- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-176-260/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21644-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- V. J., Ž. V.
- Ieškovas
- S. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Arvydo Žibo,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo ir 2018 m. rugsėjo 26 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-2891-886/2018 pagal nepilnametės ieškovės S. V., atstovaujamos įstatyminių atstovų globėjų G. V. ir Ž. V., patikslintą netiesioginį ieškinį atsakovams V. J. ir Ž. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė nepilnametė S. V. , atstovaujama įstatyminių atstovų globėjų G. V. ir Ž. V., 2017 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą su patikslintu netiesioginiu ieškiniu, kuriame prašė priteisti atsakovei Ž. V. iš atsakovo V. J. 31 169,15 Eur skolą, 4077,67 Eur palūkanas ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovei Ž. V. (duomenys neskelbtini) D. B. gimė duktė S. V. (ieškovė), 2011 m. balandžio 26 d. J. K. A. Teismo nutartimi jos globėjais paskirti G. V. ir Ž. V.. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-833-887/2012 priteisė ieškovei iš atsakovės Ž. V. 68 813,72 Eur išlaikymą. Nurodytos bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad atsakovė Ž. V. atsakovui V. J. negrąžino paskolos pagal (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4090-285/2011 patenkinus kreditoriaus V. J. reikalavimus nurodyta priverstinai išieškoti iš atsakovės Ž. V. 31 858 Eur skolą, 28 990,78 Eur delspinigius ir 7 235,17 Eur palūkanas. Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3738-285/2012 patenkinus kreditoriaus V. J. prašymą, nutarta jam išieškoti iš atsakovės Ž. V. 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos 60 848,78 Eur sumos nuo 2011 m. sausio 27 d. nutarties priėmimo iki visiško jos įvykdymo. V. J. priskaičiuota ir išmokėta 7 235,17 Eur palūkanų. Iš varžytinių pardavus atsakovei Ž. V. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovui V. J. buvo išmokėta 68 083,95 Eur, ieškovei išmokėta 8 111,01 Eur. Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-758-528/2015 pripažino negaliojančia 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp atsakovų, sąlygą, pagal kurią už laiku negrąžintą paskolą skaičiuojami 0,5 proc. dydžio delspinigiai, ir sumažino delspinigių normą iki 0,02 proc. Remiantis šiuo teismo sprendimu buvo panaikintas teisinis pagrindas dėl atsakovui V. J. išmokėtų 27 831,44 Eur delspinigių ir 3 337,71 Eur palūkanų. Todėl atsakovas V. J. liko skolingas atsakovei Ž. V. 31 169,15 Eur. Atsakovė Ž. V. turi 60 702,71 Eur išlaikymo įsiskolinimą ieškovei. Atsakovė Ž. V. neturi jokio turto, išskyrus bevertę transporto priemonę, iš kurio būtų galima išieškoti išlaikymo įsiskolinimą ieškovei. Atsakovė Ž. V. neįgyvendina savo teisės reikalauti grąžinti iš atsakovo V. J. jos permokėtas delspinigių ir palūkanų sumas, todėl pažeidžiami ieškovės interesai. Atsakovas V. J. nepagrįstai praturtėjo atsakovės Ž. V. sąskaita, todėl jis privalo sumokėti 4 077,67 Eur palūkanas, priskaičiuotas nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. J. 2018 m. kovo 1 d. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą netiesioginį ieškinį, kuriame prašė patikslintą netiesioginį ieškinį atmesti.
4. Atsiliepime nurodė, kad atsakovui V. J. skola iš atsakovės Ž. V. buvo išieškota pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus, todėl jis nėra skolingas atsakovei Ž. V.. Atsakovo teigimu, nėra visų būtinų sąlygų ieškovei reikšti netiesioginį ieškinį. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė Ž. V. yra nemoki, ji turi pakankamai turto, iš kurio būtų galima patenkinti ieškovės reikalavimus. Dėl ieškovės globėjų neteisėtų veiksmų buvo sumažinta atsakovei Ž. V. priklausiusio turto vertė. Atsakovas V. J. neturėjo galimybės ginčyti teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės Ž. V. priteisto išlaikymo dydžio civilinėje byloje Nr. 2-833-887/2012, nes neteisėtai buvo pašalintas iš trečiųjų asmenų, todėl buvo pažeistos jo teisės. Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-758-528/2015 yra neteisėtas, todėl teismas juo negali remtis.
Žemesnės instancijos teismas
5. Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartimi atsakovei Ž. V. paskirtas kuratorius advokatas R. M., kuris 2018 m. birželio 26 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės patikslintą netiesioginį ieškinį, kuriame prašė patikslintą netiesioginį ieškinį patenkinti.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime nurodė, kad Ž. V. išlaikymo skola S. V. 2017 m. gruodžio 19 d. sudarė 60 702,71 Eur plius vykdymo išlaidos 2 462,65 Eur. Ž. V. yra S. V. skolininkė. Atsakovui V. J. pagal (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį buvo išmokėta 31 858 Eur negrąžinta skola, 0,5 proc. dydžio delspinigiai sumoje 28 990,78 Eur ir nuo šios bendros sumos penkių procentų dydžio palūkanos bendroje sumoje 7 235,17 Eur. Atsakovo V. J. ir Ž. V. (duomenys neskelbtini) sudaryta paskolos sutartis buvo modifikuota 0,5 proc. delspinigių dydį sumažinant iki 0,02 proc. dydžio (Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimas civilinėje byloj Nr. 2-758- 528/2015). Modifikavus (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį atsakovė Ž. V. įgijo reikalavimo teisę į permokėtą atsakovui V. J. sumą 31 169,15 Eur. Atsakovas V. J. yra Ž. V. skolininkas. Ieškinys yra pareikštas pagrįstai, nepažeidžia Ž. V. teisių, kadangi Ž. V. neteikia išlaikymo dukrai, o atsakovas V. J. skolingas Ž. V. permokėtą pinigų sumą. Įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-758- 528/2015, V. J. be teisinio pagrindo disponuoja permokėtais Ž. V. pinigais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (įvertinus šio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartimi ištaisytą rašymo apsirikimą) patikslintą netiesioginį ieškinį patenkino iš dalies, priteisė atsakovei Ž. V. iš atsakovo V. J. 31 169,15 Eur skolą ir 3526,81 Eur palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (34 695,96 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kauno apylinkės teismas, nustatęs, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, liko neišspręstas bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo klausimas, teismas šį klausimą išsprendė 2018 m. rugsėjo 26 d. priimdamas papildomą sprendimą, kuriuo priteisė iš atsakovų Ž. V. ir V. J. ieškovei nepilnametei S. V., atstovaujamai įstatyminių atstovų globėjų Ž. V. ir G. V., lygiomis dalimis 3 390,80 Eur (po 1 695,40 Eur) išlaidas už advokato teisinę pagalbą ir 607,60 Eur bylinėjimosi išlaidas bei lygiomis dalimis 1 041,64 Eur (po 520,82 Eur) bylinėjimosi išlaidas valstybei, taip pat priteisė iš ieškovės nepilnametės S. V., atstovaujamos įstatyminių atstovų globėjų Ž. V. ir G. V., atsakovui V. J. 27,94 bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad atsakovai Ž. V. ir V. J. (duomenys neskelbtini) sudarė paskolos sutartį, pagal kurią V. J. paskolino Ž. V. 31 858 Eur, o ji įsipareigojo V. J. paskolą grąžinti iki 2010 m. sausio 4 d., o už kiekvieną pavėluotą dieną mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo negrąžintos skolos. Šios prievolės užtikrinimui 2009 m. birželio 4 d. sutartinės hipotekos lakštu paskolos gavėja Ž. V. įkeitė kreditoriui V. J. jai nuosavybės teise priklausiusį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. 2-4090-285/2011). Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2011 m. sausio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4090-285/2011 patenkino kreditoriaus V. J. reikalavimus išieškoti iš Ž. V. 60 848,78 Eur skolą, priverstinai parduodant iš varžytynių hipoteka įkeistą Ž. V. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėja 2012 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3738-285/2012 nutarė išieškoti V. J. iš Ž. V. 5 proc. metines palūkanas už priteistą 60 848,78 Eur sumą nuo 2011 m. sausio 19 d. iki hipotekos teisėjos 2011 m. sausio 27 d. nutarties Nr. 2-4090-285/2011 visiško įvykdymo. Vykdomojoje byloje Nr. 0034/11/00282 antstolis S. U. vykdė skolos išieškojimą iš skolininkės Ž. V. išieškotojui V. J.. Pagal antstolio S. U. 2012 m. vasario 2 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą V. J. išmokėta 3 140,06 Eur (10 842 Lt), išieškotų iš Ž. V. (v. b. Nr. 0034/11/00282). Pagal 2013 m. liepos 1 d. patikslintą išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą V. J. išmokėta 68 549,88 Eur (236 689,04 Lt) suma, gauta pardavus Ž. V. priklausantį turtą, (duomenys neskelbtini). Ieškovė S. V. gimė (duomenys neskelbtini) D. B., jos motina yra atsakovė Ž. V., tėvas nežinomas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2T-206/2011 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje J. K. Aukštojo teismo pagrindinio šeimos skyriaus registro 2011 m. balandžio 26 d. nutartį dėl specialios globos, kuria skyrė specialią vaiko S. V., gimusios (duomenys neskelbtini), globą G. V. ir Ž. V. nuo (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 13 d. ieškovės globėjams išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-833-887/2012 pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą, kuriuo iš atsakovės Ž. V. priteistas išlaikymas jos nepilnametei dukteriai S. V. konkrečia pinigų suma – 66 062,33 Eur (228 100 Lt) ir 2 751,39 Eur (9 500 Lt) išlaikymo įsiskolinimas. Antstolė R. G. vykdomojoje byloje Nr. 0090/12/01717 vykdo išlaikymo nepilnametei S. V. išieškojimą iš skolininkės Ž. V. pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-833-887/2012. Antstolė R. G. 2013 m. liepos 4 d. patvarkyme nurodyta, kad ieškovės S. V. globėjams išieškota 28 005,71 Lt skolos ir 1 377 Lt vykdymo išlaidų, liko išieškoti 209 594,29 Lt skolos. Iš antstolės R. G. 2017 m. gruodžio 19 d. rašto matyti, kad skolininkė Ž. V. nekilnojamojo turto neturi, turi (duomenys neskelbtini) gamybos automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris išregistruotas, dalyvavimas eisme draudžiamas, likusi neišieškota išlaikymo įsiskolinimo suma nepilnametei S. V. 2017 m. gruodžio 17 d. sudarė 60 702,71 Eur. Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-758-528/2015 pripažino negaliojančia atsakovų Ž. V. ir V. J. (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties 1 punkto nuostatą, kurioje nustatyta, kad už laiku negrąžintą paskolą skaičiuojama 0,5 proc. delspinigių, ir sumažino delspinigių procentinę išraišką iki 0,02 proc. dydžio. Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1647-260/2015 šį sprendimą paliko nepakeistą.
9. Teismas nurodė, kad atsakovė Ž. V. turi reikalavimo teisę į atsakovą V. J. dėl nepagrįstai jam išmokėtų 27 831,15 Eur delspinigių ir 3408,36 Eur palūkanų (CPK 178, 185 straipsniai). Šią reikalavimo teisę atsakovė Ž. V. įgijo įsitesėjus Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 18 d. sprendimui, tačiau ji iki šiol šios teisės neįgyvendina, tą pagrindžia aplinkybė, jog ieškovė šią teisę įgyvendina už atsakovę Ž. V. reikšdama netiesioginį ieškinį atsakovui V. J.. Atsakovės Ž. V. reikalavimo teisė į atsakovą V. J. atsirado įsiteisėjusio Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-758-528/2015 pagrindu, todėl ji yra neabejotina, galiojanti ir vykdytina.
10. Remdamasis antstolės R. G. 2015 m. balandžio 14 d. ir 2016 m. liepos 14 d. pažymomis apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, teismas nustatė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio ieškovei iš atsakovės nebuvo išieškota jokia suma išlaikymo įsiskolinimui padengti. Antstolės. R. G. 2017 m. gruodžio 19 d. rašte nurodyta, kad atsakovės Ž. V. išlaikymo įsiskolinimo suma ieškovei yra 60 702,71 Eur. Teismas pripažino, jog atsakovė Ž. V. nevykdo savo pareigos teikti ieškovei (savo nepilnametei dukteriai) išlaikymą, kuris būtų skirtas ieškovei užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kokios yra reikalingos jos visapusiškam ir harmoningam vystymuisi (CK 3.155 straipsnio 2 dalis). Todėl sprendė, jog dėl atsakovės Ž. V. neveikimo – neišsiieškant delspinigių ir palūkanų iš atsakovo V. J. – pažeidžiami ieškovės turtiniai interesai gauti jai teismo priteistą išlaikymą iš atsakovės Ž. V..
11. Teismas atmetė atsakovo V. J. argumentus, kad netiesioginiam ieškiniui pareikšti yra praleistas ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, kad netiesioginis ieškinys pareikštas, ginant mažametės S. V. interesus. Reikalavimo teisė pareikšti netiesioginį ieškinį atsirado, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo modifikuota (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, ir delspinigių dydis sumažintas procentine išraiška nuo 0,5 iki 0,02. Bendrasis ieškininio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės atsiradimo į ieškinį dienos. Ieškovės reikalavimas kildinamas ne iš (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties, bet įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. 2-758-528/2015 dėl paskolos sutartyje numatyto delspinigių dydžio pakeitimo. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 16 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), todėl ieškovei nuo šios dienos atsirado teisinis pagrindas ir ji įgijo teisę kreiptis į teismą netiesioginiu ieškiniu dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovo V. J.. Ieškinys teisme gautas 2016 m. spalio 21 d., todėl ieškinio senaties terminas pareikštiems reikalavimams nėra suėjęs.
12. Priimdamas 2018 m. rugsėjo 26 d. papildomą sprendimą, kuriuo priteisė iš atsakovų Ž. V. ir V. J. ieškovei nepilnametei S. V., atstovaujamai įstatyminių atstovų globėjų Ž. V. ir G. V., lygiomis dalimis 3 390,80 Eur (po 1 695,40 Eur) išlaidas už advokato teisinę pagalbą ir 607,60 Eur bylinėjimosi išlaidas bei lygiomis dalimis 1 041,64 Eur (po 520,82 Eur) bylinėjimosi išlaidas valstybei, taip pat priteisė iš ieškovės nepilnametės S. V., atstovaujamos įstatyminių atstovų globėjų Ž. V. ir G. V., atsakovui V. J. 27,94 bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kokias konkrečias išlaidas nagrinėjant bylą patyrė ieškovė ir kokias – atsakovas, kad šios išlaidos kiekvienam iš jų priteisiamos įvertinus patenkintų ir nepatenkintų ieškovės reikalavimų dalis (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
III. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai
13. Apeliaciniais skundais atsakovas V. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir 2018 m. rugsėjo 26 d. papildomą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas prašo jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taip pat jis prašo prie civilinės bylos medžiagos prijungti civilinę bylą Nr. 2-2554-584/2013, civilinę bylą Nr. 2-27443-713/2016, civilinę bylą Nr. 2-758-528/2015, civilinę bylą Nr. 2-833-887/2012, administracinę bylą Nr. 1620-402/2012, ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 6-1-01017-12, civilinę bylą Nr. A2-5227-435/2017, civilinę bylą Nr. 2-18666-587/2012, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą atmetė, neatsižvelgė į tai, kad šiose bylose nustatytos aplinkybės patvirtina D. K. tėvystės pripažinimą, išlaikymo priteisimą iš D. K. pripažino privačiu V. J. interesu, o ne viešu, V. J. į civilinės bylos Nr. 2-833-887-2012 nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, kad ieškovės globėjų ieškinys yra privatus jų interesas, juo jie siekia nepagrįstai praturtėti, jose yra visi įrodymai apie skolininkės Ž. V. turėtą kilnojamąjį turtą. Taip pat apeliantas prašo teismą apeliacinių skundų nagrinėjimą stabdyti iki bus išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-5745-392/2017, Nr. 2-4749-656/2017, Nr. 2-19615-713/2018 bei kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti preliminarų nutarimą dėl CPK 306 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikimo Europos Sąjungos teisės normoms ir Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimams, preliminariems nutarimams Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais.
14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas priimti pažeidus arba netinkamai pritaikius procesinės teisės normas, todėl pripažintini absoliutūs sprendimo ir papildomo sprendimo negaliojimo pagrindai. Skundžiamas sprendimas priimtas nedalyvaujant atsakovei Ž. V., kuriai CPK ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, tokiu būdu užkertant jai kelią pareikšti savo valią, pateikti apeliacinį skundą ir jį pagrįsti. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai taikė J. K. teisės normas dėl pranešimo apie teismo procesą būdų teisėtumo ir laikė, jog apie teismo posėdžio laiką ir vietą, atsakovei Ž. V. yra pranešta J. K. įstatymų nustatyta tvarka. Nors, kaip matyti iš 2018 m. gegužės 25 d. teisme gauto J. K. kompetentingos institucijos A. A. ir V. teismo užsienio reikalų skyriaus pranešimo dėl dokumentų įteikimo, institucija neturėjo galimybės atsakovei įteikti procesinius dokumentus, nes jos gyvenamosios vietos adresas netikslus. Todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti, jog procesiniai dokumentai atsakovei neįteikti, kadangi nežinomos jos gyvenamoji ir darbo vietos, ir paskirti kuratorių. Teismas nepasinaudojo Reglamento numatomais ir kitais galimais įteikimo būdais: perdavimu konsuliniais arba diplomatiniais kanalais per Lietuvos Respublikos diplomatines ar konsulines atstovybes toje J. K., nevykdė 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos 10 straipsnio nuostatų, pažeidė konvencijos 6 straipsnio ir 13 straipsnio nuostatas. Teismas neteisėtai nesivadovavo Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 2 punktu, kuris numato, kad valstybėje narėje priimtas sprendimas nepripažįstamas kitoje valstybėje narėje, jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų pasirengti gynybai, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti.
2.2. Skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas priimti pažeidus proceso kalbos taisykles. Atskiri procesiniai dokumentai buvo pateikti anglų kalba, apeliantas prašė teismo juos išversti, tačiau teismas atsisakė tai padaryti.
2.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą sprendė rašytinio proceso tvarka, nors apeliantas prašė šį klausimą spręsti žodinio proceso tvarka, prašymą grįsdamas aplinkybe, kad advokatai R. L. ir R. M. prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas grindė priešingais įkainiais bei teisės aktų nuostatomis. Taip pat teismas nepagrįstai apeliantą apmokestino už rašytinių įrodymų teikimą, kurių R. L. net neperskaitė.
2.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas priimti pažeidus CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatą, kadangi teismas nenurodė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir tokiais savo veiksmais neteisėtai iki 20 dienų sutrumpino apeliantui apeliacinio skundo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pateikimo Kauno apygardos teismui terminą bei sutrukdė apjungti visus apeliacinių skundų argumentus.
2.5. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi šališkumo vedamas, nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė paskirti ir atlikti teismo lingvistinę (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties ekspertizę siekiant nustatyti esmines (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties sąlygas bylos ir pagrindo buvimą netiesioginio ieškinio reiškimui. Teismas buvo iš anksto susiformavęs išankstinę nuomonę ir nepagrįstai bei neteisėtai netyrė, ar paskolos sutartyje numatytos palūkanos, ar atsakovas V. J. dėl per didelės palūkanų dalies yra laikytinas Ž. V. skolininku. Teismas pažeidė CPK 176-178 straipsnių, 180 straipsnio, 185 straipsnio, 270 straipsnio 3 dalies, 4 dalies nuostatas, nes apeliantui neleido įrodinėti aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo atsikirtimus, pagrindo netiesioginio ieškinio reiškimui pagal CK 6.68 straipsnį nebuvimą. Ieškinys neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų - nėra sumokėtas žyminis mokestis, nepateikti išdėstytas aplinkybes bei ieškinio nepagrįstumą bei neteisėtumą patvirtinantys įrodymai. Teismas nepagrįstai sutiko su ieškovės atstovų vadovavimu teismo procesui ir jų nurodymu ieškinyje, kad S. V. yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Ieškinys pareikštas siekiant pakenkti mažamečio vaiko interesams ir V. J. interesams, o tai neatitinka viešojo intereso sampratos. Byloje nereiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo, o reikalaujama priteisti skolą. Todėl ieškovai neturėjo teisės į atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Atsiliepimas
2.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas, atsisakydamas nustatyti, nurodyti bei vertinti atsiliepime į patikslintą netiesioginį ieškinį nurodytas aplinkybes ir argumentus, jog V. J. su Ž. V. nėra sudaręs sutarties, kuria remiantis jis Ž. V. privalėtų mokėti netesybas ir palūkanas ar būtų paėmęs paskolą. Teismas nepagrįstai, neargumentuotai ir neteisėtai netyrė ir nenustatė, už kokią, kada atsiradusią V. J. prievolę pagal (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį atsakovei Ž. V. ieškovai prašo priteisti palūkanas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas netesybas ir palūkanas įgijo įsiteisėjusių Kauno apylinkės teismo nutarčių, priimtų civilinėse bylose Nr. 2-4090- 285/2011 ir Nr. 2-3738-285/2012, pagrindu, šios nutartys yra galiojančios, ieškovės prašymas taikyti sprendimo atgręžimą netenkintas. Todėl, nenustatęs, kurių konkrečiai teisės normų pagrindu ir kada Ž. V. tapo V. J. kreditore, o ieškovams to nenurodžius bei neįrodžius, teismas ieškinį privalėjo atmesti.
2.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neištyręs ir neišnagrinėjęs Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. nutarties Nr. IBPS-V-268144-668/2018 dėl Lietuvoje suklastoto S. V. gimimo liudijimo, kuriame Lietuvos valstybė kartu su globėjais V. neteisėtai nuslėpė J. K. 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi A. T. nustatytą D. K. tėvystę.
2.8. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas neištyrus ir neišnagrinėjus visų apelianto prašymų bei nenustačius, kad apeliantas (duomenys neskelbtini) paskolos sutartimi tiesiogiai ar netiesiogiai pažeidė skolininkės Ž. V. teises.
2.9. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai taikė CK 6.50 straipsnio 1 dalies nuostatą, kadangi Ž. V. prieštarauja tokiam įvykdymui, nedavė tam jokio sutikimo.
2.10. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo civilinę bylą, kadangi į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsisakė įtraukti Kauno apygardos prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos policijos departamentą, Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, advokatą T. V., kurių teisėms ir pareigoms teismo sprendimas gali turėti įtakos.
2.11. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas tikrąją Ž. V. turtinę padėtį, visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad V. J. sutiko perimti iš varžytinių neparduotą įkeistą turtą už 333 600 Lt, buvo įmokėjęs skirtumą tarp išieškomos sumos ir turto vertės į antstolio depozitinę sąskaitą. Per laiką, kurį buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės antstolis negalėjo atlikti vykdymo veiksmų. Visockių užvaldytas turtas jų pačių buvo suniokotas. G. V. ir Ž. V. nesiėmė jokių priemonių jį išsaugoti. Todėl žala buvo padaryta dėl pačių ieškovės globėjų neteisėtų veiksmų.
2.12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apelianto prašymo dėl Ž. V. dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu, neišreikalavo duomenų apie jos gyvenamąją vietą J. K., neišsiuntė jai šaukimo apie teismo posėdį, nepaskelbė jos tarptautinės paieškos. Ž. V. galėtų paliudyti, kad V. J. (duomenys neskelbtini) sudarydamas paskolos sutartį su ja, netapo ir negali būti jos skolininku.
Šalies argumentai
2.13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, jog mano, kad skolininkė Ž. V. mano, kad jos teisės yra pažeistos dėl nepagrįsto kreditoriaus V. J. praturtėjimo. Teismas neturi teisės už apelianto skolininkę valdyti jos valią. Tokios teisės neturi ir ieškovės globėjai.
2.14. Pirmosios instancijos teismas įrodymų pagrindu nepagrįstai nenustatė, jog ieškovės globėjai netiesioginiu ieškiniu siekia neteisėtai pasipelnyti V. J. sąskaita netinkamai taikant įstatymus, pažeidžiant teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, jog nėra teisinio pagrindo vadovautis CPK 3 straipsnio 6 dalimi, nes yra įstatymas, reglamentuojantis ginčo materialinį ir procesinį santykį.
2.15. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo naujai paaiškėjusios aplinkybės, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma apeliantui bylos nagrinėjimo metu, kad kasacinio teismo praktika 2016 m. spalio 20 d. sąryšyje su nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2014 patvirtina, jog Ž. V. nelaikytina V. J. kreditore dėl per didelių palūkanų dalies, nes teismai nenustatė palūkanų dydžio, palūkanos sutartyje nėra numatytos, o Ž. V. yra tik V. J. skolininkė.
2.16. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir skundžiamame sprendime nepasisakė dėl esminės aplinkybės, kad ieškovės globėjai ieškovės išlaikymui gauna Lietuvos valstybės mokamas mėnesines 152 Eur globos išmokas, šį faktą nuslėpė. Ieškovės globėjai atsakovui nepateikė jokių dokumentų ir ataskaitos apie Lietuvos valstybės mokamų mėnesinių 152 Eur globos išmokų panaudojimą. Taip pat ieškovės globėjų gautas J. K. išmokas ieškovės išlaikymui, kurias atsakovui yra paliudiję D. K. tėvai A. K. ir Z. K.. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės globėjai nesikreipė į Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondą įstatymo nustatyta tvarka dėl išmokų mokėjimo, o šias išmokas siekia nepagrįstai ir neteisėtai prisiteisti iš atsakovo V. J. - siekia nepagristai praturtėti kreditoriaus ir išieškotojo V. J. sąskaita.
2.17. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenagrinėjo aplinkybės, jog M. A. perdavus gyvenamąjį namą gautos piniginės lėšos naudojamos ieškovės globėjų asmeniniams poreikiams tenkinti, nors jos privalo būti naudojamos tik vaiko interesams.
2.18. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nusprendė, jog netiesioginiu ieškiniu apeliantui jo skolininkės kreditorės iškelta byla nelaikytina tapačia byla CPK 293 straipsnio 3 punkto prasme, kad S. V. su globėjais turėjo ar turi reikalavimo teisę į atsakovą V. J..
2.19. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nenustatė aplinkybių, jog nėra teisinio pagrindo priteisti kompensuojamąsias palūkanas. Ž. V. į V. J. dėl neva permokėtų palūkanų ir delspinigių nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra tai, kad skolininkas neįvykdė prievolės geruoju. Tačiau iš nagrinėjamos bylos aplinkybių bei netiesioginio ieškinio taip ir nėra aišku, kokiam asmeniui atsakovas turėjo geruoju įvykdyti prievolę. Iš teismo motyvų visiškai neaišku, kodėl atsakovo prievolės terminą ieškovai skaičiuoja nuo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo priėmimo, kadangi šiuo teismo sprendimu buvo tik modifikuota atsakovų V. J. ir Ž. V. paskolos sutartis. Jokios piniginės sumos iš V. J. nebuvo priteistos.
2.20. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus, kad netiesioginiam ieškiniui pareikšti ieškovė ir jos globėjai praleido senaties terminą, neteisėtai nenurodė materialinės teisės normos, kuria remiantis atmetė apelianto argumentus dėl praleisto senaties termino, nepagrįstai bei neteisėtai nenurodė konkretaus senaties termino ieškovės reikalavimams, kylantiems iš (duomenys neskelbtini) paskolos sutarties, o 2011 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4090-285/2011 (28 990,78 Eur delspinigių, ) ir 2012 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3738-285/2012. Teismas minėtoms nutartims ginčyti nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą.
2.21. Pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti, o to nepadaręs pažeidė CPK 17 straipsnyje nustatytą šalių lygiateisiškumo principą. Tokiais veiksmais teismas sudarė išskirties sąlygas ieškovams bylinėtis, nors akivaizdu, kad jų turtinė padėtis nėra bloga. Ieškovės atstovai sumokėjo net 1 900 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl turėjo galimybę sumokėti ir žyminį mokestį.
2.22. Pirmosios instancijos teismo skundžiamas papildomas sprendimas priimtas išsamiai neišnagrinėjus R. L. reikalavimų pagrįstumo ir jam nepateikus jokių konkrečių jo paslaugų teikimą patvirtinančių įrodymų, išlaidų apskaičiavimo, pagrindimo apie konsultacinių teikimą, procesinių dokumentų rengimą, susipažinimą su apelianto prašymais, pažeidžiant CK 1.5 straipsnyje numatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, CPK 12 straipsnio, 13 straipsnio, 17 straipsnio, 21 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio, 179 straipsnio, 180 straipsnio, 183 straipsnio, 185 straipsnio nuostatas. Teismas privalėjo ištirti įrodymus, o jų nesant turėjo taikyti minimalų dydį už advokato suteiktas paslaugas.
2.23. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas papildomą sprendimą, pažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatą. Neatsižvelgė į tai, kad G. V. nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir nesąžiningai atliko procesines pareigas, teismo posėdžių metu su Ž. V. apeliantą viešai žemino, o advokatas R. L. nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir nesąžiningai atliko procesines pareigas.
2.24. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai konkrečiai neapskaičiavo, kokio dydžio teisinės pagalbos mokestį apskaičiavo ir iš apelianto priteisė už Kauno apylinkės teismo priimtą nepagrįstą ir neteisėtą 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2787-713/2017 ir R. L. suteiktą teisinę pagalbą, kurios jis ne tik neteikė, bet ir veikė prieš teisingą, operatyvų, sąžiningą procesą teismo posėdžiuose 2017 m. vasario 2 d., 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. kovo 15 d., 2017 m. kovo 28 d., 2017 m. balandžio 3 d. Šio teisinės pagalbos mokesčio teismas nepagrįstai neatėmė iš ieškovei priteistos 3 390 Eur išlaidų sumos už advokato teisinę pagalbą. Taip pat teismas nepagrįstai ir neteisėtai neapskaičiavo minėtų teismo posėdžių trukmės valandomis, kuri apelianto apytikriu paskaičiavimu turėtų siekti 13 val. 11 min., todėl teisėto sprendimo atveju galėjo būti priteista bendra ne didesnė nei 1 695 Eur išlaidų suma. Tas pats pasisakytina ir iš apelianto norimos priteisti 411,60 Eur sumos už advokato darbą susipažįstant su apelianto prašymais bei dėl 196 Eur sumos už kuratoriaus darbą, kuris veikė neteisėtai, prieš savo atstovaujamosios teises ir teisėtus interesus.
2.25. Pirmosios instancijos teismas, neteisingai išsprendęs bylą, iš apelianto bei atsakovės Ž. V. nepagrįstai priteisė 994 Eur žyminį mokestį. Apeliantas nuo prookupacinio režimo dėl persekiojimo yra patyręs šimtus tūkstančių eurų žalą, už prookupacinio režimo teismams pateiktus, bet neteisėtai atsisakomus priimti ieškinius yra sumokėjęs tūkstančius eurų žyminių mokesčių, kuriuos prookupacinio režimo teismai bei mokesčių inspekcija prookupacinio režimo Lietuvos Respublikoje teismai iš apelianto neteisėtai ir nepagrįstai iš esmės yra atėmę daugumą pilietinių teisių ir procesinį veiksnumą. Todėl iš apelianto kaip politinio prookupacinio režimo kalinio pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 520,82 Eur bylinėjimosi išlaidas bei 47,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Patikrinusi apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
17. Teisėjų kolegija bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinius skundus išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.
18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
19. Atsakovas V. J. pageidavo, jog byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nagrinėjamu atveju, įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, naudodamasi teismui suteikta diskrecijos teise konstatuoja, kad nėra pagrindo atsakovo V. J. pateiktus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo ir 2018 m. rugsėjo 26 d. papildomo sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl bylų ir ikiteisminio tyrimo medžiagos prijungimo
20. Apeliantas prie nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos prašo prijungti civilinę bylą Nr. 2-2554-584/2013, civilinę bylą Nr. 2-27443-713/2016, civilinę bylą Nr. 2-758-528/2015, civilinę bylą Nr. 2-833-887/2012, administracinę bylą Nr. 1620-402/2012, ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 6-1-01017-12, civilinę bylą Nr. A2-5227-435/2017, civilinę bylą Nr. 2-18666-587/2012, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą atmetė, neatsižvelgdamas į tai, kad šiose bylose nustatytos aplinkybės patvirtina D. K. tėvystės pripažinimą, išlaikymo priteisimą iš D. K. pripažino privačiu V. J. interesu, o ne viešu, kad V. J. į civilinės bylos Nr. 2-833-887-2012 nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, kad ieškovės globėjų ieškinys yra privatus jų interesas, kuriuo siekiama nepagrįstai praturtėti, jose yra visi įrodymai apie skolininkės Ž. V. turėtą kilnojamąjį turtą.
21. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantas nurodė jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamus sprendimą ir papildomą sprendimą, nepagrįstai atsisakė tenkinti šį apelianto prašymą, o šie įrodymai yra reikšmingi vertinant su nagrinėjamu ginču susijusias aplinkybes, todėl prašymą dėl šių bylų prijungimo apeliantas reiškia apeliacinės instancijos teismui.
22. Teisėjų kolegija vertina, kad įrodymų pateikimo ribojimo apeliacinės instancijos teisme tikslas yra galimybės piktnaudžiauti procesu užkardymas, bylos dalyvių skatinimas bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgdama į aplinkybę, kad byloje pakanka duomenų skundžiamų teismo sprendimo ir papildomo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui pagal tuos argumentus, kurie nurodyti apeliaciniuose skunduose (CPK 320 straipsnio 1 dalis), patikrinti, teisėjų kolegija apelianto bendro pobūdžio prašymo dėl kitų civilinių ir administracinės bylų bei ikiteisminio tyrimo medžiagos prijungimo netenkina.
Dėl civilinės bylos sustabdymo
23. Apeliantas prašo teismo apeliacinių skundų nagrinėjimą stabdyti iki bus išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-5745-392/2017, Nr. 2-4749-565/2017, Nr. 2-19615-713/2018 bei iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės Konstitucinio Teismo pirmininko 2018 m. sausio 24 d. potvarkiu Nr. 2B-5 priimtą pareiškėjo prašymą Nr. 1B-4/2018 ištirti, ar CPK 306 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.
24. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo yra suformuota ir joje išaiškinta, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; kt.). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nepagrįstas civilinės bylos sustabdymas nedera su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą. Be pagrindo užtęsiamas bylos išnagrinėjimas neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), civilinio proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis). Europos Žmogaus Teisių Teismas bylos stabdymo klausimu savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pernelyg ilga proceso byloje trukmė neatitinka bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo. Apeliantas nurodo, kad jo nurodytose civilinėse bylose priimti sprendimai turės įtakos nagrinėjamai bylai, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo būtinybę CPK 163 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu. Tokį apelianto prašymą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-5745-329/2017 ieškovo V. J. ieškinį Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsisakė priimti, ši teismo nutartis nepanaikinta. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-4749-565/2017 ieškovo V. J. ieškinį Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu atmetė, šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi palikus nurodytą sprendimą nepakeistą. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-19615-713/2018 ieškovo V. J. ieškinį atsakovams G. V. ir Ž. V. dėl turto pagrobimo, ieškovui nepašalinus ieškinio trūkumų, laikė nepaduotu. Taigi nėra pagrindo patenkinti atsakovo prašymą sustabdyti bylą.
25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. KT9-N3/2019 išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 1/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-4/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai prieštarauja CPK 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), laiko, jog ir šiuo pagrindu nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
26. CPK 320 straipsnis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo ir papildomo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje, nenustatė.
27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad egzistuoja absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nes byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), sprendimas nemotyvuotas, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinius skundus (CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
28. Nustatyta, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas šioje byloje Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2018 m. liepos 4 d. nutartimi, kuria apelianto pareiškimas buvo atmestas. Minėtoje nutartyje teismo pirmininko pavaduotoja konstatavo, jog nėra bylą nagrinėjančios teisėjos nušalinimo pagrindų, numatytų CPK 64 straipsnyje ir 65 straipsnyje, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti teisėjos nešališkumu, o taip pat nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių jos suinteresuotumą bylos baigtimi. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog apeliantui Lietuvos apeliacinis teismas ir kitų instancijų teismai ne kartą yra pasisakę, jog procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu. Tuo tarpu apeliantas apeliaciniame skunde akcentuodamas pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą, nenurodė CPK 65-66 straipsniuose nurodytų aplinkybių, kurios keltų pagrįstas abejones teismo šališkumu. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, tai yra kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Nesant įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kurios keltų abejonių bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumu, objektyvumu, kompetencija, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo (CPK 185 straipsnis).
29. Nėra pagrindo panaikinti atsakovo skundžiamus teismo sprendimą ir papildomą teismo sprendimą dėl apelianto nurodomo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo – kad teismo sprendimas be motyvų, nes apelianto pateiktas vertinimas, kad sprendimas nemotyvuotas, nesudaro absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Apskųstasis teismo sprendimas, teisėjų kolegijos nuomone, yra tinkamai motyvuotas.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės (CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Teismo posėdžiuose byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka valstybine kalba. Iš byloje esančios medžiagos (šalių procesinių dokumentų, rašytinių įrodymų, teismo procesinių sprendimų) matyti, kad visi šalių procesiniai dokumentai surašyti bei procesas pirmosios instancijos teisme vyko valstybine kalba (CPK 11 straipsnio 1 dalis). Iš visos bylos duomenų matyti ir tai, kad atsakovas V. J. suprato jam reiškiamus reikalavimus, sugebėjo reikšti atsikirtimus ir savo nuomonę byloje nagrinėtais klausimais. Todėl apelianto nurodomi deklaratyvūs argumentai, kad atskiri procesiniai dokumentai buvo pateikti anglų kalba, o apeliantui prašant, teismas atsisakė juos išversti, negali būti laikomi esminiu proceso normų pažeidimu ir absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
31. Atsakovas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, nes į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsisakė įtraukti Kauno apygardos prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos policijos departamentą, Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, advokatą T. V., kurių teisėms ir pareigoms teismo sprendimas gali turėti įtakos.
32. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; kt.).
33. Nustatyta, kad byloje nebuvo sprendžiama ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nėra pasisakyta dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodomų suinteresuotų asmenų – Kauno apygardos prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos policijos departamento, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, advokato T. V. – teisių ir pareigų. Todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nesukėlė apeliaciniame skunde minimiems suinteresuotiems asmenims jokių teisių ir pareigų. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, o teismo priimtas procesinis sprendimas neturi įtakos minėtų asmenų teisinei padėčiai.
Dėl apeliacinių skundų argumentų
34. Apeliaciniuose skunduose atsakovas nurodo, kad skundžiami teismo sprendimas ir papildomas sprendimas yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai – vienpusiškai, neobjektyviai ir šališkai – vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai neįvertino su nagrinėjamu ginču susijusių aplinkybių.
35. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinius skundus, su šiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka, sprendžia, jog skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, o atsakovo apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir todėl netenkintini.
36. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo V. J. apeliacinius skundus, vertina, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai motyvuotuose sprendime ir papildomame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimą ir papildomą sprendimą, kurių motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vienpusiškai ir neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis.
38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).
39. Pirmosios instancijos teismas, byloje priimtuose sprendime ir papildomame sprendime argumentuotai nurodė, kokių įrodymų pagrindu jis daro išvadą, kad atsakovė Ž. V. turi reikalavimo teisę į atsakovą V. J. dėl nepagrįstai jam išmokėtų delspinigių ir palūkanų, kad šią reikalavimo teisę atsakovė įgijo įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 18 d. sprendimui, tačiau ji iki šiol šios teisės neįgyvendina, todėl ieškovė šią teisę pagrįstai, reikšdama netiesioginį ieškinį, įgyvendina už atsakovę Ž. V.. Taigi šio teismo padaryta išvada, kad yra visos CK 6.68 straipsnyje numatytos sąlygos ieškovės patikslintą netiesioginį ieškinį patenkinti iš dalies bei tuo pagrindu priteisti šalių bei valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegijos vertinimu yra visiškai pagrįsta, o byloje šio teismo priimti sprendimas ir papildomas sprendimas pagrįsti ir teisėti.
40. Lietuvos Respublikos įstatymai numato, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnis). Teismas tokias teises gina CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Tačiau kokį konkretų savo teisių gynimo būdą pasirinkti, sprendžia pats į teismą besikreipiantis asmuo, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes. Toks ieškovo pasirinkimas ir apsisprendimas suformuluojamas ir išreiškiamas rašytiniame dokumente – ieškinyje, kaip ieškinio pagrindas ir dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalis).
41. Ieškinio dalykas yra materialusis teisinis reikalavimas ir ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas, o pagrindas aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas, todėl, būtent šis asmuo ieškinyje (patikslintame netiesioginiame ieškinyje), kaip vientisame šalies procesiniame rašytiniame dokumente turi pareigą tiksliai suformuluoti minėtus ieškinio elementus, nes taip yra užtikrinamas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, apibrėžiamos bylos teisminio nagrinėjimo ribos ir sudaromas pagrindas atsakovui gintis nuo pareikštų reikalavimų ir ieškovo pasirinktu bei įstatymo nustatytu būdu apginti pažeistas teises. Teismas sprendime negali savo iniciatyva keisti ar plėsti ieškinio pagrindo, dalyko, tai yra peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus Civilinio proceso kodekse nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Šis draudimas yra laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, užtikrinančių rungimosi, šalių lygiateisiškumo, teismo nepriklausomumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3- 114/2007; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2008).
42. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ieškovams terminą ieškinio trūkumams pašalinti, o to nepadaręs pažeidė CPK 17 straipsnyje nustatytą šalių lygiateisiškumo principą bei sudarė išskirties sąlygas ieškovams bylinėtis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ši faktinė aplinkybė nebuvo nurodyta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesvarstė netiesioginio ieškinio tikslinimo aplinkybės. Jei pirmosios instancijos teismas būtų svarstęs tokias aplinkybes, teismas būtų peržengęs ieškovo pareikštų reikalavimų ribas, tuo pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą. Todėl ir apeliacinis teismas negali išeiti iš ieškovės suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų, dėl ko apelianto apeliaciniame skunde nurodyti nauji pirmosios instancijos teismui nenurodyti argumentai nenagrinėtini.
43. Kadangi esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių Civilinio proceso kodekso nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2005).
44. Kadangi apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesirėmė argumentu, kad ieškovės globėjai nesikreipė į Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondą įstatymo nustatyta tvarka dėl išmokų mokėjimo, o šias išmokas siekia nepagrįstai ir neteisėtai prisiteisti iš atsakovo V. J., ir šios aplinkybės neįrodinėjo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas šiais naujais argumentais neturi teisės remtis nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme galėjo ir turėjo panaudoti šiuos argumentus, jei jie, apelianto vertinimu, buvo svarbūs nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti.
45. Apeliantas nenurodo kokiu būdu ar forma pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovės Ž. V. teises, apelianto nurodyti teiginiai dėl netinkamo jos informavimo apie bylos nagrinėjimą, jos teisių suvaržymą yra deklaratyvūs ir visiškai neargumentuoti. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kokiais veiksmais ar neveikimu atsakovės Ž. V. teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, nagrinėjant šią civilinę bylą. Vien tai, kad buvo priimtas apeliantui nepalankus sprendimas, o pastarasis buvo įpareigotas laikytis visų procesinių teisės normų, teikiant procesinius dokumentus, įrodymus bei nagrinėjant pačią civilinę bylą, negali būti traktuojama kaip asmens teisių ir procesinės teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegija vertina, kad bylą pirmosios instancijos teismas nagrinėjo laikydamasis ir tinkamai taikydamas Civilinio proceso kodekso nuostatas, susijusias su tinkamu suinteresuotų asmenų informavimu apie bylos nagrinėjimą bei efektyvia teismine gynyba.
46. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentus, jog netiesioginiam ieškiniui pareikšti ieškovė ir jos globėjai praleido senaties terminą, o teismas neteisėtai nenurodė materialinės teisės normos, kuria remiantis atmetė apelianto argumentus dėl praleisto senaties termino. Skundžiamame sprendime teismas aiškiai ir pagrįstai nurodė, kad ieškovei reikalavimo teisė pareikšti netiesioginį ieškinį atsirado 2015 m. rugsėjo 16 d. įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. 2-758-528/2015, nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. skaičiuotinas 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris 2016 m. spalio 21 d. pateikus ieškinį praleistas nebuvo.
47. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, priimdamas papildomą sprendimą, išsprendė rašytinio proceso tvarka, nors apeliantas prašė šį klausimą spręsti žodinio proceso tvarka, taip pat teismas nepagrįstai ir neteisėtai nepaskaičiavo, kokio dydžio teisinės pagalbos mokestį iš apelianto priteisė už Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2787-713/2017 priimtą nepagrįstą ir neteisėtą 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą, ir advokato R. L. suteiktą teisinę pagalbą, kurios jis nė neteikė. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo papildomu sprendimu klausimą sprendė atsakovui V. J. prašant, ir prašant šį klausimą išnagrinėti žodinio proceso tvarka. Todėl pripažintina, kad teismas papildomą 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą priėmė savo iniciatyva ir turėjo teisę tai padaryti rašytinio proceso tvarka, kaip tą nustato CPK 277 straipsnis. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. papildomo sprendimo motyvų, jame nurodytų duomenų, kokias bylinėjimosi išlaidas šis teismas priteisia, teismas sprendė dėl visų nagrinėjant bylą šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, tame skaičiuje ir dėl tų, kurias šalys turėjo bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant ir pirmąjį kartą, t. y. Kauno apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-2787-713/2017 priimant 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą, kuris apeliacinės instancijos Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nepriteisti šalims jų iki Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. priėmimo turėtų išlaidų teismas pagrindo neturėjo. Sutikti su apelianto teiginiu, kad advokatas, atstovavęs ieškovę, byloje neteikė teisinės pagalbos, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima, kadangi advokatas rengė procesinius dokumentus, atstovaudamas ieškovę dalyvavo teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. papildomo sprendimo motyvais, pripažįsta, kad teismas byloje šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą išsprendė tinkamai, šį sprendimą naikinti, ar keisti pagrindo nėra.
48. Teisėjų kolegijai pasisakius dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, pripažintina, kad kiti apeliacinių skundų argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
49. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškindamas materialiosios teisės normas dėl netiesioginio ieškinio ir proceso teisės normas, reglamentuojančias civilinės bylos stabdymo pagrindus bei absoliutaus teismo sprendimo negaliojimą, jei nusprendžiama dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, nenukrypo nuo teismų praktikos, padarė pagrįstas išvadas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal apeliacinių skundų argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumas nenuginčytas, dėl to skundžiami Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimas ir 2018 m. rugsėjo 26 d. papildomas sprendimas nekeičiami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir 2018 m. rugsėjo 26 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.