti nuo nukentėjusiojo D. K. . Pažymėtina, kad nukentėjusiojo D. K. elgesys (prašymas atiduoti dukterį) iš tikrųjų negalėjo būti laikomas pavojingu kėsinimusi, nes neturėjo nusikalstamos veikos požymių (neturėjo jokio daikto, galinčio sužaloti žmogų). Todėl, kolegijos nuomone, D. K. nebuvo būtinybės aktyviai gintis – su peiliu pirmam pulti nukentėjusįjį D. K. . Dėl būtinosios ginties situacijos analogiški argumentai buvo dėstomi ir nuteistojo apeliaciniame skunde, kurie kartu su kitais skundo motyvais (nesuteikta galimybe pasinaudoti advokato teisine pagalba ikiteisminio tyrimo metu) išsamiai išanalizuoti apeliacinės instancijos teismo, laikantis Baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka (BPK 320, 324 straipsniai). Kolegijos priimtos nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Kolegijos nuomone, nustatytos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės rodo, kad D. K. nebuvo būtinosios ginties būklės ir, esant visiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams, veika teisingai kvalifikuota kaip tyčinis nusikaltimas (BK 135 straipsnio 1 dalis), o taikyti BK 28 straipsnio nuostatas nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 51 straipsnio pažeidimų

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su kūno sužalojimų padarymo eiliškumu, o tai neva suponavo esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

Išanalizavus skunde nurodytus argumentus, kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje, nes pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį D. K. priėmė remdamasis nukentėjusiojo D. K., liudytojų A. L., A. L., R. K. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir esminėmis detalėmis sutapo. Nukentėjusiojo D. K. ir liudytojo A. L. parodymai taip pat atitiko teismo medicinos ekspertų išvadas bei eksperto paaiškinimus teisme. Teismas taip pat vertino nuteistojo D. K. duotus parodymus apie D. K. sužalojimo aplinkybes. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad jo parodymai yra nenuoseklūs, netikslūs, prieštaringi, jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys, todėl D. K. parodymus įvertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kolegijai nekyla abejonių šių išvadų teisingumu.

Bylos dokumentai rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam D. K. prieš kiekvieną procesinį veiksmą buvo išaiškinama teisė turėti gynėją, bet jis savo iniciatyva rašytine forma gynėjo atsisakė. Dėl gynėjo atsisakymo surašyti protokolai, kurių tikrumas patvirtintas įtariamojo parašu (BPK 52 straipsnio 1 dalis). Byloje nebuvo būtinųjų gynėjo dalyvavimo sąlygų, taip pat aplinkybių, dėl kurių pats įtariamasis negalėtų pasinaudoti teise į gynybą (BPK 51 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnio 2 dalis), todėl, kolegijos nuomone, kasatoriaus teiginiai apie jo teisės į gynybą ikiteisminio tyrimo metu pažeidimą yra deklaratyvaus pobūdžio.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.