Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams; į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. spalio 16 d.; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos; suėmimą nuspręsta palikti nepakeistą; nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką, tai yra 2021 m. sausio 21 d. apie 7 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties metė sniego gniūžtę į nukentėjusiojo R. B. vairuojamą automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) po to, kai R. B. sustabdė vairuojamą automobilį ir išlipo iš jo, R. L. (kurio atžvilgiu 2022 m. gruodžio 7 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis) sudavė kastuvu tris smūgius nukentėjusiajam į galvą bei kastuvo kotu tris smūgius nukentėjusiajam į kairę ranką, o V. B. sudavė kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, tokiais veiksmais viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą – galvos plaukuotosios dalies ir dešinio antakio muštines žaizdas, dešinės akies junginę kraujosruvą, kaktos ir kairiojo dilbio odos nubrozdinimus, dešinės akies vokų ir kairiojo dilbio poodines kraujosruvas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl V. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, esmingai nusižengė baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir V. B. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Nuteistasis V. B. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam V. B. paskirtos bausmės

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam V. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, spręsdamas klausimą dėl paskiriamos bausmės individualizavimo padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo V. B. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už įvykdytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant artimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. B. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę V. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam V. B. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės (areštas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Tai, kad nuteistasis V. B. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. V. B., būdamas anksčiau ne kartą teistas už tokios pat rūšies nusikalstamą veiką viešajai tvarkai, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

12. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo V. B. gynėjas nurodė, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiojo R. B. elgesį byloje nagrinėjamo įvykio metu, nes nukentėjusysis elgėsi provokuojančiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiojo R. B. elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas, turėjęs įtakos V. B. nusikalstamos veikos padarymui. Iš nukentėjusiojo R. B. pateikto automobilio vaizdo registratoriumi 2021 m. sausio 21 d. byloje nagrinėjamo įvykio metu užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad konfliktą pradėjo V. B. ir R. L., trukdydami nukentėjusiam važiuoti keliu (R. L., kasdamas sniegą ir mesdamas jį į važiuojamąją kelio dalį priešais nukentėjusiojo vairuojamą automobilį, V. B., būdamas važiuojamojoje kelio dalyje), be to, be jokios priežasties mesdami sniego gniūžtę į nukentėjusiojo R. B. vairuojamą automobilį. Nukentėjusiajam sustojus ir išlipus iš automobilio aiškintis tokio V. B. ir R. L. elgesio priežasčių, tarp V. B. ir R. L. bei nukentėjusiojo R. B. kilo žodinis konfliktas, kurio metu V. B. ir R. L. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu (1 t., b. l. 118-130). Taigi byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis R. B. įžeidinėjimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į V. B. ar jo brolį R. L., išprovokavo žodinį konfliktą ir tolimesnius nuteistojo V. B. ir jo brolio neteisėtus veiksmus – fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Todėl pripažinti V. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nėra pagrindo.

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos registracijos žurnalo dėl asmenų girtumo patikrinimo išraše nurodyta, kad 2021 m. sausio 21 d. 12.43 val. V. B. nustatytas 1,80 promilių girtumas, o R. L. – 2,32 promilių girtumas (2 t., b. l. 7). Nors nuteistojo V. B. neblaivumas nebuvo patikrintas alkoholio matuokliu iškart po byloje nagrinėjamo įvykio, tačiau tai savaime nereiškia, kad tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė negali būti nustatyta. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. B. pats nurodė, jog pripažįsta savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kad būdamas blaivus taip nebūtų pasielgęs (2 t., b. l. 41). R. L. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu abu – jis ir V. B. – buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio (2 t., b. l. 173-174). Tačiau V. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, jau neigė vartojęs alkoholį prieš byloje nagrinėjamą įvykį, teigė, kad brolis R. L. 2021 m. sausio 21 d. ryte su draugais vartojo alkoholį ir byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo girtas, o jis buvo blaivus, alkoholį vartojo po byloje nagrinėjamo įvykio brolio į namuose (iš pradžių jis atsisakė gerti, tačiau po 15-20 minučių keturiese išgėrė pusę butelio degtinės (3 t., b. l. 105, 107-108, 5 t., b. l. 3-4)). Tokias pat aplinkybes apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė ir R. L. – parodė, kad jis 2021 m. sausio 21 d. ryte jau buvo išgėręs su draugais ir buvo neblaivus, V. B. su jais nebuvo, byloje nagrinėjamo įvykio metu V. B. buvo blaivus (3 t., b. l. 105, 4 t., b. l. 192). Liudytoja J. D., apklausiama teisme, taip pat parodė, kad 2021 m. sausio 21 d. ryte jos sūnus R. L. vartojo alkoholį, o atėjęs V. B. buvo blaivus ir alkoholio nevartojo (4 t., b. l. 192-193). Liudytojas A. D., apklausiamas teismo posėdžio metu, taip pat patvirtino, kad 2021 m. sausio mėnesį kažkurią dieną po 10 val. ryto buvo atėjęs pas R. L. ir keturiese vartojo alkoholį, V. B. iš pradžių negėrė alkoholio, tik vėliau prie jų prisijungė, visi išgėrė pusę 0,7 l talpos butelio degtinės (5 t., b. l. 3). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad iš šių asmenų parodymų matyti, jog R. L. girtavo ir prieš byloje nagrinėjamą įvykį ir po nusikalstamos veikos padarymo, po nusikalstamos veikos alkoholį vartojo keturiese, išgėrė apie pusę 0,7 l talpos degtinės, V. B. prie kitų prisidėjo tik po 15-20 min., tai reiškia, kad iki policijos atvykimo išgėrė mažiau nei R. L. ar kiti asmenys, bet, kaip matyti, tiek V. B., tiek R. L. po byloje nagrinėjamo įvykio nustatyti vidutiniai girtumai. Atsižvelgus į viso proceso metu nuteistojo V. B. duotus parodymus dėl alkoholio vartojimo matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs. Taigi, teisėjų kolegija, vertindama ir visos situacijos kontekstą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nuteistasis V. B. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Sprendžiant, ar nuteistojo V. B. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusysis R. B. buvo sumuštas dėl menkavertės priežasties, be to, pats V. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog būdamas blaivus taip nebūtų pasielgęs (2 t., b. l. 41). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad nuteistojo V. B. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

16. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde, prašydamas sušvelninti jam paskirtą bausmę, nurodo, kad nukentėjusiojo R. B. parodymai yra nenuoseklūs, netapatūs, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duodamas parodymus melavo, nurodė vis naujas byloje nagrinėjamo įvykio versijas, taip klaidindamas teismą. Nuteistojo nuomone, nukentėjusysis sąmoningai klaidina teismą meluodamas ir siekia pasipelnyti, nes jis atsisakė jam siūlomų 500 Eur ir pareikalavo daugiau pinigų (1000 Eur). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi, nes jie dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ne tik byloje apklaustų liudytojų J. D., A. D., M. Ž. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai 2021 m. sausio 21d. įvykio vietos apžiūros protokole, reikalaujamų daiktų pateikimo protokole, savanoriško daiktų pateikimo protokole, asmens apžiūros protokole, 2021 m. sausio 22 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. sausio 26 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole, 2021 m. vasario 10 d. daiktų apžiūros protokole, 2021 m. balandžio 21 d. daiktų apžiūros protokole, 2021 m. sausio 28 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. vaizdo įrašų apžiūros protokoluose, 2021 m. balandžio 23 d. apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės (1 t., b. l. 25-35, 39-53, 71-76, 80, 118-130, 150-153, 177-179, 180-184, 188-200, 2 t., b. l. 1-2, 44-53). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo V. B. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis R. B. bei liudytojai galėjo apkalbėti V. B., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusysis R. B., tiek liudytojai parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą. Taigi nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų patikimumu. Taip pat pažymėtina, kad kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos, turi teisę pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tai, kad nukentėjusysis R. B. pareiškė byloje civilinį ieškinį, savaime nesuteikia pagrindo abejoti jo parodymais. Byloje nėra duomenų, kad V. B. būtų siūlęs nukentėjusiajam 500 Eur žalos atlyginimui, taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų pats kreipęsi į V. B., reikalaudamas pinigų dėl patirtų sužalojimų, jam pirmosios instancijos teismo priteisto turtinės ir neturtinės žalos dydžio apeliacine tvarka neskundė (Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteistas iš R. L. (4 t., b. l. 100-105)), todėl teigti, kad R. B. siekė nepagrįstai pasipelnyti iš V. B. ir nepagrįstai jį apkalbėjo nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad šios aplinkybės neturi visiškai jokios reikšmės, sprendžiant dėl nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo.

17. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad po įvykio iš pradžių nukentėjusiajam R. B. dėl patirtų sužalojimų viskas buvo gerai, jis dirbo, taigi jis nebuvo stipriai sužeistas, bet nukentėjusysis teismo posėdžio metu pradėjo meluoti, kad dėl patirtų sužalojimų jis negalėjo eiti į darbą, nors nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų, kad dėl padarytų sužalojimų jis negalėjo dirbti (po įvykio nukentėjusysis nesikreipė į gydytojus, nepateikė jokių gydytojų pažymų, kad jam nustatyti sužalojimai, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis buvo nedarbingas, po byloje nagrinėjamo įvykio greitoji medicinos pagalba iškviesta nebuvo ir jokie nukentėjusiojo sužalojimai nebuvo nustatyti). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančioje 2021 m. sausio 22 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl R. B. nustatytų sužalojimų ir jų padarymo būdo (1 t., b. l. 80) nurodyti duomenys, vertinant juos su anksčiau aptartų duomenų visuma, sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad sužalojimai nukentėjusiajam R. B. buvo padaryti V. B. ir R. L. veiksmais, naudojant fizinį smurtą jo atžvilgiu. Byloje nėra duomenų, kad iki byloje nagrinėjamo įvykio nukentėjusysis R. B. būtų turėjęs kokius nors sužalojimus. Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad galvos plaukuotosios dalies ir dešinio antakio muštinės žaizdos, dešinės akies junginės kraujosruva, kaktos ir kairiojo dilbio odos nubrozdinimai, dešinės akies vokų ir kairiojo dilbio poodinės kraujosruvos nukentėjusiajam buvo padaryti būtent byloje nagrinėjamo įvykio metu V. B. ir R. L. veiksmais, o aplinkybės, ar po byloje nagrinėjamo įvykio nukentėjusysis R. B. dėl patirtų sužalojimų galėjo/negalėjo dirbti, taip pat neturi reikšmės, sprendžiant dėl nuteistajam V. B. paskirtos bausmės pagrįstumo.

18. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. B. nurodytos kitos aplinkybės – tai, kad jis savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo neneigė, davė nuoseklius parodymus ir labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, nenorėjo nukentėjusiojo sužeisti – taip pat nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Kitų aplinkybių bausmės švelninimui teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat niekuo nepagrįsti nuteistojo V. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodyti teiginiai, kad, įvertinus jo broliui R. L. už tą pačią veiką paskirtą bausmę, jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra neproporcingai didelė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. L. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos. Taigi, teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-68-942/2016, Nr. 2K-98-1073/2019). Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad nusikaltimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat labai skiriasi. Įvertinus tiek skundžiamame Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 16 d. nuosprendyje, tiek Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2022 m. gruodžio 7 d. nuosprendyje išdėstytus teismo argumentus dėl bausmių skyrimo kiekvienam iš nuteistųjų (V. B. ir R. L.) būtent asmenybę apibūdinančios aplinkybės (R. L. teistas 8 kartus, o V. B. – 11 kartų), atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės (teismas pripažino R. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tiek R. L., tiek V. B. nustatytos dvi tokios pat atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 13 punktas)), ir lėmė skirtingų bausmių skyrimą.

20. Teismų praktikoje nurodyta, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Taigi, nustatant nuteistajam bausmės dydį, bausmės lyginimas su kitiems bendrininkams paskirtos bausmės dydžiais neturi reikšmės, nes bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu, jo asmenybe ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-489/2021, 2K-24-654/2023). Nagrinėjamu atveju skiriant bausmę V. B. į visas reikšmingas aplinkybes teismas atsižvelgė ir vadovavosi baudžiamuoju įstatymu. V. B. argumentai dėl bausmės griežtumo palyginimo nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad skiriant bausmę buvo pažeistas baudžiamasis įstatymas. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. B. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo V. B. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 16 d. nuosprendį dėl nuteistajam V. B. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

22. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

23. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gruodžio 27 d. nutartimi nuteistajam V. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. sausio 3 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš V. B. valstybės naudai priteisti 175 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

24. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam V. B. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam V. B. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. V. B. yra vidutinio amžiaus, darbingas, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, todėl prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma ir gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo V. B. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš V. B. valstybės naudai 175 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.